Šių dienų skaitomiausi tekstai:
- Šimto vaikų mama: įvaikinimo istorijos pravirkdo net teisėjus
- V. Baublienė: Juozo triusikai ir visi kiti labai svarbūs žmonės
- Psichologė psichoterapeutė A. Griškonytė: apie mylimus vyrus – ar tikrai juos mylime?
- Kaip išsirinkti tinkamas užuolaidas
- Sausainiai su obuoliais
Kino kritikai gyrė jį už gebėjimą perteikti laikotarpį, sistemą, pasaulio realijas skirtinguose istoriniuose kontekstuose. Žiūrovai – už mokėjimą „prisibelsti“ į jų širdis.
Jo velionė žmona – aktorė Liudmila Zorina (mirė tais pačiais metais kaip ir vyras), vienturtis sūnus Filipas taip pat tapo aktoriumi, kino režisieriumi. Regis, visas Jankovskio gyvenimas sukosi vien aplink vaidyba... Maga patyrinėti, kaip gyveno, kaip mąstė paskutinysis Sovietų sąjungos (1991-aisiais) liaudies artisto vardą gavęs žmogus. Pradėkime nuo pat pradžių.
Vaikystė ir pirmieji pramiegoti spektakiai
Olegas Jankovskis pasaulį išvydo tremtyje. Iš Baltarusijos bajorų kilęs būsimasis aktorius gimė 1944-ųjų vasario 23 d. Kazachstane, buvo jauniausias trijų sūnų šeimoje. Jo tėvas, caro armijos karininkas, dar prieš gimstant Olegui buvo represuotas ir žuvo lageryje, o motina buvo ištremta į Kazachstane esantį Džezkazganą. Apsukri mažojo Olego motina, baimindamasi sovietų agresijos, buvo sudeginusi visas nuotraukas ir dokumentus, liudijančius bajoriškas Jankovskių šaknis. Nuo tremties apsisaugoti nepavyko, o bajoriško gyvenimo pėdsakai liko tik kraujyje užkoduota legenda.
Olego motina viena maitino šeimą - tris sūnus ir jų senelę. Gyveno jie pusbadžiu, vilkėjo apiplyšusiomis drapanomis, penkiese glaudėsi 14 kv. m. kambarėlyje, tačiau saugojo turtingą biblioteką, mokėsi užsienio kalbų, daug skaitė. Motinai sūnų išsilavinimas buvo neįtikėtinai svarbus ir į jį Jankovskių šeimoje buvo žiūrima atsakingai, nepaisant jokių aplinkybių. Vėliau Jankovskiai persikėlė į Saratovą. Vyresnysis brolis Rostislavas tapo aktoriumi jau Džezkazgane, paskui išvyko į Minską ir paėmė su savimi 14-metį Olegą. Būtent ten jaunėlis ir debiutavo scenoje – atliko epizodinį mažo berniuko vaidmenį. Tačiau teatras Olegui nebuvo „stebuklinga“, „magiška“ vieta, kaip kad būna daugeliui jaunų aktorių – syki jis net užsnūdo grimo kambaryje ir nespėjo išeiti į sceną.
Į teatrą atvedusi meilė ir vaidybos studijos
Baigęs mokyklą O. Jankovskis grįžo pas šeimą į Saratovą ir ketino stoti į medicinos institutą, tačiau visai netikėtai pamatė skelbimą, kviečiantį studijuoti vaidybos. Stoti jau buvo vėlu, egzaminai buvo pasibaigę, tačiau Olegas nusprendė pasiteirauti dėl priėmimo sąlygų kitais metais ir užėjo į direktoriaus kabinetą... Ir sužinojo, kad jau yra priimtas studijuoti. Sklando legenda, kad Olego brolis Nikolajus, dirbęs fabrike ir slapta nuo kitų brolių svajojęs apie sceną, buvo išlaikęs stojamuosius – būtent jo pavarde mokytis ir buvo priimtas Olegas, tačiau nuoširdžiai jaunėlį mylėjęs brolis tiesiog nutylėjo šią istoriją ir neišskyrė Olego su scena. O mokykloje buvo manoma, kad sąrašuose paprasčiausiai įvelta klaida – suklysta įrašant stojančiojo Jankovskio vardą.
O. Jankovskis sykį prisipažino, kad tapti artistu jį paskatino pirmoji meilė – Minske jis buvo susipažinęs su nepaprastai gražia mergina ir būtent jai siekdamas padaryti įspūdį nusprendė tapti Minsko teatro artistu.
Baigęs teatro mokyklą, kur sutiko ir pamilo būsimąją žmoną Liudmilą, Olegas buvo priimtas į Saratovo dramos teatro trupę. O į kiną O. Jankovskis pateko beveik atsitiktinai – gastroliuodamas Lvove Olegas užėjo į viešbučio restoraną papietauti. Netoliese prie staliuko sėdėjo režisierius V. Basovas ir būsimojo kino romano „Skydas ir kalavijas“ filmavimo grupės nariai. Jie tarėsi, kur ieškoti artisto Henricho Švarckopfo vaidmeniui. Basovo žmona, pastebėjusi prie gretimo staliuko Olegą, pasakė režisieriui: „Štai sėdi tipiškos arijo išvaizdos vaikinas“. Basovas sutiko, kad vyrukas tiktų idealiai, bet „jis, aišku, koks nors fizikas ar filologas.“ Laimė, režisieriaus asistentė priėjo prie Jankovskio, išsiaiškino jo profesiją ir pakvietė į aktorių atranką.
Tais metais Olegas suvaidino dviejuose kino filmuose. Įsibegėjo jo karjera, Jankovskis tapo tikra tiek kino, tiek teatro žvaigžde. Saratovo žiūrovai pradėjo vaikščioti į teatrą „pasižiūrėti į Olegą Jankovskį“. Rimti vaidmenys teatre, įdomūs pasiūlymai kine sekė vienas po kito, aktorius buvo bene paklausiausias artistas visoje Rusijoje.
Avarija, vos nekainavusi gyvybės ir tolimesni vaidmenys
Filmuodamasis kino filme „Lenktynininkai“, Jankovskis pateko į avariją: automobilis su juo ir operatoriumi apsivertė, operatorius iškrito, o ant Jankovskio kūno sudegė odinė striukė, bet jis pats – koks laimingas atsitiktinumas – liko sveikas.
1973-aisiais režisierius Markas Zacharovas pakvietė Jankovskį į Maskvos „Lenkomo“ teatrą. Jankovskis šį laiką prisimindavo, kaip sėkmingą profesiniu atžvilgiu, tačiau sudėtingą ir varganą buities prasme. 1976-aisiais Zacharovas turėjo pradėti filmuoti „Paprastą stebuklą“ pagal J. Švarco pjesę. Burtininko vaidmenį režisierius įsivaizdavo patikėsiantis Olegui Jankovskiui, tačiau prieš filmavimo pradžią aktorių pakirto širdies priepuolis ir jis atsidūrė reanimacijoje. Jankovskis pareiškė vaidmens atsisakantis, bet režisierius pasiryžo laukti ir sustabdė filmavimą. Vėliau Zacharovas teigė: jei nebūtų buvę Burtininko vaidmens, Jankovskis vėliau nebūtų suvaidinęs nei Miunhauzeno, nei Svifto ar Drakono.
1979-aisiais Zacharovas pradėjo kurti filmą „Tas pats Miunhauzenas“. Scenarijaus autorius G. Gorinas prieštaravo režisieriaus siūlymams Jankovskiui atiduoti pagrindinį vaidmenį: „Jis toks tiesmukas, kietas, valingas žmogus. Aš netikiu, kad jis gali suvaidinti Baroną.“ Tačiau prasidėjus filmavimams, Jankovskis taip įsijautė į charakterį, kad scenarijaus autoriui teko pripažinti jo talentą: „Olegas keičiasi mūsų akyse. Suaugo su vaidmeniu ir atsirado Miunhauzenas - protingas, ironiškas, subtilus. Kokią būtume padarę klaidą, paėmę kitą aktorių!“
Tiesa, vėliau vėl iškilo problemų, kaip rašė Gorinas, „filmą įgarsinant paaiškėjo, kad puikus pažiūrėti baronas Karlas Frydrichas kalba kažkokiu Saratovo akcentu ir sunkiai ištaria kai kuriuos žodžius bei frazes, būdingas vokiečių aristokratams.“ Frazė „Protingas veidas - dar ne proto požymis, ponai“ scenarijuje skambėjo: „Rimtas veidas - neproto požymis, ponai“, bet, Gorino nepasitenkinimui, Jankovskio klaida tapo vienu filmo akcentų, sparčiai paplitusiu visuomenėje kaip sparnuotas posakis.
Miunhauzenas tapo Jankovskio „vizitine kortele“. Nors vėliau Jankovskis sukūrė daug įsimintinų vaidmenų, vis dėlto būtent Miunhauzenas iki pat aktoriaus mirties buvo vadinamas geriausiu jo darbu. Pats Jankovskis interviu dažnai prisimindavo „vaidmens formulę“, kurią jam parodė Zacharovas: „Kai mes su Marku aptarinėjome, kaip vaidinti Miunhauzeną, jis prisiminė tokį alegorinį pasakojimą: nukryžiuoto žmogaus klausia: „Na, kaip tu ten?“ – „Nieko... Tik šypsantis skauda.“
Šventasis ir niekšas, kūręs vakaruose
1983-aisiais Olegas Jankovskis filmavosi Italijoje, A.Tarkovskio filme „Nostalgija“. Tarkovskis nutarė aktorių paruošti vaidmeniui: atvykusį Italijon paliko vienui vieną, nemokantį kalbos, neturintį pinigų. Kai prabėgus kelioms savaitėms, netekęs vilties, Jankovskis jau ketino krautis lagaminus, Tarkovskis jį susirado. O išvydęs nelaimingo aktoriaus žvilgsnį pasakė: „Dabar tave galima filmuoti.“ „Nostalgija“ dalyvavo Kanų kino festivalyje, ir, nors nieko nelaimėjo, buvo uždrausta rodyti SSRS. Filmo režisierius Rusijon nebegrįžo.
Paskutiniojo dešimtmečio pradžioje O. Jankovskis iš Prancūzijos, kurioje pusę metų vaidino, grįžo Rusijon. Griuvus Sovietų sąjungai, į kino teatrus ėmė plūsti komercinis kinas, tačiau masinėje produkcijoje Jankovkis stengdavosi nedalyvauti, vaidmenis rinkdavosi kruopščiai ir atidžiai.
1999-aisiais aktorius atliko žydo vaidmenį melodramoje „Žmogus, kuris verkė“. Šioje juostoje taip pat vaidino Džonis Depas ir Džonas Turturas. 2000-aisiais O. Jankovskis pasiryžo režisūriniam debiutui - sukūrė „kalėdinę pasaką“ suaugusiesiems „Ateik į mane pažiūrėti“. Joje vaidino ir pats. Režisierius R. Balajanas apie O. Jankovskio atsidavimą darbui kalbėjo taip: „Jis dirba bet kokio amžiaus, bet kokiu laiku, bet kurioje šalyje... O jo žvilgsnis, aš įsitikinęs, gali išreikšti neįsivaizduojamą amplitudę: nuo niekšo iki šventojo."
2008-aisiais Olegui Jankovskiui buvo diagnozuotas kasos vėžys. 2009-ųjų sausį jis išskrido gydytis į Eseną (Vokietija), bet gydymas nepadėjo. Aktorius, nutraukęs gydymą, grįžo į Maskvą ir į teatrą. 2009-ųjų balandžio 10 d. Olegas Jankovskis suvaidino paskutinį savo spektaklį - N.Gogolio „Revizorių“ - ir visam laikui atsisveikino su žiūrovais. Gegužės 20-ąją, būdamas 65-erių, O. Jankovskis mirė.
Olego Jankovskio mintys
* "Reikalingumas darbe lemia tavo atvirumą pasauliui. Nevaidinčiau spektakliuose kas antrą dieną, nesifilmuočiau - tuomet tikriausiai taip pat sėdėčiau namuose ir tyliai pykčiau".
* "Nostalgijoje" mano herojus kankinasi Italijoje ne todėl, kad seniai nematė berželių. O todėl, kad jaučiasi praradęs save. Robertui de Nirui, taip pat kaip Amerikoje, gerai ir Italijoje, ir visur. Jis - Robertas de Niras. Olegui Jankovskiui komfortiška Rusijoje ir nelabai komfortiška Prancūzijoje ir Amerikoje. Todėl, kad ten aš - niekas".
* "Jei matai, kad spektaklyje sėdi jaunos merginos - vadinasi, tavo reikalai geri".
* "Kad ir kokį sudėtingą vaidmenį vaidintum, iš teatro turi išeiti ne Petras I, o Olegas Jankovskis. Kitaip pačiam bjauru. Mat labai gerai prisimenu, kaip visiems buvo nesmagu dėl tos mažos Smoktunovskio keistenybės: didis aktorius, o tikrajame gyvenime staiga pradėdavo elgtis kaip kunigaikštis Myškinas".
* "Kai kada bukai žiūriu televizorių. Daug kas man sako: "Olegai, na kaip tau ne gėda? Televizorių žiūri!" Bet aš tai darau ne todėl, kad įdomu. Aš gaunu kokį nors signalą: štai tai, sakau sau, vulgaru, tai išvis neturi teisės egzistuoti, o štai tai įdomu ir aš net galiu panaudoti. Šio to išmokti galima net iš savo katino. Turiu katiną ir jį stebiu".
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
