Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- J. Statkevičius – apie D.Grybauskaitės stilių ir kitus dalykus (be cenzūros ir iškarpymų)
- O. Jankovskis: pirmoji meilė ir scena, bajoriška kilmė ir vargas bei visų laikų geriausias Miunhauzenas
- V. Baublienė: Juozo triusikai ir visi kiti labai svarbūs žmonės
- Populiariausios vasaros šukuosenos iš Kanų: kuodeliai valdo!
- Eva Tombak: daugelis žmonių nesupranta, kad pakeitę kvėpavimą gali tapti laimingesni
- Turbūt skaniausias varškės pyragas
Tačiau Ingridai svarbu buvo ne tik vaikai, bet ir jos gyvenimo meilė – Arvydas. Tokia meilė ir dviejų žmonių istorija – tai ištrauktas laimingas likimo bilietas. Ir tai paliudija jųdviejų istorijos ištrauka iš šios knygos.
„Su Arvydu gyvenimas neprognozuojamas, iki dabar nenuspėjamas. Jei pasakė, kad per penkias minutes turiu būti pasirengusi, vadinasi, ir pasiruošiu. Jei kur nors skrendam, tai pageidautina tik su rankiniu bagažu, nes jam nepatinka oro uosto bagažo skyriuje laukti. Balti marškinėliai, džinsai, bateliai bekulno, špilkos rankinėje, skarelę persimeti, rankinė virsta maža, jei reikia, ir prašom – į vakarienę, priėmimą. Juk jeigu myli – tai ir prisitaikai“, – atvirauja knygos pabaigoje I. Sabonienė. Ir ta abipusė Ingridos ir Arvydo meilė jau tęsiasi nuo 1988-ųjų metų.
-----------
Jie tikrai nebuvo geručiai
„Šiais laikais krepšininkai geručiai, o mes buvome išdykę, – įtartinai ironiškai nuskamba Arvydo balsas.
Dievaž, visa Lietuva norėtų sužinoti apie tuos išdykavimus. Tačiau kol kas istorijos pasakojamos šykščiai. Apie merginas, kurios būriais sekiodavo krepšininkus – taip pat. Užtekdavo vieno aukštaūgio žvilgsnio ir jos atsidurdavo šalia, automobilyje, viešbučio kambaryje ar lovoje.
– Meilės mokykloje prasidėjo. Vieni klasiokai susidraugavo ir iki šiol kartu gyvena. Ir į pasimatymus vaikščiojom, ir į šokius, o ten jau derini, kaip prisiglausti, kaip miške paparčio žiedo paieškot ir pabučiuot. Ne, sekso anais laikais nebuvo.
Sesuo Ilona pasakoja, kad Arvydui pradėjus žaisti „Žalgiryje“ ir SSRS rinktinėje šeimai teko pakeisti telefono numerį:
– Visiškai neįmanoma! Vakare užsiknisdavai ragelį kilnoti. Visi sėdi, televizorių žiūri, o tu bėgioji. „Arvydas yra?“ „Gal galima Arvydą?“ Arba garsiai kvėpuoja į ragelį, tyli. „Nėra“, – sakau, bet nejaugi patikės?
Mama Milda kasdien iš pašto dėžutės ištraukdavo šūsnį vokų. Visi laiškai, žinoma, būdavo skirti vyresnėliui:
– Kraudavau juos į dėžes. Dar ir dabar daug neatplėštų. Neturėdavo laiko jis skaityti.
Anuomet mama nežinojo, tačiau dabar Arvydas neslepia: prieš savaitgalį su komandos draugais nusiraudavo pagal visą programą – alutis, muzika, merginos...
– Jei žinodavom, kad merginų bus, tai muskatinio pirkdavome.
Taip vadinosi geriausia sovietinio šampano rūšis. Salstelėjęs jo skonis ir, žinoma, kaina, darė įspūdį. O dar gauti reikėdavo... Bet krepšininkai juk ne paprasti mirtingieji.
Anų dienų istorijas apie merginas „Žalgirio“ vyrai nusineš į kapus. Kaip tikri džentelmenai neišduoda tų, kurios nakčia įsmukdavo į jų lovas.
– O ką daryt? Stovyklos Maskvoj, pabandyk mus uždaryti. Kambariuose visą laiką nesėdėdavome. Turėjau tokią Natali, Natašą. Patogu... Pasaka! Valgyti padaryta, mėsytė iš turgaus, barščiukų privirta, pasimyli, na, ko daugiau reikia tokiam amžiuje? Ir ramu, gatvėmis nesišlaistai... Kokia ten draugystė! Labiau tarpusavio supratimas. Niekas ženytis nespaudė, į Lietuvą nesiveržė. Vyrai apie Natali žinojo, pasikviesdavau ją į bazę, už rankų į antrą aukštą įsikeldavome, kad Papa (treneris – aut. past.) nepamatytų.
Slavės, matyt, Arvydui patiko. Dar viena, mama Milda pašnabžda, buvo keletą kartų į Kauną iš Minsko atvažiavusi. Bet irgi, matyt, ne ta.
TA atsirado visai netikėtai. Švystelėjo savo ilgomis geltonomis kasomis ir tautiniu sijonu Arvydui palei pat nosį Kauno sporto halėje. Tas su vyrais – chi-chi, cha-cha. Chomičiui net akį pamerkė – nebloga, ką? Tą vakarą, po apdovanojimų, į vestuves važiavo, tad pakvietė ir Ingridą kartu.
Tačiau ansamblio vadovė griežta: kokios dar vestuvės?! Įteikė merginos krepšininkams medalius, sušoko kepurinę ir namo, į Vilnių išvažiavo. Nei svarstė pakeliui, nei galvojo, kad dar kartą juos teks susitikti:
– Tikiu likimu. Jei anuomet nebūčiau šokusi Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, tikrai nebūčiau apsisprendusi dalyvauti pirmajame „Gražiausios vilnietės konkurse“. Konkursas vyko mūsų repeticijų salėje, jį organizavo dainų ir šokių ansamblio vadovas Vidas Aleksandravičius.
Atėjęs į repeticiją, mane paragino: „Tu eik, reikia, kad kas nors iš universiteto dalyvautų.“ Scenos aš nebijojau, mane stumdavo visur, kur prireikdavo lietuvaitės įvaizdžio – pasveikinti, partijos funkcionieriams gėlių įteikti. Pirmasis konkursas buvo labai paprastas ir labai tikras. Užkulisiuose merginos dalijosi auskarais, pakabučiais ir bateliais.
Ingrida niekaip neatitiktų šių laikų grožio standartų – nedidelio ūgio, papūstais skruostais. Kaip iš pieno plaukusi, – apie tokias sakydavo. Jos šviesūs plaukai, didžiulės mėlynos akys ir tautinis kostiumas iškart papirko pirmojo atšilusios Lietuvos grožio konkurso komisiją. Reportažą apie konkursą parodė Maskvos centrinės televizijos informacinė laida „Vremia“. Didžiulis pasisekimas!
– Prieš trejus metus vaikai surado konkurso įrašą. Stoviu scenoje su tautiniais drabužiais ir kalbu, kad norėčiau tapti labai gera žmona ir mama. Visos ruošiasi kalnus nuversti, svajoja apie taiką pasaulyje, o aš – gera žmona ir mama!
Tik ištark garsiai!
Lemtingas susitikimas
<…> Po metų, 1989-aisiais, „Gražiosios vilnietės“ titulo laimėtoja vėl turėjo išeiti į sceną. Vilniaus sporto rūmuose įvyko „Mis Lietuva“ konkursas. Po sceną su bikiniais vaikščiojančias gražuoles apžiūrėti susirinko minios žmonių, į rūmus netilpo visi norintys. Fotografai, žurnalistai, garsiausi atlikėjai ir, žinoma, krepšininkai su Arvydu Saboniu priešaky. Ar tik neieško nuotakos?..
Nuotaką Arvydas jau buvo nusižiūrėjęs. Ir visai nesvarbu, kad ji netapo grožio karaliene. Konkurso organizatoriai pasakoja, kad po rinkimų Arvydas pirmąja konkurso vicemis tapusią Ingridą Mikelionytę norėjo iškart išsivežti, tačiau mergina privalėjo dalyvauti karalienės pokylyje, Arvydas gerą valandą jos laukė savo volgoje prie „Vilniaus“ restorano.
Tuo metu Kauno sporto halėje užsimezgusi pažintis jau buvo virtusi gražia draugyste. Ingrida šoko tautinius šokius, domėjosi fotografija, buvo pradėjusi filmuotis kine ir svajojo apie studijas Maskvoje. Čia ir įvyko lemtingas susitikimas.
Ne mieste, oro uoste. 1988-ųjų rudenį, po Seulo olimpinių žaidynių, kuriose už SSRS krepšinio rinktinę žaidė net keturi lietuviai – Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis ir Rimas Kurtinaitis, tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pasikvietė olimpinius medalius iškovojusius sportininkus į Kremliaus rūmus. Arvydas su lietuvių kompanija atskrido iš Vilniaus, specialiai užsakytu lėktuvu. Grįžtant atgal, oro uoste, tarp žmonių jis iškart pastebėjo besiblaškančią šviesiaplaukę, jam taip patikusią mergaitę:
– „Ką tu čia veiki?“ – priėjęs klausiu. Pradėjo pasakoti, kad skrenda iš Taškento, kad bilieto į Vilnių negauna, kad namų nepavyks pasiekti. „Būsi gera mergaitė, parvešim“, – sakau. Susisiekėme su lėktuvo kapitonu, ir tas sutiko priimti.
Viltį grįžti namo Ingrida jau buvo praradusi. Iš filmavimų Taškente ją paleido vos trims dienoms. Bilietus iki Maskvos nupirko, o iš ten iki Vilniaus – kapstykis pati.
– Maskvoje susitikau pažįstamą iš Vilniaus miesto Spalio rajono komjaunimo komiteto. Nomenklatūrinė pažintis nepadėjo, bilietų į Vilnių negavome. Pažįstamas paskambino į Lietuvos atstovybę Maskvoje, sutarė, kad galėsiu ten pernakvoti, o kitą rytą skrisiu atgal į Taškentą. Man ašaros byra, sietkose lauktuvės – dynios, lepioškos, vynuogės. „Na, sese, ar dabar kalbėsi su manimi?“ – staiga išgirstu bosą už nugaros. Pakeliu akis – Sabas. „Bilieto neturiu...“ – vos ištariu iš baimės. „O pasą turi?“ – paklausia ir dingsta. „Imk savo pundžiukus, einam“, – vėl priėjęs paragina. Ir mes abu – tiesiai į lėktuvą, jokių bilietų, jokių patikrinimų, pasą tik parodžiau. Beeinant per pečius apkabino. Pasipurčiau: kabinėsis čia kiekvienas. Briedžiui (anuomet taip vadindavo kietus vyrukus – aut. past.), mačiau, nelabai patiko... Pasodino mane, pats gale atsisėdo. Lėktuvo priekyje šampanas liejasi, kalbos, juokai, o aš jaučiu jo įsmeigtą žvilgsnį. Parskridus į Vilnių Narbekovas (Arminas Narbekovas, futbolininkas, 1988-aisiais Seulo olimpiadoje su SSRS futbolo rinktine irgi tapęs olimpiniu čempionu – aut. past.) pasisiūlė parvežti. Atsisėdu, o iš kitos pusės staiga Arvydas įsirango. Ir sako: „Važiuojam, aš tau Vilnių iš aukštai parodysiu.“
Pažiūrėti į Vilnių iš aukštai tą naktį nepavyko. Ketvirtą ryto prabangiausias to meto sostinės restoranas „Lietuva“ 22-ajame viešbučio aukšte buvo uždarytas. Tačiau laiko papasakoti savo istoriją ir paaiškinti, kad yra iš tų, kurie myli vieną, kartą Arvydui užteko.
O Ingridai – baisu. Užaugusi tarp knygų, naminukė, o čia – vieni vyrai aplinkui:
– Palydėjo mane namo, iki lifto. Pakylu į dešimtą aukštą, o po pusvalandžio – skambutis į duris. Mama su naktiniais, tėtis su triusikais – vajezau, vajezau... Pasėdėjo, pakalbėjo ir išvažiavo. Kitą dieną skambina: „Labas. Čia Sabas.“ Tokiu storu storu balsu. Taip prasidėjo mūsų meilė. Gražiai jis mane mergino, atsargiai. Iki aštuoniolikos auginosi, bučiuodavo į kaktą. „Tu pradedi man patikti...“ „Aš apie tave galvoju...“ Arvydas žodžiais nesimėto, užtruko, kol „myliu“ ištarė. Jo „myliu“ daug vertas.
Nuo tada, Arvydas pasakoja, Vilnius buvo baisiai arti:
– Atsimenu, kad kai tėvukui reikėdavo į Vilnių, tai jis dvi dienas žiguliuką ruošdavo. O aš jau turėjau „Volgą“, juk olimpinis čempionas... Pirmoji buvo bėžinės (taip anuomet vadindavo dramblio kaulo spalvą – aut. past.) spalvos. Paskui davė paskyrą baltai. Abi už savo pinigus pirkau, tik paskyrą automobiliams gavome už pasiekimus. Pas Ingridą nulėkdavau, kai laisvo laiko būdavo, kartais ji pas mane atvažiuodavo, kitą vasarą į Nidą nusivežiau...
Ar tai buvo tikra meilė? Juk nebe piemuo, dvidešimt penkerių, šilto ir šalto savo gyvenime matęs, spėjęs išdavysčių patirti, draugus po traumos išbarstyti. Didžiaakė, matyt, pačiu laiku atsirado jo gyvenime. Tada daug negalvojo, klausė širdies, o šiandien įvertina:
– Negali juk paaiškinti, kodėl ta ar kita. Akys susitiko ir viskas. Artyn, artyn, o paskui nebeįsivaizduoji, kad įmanoma be to žmogaus gyventi. Visokių tų meilių gyvenime buvo, prabundi ryte ir norisi bėgti, slėptis kuo toliau, o čia – lyg nušvito man kas oro uoste tarp pilkos minios. Ir labai pasisekė, kad nušvito. Kas yra meilė? Moterys sako: virpa širdis. Vyrams žvejyboje virpa rankos. Kažkada labai mylėjau automobilį, glosčiau naują gavęs, saugojau. Ingridą irgi saugau, kad mažiau nervintųsi. Ji visą gyvenimą laikė, o ir dabar laiko mūsų namų sienas. Visas. Kartu ilgai negyvenam, todėl pasiilgstam vienas kito. Įpratom atskirai gyventi, kitaip jau nė nebus. Gal pasenę kartu pasiramstydami lazdelėmis vaikščiosim. Ką čia daug kalbėti – myliu ir viskas.
Iki didžiųjų prisipažinimų juodu taip ir gyveno: jis žaidė krepšinį, ji filmavosi, ruošėsi studijoms. Kartais susitikdavo Kaune, kartais – Vilniuje, būdavo, oro uostuose, o retsykiais porelės prieglobsčiu tapdavo Lietuvos atstovybė Maskvoje. Ingrida rimtai ruošėsi studijoms tuo metu prestižiniame Maskvos kinematografijos institute.
– Kinas buvo mano svajonė. Jau buvau padariusi pradžią, žinojau, ką reiškia filmuotis. Tai buvo mano pasaulis...
Taip jau išėjo, kad geltonkasės kaimo mergaitės Agnės vaidmuo Raimundo Vabalo filme „Miškais ateina ruduo“ tapo vieninteliu Ingridos vaidmeniu lietuviškame kine. Viskas baigėsi tą dieną, kai jai paskambino Arvydas:
– Turiu pasirašyti sutartį Ispanijoje. Ar važiuosi su manimi?
– Važiuosiu, bet turiu baigti darbus pas Vabalą.
1989 metų rugpjūčio 15-ąją Arvydas išskrido į Ispaniją. Lygiai po mėnesio atskrido išsivežti Ingridos. Paskui jį atlėkė ir Ispanijos Valjadolido „Forum“ klubo prezidentas Gonzalo Gonzalo, kad tik naujasis pirkinys nesugalvotų pasilikti gimtinėje. Tačiau Arvydui rūpėjo Ingrida. O ji tvirtai žinojo, kad seks paskui. <…>
Piršlybų nebuvo
Ispanijoje karjerą pradėjęs aukštaūgis kino režisierių Raimondą Vabalą visais įmanomais būdais bandė paskubinti. Į filmavimo aikštelę vežė vieną butelių dėžę po kitos, o Vabalas filmavo naktimis.
Apie sūnaus užmačias išsigabenti Ingridą į Ispaniją mama Milda irgi žinojo. Patikusią merginą jis mamai labai greitai pristatė:
– Žinojau, kad jie susipažino Kauno sporto halėje. Netrukus paskambino: „Ateinu su mergaite.“ Susipažinome, pasikalbėjome, kavos išgėrėme. Mergaitė kaip mergaitė, bet supratau – sūnui svarbi, nes kitų čia nesivedžiodavo. Ji buvo pirmoji, kurią mums parodė.
Tėvų Arvydas atsiklausė ir tuomet, kai kvietė Ingridą į Ispaniją. Išleistuves sūnui surengusi mama netruko sulaukti sūnaus skambučio:
– „Noriu, kad Ingrida atvažiuotų, pabūtų, o po sezono vestuves iškelsim“, – išdėstė. Sūnau, sakau, tavo reikalas, aš nieko prieš, tačiau noriu, kad būtum tikras, kad nebekeistum savo žodžio po mėnesio ar po metų. „Viskas bus gerai, mama“, – pažadėjo. Ingrida išskrido į Ispaniją, o mes netrukus juos aplankėme.
– Viskas buvo labai aišku, – dabar sako Arvydas. – Mes draugavome, juk ne po mėnesio pažinties ją išsivežiau. Vienas kito tėvus pažinojome, ji pas mane nakvodavo, aš pas ją. Suaugę žmonės...
Tačiau tikras suaugusių žmonių gyvenimas prasidėjo Ispanijoje. Vieną dieną Ingrida paskambino savo mamai į Vilnių:
– Mama, gelbėk, Arvydas paprašė kepenėlių, sako, labai mėgsta, o aš net nežinau, kaip jos atrodo!
Kulinariniais sugebėjimais jaunoji šeimininkė pasigirti negalėjo. Jos pačios skrandis nuo vaikystės kėlė rūpesčių, dar labiau jį susigadino šokdama ansamblyje – būdavo dienų, kai pavalgyti tiesiog nelikdavo laiko.
Kepenėlių. Paskui – triušiuką ištroškinti, po savaitės troškintų kopūstų užsimanė.
– Taigi nepasakysiu, kad nemoku! Man vos aštuoniolika, o į namus sugriūna būrys vyrų ir prašo valgyti. Kartą prisilipdėm cepelinų kalną, ne cepelinai išėjo, o košė. Su likusiais karą žaidėm.
Pirmaisiais metais idile nekvepėjo. Arvydas keldavosi anksti, išvažiuodavo į treniruotę, pusę dviejų grįždavo pietauti, po pietų griūdavo į lovą miegot. Atsikėlęs susirinkdavo aprangą ir vėl – į treniruotę. Grįždavo vėlai vakare ir po vakarienės griūdavo miegoti.
– Buvo tikras košmaras – gaminti valgyti, skalbti, gaminti ir vėl skalbti, – pirmųjų metų rutiną prisimena Ingrida.
Jos vyras pripažįsta:
– Aš visą gyvenimą buvau praeivis: atvažiavau, išvažiavau. Ingrida ant savo pečių laikė mūsų namus. Nuo ryto iki vakaro gamindavo maistą. Iš pradžių man, paskui mūsų vaikams.
Piršlybų nebuvo, sužadėtuvių žiedą ji rado po trejų bendro gyvenimo metų, padėtą ant klozeto dangčio (Sabui tai pasirodė labai originali vieta). Tik jis šitaip gali! Kad myli, sakydavo retai. Nors Ingridai žodžių ir nereikėjo:
– Kad myli, suprasdavau iš jo poelgių. Visą gyvenimą taip. Jam sąlygų irgi nekėliau, niekada jo neieškojau. Kartą šito manęs paprašė. Kai baliavojančius žalgiriečius užklupo žmonos.
Kaip per Sąjūdžio mitingą
Kad ir be sužadėtuvių žiedo, vestuves pora nusprendė atšokti pasibaigus pirmajam sezonui Valjadolide. Įteisinti santuoką Kauno rotušėje, o vėliau miesto katedroje buvo pasirinkta 1990 metų birželio 15-oji. Puošnią nuotakos suknelę Ingrida išsirinko Ispanijoje:
– Lietuvoje tuo metu nieko nebuvo. Tuščios parduotuvės. Ispanijoje mane šokas ištiko. Net nežinau, kuriuos ledus rinktis, o čia – suknelę vestuvėms. Penkeriems metams praėjus gal kitaip rinkčiausi, o tada – radau vestuvinių suknelių parduotuvę, pamačiau pirmą pasitaikiusią, man ji graži pasirodė ir nusipirkome. Arvydas vis juokaudavo: „Imsiu tave į žmonas, jei vestuvinių batelių kulnas bus 11 centimetrų aukščio.“ Ispanijoje tokių neradau, tačiau nusipirkau pakeliui į Lietuvą, Diuseldorfe.
Nedaug trūko, kad jaunavedžiai, kurių vestuvių išsižiojusi laukė visa Lietuva, į savo šventę būtų pavėlavę. Pilną bagažinę prisikrovę dovanų, ant galinio lango pakloję Ingridos vestuvinę suknią, į Lietuvą iš Ispanijos nusprendė vykti automobiliu. Arvydas išdidžiai į kišenę įsidėjo tikrus lietuviškus pasus, kuriuos Romoje jiems su Ingrida parūpino tuometinis Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto – Stasys Lozoraitis.
– Pakeliui į naujuosius pasus rinkome vizas – belgai davė, vokiečiai davė, o prancūzai – ne, – kelionę prisimena Arvydas. – Galbūt būtume ir pralėkę, bet vienas bičiulis – su rusišku pasu. Pro ispanus prašovė, prancūzai – halt. Mums jis sako: „Jūs važiuokit.“ Bet kaip važiuosim, jei visi kartu? Nusigrūdom į San Sebastianą, į konsulatą. Vizą pažadėjo po penkių dienų. Laukt negalim, vestuvės nelaukia. Tada vėl atgal, pas prancūzus. Gerai, kad tie ispaniškai kalbėjo, sakom, nemeluojam, štai, suknelė ant palangės. Pravažiuosim Prancūziją ir paskambinsim jums iš Belgijos, mums tik pravažiuoti reikia. Galiausiai jų šefas išėjo ir trenkė pasus: „Mes jūsų nematėm ir neregėjom, tad nykit iš čia.“
Rimą Kurtinaitį, kuris tuo metu žaidė Hagene, jie pasiekė sėkmingai. Vokišku alumi aplaistę susitikimą ir pailsinę nuo ilgo važiavimo pavargusias kojas išrūko toliau. Lietuvoje atsidūrė dieną prieš vestuves.
O čia, Arvydas juokiasi, paradui vadovavo mama Milda. Vakare prieš vestuves buvo sutarusi, kad jaunieji nueis pasikalbėti pas dabar jau vyskupu tapusį, anuomet Kauno arkikatedros bazilikos vadovą kunigą Eugenijų Bartulį.
– Kunigas liepė ateiti anksčiau. Pasikalbėjom, ta pačia proga, sako, reikėtų ir išpažintį atlikti. Tikriausiai seniai buvę... Patrūkčiojom pečiais abu su Ingrida, reikia tai reikia. Kas pirmas? Aš galiu, sakau. Kokia būdelė, kokia kėdutė, klaupkis čia pat ir kalbėk. Dėlioju tas savo nuodėmes, o kunigas klausia: „Svetimoteriavai? Ir su ištekėjusiom buvai?“ Aš visas šlapias, prakaitą braukiu. „Tiek ir tiek poterių sukalbėsi.“ Gerai, gerai, nesiginčiju. Išeinu, o Ingrida žiūri į mane akis išplėtusi. „Prašom, užeikit, panele.“ O pats galvoju: aha, nežinai, kas tavęs laukia. Savijauta tą vakarą buvo išskirtinė, o kunigas vėliau visus mūsų vaikus pakrikštijo, sesę ir brolį sutuokė. Puikus, malonus žmogus.
Ingridai vestuvių diena – lyg rūke išplaukusi:
– Buvo taip baisu! Na, kodėl, kai tau devyniolika, reikia šliūbą imti? Tik vienas jausmas aplanko, kai girdi, ką tau sako, kai jauti, kad minia į tave žiūri – baisu.
Birželio 15-ąją Kauno rotušės aikštėje žmogus stovėjo prie žmogaus, beveik kaip Sąjūdžio mitinguose. Iš baltos volgos išlipę Arvydas su Ingrida šiaip taip prasispraudė pro minią.
– O pulkas – kaip nori... – juokiasi pamerge į vestuves kviesta Arvydo sesuo Ilona. – Minia jaunuosius praleido ir vėl susispaudė, teko brautis. Ne tik mums, tėvams irgi.
Iš namų Giraitėje jaunuosius išlydėję Arvydo ir Ingridos tėvai pagal anų laikų papročius į Rotušę ir bažnyčią manė nevažiuosią. Tačiau greitai komanda buvo duota kita: be tėvų ceremonija nevyks. <…>
Po ceremonijos bažnyčioje jaunieji su svečiais sėdo į autobusus ir išvyko prie jūros. Klaipėdoje pasitikę žvejai įsodino į keltą. Apie siurprizą žinojo tik vestuvių organizatoriai ir Arvydo mama.
– Nežinau, kaip jie viską suorganizavo – juk blokada, benzino nėra, – šiandien stebisi Arvydas.
<…> Juodkrantėje vestuvininkus pasitiko minia žmonių ir Neptūnas su savo svita. Minia tokia, kad po dienos išalkę jaunieji ir svečiai prie stalų ką tik pastatytuose Kauno šilumos poilsio namuose prisibrauti negali. Bet jau kad sėdo, tai sėdo. Savo pažadų visiškai nevartoti alkoholio atsisakė net Rimas Kurtinaitis – kažkada bičiuliams buvo pažadėjęs: „Negersiu iki Sabo vestuvių.“
Nors parduotuvių lentynos buvo tuščios, per Sabo vestuves stalai lūžo nuo valgių, kuriuos gamino krepšininkų pamėgtas Kauno restoranas „Žaliasis kalnas“, ir lietuviškų bei užsieninių gėrimų.<…>
Smagus buvo balius, nesiginčija jaunikis:
– Šėlom tris dienas, tris naktis, kaip priklauso. Su visais trali vali, su piršlių korimais. Tik Ingridai pūlinys iškilo, vargšiukė sėdėti negalėjo. Kambary ir sakau: „Duok, išspausiu, jau subrendęs.“ Aš spaudžiu, o ji rėkia. Žmonės turbūt pagalvojo, kad rimtai iš visų jėgų darbo ėmiausi.
Gimdysiu, kiek sveikata leis
Kas dabar prisimins, ar tada, per vestuves Juodkrantėje, ar anksčiau, kai Arvydas kvietė Ingridą kartu į Ispaniją kurti bendro gyvenimo, juodu nusprendė, jog norėtų turėti daug vaikų. Planą įgyvendino su kaupu. Taip sako abu, o Sabas paaiškina tiksliau:
– Matai, norint tapti generolo žmona, reikia pradėti nuo eilinio. Nuo pradžios eiti kartu nelengva. Ingrida net nežinojo, kiek turės nešti ant savo kupros. <…>
Per vestuves Ingrida drąsiai ir garsiai išrėžė:
– Gimdysiu tiek vaikų, kiek sveikata leis ir kiek Arvydas norės.
– Norėsiu daug, – jaunajai tada pagrasino Sabas.
Daug kam tada atrodė, kad tokios kalbos – humoro nestokojančio krepšininko juokai, tačiau tokį pasižadėjimą išspausdino visa tuometė spauda.
Kai Ingrida jau po vestuvių pradėjo lauktis pirmojo kūdikio, šeima Valjadolide persikėlė į naujus namus – nedidelį blokuotų kotedžų rajoną už miesto. Butas erdvus, visada svečių pilnas, šalia namų – baseinas.
– Kad reikia didesnio, supratome, kai svečiai nebetilpo, kai kuriems tekdavo nakvoti terasoje, – svečių būrius Ispanijoje prisimena Ingrida.
– Labai linksmai gyvenome, – žmonai pritaria Arvydas. – Laimėjome visas įmanomas rungtynes, mūsų klubas pasiekė ketvirtfinalį. <…>
1990 metų birželį Sabas pratęsė sutartį su „Forum“ dar vieneriems metams. Šį kartą lietuvio sutarties suma buvo 1,3 milijono JAV dolerių. Sabonių pirmagimis Žygimantas gimė 1991 metų balandžio 20 dieną. Ingrida sako laukusi dukrytės, o Arvydas svajojo apie sūnų. Po metų su trupučiu į pasaulį atkeliavo Tautvydas. <…>
Visi trys sūnūs gimę balandį–gegužę. Vienas užsispyręs avinas, o kiti du – ne mažiau užsispyrę jaučiai. Ingrida tokiems sutapimams turi savo paaiškinimą:
– Rugpjūtį Arvydas atostogaudavo...
Tik Aušrinė Amerikoje atkeliavo birželį. Dėl jos, Arvydas ir Ingrida vienu balsu tvirtina, reikėję pasistengti. Po jos gimimo Sabas ištarė legenda tapusią frazę: „Fabrikėlį uždarėme, nors kaminas dar rūksta!“ <…>
Svarbiausią akimirką, kai į pasaulį atkeliavo abu pirmieji – Žygimantas, kurį šeima šaukia Žygiu, ir Tučiu vadinamas Tautvydas – jis praleido:
– Nieko tuo metu apie gimdymą nesupratau. Man treniruotė – šventa. Atsikėliau ir išvažiavau, o jai tuo metu vandenys nubėgo. Ką aš supratau, juk pirmas kartas. Nubėgo tai nubėgo. Grįžęs iš treniruotės Ingridos neradau, jau į ligoninę buvo išvežta. Abu pirmieji sūnūs Ispanijoje be manęs gimė. O Amerikoje gydytojai nenusileido: „Turi dalyvauti gimdyme.“ Gal ir gerai, kad dalyvavau... Tik tada supranti, kas yra tas gimdymas. Vienas buvo lengvas, kitas – ne. Domas gimė lengvai, jokių didelių skausmų, net pasijuokiau: „Jei taip lengva, tai galima gimdyti ir gimdyti.“ Jau norėjau apsisukęs eiti, tačiau gydytojai sulaikė: „Ne, ne, sėdėk, ranką palaikyk.“ Su Aušrine buvo gerokai sudėtingiau, ne tik už rankos teko Ingridą palaikyti, bet ir pakvėpuot kartu, gydytojų po ligoninę paieškot. Buvau išsigandęs... Tada ir supratau, kad viskas nėra taip paprasta.“
---
Dar daugiau istorijų iš Sabonių gyvenimo skaitykite Laisvės Radzevičienės ir Vytaro Radzevičiaus knygoje „Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo“ (leidykla „Obuolys“)
