Šių dienų skaitomiausi:
- Jei turėčiau terasą...
- 10 geriausių Kanų įvaizdžių: ko verta iš jų pasimokyti?
- Geriausias visų laikų pratimas norintiems atsikratyti antsvorio
- Horoskopas savaitei: laukia labai emocingas laikotarpis
- Naminis žemės riešutų sviestas - neįtikėtinai paprasta!
Rimai, atrodo, esi žinomas jau ne vienus metus, bet štai priguglinau apie Tave visus 24 puslapius, kuriuose esi minimas, ir neradau nė vieno rimto interviu. Jei tik pasitaiko išsamesnis, tai būtinai kalbat kartu su Agne. Ar ji neleidžia Tau kalbėti vienam?
Aha, bijo, kad nusišnekėsiu. O jei rimtai, turbūt neturiu kokios nors nuoseklios, išsamiam interviu tinkamos gyvenimo istorijos. Kaip sendamas keičiasi pasakotojas, taip keičiasi ir jo istorija.
Prisipažink atvirai, kas yra jūsų šeimos galva?
Mūsų šeima panaši į slibiną su keliomis galvomis. Nesivadovauju stereotipinėmis klišėmis, kas yra galva, o kas kojines mezga. Šeima – kaip valstybė. Mitas – kad jai būtinai reikia monarcho. Nebijau anarchijos, ji yra puikus dalykas. Jei galvosi apie žmones kaip apie būrį kvailių, kuriuos reikia pakinkyti ir su botagu varyti į priekį, tada anarchija atrodys baisi, bet sąmoningi, kūrybiški piliečiai su botagu vaikomi tikrai nieko gero nesukurs. Čia kaip šauktinių kariuomenė. Prievarta patriotizmo neįdiegsi. Armijoje mokaisi vienintelio dalyko – paklusti, o mūsų jėga – laisvas mąstymas. Mokėkit profesionaliems savanoriams normalius atlyginimus, ir rezultatai bus geresni, ir žmonių nereikės traumuoti.
Sako, kad kariuomenė – tai ir vyriškumo mokykla.
Ar vyriškumas – tai gebėjimas žudyti? Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl šaukia tik vyrus. Tai visiškas seksizmas. Vyrai ir moterys nėra tokie jau skirtingi. Kaip piliečiai, jie irgi turi vienodas teises ir pareigas. Jei yra vyriškų pareigų, tai gal yra ir vyriškų privilegijų? Laikas atsikratyti tų stereotipų. Bėgam kaip gražuliai, šaukiam: „Už Lietuvą, vyrai!“, bet nedrįstam prisipažinti, kad gal ir mums patiktų vyrą apkabinti.
Gal be reikalo viename gėjų portale, reaguodamas į Tavo pokštą, esą Tavo grožį labiau pastebi vyrai, o ne moterys, vienas komentatorius parašė, kad esi „susireikšminęs natūralas“?..
Gaila, kad to grožio jau nebeliko... O komentaras visai teisingas – ir tai, kad esu susireikšminęs, ir tai, kad, ko gero, esu natūralas. Šiaip nebeskaitau jokių komentarų. Nesinori kišti rankų į tą mėšlo krūvą. Jei ir rasi ką gera, vis tiek pirštai bus šūdini.
Negi tikrai neįžvelgi jokių esminių skirtumų tarp lyčių? Gal vis dėlto moterys turi ką nors tokio išskirtinai moteriška, patrauklaus?
Gal krūtis? Juokauju. Tie tariami skirtumai tiesiog padėjo engti kitaip atrodančius ar silpnesnius žmones. Net moterų apranga tarnavo kaip savotiškas kontrolės mechanizmas. Korsetai, nepatogios suknelės, siauri sijonai, aukštakulniai – visa tai atlieka tą pačią funkciją kaip arklių pančiai ir pakinktai. Kad moterys tai dėvėtų, reikėjo jas įtikinti, jog tai gražu. Apvilkim vyrą tokia suknele, kad negalėtų oro įkvėpti, arba siauru sijonu ir apaukim aukštakulniais, kad imtų tipenti mažais žingsneliais, ir pažiūrėsim, ar jis vis dar jausis labai stiprus.
Ar nemanai, kad sustiprėjusios moterys vis labiau spaudžia vyrus į kampą?
Aš tikrai galėčiau gyventi žmonos išlaikomas. Man svarbu realizuoti save kūrybiškai, bet iš kur ir kaip ateis pinigai, ne taip svarbu. Į kampą jaučiasi įstumti tie vyrai, kurie yra pernelyg prisirišę prie tradicinių vaidmenų. Jie nenori matyti, kad pasaulis keičiasi, nedrįsta keistis kartu su juo. Laiko moterį savo nuosavybe, yra pasiryžę ją nuo kažko ginti, jaučia pareigą finansiškai išlaikyti. Kai pamato, kad joms to nereikia, sutrinka. O juk iš tiesų galėtų atsipalaiduoti. Kokia laisvė atsiveria, kai tavo moteris iš daikto, kurio priežiūra turi nuolat rūpintis, virsta draugu!
O seksualinė kibirkštis nedingsta? Juk ją įskelti gali tik priešingi poliai...
Nežinau, ar reikėtų viską statyti ant tos seksualinės kibirkšties kortos. Aišku, ta aistra per 15 metų priblėsta. Niekas nebus taip gražu kaip pirmą kartą, bet atsipalaidavimo, saugumo, bendrumo jausmai yra ne mažiau jaudinantys. Manau, su amžiumi tas noras būti gražiausiam, protingiausiam ir seksualiausiam turėtų blėsti. Jei jis išlieka toks pat kaip jaunystėje, tai – jau infantilumo požymis. Nesunkiai įsivaizduoju save seną, žilą, apsuptą anūkų. To netgi laukiu.
Kažkaip keistoka girdėti tai iš žmogaus, kuris pusnuogis lakstė po džiungles negyvenamoje saloje ir kovojo dėl išlikimo virpindamas žiūrovių aistras, o galiausiai buvo išrinktas seksualiausiu Lietuvos vyru. Negi tas titulas Tau nieko nereiškė?
Na, ką jau ten... Juk ne Nacionalinė premija. Nors, aišku, savimeilę paglostė. Tuštybės visada turėjau. Tiesą sakant, tada jaučiausi lyg kažką apgavęs. Nei labai gražus, nei seksualus, kojos – trumpos, plonos, kreivos. Jei rimtai, viskam yra savo laikas. Nenorėčiau, kai auginsiu anūkus, vis dar būti siejamas su tuo aistringo, pusnuogio vyro įvaizdžiu. Tas spaudimas išlikti amžinai jaunam padiktuotas paprasčiausio vartojimo kulto.
Daug nuostatų keičia laikas. Atsimenu, kai su Agne gyvenote nesusituokę, kalbėjote, kad antspaudas pase nieko nekeičia, o paskui ėmėte ir susituokėte. Tai keičia ką nors tas antspaudas ar ne?
Matai, iš tikrųjų to antspaudo vis dar nėra... Taip nutiko, kad susituokėme bažnyčioje, bet nežinojome vieno dalyko: kad santuoka įsigaliotų juridiškai, per mėnesį reikia susitvarkyti dokumentus. Tik neseniai registruodamas kažką, kur reikia žmonos sutikimo, sužinojau, kad oficialiai jos neturiu. Tuos dokumentus būtų galima susitvarkyti dabar, bet koks skirtumas. Gal tik testamentą reikės parašyti.
Gal vis dar nesi tikras, ar ji – tavo žmogus?
Nesąmonė. Agnė yra geriausias mano draugas. Pasitikiu ja. Daug dalykų vertiname panašiai, bet dar smagiau, kai vertiname skirtingai. Labai įdomi būsena, kai matai pasaulį tarsi dviem poromis akių. Palygini, pasitikrini. Mus jungia toks malonus simbiotinis ryšys. Gal tą artumą lėmė tai, kad turime panašių vaikystės patirčių, abu mokėmės Dailės akademijoje. O gal sutikti artimą sielą yra tiesiog sėkmė. Aišku, išlaikyti santykius reikia ir šiek tiek pastangų. Svarbu suprasti, kad, norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs. Kai išsivalai viduje tuos prišnerkštus kampus, tai ir pasaulis aplink tave praskaidrėja. Apskritai, jei nori pasaulį padaryti geresnį, keisdamas kitus, artėji prie Hitlerio, o jei pradedi nuo savęs, – prie Dalai Lamos.
Jūsų sūnui Pauliui – jau 14 metų. Sudėtingas amžius. Ar jau pasikalbėjai tėviškai su juo apie tai, iš kur atsiranda vaikai ir ką daryti, kad jų nebūtų?
Mes puikiai sutariame. Paulius mane myli, aš jį labiau, bet taip ir turi būti. Kalbamės apie viską. Pasitikiu vaiku, nuo mažens bendravau su juo kaip su suaugusiu, viską stengiausi išaiškinti moksliškai. Manau, kad lytinis gyvenimas, nuogumas mūsų visuomenėje nepelnytai demonizuojamas. Vaikas iki 1,5 metų kasdien prieš nosį mato krūtį, iš jos žinda, o paskui staiga tai tampa tabu, gėdinga. Nemanau, kad toks davatkiškumas padeda geriau suvaldyti paauglių seksualinius impulsus. Greičiau atvirkščiai – dirbtinis deficitas kuria dirbtinį poreikį.
Neplanuojate daugiau vaikų?
Jei nori ką nors mylėti, kuo nors rūpintis, tikrai rasi, kam – žmogui ar gyvūnui – to tavo rūpesčio reikia. Gimdyti vaikus – gana egoistiškas elgesys. Pasaulyje žmonių skaičius nepaliaujamai auga. Žmonija tarpsta Žemėje kaip didžiulis parazitas, naikina jos išteklius, kloja jos kūną betonu, asfaltu. Jei suprastume, kad esame ne vieninteliai, verti išlikimo, gal elgtumėmės atsakingiau, nesipūstume taip visomis prasmėmis. Kodėl taip džiaugiamės augančia ekonomika, didėjančiu vartojimu? Juk tai – tiesus kelias į susinaikinimą. Parašiau net knygutę apie tokį peliuką, kuris svajojo užaugti didelis, ir jo noras išsipildė. Pradėjo taip augti, kad vos spėjo išlįsti iš urvelio. Iš pradžių džiaugėsi, bet paskui suprato, kad jam augant Žemė traukiasi, nepajėgia jo išmaitinti. O jei būtų likęs tik mažas peliukas, vienoje pievoje rasto maisto, nepažintų erdvių ir nuotykių užtektų visam gyvenimui. Galia ir valdžia mažina jautrumą kitiems. Pasijutę gamtos valdovais, nesusimąstome, kad dėl mūsų poreikių skerdžiami gyvūnai taip pat jaučia skausmą.
Ar nemanai, kad šiek tiek rizikinga prilyginti žmogų gyvūnui? Taip nuvertiname žmogaus gyvybę. Galų gale, juk gamtoje egzistuoja natūrali mitybos grandinė. Tai, kad vienos gyvybės formos minta kitomis, yra visai natūralu.
Kaip pažiūrėsi. Tu kalbi apie kartelės nuleidimą, o aš apie pakėlimą. Gal ne žmones nuvertiname, o gyvūnų neįvertiname? Kalbėti apie tai, kad žudyti gyvūnus žmogui yra natūralus instinktas, apskritai juokinga. Mes gyvename ne laukinėje gamtoje, kur kiekvienas užpultas turi galimybę gintis ar bėgti. Laikome juos – bejėgius – aptvaruose ir žudome nesitepdami rankų. Sakyti, kad be mėsos ar kitų gyvūninių produktų žmogus neišgyventų, – saviapgaulė. Štai mes maitinamės veganiškai ir kuo puikiausiai jaučiamės. Jei gali savo gyvenimu suteikti kitiems mažiau skausmo, kodėl to nedaryti?
Pakalbėkime apie smagesnius dalykus. Ar nuo mažens žinojai, kad būsi dailininkas?
Dailininku arba skulptoriumi norėjau būti nuo kokių 3-ejų metų. Galvoju, gal aš nenormalus, jei niekada nesvajojau būti kosmonautu ar kepėju? Juk negali normalus vaikas visą gyvenimą laikytis įsikibęs vienos minties. Kita vertus, mokydamasis dailės mokykloje esi pasmerktas sieti savo gyvenimą su menu, nes kitoms disciplinoms ten skiriama mažiau dėmesio nei paprastose.
Ar Tavo tėvai – taip pat menininkai?
Mano mama lyg baigusi chemiją, vadybininkė, domisi joga. Tėvas studijavo architektūrą, bet architektu nedirbo. Jis – toks visų galų meistras, meniškos sielos žmogus: tai ką nors stato, tai remontuoja, tai masažus daro, neseniai per skaipą rodė, kad tapo. Manau, jam pačiam būtų lengviau, jei apsistotų ties kokiu nors vienu dalyku. Pavyzdžiui, galėtų puikiai masažuoti.
Nemanai, kad esi į jį panašus? Irgi darai viską – ir šaržus pieši, ir vaikiškas knygutes iliustruoji, ir laidas vedi, ir akademinį piešimą savo meno mokykloje „Baltas lapas“ dėstai.
Beveik prieš metus nutariau atsisakyti bet kokių papildomų veiklų, savo laiką skiriu tik piešimui. Laidų seniai nebevedu, mokyklos veiklą sustabdėme. Dėstymas atimdavo labai daug energijos, o pelno iš to nelabai turėjome. Nenoriu išsibarstyti. Energijos mažėja, reikia ją nukreipti konkrečia kryptimi. Kol kas man visai gerai sekasi. Iliustruoju knygas, atsirado užsakymų iš užsienio. Australai užsakė nupiešti didžiulį plakatą. Susirado mane internetu. Ten pinigai jau, aišku, kiti. Pasaulis dabar tikrai pasidarė mažesnis, gali dirbti užsienyje ir neemigravęs. Kartais užsako sukurti portretų, šaržų, bet gana retai. Gal jau baigėsi tas etapas? Be didelio džiaugsmo prisimenu, kaip prieš 16 metų studijuodamas Švedijoje eidavau į gatvę piešti šaržų, nes reikėjo užsidirbti. Pieši vieną, o tau už nugaros stovi būrys žiūrovų. Žinai: jei nupieši panašų, turėsi daugiau užsakymų. Toks stresas būdavo, taip pavargdavau! Kai pieši juos dešimtimis ir kelias dienas iš eilės, įsijungia automatizmas. Jauti, kad dėlioji žmogų kaip fotorobotą, pusbalsiu sau kartodavau: „Veidas pailgas, akys – arti viena kitos, smakras atsikišęs...“ Keista, bet tai padėdavo. Dabar piešdamas iliustracijas patiriu daugiau malonumo. Noriu sukurti tai, kas turėtų stiprų, suspaustą emocinį užtaisą – kaip gera daina. Suprantu, kad tai nemažas iššūkis, nes piešinys niekada nebus toks aktyvus.
Vis dėlto pripažink: gebėti taikliai perteikti žmogaus bruožus ir charakterį vos keliais šaržo štrichais reikia talento.
Nesu tikras. Dėstydamas akademinį piešimą savo mokykloje supratau, kad piešti gali išmokti bet kas ir bet kokio amžiaus. Piešti veidus nėra sunkiau nei, tarkim, plaštakas. Tiesiog portretų vertintojai yra reiklesni, labiau pastebi menkiausią neatitikimą. Tai nulemta evoliuciškai. Kad suprastume, ką kitas žmogus galvoja, turėjome išmokti pažinti net mažiausius veido išraiškos pakitimus. Talento nesureikšminu. Didžiausias talentas yra valia ir kryptingumas. Aišku, jei esi talentingas, darbo reikia mažiau, bet talentingi žmonės paprastai yra mažiau motyvuoti.
Tas spaudimas išlikti amžinai jaunam padiktuotas paprasčiausio vartojimo kulto.R. Valeikis
Tokios mintys labiau būdingos amatininkams. Negi neturi pretenzijų būti didis menininkas?
Aš labai norėčiau būti geras amatininkas. Menininkas yra gana suicidinio tipo žmogus. Atsisako savęs, nuolat provokuoja visuomenę, balansuoja ant pavojingos ribos. Nesu tas menininkas, kuris, išsitepęs raudonais dažais, nuogas teškiasi į sieną. Aš žinau, ką noriu pasakyti, ir darau tai visuomenei priimtina forma, tarkim, vaikiška knygute. Kad padaryčiau tai kuo tiksliau, nuolat tobulinu techniką, mokausi. Kad tavo menas atsiskleistų, turi neblogai išmanyti amatą. Menas yra tai, ką nori pasakyti, o amatas – kalba, kuri tau padeda tai padaryti. Nematau nieko bloga, jei dailininkas ar rašytojas kalba žmonėms suprantama kalba. O dėl ambicijų... Kuo anksčiau atsisakai ambicijų būti didis ir išskirtinis, tuo laimingesnis esi. Jos neduoda nieko, išskyrus nesaugumą, menkavertiškumą, nepasitenkinimą savimi. Jos įsiūbuoja tavo gyvenimo sūpynes nuo depresijos iki euforijos. Stengiuosi atsikratyti susireikšminimo ir jaučiuosi beveik toks pat laimingas kaip vaikystėje. Šią žiemą niekur nevažiavau – gal todėl, kad buvo šilta, bet neatsimenu tokios laimingos ir jaukios žiemos. Nebūtina bėgti nuo šalčių, kad viduje būtų šilta. Gyvenimas – lyg veidrodis: kokias grimasas jam rodai, tokias ir matai. Aišku, kartais būnu irzlus, piktas. Jei kiti žmonės ar situacijos pradeda erzinti, suprantu, kad to priežastis esu aš pats. Reikia save labai stebėti, nepervargti, laiku sustoti, neišsekinti savo energijos resursų. Tas stresas, kurio apimti visi gyvename, yra sukurtas dirbtinai. Girdėjau, kad paskutinis žmogus Lietuvoje iš bado mirė 1863 m. per sukilimą.
Nors atrodai labai dvasingas, išdrįsiu paklausti ir apie kūną. Ar daug dėmesio skiri jam lavinti ir išvaizdai puoselėti?
Viename sporto klube su Agne lankome jogą, aerobiką. Jogos užsiėmimuose, be manęs, yra dar keli vyriškiai, bet aerobiką lankau su moterimis. Smagu. Sportuoju ne dėl grožio, o todėl, kad tai padeda susitvarkyti su savimi, bloga nuotaika. Pasirodo, tam tikras gyvenimo problemas galima tiesiog „išsportuoti“. O drabužiams didelės reikšmės neteikiu. Žinau, kad jie ne tik skirti nuogumui pridengti, bet ir yra komunikacijos priemonė, bet man vis dėlto labiau patinka komunikuoti kitais būdais.
Kuo anksčiau atsisakai ambicijų būti didis ir išskirtinis, tuo laimingesnis esi. Ambicijos neduoda nieko, išskyrus nesaugumą, menkavertiškumą.
Ar bent jau į moterų išvaizdą atkreipi dėmesį?
Taip, man gražu gražios moterys. Tiesa, grožis ir seksualinis patrauklumas nėra tas pat. Neturiu vieno standarto. Gražus žmogus gali būti liesas arba storas, įdegęs arba albinosas, įdomių bruožų kaip, tarkim, Tilda Swinton, nors seksualiai nepatrauklus...
Kalbi kaip dailininkas, o ne kaip vyras.
Tikrai. Pastebiu, kad manyje vis mažiau vyro ir vis daugiau dailininko. Galvoju, gal reikėtų nutapyti Agnės portretą? Kai būsim senučiukai, bus gražu žiūrėti į jį – kabantį ant sienos.
