Populiariausi straipsniai:
- R. Valeikis: aš tikrai galėčiau gyventi žmonos išlaikomas
- Dailiam pilvukui – kalanetikos pratimai
- M. Pliseckają gydę daktarai: net traumuota ji kiekvieną judesį atlikdavo gracingai
- Keturios ryškiausios šių metų interjero tendencijos
- Kulinarinė pamoka - gaminame šaltibarščius (slaptas ingredientas)
Akušerė iš Lenkijos Stanislava Leščinska lageryje Osvencime buvo dvejus metus iki 1945 m. sausio 26 d. ir tik 1965 m. parašė šią ataskaitą.
„Iš trisdešimt penkerių darbo akušere metų dvejus metus buvau kalinė moterų koncentracijos lageryje Osvencime, ten toliau vykdžiau savo profesines pareigas. Tarp daugybės ten atgabentų moterų buvo daug nėščių.
Akušere buvau trijuose barakuose, kurie buvo pastatyti iš lentų su žiurkių pragraužtais plyšiais. Barako viduje iš abiejų pusių buvo triaukščiai gultai. Ant kiekvieno turėjo tilpti trys ar keturios moterys – ant purvinų šiaudinių čiužinių. Buvo kieta, nes šiaudai seniai buvo susitrynę į dulkes, sergančios moterys gulėjo praktiškai ant plikų lentų, kurios buvo ne lygios, o su šakomis, kurios trindavo kūną ir kaulus.
Per vidurį, išilgai barako, buvo krosnis, sumūryta iš plytų, su durelėmis iš šonų. Tai buvo vienintelė vieta priimti gimdymams, nes kitos vietos tam nebuvo. Krosnį kūrendavo tik kelis kartus per metus, todėl buvo šaltis, stingdantis, prasismelkiantis iki kaulų, ypač žiemą, kai nuo stogo kabodavo ilgi varvekliai.
Gimdyvei ir kūdikiui reikalingu vandeniu turėjau rūpintis pati, ir vienam kibirui atsinešti prireikdavo mažiausiai 20 minučių.
Tokiomis sąlygomis gimdyvės likimas būdavo sunkus, o akušerės rolė – neįprastai sudėtinga: jokių dezinfekuojamųjų priemonių, jokių medžiagų perrišimui. Iš pradžių buvau pati viena – kilus sunkumams, kai reikėdavo gydytojo pagalbos, pavyzdžiui, rankomis atskiriant placentą, turėdavau imtis priemonių pati.
Lagerio gydytojai vokiečiai negalėjo „teršti“ savo gydytojo pašaukimo, suteikdami pagalbą kitų tautybių atstovėms, todėl neturėjau teisės kviesti jų į pagalbą.
Vėliau kelis kartus prašiau pagalbos lenkės gydytojos Irenos Kočečnos, dirbusios kaimyniniame skyriuje. O kai pati susirgau dėmėtąja šiltine, man daug padėjo gydytoja Irena Bialuvna – ji rūpestingai prižiūrėjo mane ir mano pacientus.
Apie gydytojų darbą Osvencime nepasakosiu, nes tai, ką mačiau, viršija mano galimybes žodžiais išreikšti gydytojo pašaukimo didingumą ir didvyriškai įvykdytą pareigą. Gydytojų žygdarbis ir jų pasiaukojimas liko širdyse tų, kurie niekada negalės apie tai papasakoti, nes nelaisvėje skausmingai numirė. Gydytojas Osvencime kovojo už nuteistųjų gyvybę, atiduodamas savąją. Jis turėjo tik kelis pakelius aspirino ir didžiulę širdį. Ten gydytojas dirbo ne dėl šlovės, garbės ar profesinių ambicijų, jam egzistavo tik gydytojo pareiga – bet kokiu atveju gelbėti žmogaus gyvybę.
Priėmiau daugiau nei 3000 gimdymų. Nepaisant baisiausio purvo, kirminų, žiurkių, infekcinių ligų, vandens nebuvimo ir kitų siaubų, kurių neįmanoma nupasakoti, ten vyko nepaprasti dalykai.
Kartą esesininkų gydytojas liepė man pateikti ataskaitą apie užkrėtimus per gimdymus ir motinų bei kūdikių mirtis. Atsakiau, kad nebuvo nė vieno mirties atvejo nei tarp motinų, nei tarp vaikų. Gydytojas nepatikliai į mane pažiūrėjo. Pasakė, kad net pažangios vokiečių klinikos negali pasigirti tokia sėkme. Jo akyse įžvelgiau pyktį ir pavydą. Galbūt visiškai išsekę organizmai buvo nieko vertas maistas bakterijoms...
Gimdyti besiruošianti moteris buvo priversta ilgam atsisakyti duonos – už tai galėdavo gauti paklodę. Šią paklodę ji suplėšydavo į gabalėlius, kurie tapdavo vystyklais mažyliui.
Skalbti vystyklus buvo labai sunku, ypač todėl, kad buvo griežtai draudžiama išeiti iš barako, draudžiama ką nors laisvai jame daryti. Išplautus vystyklus moterys džiovindavo sau ant kūno.
Iki 1943 m. gegužės visus Osvencimo lageryje gimusius kūdikius žiauriai nužudydavo – nuskandindavo statinėje. Tai darė dvi medicinos seselės Klara ir Pfani. Pirmoji buvo akušerė, o į lagerį pateko už vaiko nužudymą. Todėl ji neteko teisės dirbti pagal specialybę. Jai buvo pavesta daryti tai, kam ji labiau tiko. Jai taip pat buvo patikėtos barako seniūnės pareigos. Jai padėti paskyrė vokietę merginą iš gatvės Pfani. Po kiekvieno gimdymo iš šių moterų kambario girdėdavosi burbuliavimas ir vandens teliuškavimas. Greitai moteris pamatydavo savo kūdikio kūną, išmestą iš barako, draskomą žiurkių.
1943 m. gegužę kai kurių vaikų padėtis pasikeitė. Šviesiaplaukius, žydraakius vaikus atimdavo iš motinų ir siųsdavo į Vokietiją, kad denacionalizuotų. Išvežamus mažylius lydėdavo motinų verksmas. Kol vaikas būdavo su motina, motinystė buvo vilties spindulys. Išsiskyrimas buvo baisus.
Žydų vaikus toliau be gailesčio skandindavo. Nebuvo nė kalbos, kad žydų vaiką kur nors paslėptų ar paslėptų tarp ne žydų vaikų. Klara ir Pfani įdėmiai stebėdavo gimdančias žydes. Gimusį vaiką tatuiruodavo motinos numeriu, nuskandindavo statinėje ir išmesdavo iš barako.
Likusių vaikų likimas buvo dar žiauresnis – jie lėtai mirdavo iš bado. Jų oda pasidarydavo plona, tarsi pergamentinė, persišviesdavo sausgyslės, kraujagyslės ir kaulai. Ilgiausiai išgyvendavo tarybiniai vaikai.
Iš daugelio tragedijų man labiausiai įsiminė moters iš Vilniaus istorija – ją išsiuntė į Osvencimą už pagalbą partizanams. Vos ji pagimdė, kažkas iš sargybinių sušuko jos numerį (nuteistuosius šaukdavo numeriais). Nuėjau išsiaiškinti, kas nutiko, tačiau tai nepadėjo, tik sukėlė pyktį. Supratau, kad ją iškvietė į krematoriumą. Ji susuko kūdikį į purviną popierių ir prispaudė prie krūtinės. Jos lūpos be garso judėjo, veikiausiai norėjo padainuoti mažyliui, kaip darydavo moterys, kad numaldytų kankinantį šaltį ir alkį. Bet ši moteris neturėjo jėgų, ji negalėjo ištarti nė garso – tik didelės ašaros ritosi, tekėjo išbalusiais skruostais, krito ant mažojo pasmerktojo galvelės. Sunku pasakyti, kas tragiškiau – išgyventi mažylio mirtį, žūvančio motinos akyse, ar mirtį motinos, kurios sąmonėje lieka likimui paliekamo vaiko paveikslas.
Tarp šių košmariškų prisiminimų mano sąmonėje kirba viena mintis, vienas leitmotyvas. Visi vaikai gimė gyvi. Jų tikslas buvo gyventi. Iš jų liko gyvi vos 30. Kelis šimtus vaikų išvežė į Vokietiją denacionalizuoti, apie 1500 nuskandino, apie 1000 mirė iš bado ir šalčio (šie duomenys neapima laikotarpio iki 1943 m.).
Iki šiol neturėjau galimybės perduoti Saugumo tarnybai savo ataskaitos iš Osvencimo. Perduodu dabar, galvodama apie tuos, kurie nieko negali papasakoti pasauliui apie blogį, padarytą vaikui ir motinai.
Jei mano tėvynėje, nepaisant liūdnos karo patirties, gali kilti prieš gyvybę nukreiptų tendencijų, tikiuosi visų akušerių balso, visų tikrų motinų ir tėvų balso, visų padorių piliečių balso už vaiko teises.
Koncentracijos stovykloje visi vaikai, nepaisant lūkesčių, gimdavo gyvi, gražūs, apskritučiai. Gamta priešinosi neapykantai, atkakliai kovojo už savo teises, rasdavo neįtikėtinų gyvybinių išteklių. Gamta – akušerių mokytoja. Akušeriai kartu su gamta kovoja už gyvybę ir kartu su ja liaupsina gražiausią dalyką gyvenime – vaiko šypseną.
