Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Akušerės iš Osvencimo pasakojimas: kur dingdavo koncentracijos stovykloje gimę kūdikiai
- Gintarės pokyčiai: tapau rokeriška nuotaka
- J. Statkevičiaus himnas figūrai: kilogramus galima padaryti madingus arba ne (FOTO)
- R. Valeikis: aš tikrai galėčiau gyventi žmonos išlaikomas
- Keksiukai su obuoliais ir traškia kepurėle
Sakoma, per vaikų gimtadienius reikia sveikinti mamas. Ponia Aldona, ar galite patikėti, kad Jūsų dukrai – 30 metų?
Aldona: Negaliu. Nes negaliu patikėti, kad man – jau penkiasdešimt. Gyvenimas taip greitai bėga... Duktė ir aštuoneriais metais jaunesnis sūnus man vis dar atrodo maži vaikai.
Gal dovanų dukrai pasiuvote suknelę, juk esate šios srities profesionalė?
Aldona: Sunku Jurgitą kuo nors nustebinti. Norėčiau jai palinkėti pačių gražiausių dalykų.
Jurgita: Vaikystėje mama man visokių suknelių pasiūdavo. Nors nebuvo kuo labai puoštis, ji mokėjo suderinti drabužius, savo rankomis sukurdavo nepaprastų aksesuarų. Pamenu, kaip žaliais dažais kiemo gale dažė mano senus batukus.
Aldona: Jurgita buvo labai geras vaikas. Mėgdavo pasakas. Skaitau, akys merkiasi, pradedu iš galvos sekti, o ji iš karto: „Mama, ten ne taip parašyta!“ Įsidėmėdavo tekstus. Kartą atsibundu, šalia miega ne dukrytė, o meškinas. Užmigdė mane, o pati nuėjo žaisti. Buvo labai aktyvi, lankė daugybę būrelių, šoko.
Jurgita: Aš mamą visada prisimenu labai gražią, susitvarkiusią. Ji net šiukšlių nepasidažiusi nenešdavo. Įšokdavau į mamos aukštakulnius, rengdavausi jos drabužiais, kad būčiau tokia pat graži.
Aldona: Mudvi nesipykome. Tik su tėčiu dėl diskotekų ilgai derėdavosi. Jurgita pykdavo, kad drauges tėvai išleisdavo pasišokti iki 23 valandos, o mes prašydavome grįžti iki dešimtos vakaro. Širdį skaudėdavo, kad ko nors neatsitiktų. Kita vertus, Jurgita blogiukų nepritraukdavo, jos, Jautukės, niekas nepastumdavo. Nuo mažens už save pakovoti mokėjo.
Jurgita: Dėl diskotekų aš ir šiandien jaučiuosi teisingai pykusi. Nelogiška! Valanda nieko nekeičia, o štai grįžti vienai ar su visu būriu – didelis skirtumas.
Jurgita man yra pasakojusi, kad skatinote ją dalyvauti grožio konkursuose. Kodėl? Mamos paprastai bijo išleisti nepilnametes dukras į nežinomybę, į tolimas šalis.
Aldona: Kai į Plungę atvyko modelių agentūros „Modilina“ atstovai, dukrą į konkursą išsiunčiau kone per prievartą. Pasiuvau jai plačias linines kelnes – juk turėjome iš kitų mergaičių išsiskirti. Pati anksti ištekėjau, nieko nepasiekiau. Troškau, kad bent vaikai daugiau pamatytų. Jurgita, dar visai vaikas, stengdavosi man įkvėpti pasitikėjimo savimi. Turėjau įvairių pasiūlymų dėl darbo, bet kompleksavau, o ji mane skatindavo eiti, daryti, nebijoti.
Jurgita: Tąsyk norėjau prie ežero važiuoti, bet mama mane išgrūdo į modelių atranką. O kelnes susikirpau pati. Atsiguliau ant audinio, nusibraižiau.
Laimėjusi „Modilinos“ konkursą, paskambinau iš Kauno ir pasakiau: „Išskrendu į Puerto Riką.“ Mama nusijuokė: „O kur tas Puerto Rikas?“ Man buvo penkiolika, pirma kelionė, viena skridau iš Vilniaus į Helsinkį, iš šio – į Niujorką, iš šio – į Puerto Riką. Buvo nepaprastai šaunu. Visai nebijojau, nes nemąsčiau apie galimus pavojus.
Aldona: Sunkiai jausdavausi. Vyras buvo užsisklendęs, savo baimės neparodydavo, bet žinau, kad labai išgyvendavo.
Jurgita: Turiu svajonę išleisti knygą. Norime kiekviename mieste rasti magiškų trejetų.
Pati anksti įpuolėte į santuokinį gyvenimą. Ar nebijojote, kad duktė pasielgs taip pat?
Aldona: Tais laikais buvo įprasta jaunai tekėti. 30 kilometrų važiavau į Plungę, į šokius. Ir pakvietė mane žavus rudaakis plungiškis gyvenimo valso... Kaip, Jurgele, sakei man būdama devyniolikos? „Obuolys nuo obels netoli rieda. Neišgyvenk, aš jau nuriedėjau toliau.“ Dabar džiaugiuosi, kad vaikų susilaukiau anksti: ir jie jau užaugę, ir aš pati dar nesena.
Ar liūdėjote, kai dukra išvažiavo gyventi į Vilnių, o vėliau sūnus išvyko mokytis į Londoną?
Aldona: Man svarbu, kad vaikams yra gerai. Kai jie laimingi, ir aš jaučiuosi laiminga. Esu viena atsakinga už du vaikus, viena turiu priimti sprendimus. O vienatvės nejaučiu. Aš niekur nespėju. Man septynių savaitės dienų per mažai, reikia aštuntos, tik kur ją paimti? Žinoma, dabar jau lengviau kalbėti. Kai vyras savo valia pasitraukė iš gyvenimo, buvo visko. Praėjo ketveri metai. Laikas šiek tiek gydo, o jei pasidaro sunku, garsiai pasileidžiu muziką ir šoku. Arba einu į garažą, išsivarau mašiną ir lekiu į kolektyvinį sodą. Pasidarbuoju su kastuvu, grėbliu... Veju šalin niūrias mintis, stresą, depresiją. Su Jurgita telefonu kasdien pasikalbame.
Jurgita, ar vyras nepavydi dėl to, kad dažnai tariatės su mama?
Jurgita: Su mama mažai dėl ko tariuosi. Mudvi tiesiog kalbamės. Dieną! Visas vakaras yra jo. Naktį man mama netrukdo, nereguliuoja (kvatoja)!
Aldona: Klausyk, dukrele, aš tave pažįstu kaip nuluptą, apie tave daug galėčiau papasakoti, bet mūsų gyvenimas toks... Daug pavydžių žmonių. Savo vaikų laime džiaugiuosi viena.
Jurgita: Tu mane pažįsti? Tai aš tave kaip nuluptą... Tėvai dažnai nenori matyti, kokie iš tikrųjų yra jų vaikai. Apskritai tėvai koduoja savo vaikų perspektyvą, per juos įgyvendina savo svajones. Džiaugiuosi, kad nebuvo didelių projekcijų, bet už aštuntuką į kuprą gaudavau. Bėgdavau pas tėtį, jis mane gindavo.
Aldona: Turėjau tikslą vaikus išlavinti, kad jie daugiau pasiektų. Būčiau nepastūmusi, ir ką? Manęs niekas nestūmė, ir turim ką turim. O tu kiek pasaulio pamatei! Tavo dėka ir aš pabuvojau Turkijoje, Italijoje. Kai su žentu iš Milano skridome į Palermą, išsigandau: į lėktuvą susirinko vieni tamsiaodžiai, jie taip žiūrėjo į mane, blondinę, kad nežinojau, kur dingti.
Kada, Jurgita, Jums labiausiai reikia mamos supratimo, palaikymo?
Jurgita: Kai norisi išsipasakoti, o draugių, kurioms patikėtum savo paslaptis, nėra. Dabar turiu vyrą, su juo galiu apie viską pasikalbėti.
Aldona: Aš gyvenu taip, kaip pati noriu. Negaliu skųstis. Svajonė? Esu realistė, svajonėmis netikiu.
Ar Judvi – draugės?
Jurgita: Taip, mes esame draugės.
Aldona: Kol vaikai nedideli, negali sakyti, kad esame draugai. Vėliau santykiai keičiasi. Kai atžalos užauga, sukuria savo šeimas, gyvenimas tarsi supanašėja, pasidarome draugai. Mudvi apie viską pasišnekame. Turiu šaunias penkias seseris ir vieną brolį, bet dukra yra dukra.
Kas tvirčiau suriša – džiaugsmai ar nelaimės?
Aldona: Mes vieni kitus ir iki nelaimės, ir po nelaimės labai palaikėme. Kai vyras pasitraukė iš gyvenimo, buvo skaudžiausia dėl vaikų. Galvojau: „Aš kaip aš, bet vaikai...“
Jurgita: Kai netenki artimo žmogaus, natūraliai keliagubai labiau imi saugoti likusius... Buvo laikas, kai labai jaudindavausi neprisiskambindama mamai. Apimdavo panika, kad kas nors atsitiko.
Ilgai savo dukrą matydavote televizijos ekrane. Ar ne gaila, kad dabar ji ten nešmėžuoja?
Aldona: Ji nusprendžia ir padaro. Su manimi nesitaria. Ir aš linkiu jai tik sėkmės. Taip, savaitgalių vakarais mus prie televizoriaus prikaustydavo laidos, kurias vesdavo Jurgita. Per reklamą pasiskambindavome, pakomentuodavau, kaip ji atrodo.
Jurgita: Mama mane girdavo, o tėtis kartais pasakydavo: „Su ta suknele atrodai klaikiai.“ Mūsų nuomonės dažniausiai sutapdavo – kai kurios suknelės tikrai buvo klaikios.
Palydėjusi dukrą į moters pasaulį, ko labiausiai bijojote?
Aldona: Kad jos kelyje nepasitaikytų blogas žmogus. Norėjau, kad susikurtų gerą gyvenimą, kad jai viskas sektųsi.
Ar per vestuves verkėte?
Aldona: Mane buvo ištikęs šokas. Susiruošiau tvarkyti kambarių, skambina: „Alio, šiandien Plungėje susirašau.“ Visada palaikydavau Jurgitą, bet tada supykau, ironiškai mečiau: „Valio!“ Nežinojau, ką man daryti.
Jurgita: Paskambinau savo besilaukiančiai pusseserei ir pasakiau: „Reikia greitai permušti mamai šoką. Nueik ir pasakyk, kad laukiesi.“ Ta išgirdo, ko negirdėjusi: kad aš visada pirma padarau, paskui pasakau. Kad apie tai, jog patekau į „Mis Lietuva“ konkurso finalą, pranešiau tik para anksčiau, nei būtų paskelbę laikraščiai.
Aldona: Man širdį skaudėdavo, kad ji visur viena. Tėvų salėje nebūdavo.
Ar matėte spektaklius, kuriuose vaidino Jurgita?
Aldona: Spektaklį „Idiotas“ – jame duktė įkūnijo Nastasją Filipovną – mačiau Palerme. Su žentu ten nuskridome. Gali apsiverkti iš laimės. Vilniuje mačiau „Dieviškąją komediją“ ir „Brolius Karamazovus“. Jurgita taip įsijausdavo į vaidmenis, man širdis plazdėdavo.
Aldona: Klausyk, dukrele, aš tave pažįstu kaip nuluptą, apie tave daug galėčiau papasakoti, bet mūsų gyvenimas toks...
Jurgita: Tu mane pažįsti? Tai aš tave kaip nuluptą... Tėvai dažnai nenori matyti, kokie iš tikrųjų yra jų vaikai...
Prekybos centras „GO9“, kur įkurta moterų socialinė erdvė „Trys seserys“, yra priešais Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Tik keliolika žingsnių iki scenos... Į ją ėjote ilgai, sunkiai, o atsisveikinote beveik lengvabūdiškai. Nesopa širdies dėl kai kurių savo sprendimų?
Jurgita: Ne. Teatro misija – siųsti žiūrovams tam tikrą žinią. Paradoksas, kad projektu „Trys seserys“ aš pasiekiu daugiau žmonių nei būdama teatro scenoje.
Kai kurie aktoriai galimybės dirbti su režisieriumi E. Nekrošiumi laukia tarsi išganymo.
Jurgita: Aš irgi apie tai svajojau. Svajonė išsipildė, ir to pakanka. Mano interviu pasiekia daug daugiau žmonių nei spektaklis. Moterų socialinė erdvė „Trys seserys“ duris atvėrė kovo 5-ąją. Mūsų mintis yra tokia: viena sesuo gali padėti, bet nežino kaip, kita žino, kaip padėti, o trečiai reikia pagalbos. Teikiame moterims šviečiamąją ir psichologinę pagalbą. Mama taip pat buvo viename užsiėmime – fotomenininkės ir psichologės Giedrės Rein paskaitoje apie septynis šiuolaikinės moters mitus.
Dalyvauju visuose mūsų erdvėje vykstančiuose užsiėmimuose. Man svarbu pamatyti, pažinti kiekvieną, kuri pas mus ateina. Matau, kaip moterims įdomu, svarbu kartu pabūti, pabendrauti. Kartais atrodo, kad tavo problema yra pati didžiausia. Staiga sužinai: kita įveikė dar sunkesnę bėdą, ji tave supranta, tu nebesi viena, ir tavo rūpestis išsisklaido. Kartą po užsiėmimo prie manęs priėjo viena dalyvė ir pasakė: „Prieš trejus metus nusižudė mano vyras.“ Pamaniau: „ Dieve, – mano tėvas, jos vyras, o mes – vienmetės.“
Kaip vadavotės iš šio skaudaus sukrėtimo?
Jurgita: Visais sunkiausiais momentais mane palaikė vyras Rytis. Norėjau nuo visko atsitraukti, pabūti viena su savimi. Supratau, kad pasaulis nesugrius, jei manęs nebus televizijoje, teatre, bet sugriūti galiu aš pati. Reikėjo laiko atsigauti, išdrįsti ieškoti paramos. Psichologinė pagalba man atrodė baisi – juk esu viešas asmuo, sunku pasitikėti specialisto konfidencialumu. Jei baisu man, vadinasi, baisu ir kitiems. Ramybės intuityviai ieškojau cerkvėse, – man yra priimtina šių maldos namų energetika. Kai studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, statėme spektaklį „Broliai Karamazovai“, mokėmės stačiatikių giesmių. Taigi likimas dar gerokai prieš nelaimę nuvedė mane į Šventosios Dvasios vienuolyną, tarsi paruošė tam įvykiui. Ieškant atsakymų į klausimus, gimė projektas „Trys seserys“. Pakvietėme moteris aukoti savo daiktus – sukneles, batelius, rankines, papuošalus. Jos ne tik noriai aukoja, bet ir įsigyja. Lėšos keliauja į „Trijų seserų“ fondą, yra skiriamos šviečiamiesiems seminarams rengti. Rudenį pradėsime kelionę po Lietuvą. Labai norime pasiekti tolimiausius kampelius. Turiu ne tik aktorinio meistriškumo, bet ir socialinio darbo specialistės diplomą.
Aldona: Vienas diplomas – jai, kitas – man. Anksčiau buvau socialinė darbuotoja, dabar teks tapti aktore. Su dukra susikeitėme vietomis (juokiasi).
Jurgita: Po tėčio mirties mamai buvo sunku priimti bet kokius pokyčius, naujas vietas, techniką... Iš pusiausvyros išmušdavo net smulkmenos, pavyzdžiui, neįprastas šviesos jungiklis. Atvažiavo pas mus į svečius, mato, kad ir to, ir ano nemoka, sako: „Viskas, išeinu, tu mane paleisk.“ – „Gerai, renkis, durys atidarytos, eik.“ O kur eiti? Nusiramino labai greitai. Mama šaunuolė, ji labai stengėsi ir daug nuveikė keisdama savo požiūrį.
Aldona: Man labai smagu ir miela atvažiuoti pas juos į jaukius namus, jausti šiltą atmosferą. Pailsiu, gaunu geros energijos, pamatau kitokių žmonių, o grįžusi į savo provinciją ir vėl noriu dirbti (Aldona yra įmonės „Linomeda“ siuvėja – aut. past.). Plungė – gražus miestas, per jį teka upė, šalia tyvuliuoja Platelių ežeras, yra puikus parkas, Oginskių rūmai, bet, įsisukęs į savo rutiną, matai tik darbą ir namus.
Aldona: Kai vyras savo valia pasitraukė iš gyvenimo, skaudžiausia buvo dėl vaikų. Galvojau: „Aš kaip aš, bet vaikai...“
O Jūs, Jurgita, ar galite gyventi nemąstydama apie tai, kaip užsidirbti? Juk dabar atlygio negaunate.
Jurgita: Esu taupi, pasitaupiau. Jei atvirai, kai mirė tėtis, paniškai bijojau dėl mamos ir brolio. Maniau, privalau dirbti trigubai, kad juos išlaikyčiau. Kategoriškai atsisakiau finansinės vyro paramos. Dirbau lyg pašėlusi. Žmonės man sakė: „Ką tu darai?! Tau pailsėti reikia.“ O vieną dieną gyvenimas suspaudė. Tikiu, kad per tuos tris atsitraukimo metus tą pamoką išmokau. Kai dirbau televizijoje, buvo vienas pažįstamų ratas. Staiga supratau, kad žūstu, kad mano vidus kažkur skęsta. Palikusi televiziją sutikau kitokių nuostabių asmenybių. Su tais žmonėmis galiu kalbėtis apie tai, kas man dabar yra svarbu, o gražias sukneles ar batelius palikau praeityje. Turime keistis, kitaip atimsime iš savęs galimybę augti, mokytis ir tobulėti. Dabar viską atsirenku. Vedu privačius renginius, iš šios veiklos pragyvenu. O geri darbai daromi nemąstant apie atlygį. Bendraudama su moterimis matau, kaip labai jos nori kalbėtis, viena į kitą atsiremti. Seniau kaimynai eidavo vieni pas kitus pasikalbėti, durų nerakindavo. Dabar užsklendžiame ir duris, ir savo vidų.
Bet Jūs ir pati rakinate, daug ką slepiate.
Jurgita: Man žinomumo jau pakanka. Jogaila Morkūnas sakė: „Ko tu dabar purkštauji? Susikūrei iš savęs deficitinį produktą, džiaukis.“ Paslapties visada turi būti. Negaliu per visus žurnalus skleisti savo skvernus.
Kas dabar dukrai yra mama ir atvirkščiai?
Jurgita: Seniau mama buvo mano globėja, paskui – mokytoja, dabar yra draugė. Taip pat – ir aš jai, tik iš kitos pusės. Dabar esu jai mokytoja.
Aldona: Ir globėja. Nereikia toli žvelgti ir galvoti, kaip bus, kai pasensime. Gyvenkime šiandien, o rytoj tegul dangus griūva!
Ar pagaliau nuvesite mamą į naktinį klubą? Apie tai ji kalba nuo pat susitikimo pradžios!
Jurgita: Mudu su vyru dabar neturime tiek jėgų. Kai būsime mamos metų, tada nuvesime ją į tą klubą. Mama šiandien svarstė: „Už kampo – meilė, už posūkio – laimė. Kur man eiti, ką pasirinkti? Jeigu lemta, Dievas ir pro langą man įmes.“
Aldona: Stengiuosi nei dukrai, nei sūnui nerodyti neigiamų emocijų, šios linkusios plėstis. Sode, jei neišravi piktžolių, kitais metais jų pasidaugina.
Palydėjote mamytę į grožio saloną. Kokių procedūrų?
Aldona: Pailsinti kūno. Ne dėl grožio.
Jurgita: Kūnas yra vieninteliai mūsų namai. Jei nemylėsime savęs, savo kūno, sielos, ir kiti mūsų nemylės. Sakoma, mylėk savo artimą kaip save patį. Mes dažnai lygybės ženklą anuliuojame. Investuojame į automobilius, namus, o fizinę ir dvasinę sveikatą pamirštame.
Ponia Aldona, nematau jokių raukšlelių.
Na, labas! Visus veidrodžius išmečiau. Nebežinau, kaip atrodau, ir ramu.
Jurgita: Seniau mama buvo mano globėja, paskui – mokytoja, dabar yra draugė. Aš jai dabar esu mokytoja.
Aldona: Ir globėja.
Jūsų akys spindi, tie žiburėliai tarsi signalizuoja, kad jau esate pasirengusi sutikti draugą...
Jurgita: Tas žiburėlis – nebūtinai vyras. Tai vidinis noras, kad būtų lengviau, geriau, šviesiau. Sakoma, kai buvau protinga, norėjau pakeisti pasaulį, kai tapau išmintingesnė, keičiu save. Kai aš keičiuosi, keičiasi ir mane supantis žmonių ratas. Po tėčio mirties praėjo ketveri metai, po Vytauto Šapranausko – geriausio mano mokytojo televizijoje – dveji. Brangių žmonių nėra, ir niekas nesikeičia, laikas lekia toliau, bet jei tu pasikeisi – pasikeis gyvenimas.
Aldona: Mano akys spindi, nes jūs pakvietėte, reklamuosite mane dideliu tiražu, tad turiu gerai atrodyti. Gal koks nors vyras nusišypsos?
Ar sportuojate, laikotės dietos?
Aldona: Oi, valgau viską, išskyrus saldumynus. Man geriau lašinukai nei saldainiukai. O sportuoju sode. Kol daržą sukasu, visi kauliukai ir raumenys išsijudina. Grynas oras sveika odai.
Jurgita: Esame gamtos dalis, tik nuo jos atitolę. Labai mėgstu pabūti ramiai ir viena. Jėgas atgaunu vaikščiodama po mišką. Kai būna sunku, mintyse sakau: „Mano liūdesys – šiai žolei, mano skausmas – šiam medžiui, mano nuovargis – šiam dangui. Jūs žinote, ką su tuo daryti.“
Ar nenorėtumėte arčiau dukros gyventi?
Aldona: Žiburėlis turi rusenti ir mano vaikų gimtinėje. O kur jie nusileis? Mane išrauti iš vietos, kurioje esu giliai šaknimis įaugusi, sunku. Kita vertus, kas žino, gal po metų atsidursiu nežinia kur.
Jurgita: Mes daug keliaujame, bet kalnai, viešbučiai, auksinio smėlio pakrantės – laikina. Tai nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek suteikia šeima, namai, sava žemė. Pabūnu svetur, pasidžiaugiu, sugeriu įspūdžius ir vėl noriu grįžti į Lietuvą. Į Plungę nuvažiuoju, tai – mano gimtinė, bet ne namai. Mano namai ten, kur yra mano žmogus.
Ar savo baltas rankeles į mamos sodo žemę suleidžiate?
Jurgita: Jei galiu, padedu. Man patinka grėbstyti, tujas elektriniu pjūklu karpyti. Paskui vairuoju viena ranka, nes kita būna nutirpusi. Fizinio darbo nebijau, o apsišvarinti sveika. Moterims, kurios atneša daiktų, sakau: „Kai fiziškai apsišvarini, ir vidus pasidaro švarus.“ Pabandyk ką nors įkišti į pilnus stalčius ar lentynas. Nepavyks. Jei esi visko prisigrūdęs, sunku įsileisti naują dalyką. Dabar gyvenu taip, kaip noriu.
Aldona: Aš irgi gyvenu taip, kaip pati noriu. Negaliu skųstis. Man dabar svarbiausia, kad sūnus baigtų ekonomikos ir finansų studijas, įsitvirtintų. Svajonė? Esu realistė, svajonėmis netikiu.
Jurgita: O aš esu plevenanti. Mama man dažnai sako: „Nesuprantu, iš kur tu tokia. Aš tavęs bijau. Esi kaip ragana: prisapnuoji, priburi, pamatai, ir... išsipildo.“
Jurgita, trisdešimtmetį pasitinkate daug ką savo gyvenime pakeitusi: atsisveikinote su televizija, teatru, pasinėrėte į savo sumanytą socialinį projektą „Trys seserys“. Tai geriausia dovana pačiai sau, tiesa? Ko dar viliatės?
Jurgita: Turiu svajonę išleisti knygą. Norime kiekviename mieste rasti magiškų trejetų. Tai gali būti trijų šeimos kartų moterys, gali – trys našlės arba trys seserys. Rašykite mums visos! Į knygą bus sudėti jūsų papasakoti gyvenimo išbandymai, kaip juos įveikėte, kaip sugebėjote atsitiesti. Savo trejetą įpinsiu ir aš. Kokį? Rasite paskutiniame knygos puslapyje. Knygos, kuri galėtų atstoti piliulę.
