Siūlome paskaityti:
- Savaitės ikona. J. Statkevičius: tikrasis stilius susiformuoja tik po keturiasdešimties
- O. ir D. Lapinai: ką daryti, jei sunku atsisveikinti su buvusiuoju
- Horoskopas savaitei: likimas bus dosnus – nepražiopsokime progos
- Madinga itališka dieta - ne tik sulieknėsite, bet ir atjaunėsite
- Jis po mirties nepaliko manęs ketverius metus ir du mėnesius... Išgyvenau neapsakomą siaubą
Pirmąkart Maltoje lankiausi dar prieš susipažindama su Inga Marcel. Sostinėje Valetoje esančioje Šv. Jono katedroje stovėjau su ant skruosto pakibusia ašara – tokia jaudinanti buvo prieš akis atsivėrusi didybė. Šioje Maltos ordino iniciatyvapastatytoje šventovėje po marmurinėmis grindimis ilsisi bemaž keturi šimtai jo riterių, tarp jų – ir Valetos įkūrėjas Jeanas de Valette'as.
Maltos ordino (1099 metais įkurtas Šv. Jono ordinas pervadintas XVI a. – red. past.) nuopelnai šiam kraštui – neįkainojami. Jo nariai ne tik rūpinosi vargšais, piligrimais, ginklu gynė krikščionių teritorijas nuo turkų invazijos, bet ir statė miestus, šventoves, ligonines, puoselėjo diplomatinius, kultūrinius ryšius. Nenuostabu, kad ordinas tapo svarbiausiu Maltos simboliu. Šiame krašte joanitams Romos imperatorius Karolis V leido įsikurti po to, kai 1523 m., po kelis mėnesius trukusios osmanų sultono Suleimano I Puikiojo armijos apgulties, jie buvo priversti palikti ilgalaikę savo rezidencijos vietą Rodo salą.
Šis istorinis nukrypimas padeda suprasti, kodėl Malta yra ypač draugiška visokiems išvarytiesiems, pabėgėliams ar šiaip ieškantiesiems laimės. 1607-aisiais čia mįslingai atsirado baroko epochos genijus Michelangelo Merisi da Caravaggio. Prieglobstį jam suteikė Maltos ordinas. Kai Caravaggio sukūrė ordino didžiojo magistro portretą, tapytojas buvo įšventintas į riterius.
Mūsų laikų Maltos naujakuriai į riterius nepretenduoja, tačiau kaip ir jų pirmtakai randa čia savo vietą. Neaukšto ūgio, kresnoki maltiečiai yra tradiciškai pripratę prie užsieniečių, anglų kalba yra jų istorinės savasties dalis. Tad nekeista, kad pastaruoju metu saloje apsigyvena vis daugiau lietuvių. Viena jų yra ir Inga Marcel.
Pirmasis šokas
Profesionali muzikantė nutarė išbandyti jėgas svetur todėl, kad nebuvo patenkinta gyvenimu Lietuvoje. Atrodė – trūksta sėkmės. Į Maltą moteris atskrido su 15-os metų dukra Gabija: „Atvykome pirmuoju tiesioginiu oro linijų „Ryanair“ reisu. Problemos užgriuvo jau po kelių dienų, kai pradėjau ieškoti buto išsinuomoti. Maltoje taipadaryti be tarpininkų sudėtinga. Patyriau šoką sužinojusi, kad tuo tikslu turėsiu išleisti beveik pusketvirto karto daugiau, nei buvau suplanavusi. Depozitas, nuomauž kelis mėnesius į priekį, mokesčiai nekilnojamojo turto agentūrai.
Kartu buvau be galo nustebinta, nes visi net keturių agentūrų darbuotojai, su kuriais turėjau reikalų, buvo labai draugiški, geranoriški. Net pribloškė jų aukšta bendravimo kultūra. Tarkim, susitariame apžiūrėti siūlomą butą. Aš neturiu automobilio. Nieko tokio – jie maloniai pasisiūlo pavėžėti mane ten, kur reikia. Jokio spaudimo bendradarbiauti būtent su jais ar nuomoti būtent jų siūlomus butus. Kai jau apsisprendžiau, kur gyvensiu, ir pasakiau, mane nustebino agento paslaugumas – jis pasisiūlė atvažiuoti paimti mano daiktų ir padėti įsikurti. Vėliau paaiškėjo, kad agentai taip elgėsi ne tik su manimi, bet ir mano draugais, pažįstamais.
Dabar jau atrodo, kad išsinuomoti būstą Maltoje nėra sudėtinga. Keičiau jį kelis kartus. Nuošalesniuose miestuose apsigyventi galima už 250 eurų (885,70 Lt) per mėnesį, centrinėje Maltos dalyje už trijų kambarių butą mokama maždaug 500–600 eurų (1771,40–2125,68 Lt).“
Iš gatvės – į orkestrą
Kitas stresas Ingą ištiko pradėjus dairytis darbo. Ji tikėjosi groti foninę muziką viešbučiuose: „Deja, niekas rimtai neišklausydavo net mano pasiūlymo. Liepdavo palikti kontaktus, o tai iš tikrųjų reiškė „atia atia“. Praradusi tokio darbo viltį, ėmiau groti senosios Maltos sostinės Mdinos gatvelėse. Neturėjau kitos išeities. Visiškai nebuvo pinigų – visus turėtus buvau atidavusi už buto nuomą, ir tai dar teko skolintis. Išjungiau galvą, jausmus ir stojau griežti. Kamavusi įtampa greit atslūgo, nes žmonės labai šiltai priėmė mano muzikavimą. Ir ne tik praeiviai – net policijos ekipažai sustodavo, pareigūnai uždainuodavo pagal mano smuiką. Visi norėjo mane pakalbinti, linkėjo sėkmės, dėkojo. Iš pradžių mane be galo stebino tenykščių žmonių, maltiečių ir užsieniečių, šiltumas. Ten taip lengva užmegzti pokalbį su bet kuriuo praeiviu pasiteiraujant: „How are you“ (angl.; „Kaip laikaisi?“) ar, kaip itin mėgsta maltiečiai, tiesiog: „Allright?“
Po kurio laiko persikėliau į dabartinės šalies sostinės Valetos gatves. Žmonių reakcija buvo tokia pat geranoriška, jie domėjosi, iš kur esu, siūlė pagalbą, palikdavo telefono numerį. Kartą priėjo vienas muzikantas ir sako: „Tu juk profesionali smuikininkė, ką čia veiki? Galiu surengti tau susitikimą su Maltos nacionalinio orkestro direktoriumi.“ Iš pradžių nepatikėjau savo ausimis, bet po kelių savaičių jau griežiau to orkestro perklausoje, o šiuo metu esu samdoma jo atlikėja, su orkestru koncertuoju kas mėnesį.
Vis dėlto, grįžtant į pradžią, griežti gatvėje visą vasarą, nors praeiviai buvo draugiški, psichologiškai buvo labai sunku. Grieži ir staiga pamatai šalia didžiulę šiukšlių dėžę. Be to, prasidėjo karščiai, o vietos pavėsyje ne visada rasi. Kartą prie manęs priėjo viena mergina ir pakvietė muzikuoti šalia jos draugo kavinės: „Sakyk, ko nori, tik, prašau, grok prie mūsų kavinės.“ Prasidėjo tikrai labai geras etapas, nes grieždavau beveik kasdien po kelias valandas, jaučiausi laukiama, o turistai dosniai atsilygindavo. Vienintelė bėda buvo karštis – jaučiausi kaip saunoje, iš kurios negaliu ištrūkti. Neatgaivindavo net jūra, nors nerdavau į ją kaskart po darbo.“
Viduržemio naktys
Vėliau Ingai ėmė sektis, tik suktis teko be atokvėpio. Moteris pasirašė sutartį su prodiuserių kompanija „Celebrity Comunications“ ir rengė koncertus, atitinkančius Maltos ir Viduržemio jūros regiono muzikos rinkos poreikius. Menininkei tai buvo iššūkis, nes pasirodymai buvo individualus smuikininko šou.
„Man smalsu buvo save išbandyti naujoje srityje ir apskritai esu linkusi pozityviai žiūrėti ir į dabartį, ir ateitį, – apie šį gyvenimo etapą pasakoja pašnekovė. – Kitą vasarą surinkau komandą ir pradėjau organizuoti asmeninių koncertų ciklą „Mediterranean Music Nights“ (liet. „Viduržemio muzikos naktys“). Įvairiuose Maltos miestuose per du mėnesius surengėme daugiau nei dvidešimt pasirodymų. Tapau matoma viešojoje erdvėje, sulaukiau kelių pasiūlymų bendradarbiauti su viešbučiais, renginių organizatoriais. Iki šiol viešbučiuose žiemą (mūsų suvokimu, tai būtų gražus pavasaris) rengiu smuiko vakarus. Pradėjau įrašinėti kompaktinius diskus, dabar kuriu labai originalią programą, tai – teatralizuotas smuiko šou pagal šiuolaikiškas klasikinės muzikos versijas. Pati visa tai ir prodiusuoju. Turiu ambicijų šios programos turą vasarą surengti Viduržemio jūros regione, o gal ir plačiau.
Tariuosi su žurnalistais dėl dalyvavimo radijo ir televizijos laidose. Mano karjerai tai yra labai svarbūs žingsniai. Vis dėlto su vietos žiniasklaida, ypač – televizijomis ir didelę auditoriją turinčiomis radijo laidomis, užmegzti ryšius nėra lengva. Džiaugiuosi, kad atsitiktinai susipažinau su gerai žinomu reklamos verslo atstovupublicistu britu Davidu Perry, jis noriai mane kviečia į savo rengiamas radijo laidas ir padeda plėtoti viešuosius ryšius. Praėjusios vasaros pabaigoje sulaukiau pasiūlymo groti Maltos pagrindinės televizijos orkestre „Public Broadcast Orchestra“. Jau po pirmųjų koncertų įsitikinau, kokie ambicingi yra šio orkestro užmojai.“
Puiku, gražuole
Vienas iš didžiausių salos privalumų Ingai Marcel atrodo čia gyvenančių užsieniečių gausa. Kartais jai net nuostabu – ir kaip jie visi telpa mažytėje Maltoje? „Gyvenu Slimos mieste, užsieniečių mėgstamame rajone. Megzti gilesnių ryšių su atvykėliais maltiečiai galbūt nėra linkę, bet su pažįstamais užsieniečiais jie bendrauja lengvai ir paprastai. Taip pat pastebėjau, kad bendravimas labai priklauso nuo to, ar maltietis yra gyvenęs, studijavęs užsienyje. Kuo pažįsta daugiau pasaulio už salos ribų, tuo vietinis atviresnis.
Žmonės čia negaili komplimentų. „Brava violinista“ (malt.; „esi labai gera smuikininkė“; „Prossit“ (tai angliško žodžio „perfect“, reiškiančio „puiku“, atitikmuo maltiečių kalba); „Prossit, sabieha“ (malt.; „Puiku, gražuole“) – šiuos epitetus Inga girdi dažnai. Pasak jos, toks maltiečių mentalitetas, paslaugumas, nuoširdumas yra britų palikimas, – Malta beveik 200 metų buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Pašnekovė pastebi, kad sostinės Valetos gyventojai yra gerokai pavargę nuo turistų srautų, todėl gali atrodyti ir nelabai draugiški. Bet padėtis „tikrame“ maltietiškame mieste – visiškai kitokia. „Žinoma, nereikia tikėtis, kad vietiniai iškart pakvies į svečius pietų ar vakarienės. Maltiečiams tai nėra įprasta, – pasakoja moteris. – Jie linkę išsinešti stalus į kiemą ar gatvę. Dar sujungia juos su taip pat išgabentais kaimynų stalais, o tada jau – prašom užsukti. Aš į vietinių namus pakliuvau bene po pusmečio draugystės. Namai jų gražūs, erdvūs, bet su bičiuliais paprastai susitinkama restorane, parke ar per piknikus gamtoje.“
Jei švęsti, tai savaitę
Ingai Maltoje patinka bemaž viskas: jūra, viešų renginių gausa, savaitę trunkančios religinės fiestos. „Kai kuri nors bažnyčia mini savo patroną šventąjį, visą savaitę vyksta jos organizuojami renginiai, koncertai, įvairios orkestro lydimos procesijos, – pasakoja pašnekovė. – Bažnyčia skęsta gėlėse, dekoracijose, o visas miestelis mirga vėliavomis, specialiu apšvietimu – kone kaip per Kalėdas. Kasdien gatvėmis juda procesija, nešamos relikvijos, šventųjų statulos ar Švenčiausiasis Sakramentas. Dažnai šios procesijos sustabdo eismą, bet niekam tai neatrodo problema. Policija net nesivargina pastatyti kelio ženklų, kad eismas yra draudžiamas. Tiesiog turi žinoti, kad tavo rajone šią savaitę – religinė šventė, ir pats susigaudyti, kuriuo keliu nuvažiuoti ten, kur reikia. Kartais Maltoje tą pačią savaitę vyksta net keliolika religinių švenčių, o baigiamos jos įspūdingais fejerverkais. Fiestų sezonas prasideda ankstyvą pavasarą, baigiasi vėlyvą rudenį.“
O kas Maltoje lietuvei nepatinka? „Sunku pasakyti... – pripažįsta moteris. – Net prie automobilio su vairu dešinėje pusėje man nebuvo sunku įprasti. Įsigijau mašiną pagyvenusi saloje metus, dabar jau neįsivaizduoju, kaip vairuočiau, jei eismas vyktų kita kelio puse. Oras čia – taip pat prie širdies. Žiemą gana malonu. Tiesa, bute tuo sezonu nebūna šilta, nes šildymo nėra.“ Kadangi menininkė kuria programas ir griežia namie, prieš darbo dieną stengiasi apšilti – pasportuoti, išsimaudyti jūroje. Kiekvieną dieną bėga pajūriu krosą. Žiemą, pasak pašnekovės, Maltoje reikia kuo daugiau judėti. „Beje, taip gyvenant nukrito ir mano iš Lietuvos atsivežtas dvidešimties kilogramų antsvoris, – pasakoja Inga. – Vasarą kilogramai tirpo ilgai griežiant smuiku, žiemą kalorijos degė, kai bėgiojau gindamasi nuo drėgmės. Maudytis žiemą nėra šalta, tik jūra būna pernelyg banguota, todėl nėra saugu. Rytais daug kas plaukioja jūroje, paskui mankštinasi ant baltų uolų ir atrodo labai laimingi.“
Menininkė vis labiau įsilieja į vietos sociumą: pažįsta vis daugiau žmonių, tarp jos draugų yra ir muzikantų. „Štai mano mielas draugas Alanas Clarke'as sukūrė man dainą „Follow the Flow“ (angl.; „...“). Mudu ją įrašėme ir netgi sukūrėme skaidrių vaizdo klipą, jį galima pamatyti youtube'e. Aš atlieku smuiko partiją, – vardija pašnekovė. – Esu Maltos krikščionių bendruomenės narė, ši veikla man taip pat padėjo užmegzti gražių pažinčių.“
Alkotesteris – kaip egzotika
Paprašyta pasidalyti Viduržemio jūros regiono dietos paslaptimis, Inga prisipažįsta tradicinio maltiečių maisto privengianti, nes jis yra labai koloringas. „Per pusryčius jie valgo orkaitėje keptus riebios sluoksniuotos tešlos pyragėlius (pastizzi), įdarytus rikota, žirniais, mėsa arba daržovėmis. Čia populiarūs pyragai su tešloje įdarytais makaronais ir malta mėsa – jie patiekiami kaip pagrindinis patiekalas. „Net nedrįsau ragauti, – tikina smuikininkė. – Manau, dėl to Maltoje yra daug nutukusių žmonių…Saloje populiari triušiena, bet man neteko ragauti jos skaniai paruoštos. Pati dažniau gaminu triušieną pagal Lietuvoje išmoktus receptus. Dažnai tenka valgyti restorane, bet to maisto nemėgstu. Man patinka gaminti pačiai ir kviesti svečius į namus. Draugai britai ar kiti europiečiai nelabai supranta: „Gaminsi? Kam tas vargas? Einam kur nors.“ Vis dėlto paskui visi lieka patenkinti. Juo labiau kad po mano vakarienės paprastai skamba muzika – mėgstame groti, pristatyti naujas dainas, idėjas.
Alkoholio maltiečiai vartoja gana nedaug, bet išgėrę visada vairuoja. Nė karto nemačiau, kad policija sustabdytų tokį vairuotoją ir patikrintų alkotesteriu. Gali būti, kad apie tokį daiktą čia net nežinoma... Kai gyvenimo čia pradžioje po vieno vakarėlio paklausiau jo dalyvių, kas parveš juos namo, visi nustebo. Visi linksminasi klubuose, kavinėse kiek nori, o paskui sėda už vairo. Mano kolegos europiečiai, kaip matau, irgi greitai susivokia, kad gyvenimas be taisyklių čia yra norma.
Malta yra vyno kultūros šalis, stiprieji gėrimai nėra populiarūs dėl karšto klimato. Esu parvežusi dovanų lietuviško „Suktinio“, tačiau mano draugai nesuprato, kaip jį vartoti. Nusprendė, kad geriausia jo lašelį įsipilti į arbatą.“
Tikro gyvenimo skonis
„Atrandu naujų pomėgių, – pasakoja Inga Marcel. – Man labai patinka jūra, tad vasarą laisvas dienas leidžiu draugų laive. Malta yra labai palanki vieta buriuoti, plaukioti greitaeigiais laivais. Taip pat šoku salsą. Čia susibūrusi puiki šio šokio bendruomenė. Užsiimu joga, žaidžiu lauko tenisą. Kalėdų proga gavau dovanų teniso raketes ir apmokėtų pamokų, tad teko imtis to žaidimo, nors ir dantis sukandus. Pavasarį buvo pakenčiama, na, bet vasarą iš karščio kartais numirti norisi, o aš tenisą žaidžiu. Stengiuosi pabuvoti įdomiuose renginiuose, koncertuose, kai tik randu laiko.
Lankau anglų, prancūzų ir italų kalbų kursus. Kadangi Maltoje dirbu ir turiu maltiečio kortelę, galiu naudotis daugeliu privilegijų. Pavyzdžiui, už simbolinę kainą lankyti valstybės dotuojamus kursus – kalbų, dailės, grožio terapijos, istorijos ir kt.
Bandžiau mokytis ir maltiečių kalbos, draugų padedama, užsirašinėjau įvairias frazes. Buvo įdomu, nes ši kalba skamba savitai, netgi šmaikščiai. Pavyzdžiui, „skina Marina“ reiškia „vargšė Marina“. Vis galvodavau, o ką gi reiškia maltiečių „lė lė lė“.Pasirodo, „ne“. Šios kalbos gramatika labai sudėtinga. Laimei, čia maltiečių kalba nėra būtina, nebent norėtum vesti televizijos laidą. Net patys vietiniai trumpąsias žinutes rašo angliškai. Kai ėmiau domėtis kodėl, man paaiškino, kad susirašinėti telefonu maltietiškai sudėtinga dėl daug ilgesnių žodžių ir gramatinės sakinių struktūros. Iš tikrųjų maltiečiai nelabai vertina savąją, lengvai pasiduoda anglų kalbos įtakai. Kalbėti pastarąja jiems atrodo prestižiškiau, visi ją moka. Dauguma taip pat kalba itališkai.
Dabar jaučiu, kad gyvenu ir kad gyvenimas yra gražus. Tiesa, dukra Gabija baigė mokyklą ir išvažiavo studijuoti į Lietuvą. Bet ji labai Maltos ilgisi ir tikisi ateityje grįžti čia gyventi, dirbti. Aš saloje liksiu tol, kol matysiu čia veiklos galimybių, laisvų nišų. O kažkada galbūt ir vėl kur nors iškeliausiu, nes mėgstu permainas.“
