Kulinaras pasakoja prisitaikęs prie kultūrų skirtumų, nors kai kas mūsų šalyje jį vis dar stebina.
„Ar Jūs kavos negersit? – paklausiu „Kulinarijos studijoje“ šaukšteliu kabindama pieno putą, kai Gianas Luca įsitaiso priešais mane prie didžiulio pailgo stalo. „Kad man niekas nesiūlo, – sako rimtai, bet jo padėjėjos Akvilė ir Rasa šypsosi. – Nejaugi pats dar ir kavą darysiu? – nuoširdžiai nustemba. – Aš ruošiu ją kitiems, kiti turi ruošti man. Juk esame komanda!“
Tai gal ir pradėkime nuo kavos, kuria garsėja Jūsų šalis...
Jau blogai pradėjau, ar ne? (Nustebusi kilstelėju antakius.) Na, pasakiau, kad kiti turi daryti man kavą.
Svarbiausia, kad noras būtų abipusis... Prisimenat, kada žmona Eglė Jums pirmą kartą paruošė kavos?
O, taip, tai buvo pas mano tėvus. Visi, bandydami ją gerti, mandagiai šypsojosi. Tikrai buvo žiauriai (juokiasi). Tada Eglė ir sužinojo pagrindinę taisyklę: jei darai kavą, o pats jos negeri, geriau nedaryk visai. Taigi Eglė ne tik pradėjo gerti kavą, bet ir išmoko ją ruošti. Tokia užplikoma, kokia yra populiari Lietuvoje, Italijoje laikoma nusikaltimu, už kurį sodinama į kalėjimą (juokiasi). Į tokią net žiūrėti negaliu! Italai kavą kasdien ruošia mažuose metaliniuose kavinukuose („Moka“). Kava naudojama jau malta. Aišku, ji ne tokia kaip ruošta aparatu, tačiau bent jau nereikia gerti miltų.
Nuo penkiolikos dirbau restoranuose. Esu tiek indų suplovęs, kad iki šiol bloga darosi prisiminus.
Ar italai tikrai ruošia geriausią pasaulyje kavą?
Kava – labai svarbi mūsų kultūros dalis. Stengiamės, kad ji visada būtų aukščiausios rūšies. Noriu, jog mano darbuotojai ruošti kavą mokytųsi iš geriausių mokytojų. Ir aš mokiausi, nors visą gyvenimą ją darau. Mūsų studijoje esantis kavos aparatas – geriausias. Beje, tokių yra ir kitose įstaigose, bet kodėl mano kava skani, o kitų – niekam tikusi? Lietuviai mano, jog viską žino, ir nenori mokytis, bet kai paragauji jų paruoštos kavos, imi melsti Dievą, kad tik tavęs nebekankintų. Antra, labai svarbu yra kavos pupelės. Jos turi būti kokybiškos. Lietuvos kavinėse dažnai naudojamos pigiausios – tikimasi, kad sueis ir tokios.
Jau turbūt pastebėjote, kad mes kavą geriame lėtai, pasimėgaudami. Italai ją išgeria vienu ar dviem gurkšniais ir dažniausiai stovėdami. Kodėl?
Aš žaviuosi, kaip jūs geriate kavą! Džiugu, kad šis gėrimas Lietuvoje yra savotiška bendravimo priemonė. Italijoje dieną tokio bendravimo nebūna, ten kavos išgeriama per pertraukėlę norint pasisemti energijos, todėl baruose ir nėra daug kėdžių. Italai prieina prie baro, užsisako kavos, ją greit išgeria ir grįžta prie darbų. Lietuvoje yra kitaip – prie vieno kavos puodelio galima sėdėti pusdienį. Šis ritualas man labai gražus.
Kaip Jūsų kelias atvingiavo į Lietuvą?
Nuo penkiolikos dirbau restoranuose. Esu tiek indų suplovęs, kad iki šiol bloga darosi prisiminus. Dirbau, kad susimokėčiau už sporto treniruotes, – labai norėjau tapti profesionaliu biatlonininku, tačiau Italijoje investuojama tik į čempionus. Jei negali būti geriausias, turi trauktis, todėl 19-os iš aktyvaus sporto ir pasitraukiau. 2006-aisiais susipažinau su Lietuvos biatlono komanda. Taip Dievulis į gyvenimą grąžino mano svajonę. Kai reikėdavo važiuoti į Europos čempionatą, darbe išeidavau atostogų, į varžybas vykdavau savo mašina. Konsultuodavau komandos narius ir per skaipą, ir telefonu, kol 2007-ųjų kovą sulaukiau kvietimo oficialiai įsidarbinti Lietuvoje. Sutikau, bet po kelių dienų mano tėtis darbe patyrė rimtą traumą, tris mėnesius gulėjo ištiktas komos, vėliau atsisėdo į invalido vežimėlį. Grįžau namo, kad padėčiau šeimai, dirbau per du restoranus, taigi planus teko keisti. Vis dėlto po metų, birželio 6 dieną, tapau jūsų šalies gyventoju, o po dvejų metų, rugpjūčio 13 dieną, susipažinau su savo būsima žmona.
Ar greit užkariavote lietuvės Eglės širdį? Kokius gundymo įrankius naudojote?
Iš pradžių ji labai manęs nenorėjo. Manė, italas, pizdukas, melagis ir taip toliau... Pradėjome draugauti, kai ji įsitikino, kad esu truputį kitoks. Po pasaulio biatlono taurės Dianai Rasimovičiūtei (Lietuvos biatlonininkei – aut. past.) pasakiau, kad ketinu palikti komandą, nes noriu kurti šeimą. Eglei rengiausi pasipiršti jau po dviejų mėnesių draugystės, bet mano draugė vienuolė Benjamina patarė palaukti bent pusmetį. Paskambinau lygiai po pusmečio ir pasakiau: „Jau turiu žiedą ir jau paklausiau to klausimo.“ (Šypsosi.)
Kuo Eglė sužavėjo?
Ji nuostabi! Auksinės kantrybės. Neįsivaizduoju, iš kur jos semiasi... Dirba odontologe, labai jaučia žmones. Be galo išmintinga, išskirtinio grožio ir labai patraukli moteris. Man patinka, kaip ji rengiasi. Eglė – pirmoji moteris, iš kurios norėjau mokytis kantrybės, pakantumo, bendravimo. Su ja labai linksma, mes tiek juokiamės! Mokame pasišaipyti ir vienas iš kito, ir iš savęs. To irgi išmokau iš savo žmonos.
Kaip nutiko, kad biatlono treneris tapo virtuvės šefu?
Kai tik supratau, kad noriu vesti, pradėjau mąstyti apie nuosavą restoraną, bet Eglė patarė nesikarščiuoti, neskubėti ir šiek tiek palaukti. Per tą laiką baigiau mokslus, susituokėme, gimė dukra Magda. O paskui atsirado ši studija, čia galiu įgyvendinti savotišką nuosavo restorano idėją, mokyti kulinarijos paslapčių. Ir dar lieka laiko pabūti su šeima. Žinojau, kad Dievas turi lakią fantaziją, bet kad tokią...
Kaip šeima reagavo į žinią, kad vesite kitatautę?
Buvome tik pradėję su Egle draugauti, kai į Lietuvą manęs aplankyti atvyko tėvai. Kartu pavakarieniavome, ir, einant iš restorano, mano šiaip jau mažakalbis tėvas pasakė: „Jeigu ją prarasi, būsi didžiausias kvailys.“ Savo tėvo paprastai neklausau, bet tąkart išgirdau, ką norėjo man pasakyti (šypsosi).
Kuo labiausiai Jus nustebino mūsų šalis?
Jūs visur – net ten, kur nereikia, dedate česnakų. Ir dažniausiai per daug! (Juokiasi.) Iš pradžių man netgi būdavo sunku suprasti patiekalo skonį – česnakas viską užgoždavo, tačiau greit pripratau. Lietuviai sparčiai keičiasi – į gerąją pusę. Žmonės čia domisi maistu, daug ragauja, gamina, bando. Tai labai gerai! Dar lietuviai – be galo kantrūs. Tik todėl per dvejus metus pramokau lietuviškai.
Einant iš restorano, mano mažakalbis tėvas pasakė: „Jeigu ją prarasi, būsi didžiausias kvailys“.
Jūsų bičiulė vienuolė Benjamina teigia: „Norint turėti brandžią šeimą, reikia pakeisti požiūrį į stalą.“
Taip, jūsų stalai mažyčiai – metras šen ir metras ten. Neįsivaizduoju, kaip telpate. Jei tokiu stalu dalijasi keturių asmenų šeima, vadinasi, kiekvienas valgo atskirai. Ką reiškia valgyti atskirai? Tu nesidaliji savo mintimis, būni tik pats su savimi, užsidarai nuo savo šeimos, nekuri santykio. Italai yra kaip vienas kumštis, kaip viena chebra! Juk mes šnekamės ir bendraujame!
Kai ateina svečias, jis pirmiausia sodinamas prie stalo ir vaišinamas bent jau kava. Visas veiksmas vyksta prie stalo, o vakarienė kartu su šeima yra šventas dalykas. Net vaikai neturi teisės pakilti neatsiklausę tėvų, ar jau gali eiti, ir tam turi būti svarbi priežastis. Ypač jei namie yra svečių. Ką pamačiau Lietuvoje? Kartą bičiulis pasikvietė mane į svečius, jo žmona paruošė vakarienę, atėjo jų sūnus, į mane nė nepažvelgęs prisikrovė bliūdą maisto ir nusinešė prie kompiuterio. Atėjo jo sesuo, padarė tą patį ir užsidarė savo kambaryje. Apie kokį šeimos vienybės jausmą galime kalbėti?
Lietuva man davė viską, apie ką tik galėjau svajoti: šeimą, svajonių darbą.
Ar Italijoje vaikai aktyviai dalyvauja šeimos gyvenime?
Visada! Eglei labai patinka tradicija visiems susėsti prie bendro stalo. Netgi 10 mėnesių Benukas, kai dar nevalgydavo, sėdėdavo kartu. Mudu su žmona vaikus vedamės kartu į restoraną. Kitų mažyliai laksto aplink, tėvai juos gano ir nervinasi, o mūsų ramiai sau sėdi ir užkandžiauja. Mano pustrečių metukų Magda valgo lėtai, pasimėgaudama, todėl turi problemų darželyje, nes ten pietums skiriama penkiolika minučių – kaip kariuomenėje. Vaikai paėda ir toliau bėga. Organizmas net nepradeda virškinti! Jam, kad suprastų, jog gavo maisto, reikia mažiausiai 40 minučių. Gali sveikiausią maistą kimšti, bet valgydamas greitai su kūnu elgiesi žiauriai.
Namie užleidžiate virtuvę žmonai ar gaminate pats?
Jei tik grįžtu laiku, visada gaminu šeimai vakarienę, bet šiaip valgį ruošiame abu. Eglė gamina skaniai. Lietuviai namie apskritai gamina puikiai, todėl į tradicinės virtuvės restoranus geriau net nevaikščioti. Man labai patinka cepelinai. Juose bent jau nėra česnakų! (Juokiasi.) Mėgstu žemaičių blynus, balandėlius. Tikras atradimas buvo košės – grikių, sorų, perlinių kruopų.
Ką dažniausiai ruošiate? Kokie yra Jūsų firminiai patiekalai?
Na, artimieji sako, kad neblogai ruošiu žuvis ir jūrų gėrybes (šypsosi). Perku tik lietuviškas žuvis ir tik parduotuvėje „Šturmų švyturys“, tačiau mano „arkliukas“ – patiekalai kepsninėje. Galėčiau viską kepti ant grotelių (juokiasi).
Ką valgo Jūsų vaikai?
Magda labiausiai mėgsta vištieną. Iš tikrųjų jie valgo viską. Tiesa, Benukas dar tik susipažįsta su maistu. Noriai valgo savo košes, bet ir mano ruoštos mėsytės paragauja. Aišku, daugiausia maisto atsiduria ant pilvo ir ant sienų, bet dabar toks laikas (šypsosi).
Ar per tiek metų išsiaiškinote, ką mėgsta lietuviai?
Moterys labai mėgsta puoštis. Jos kasdien eina kaip į šventę. Vyrai... Na, gerai, vyrai mėgsta alų, krepšinį ir dideles mašinas (juokiasi). Ir vyrai, ir moterys Lietuvoje mėgsta gerai gyventi ir to labai siekia. Kartais – bet kokia kaina.
Tokia užplikoma kava, kokia yra populiari Lietuvoje, Italijoje laikoma nusikaltimu, už kurį sodinama į kalėjimą.
Portreto štrichai
Gimė 1983 m. spalio 19 d. Turine, Pjemonte, Šiaurės Italijoje.
Šeima: žmona Eglė, dukra Magda (2,5 m.), sūnus Benas (10 mėn.).
Veikla. Buvęs biatlonininkas, dirbo Lietuvos biatlono federacijoje, VšĮ „Sveikas miestas“. Praktikuojantis katalikas, dalyvauja bažnyčios veikloje, dirbo Marijos radijuje. Dabar vadovauja „Kulinarijos studijai“.
Lietuvoje gyvena 7-erius metus.
Su kokiu prieskoniniu augalu palygintų moterį? „Su šalaviju. Nuostabus prieskonis, bet jei nežinai, kaip su juo elgtis, gali nepataisomai sugadinti patiekalą.“
Pirmoji lietuvių kalba perskaityta knyga. Scotto W. Coheno „Valgo, miega ir kakoja“. „Joje sužinojau, kaip reikia montuoti pientraukį. Dieve šventas! Paprasčiau namą pastatyti!
Knyga, kurią rekomenduotų draugui. Bobo Burgo ir Johno Davido Manno „Misija: Kitoks karjeristas“.
Vyro etalonas – Marijus Mikutavičius. „Manau, jis vienas gražiausių ir žaviausių Lietuvos vyrų, man jis yra pavyzdys. Patinka, kaip elgiasi, kokius tekstus rašo.“
