Vieno ryškiausių šių laikų mokslinės fantastikos, siaubo ir katastrofų romanisto gyvenimas paženklintas išskirtinių, kartais net protu nesuvokiamų sėkmių, negandų ir tragedijų. Pažvelkime į begales apdovanojimų gavusio rašytojo ir scenaristo, žmogaus, kurio nelaimės siekė Mariano įdubas, o džiaugsmai – Everesto viršūnes, istoriją iš arčiau.
Paranojos respublikos pilietis
Stivenas Kingas gimė 1947-ųjų rudenį Portlande. Idiliškos vaikystės jaukiame Amerikos miestelyje neturėjo niekad – tėvas šeimą paliko būsimajam rašytojui sulaukus vos dvejų metų. Pasakė išeinąs pirkti cigarečių ir niekuomet nebegrįžo. Stivenas ir jo vyresnysis brolis Deividas liko augti su mama, šeima be vyro kentė nuolatinį nepriteklių. Šeima kelissyk kraustėsi, tačiau finansinės sėkmės nerado niekur. Beje, trijuose iš namų, kuriuose vaikystėje gyveno Stivenas, buvo nusižudę žmonės. Autorius yra išsitaręs, jog kartais ten vaidendavosi – nenuostabu, kad jo romanuose gausu siaubo ir mistikos elementų.
Ketverių metų Kingas savo akimis regėjo, kaip žuvo prekinio traukinio partrenktas jo draugas – manoma, jog šis neabejotinai vaiko psichiką paveikęs įvykis galėjo paskatinti kai kuriuos vėlesnius jo kūrinius. Akivaizdu, kad siaubo ir baimės gyslelė rašytojo mintyse užsimezgė dar vaikystėje. Jis pats yra sakęs: „Aš visko bijau. Paranojos respublikoje turiu nuolatinį adresą.“
Darbas, mūza ir gėrimai
Kingui nuolat sapnuodavosi tėvas – laimingas, gražus, gyvenantis prabangiame name ir vaikštinėjantis su pulkeliu kitų vaikų. Sapnai pasiteisino. Prabėgus bene keturiasdešimčiai metų – daug, žinant, kaip netoli vienas kito gyveno – Stivenas sužinojo, kad jo tėvas sukūrė kitą šeimą, su žmona augina keturis vaikus. Gyveno jie kone kaimynystėje, tačiau tėvas nei aplankyti, nei laiškučio atsiųsti niekada nesugalvojo. Po šio įvykio Kingas ėmė kaip niekuo kitu pasitikėti savo baimėmis ir iškylančiais vaizdiniais – o jo vaizduotė, turbūt savaime aišku, buvo labai laki. Rašytojas ėmė gerti. Alkoholio liūne skendo dešimtį metų. Ar svaigieji skysčiai kūrėją įkvėpė? Galbūt. Darbai, turbūt, kalba patys už save.
Trumpam grįžkime į Stiveno karjeros pradžią. Jau vaikystėje jaunasis rašytojas leido trumpų apsakymų laikraštuką „Robo skuduras“. Leido jį kartu su broliu, pardavinėjo gatvėje po penkis centus. Būdamas šešiolikos su draugu Krisu išleido nedidelę istorijų knygelę. Ar ji buvo sėkminga, nežinia, bet rašytojo karjeros kryptingumas – daugiau nei akivaizdus. Dar po dvejų metų žurnalas „Comics review“ išleido Kingo apsakymą, kuris ir laikomas autoriaus karjeros pradžia. Vadinosi jis „Kai aš buvau paauglys plėšikas“, manoma, kad rašytas remiantis tamsia asmenine patirtimi. Po keleto metų Kingas baigė Meino universitete anglų kalbą (studijuodamas susipažino su būsimąja savo žmona Tabita – išsyk baigę studijas 1971-aisiais juodu ir susituokė), įsidarbino keliuose laikraštukuose tekstų kūrėju, rašydavo už kelis dolerius per dieną ir... pirkdavo už juos alkoholį.
Kažkurią žiemą Kingas rašė apsakymą apie paauglę Karjetą Vait, turinčią antgamtinių galių. Parašęs pusę, autorius nusprendė, jog apsakymas niekam tikęs ir išmetė jį šiukšlių dežėn. Laimė, išmestą rankraštį rado žmona ir privertė Stiveną kurti toliau. Apsakymas buvo parduotas už pusę milijono JAV dolerių ir tapo vienu sėkmingiausių dvidešimto amžiaus Holivudo siaubo filmų.
Akivaizdu, kad rašytojas pajuto įkvėpimą ir motyvaciją kurti. Nuo to laiko parašė daugiau nei 200 didesnės ar mažesnės apimties knygų, iš kurių per 50 tapo siaubo ar fantastikos kino juostomis. Kingo knygos išverstos į 33 pasaulio kalbas. Dvidešimto amžiaus pabaigoje Kingas kūrė Ričardo Bachmano slapyvardžiu. Teigiama, jog taip darė siekdamas įsitikinti, ar jo romanai sulaukia didžiulio skaitomumo dėl to, kad yra išties geri, ar tiesiog dėl garsaus rašytojo vardo. Dangstydamasis slapyvardžiu Kingas išleido romanus „Įtūžis“, „Maratonas“, „Kelio darbai“, „Bėgantis žmogus“, „Sulysėlis“. Po jų Ričardas Bachmanas neva mirė nuo pseudovėžio.
„Dievas žiaurus: kartais jis verčia gyventi“
Taip sakęs yra pats Kingas. 1999-aisiais penkiasdešimt dvejų metų rašytoją partrenkė automobilis. Šalikelėn Kingas skriejo keturis metrus. Plėštinė žaizda galvoje, lūžę šonkauliai, klubas, pažeisti plaučiai. Kingas norėjo mesti rašymą, bijojo, kaip avarija ir išgyvenimai po jos paveiks kūrybą. Tačiau sustoti negalėjo. Dar tais pačiais metais Kingas išleido garsiąją „Žaliąją mylią“.
Kūrėjas rašo iki šių dienų, jo romanai bei novelės dažnai ekranizuojamos televizijoje („Kukurūzų vaikai“, „Tylos zona“, „Desperacija“ – garsiausi TV filmais tapę jo kūriniai).
Stebuklas, kad autorius po avarijos išgyveno, o gyventi ir kurti jis tikrai turi dėl ko. Rašytojas su žmona susilaukė 3 vaikų – dviejų sūnų ir dukters, šiuo metu jau turi tris anūkus. Abu Kingo sūnūs yra rašytojai, galbūt ne tokie sėkmingi, kaip tėvas, tačiau... pranokti jį būtų sunku.
Kingas mėgsta kartoti: „Aš esu literatūrinis mėsainio ir bulvyčių atitikmuo.“ Ir galbūt jis teisus, tačiau tai nėra taip jau blogai šalyje, kurioje mėsainiai ir bulvytės žmonėms įgimti beveik kaip motinos pienas. Stivenas Kingas laikomas sėkmingiausiu rašytoju Amerikos istorijoje.
