Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Tokia kava, kokia yra populiari Lietuvoje, Italijoje laikoma „nusikaltimu, už kurį sodinama į kalėjimą“
- Lietuvą į Maltą iškeitusi smuikininkė: grojimas gatvėse, minus 20 kg ir pagaliau pajaustas tikro gyvenimo skonis
- Ką vilkėti kokteilių vakarėlyje: dizainerės R. Piekautaitės rekomendacijos
- Gabrielės pokyčiai: romantiška nuotaka
- Eva Tombak: ką aš galvoju apie sveikus (žalingus) įpročius
- Karšti sumuštiniai kitaip

„Lietuvoje gyvenu 21-erius metus. Sankt Peterburge baigiau medicinos inžinerijos specialybę ir atvykau į Kauno medicinos akademiją studijuoti akušerijos ir ginekologijos.

Baltiškasis moterų grožis mane pavergė. Net tada, kai gyvenau su tėvais, man labiau patiko europietės nei rytietės. Savų merginų tarsi nemačiau. Gražios – tai gražios, bet ne mano. Jos manęs netraukė, o europietės atrodė egzotiškos.

Gyvendamas Kaune daug mokiausi, ypatingo merginų dėmesio nejaučiau. Ieškodamas fizinio grožio, ne kartą nudegiau. Didžioji gamtos išdaiga, kad mums, vyrams, lemta pasirinkti akimis, todėl dažnai ir apsirinkame. Kol nepabendrauji, tol nepažįsti moters sielos. O pažinęs kartais išsigąsti, nes pamatai ne visai gražių dalykų. Yra toks arabų posakis: „Ji graži, bet kai sėdi su ja, tai vėjas pučia, kėdžių nėra...“

Pirma mano žmona buvo lietuvė. Mus supažindino bendri draugai. Labai graži, fiziškai traukianti moteris. Susilaukėme atžalos, tačiau ilgiau kartu išbūti mums nepasisekė. Antra mano žmona Ieva – visai kitoks žmogus, kita asmenybė, kitas pasaulis. Kartu gyvename jau penkiolika metų. Susipažinome taip pat per bendrą pažįstamą – mediką. Abu studijavome Kauno medicinos akademijoje, tik aš jos tada nepastebėjau. O ji sakė, kad buvo atkreipusi į mane dėmesį.

Didžioji gamtos išdaiga, kad mums, vyrams, lemta pasirinkti akimis, todėl dažnai ir apsirinkame.

Mano kultūroje vyras jaučiasi laimingas, jei yra patenkintas dvasiškai. Sakoma, kad jo siela visada ieško sau artimos sielos. Dvasia stumia ieškoti moters. Jei ieškosime tik fizinio grožio ar fizinio suartėjimo, tai greitai atsibos. Trauka – dvasinės kategorijos dalykas. Fizinis grožis svarbu, bet ne svarbiausia. Juk net ir pati gražiausia moteris negražiai elgdamasi pasidaro nepatraukli. Tiesa, senieji arabų poetai ne kartą yra apdainavę ir fizinį grožį.

Šviesi, tamsi, aukšta, žema... Kiekviena moteris yra kuo nors ypatinga, nelygu, iš kokio kampo žiūrėsi. O ir vyrai skirtingi, kiekvienas savaip supranta tą grožį, skirtingais dalykais domisi, kitokių vertybių ieško.

Mano jaunystė prabėgo Kuveite. Užaugau šeimoje, kur buvo skiepijama pagarba moteriai. Kaip keitėsi mano grožio supratimas? Pats esu nedidelio ūgio, bet man visada labai patikdavo aukštos moterys.

Juokauju, kad aukštaūgei pasiekti kėdžių neradau, gal todėl ir nepavyko tokios sutikti. Taigi mano moters idealas – aukšta, tvirta, šviesi ir būtinai su ilgais plaukais. Anksčiau tokią pamačius kojas pakirsdavo. Labai patiko princesė Diana. Nepaprastai graži moteris, neabejoju, kad turėjo daug gerbėjų visame pasaulyje.

Žinau, kad vyrams patinka gražiosios televizijos vedėjos – aukštos šviesiaplaukės žydraakės. Meluočiau sakydamas, kad esu abejingas jų grožiui. Į tas moteris žvelgiu kaip į gamtos kūrinius.

Daugybę gražių dailiosios lyties atstovių kasdien matau ir darbe. Esu ginekologas, negaliu peržengti gydytojo ir pacientės santykių ribos. Juk moterys į mano kabinetą ateina ne todėl, kad yra simpatiškos, – jos tikisi, kad padėsiu įveikti sveikatos problemą, diagnozuosiu ligą ir skirsiu gydymą. Negali pamiršti, kad esi gydytojas, specialistas. Žinoma, kartais ginekologai yra gundomi, provokuojami, jie jaučia psichologinę įtampą. Pamatęs, kad pokalbis ima slysti į kitą pusę, konsultaciją turiu baigti. Reikia parodyti ribas, kad pacientei nekiltų jokių pašalinių minčių.

Kodėl drovios lietuvės renkasi gydytoją ginekologą vyrą? Svarbu yra geras specialistas. Mano tėvas mokė mane gerbti moterį. Sakė – tada galėsiu rasti su ja bendrą kalbą. Tuo vadovaujuosi ir darbe.

Negaliu sakyti, kad lietuvės moterys skiriasi nuo gyvenančių kitose šalyse. Kultūrų skirtumas, žinoma, yra, tačiau nesąmonės prasideda tada, kai joms imama taikyti tautinius stereotipus, esą lietuvė mąsto vienaip, prancūzė – kitaip, o švedei įprasta tas ar anas. Visos moterys savo esme yra panašios. Jos daug emocingesnės, jautresnės už vyrus, nors kartais ir nori atrodyti kietos. Jei pavyks rasti silpną jos vietą, tai bus būdinga moteriai, o ne lietuvei ar arabei.

O dėl papročių laisvės (nepažįstu dabartinio jaunimo), tai laisvų moterų, atvažiavęs į Lietuvą prieš 21-erius metus, nemačiau. Lietuvės man atrodo drovios, kultūringos, jaučia ribas, vertina šeimą, puoselėja giminės tradicijas. Ir gražios jos išlieka iki pat gilios senatvės. Esu matęs ne vieną seną ispanę. Galiu drąsiai pasakyti, kad garbaus amžiaus lietuvės yra daug gražesnės už jas.

Būna, kad ginekologai yra gundomi, provokuojami, jie jaučia psichologinę įtampą.

Beje, man visada būna liūdna, kai pagyvenę vyrai palieka savo bendraamžes žmonas dėl jaunesnių. Deja, amžiaus vidurio krizė būdinga viso pasaulio vyrams. Ir penkiasdešimtmetis arabas pradeda ieškoti antros žmonos. Ją parveda į šeimą, ir pirmoji su tuo susitaiko.

Man – 43-eji metai, ribinis amžius. Žmona mane saugoja ir globoja. Moteris turi stengtis dėl vyro, kaip ir vyras – dėl moters. Jei vyras ima ieškoti kitos, šeima pradeda griūti, vadinasi, įtrūko sutuoktinius siejusi grandinė. Kažko nebėra. Šiame gyvenimo etape labai svarbus yra fizinis artumas. Moteris eina menopauzės link, prasideda nuotaikų kaita, o vyras ne visada supranta jos fiziologiją, nežino, kaip jai padėti. Sutuoktinis gali būti aktyvus ir šešiasdešimties, o tokio amžiaus žmona visai kitokia. Manau, trūksta švietimo šiais klausimais. Arabas vyras supranta, kad žmona pasiekė svarbią ribą, kenčia dėl to, kad yra pajėgesnis, bet stengiasi dėl jos. Taip, tuo metu lengva susižavėti jaunesne. Tik tai lemia ne tautinis skirtumas, o fiziologija.

O jei kalbėtume apie arabių ir lietuvių skirtumus, tai galėčiau pasakyti, kad jūsiškės yra drąsesnės, jos nebijo reikšti savo nuomonės, priimti sprendimų. Ir manęs tai neatstumia. Arabės – uždaros, svarbiais klausimais tariasi su šeima, gimine, kad niekas nenukentėtų, kad visi būtų patenkinti. Drąsa – teigiamas dalykas. Moteris neturi bijoti pasakyti vyrui, kuo yra nepatenkinta. Kitaip iš kur jis žinos, kaip elgtis, keistis.

Mūsų su Ieva šeima europietiška. Susilaukę dukters Ajos ir sūnaus Jokūbo, ėmėme svarstyti dėl trečio vaikelio. Aš norėjau trijų, bet žmonai sakiau: „Jei nori, užauginsime. Nenori – nereikia, aš negaliu tavęs priversti tam ryžtis, juk ne man nešioti ir ne man gimdyti.“ Dėkoju žmonai už tai, kad prieš dvejus metus susilaukėme dukrelės Sofijos.

Aš savo žmonai esu uždraudęs lyginti drabužius. Tai sunkus darbas, jo imuosi pats. Taip mane tėvas išmokė.

Lietuvoje moterys atsakingos už keturis namų kampus, Jordanijoje – už visus aštuonis. Vaikų auklėjimas, namų priežiūra, virtuvė laikosi ant jos pečių. Kas iš to, kad vyras uždirba? Grįžęs namo ją toliau varinėja: „Atnešk, paduok, padaryk...“ Aš savo žmonai esu uždraudęs lyginti drabužius. Šio sunkaus darbo imuosi pats. Taip mane tėvas išmokė. Niekada nesu matęs, kad lygintų mama. Taip auklėju ir savo sūnų, reikalauju, kad jis ant sesučių nerėkautų, nekeltų rankos. Mergaitė yra mergaitė, ji – būsimoji moteris. Šiuo klausimu mano tėvas buvo labai griežtas. Tu gali barti berniuką, bet mergaitės – jokiu būdu. Ši taisyklė man įaugusi į kraują nuo mažų dienų.

Jordanijoje tėvus globoja sūnūs, o Lietuvoje tai dažniau daro dukros. Pas mus dukra išeina į vyro šeimą, o sūnus lieka tėvų namuose ir juos prižiūri. Tai – kultūrų skirtumo dalykai. Šis lietuviškas paprotys man nėra priimtinas. Nenorėčiau, kad mano dukros mane senatvėje prižiūrėtų.

Esu ramus, mano antra pusė mane visada palaiko, skatina: „Eik, nebijok, bandyk.“ Ieva yra labai graži moteris – ir išore, ir vidumi. Abu esame medikai, ji supranta mano darbo specifiką, nepriekaištauja, kai ilgiau užtrunku darbe. Savaitgaliais stengiamės būti visi kartu, o kitomis dienomis vaikų priežiūra, buitimi rūpinamės pasikeisdami. Savo atžalas vedu į sporto klubą, mokau plaukti.

Šiek tiek jaučiuosi išrautas, gimtinė visada šaukia, bet nebegalėčiau gyventi kitur, dirbti kito darbo. Nebent išmokčiau pilotuoti lėktuvą. Tai – mano vaikystės svajonė. Savo darbą labai mėgstu, matau, kad ir pacientės mane gerbia. Išmokau lietuvių kalbą, kad galėčiau laisvai bendrauti, juk norint moterims padėti, svarbu suprasti, ką jos sako.“