Skaitomiausi šių dienų tekstai:
- Savaitės ikona. I. Stumbrienės atostogų garderobas: kiek maudymosi kostiumėlių ir suknelių ji turi?
- Sparčiai populiarėjanti šiaurietiška dieta - ir kilogramų nelieka, ir sveikata stiprėja
- Apie arabių ir lietuvių skirtumus - 21 m. Lietuvoje gyvenantis ginekologas iš Jordanijos
- O. Lapinas: kada skyrybos – geriausia išeitis?
- Varškės pyragas su pudingu ir žemės riešutais
Brandžioms moterims skirta Jūsų knyga „Ne bobų vasara“ gerina rekordus – du leidimai, net 11 500 egzempliorių! Iš lentynų ji šluojama taip spėriai, kad atrodo – gali prireikti dar vieno leidimo. Ar tikėjotės tokios sėkmės?
Manau, viena iš sėkmės sąlygų – rašyti ne dėl sėkmės. Rašiau, nes norėjau pasidalyti savo patirtimi ir pati sau atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus. Aš irgi ne visada gyvenu taip, kaip kitus mokau. Būna, atsiverčiu savo knygą, prisimenu, ką daryti, ir padarau. Pastebėjau, kad visada, kai darau, ką noriu, kuo tikiu ir kas man įdomu, pasiseka. Dėl to sėkmingi buvo ir kiti mano projektai: teatro festivalis LIFE, televizijos laida „Pagauk kampą“, interaktyvus projektas „Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“ ir naujausias – „Būti žydu“. O štai politika buvo ne man.
Papasakokite, kaip atšventėte 60-ies metų jubiliejų. Esate iš tų moterų, kurios drąsiai sako savo amžių, ar mėgstate paslapukauti?
Tokį balių buvau iškėlusi pirmąsyk. Iki jo nesu šventusi nei savo jubiliejų, nei vestuvių, o dabar driokstelėjau. Gal ir knygą „Ne bobų vasara“ dėl to rašiau? Tas artėjantis 60-metis kažkaip slėgė. Svarsčiau: sveikins visi brandos sulaukus, kabins vainikus, sakys tostus apie prabėgusius metus, pasijusiu esanti tikra senolė. Tad nutariau akcentuoti ne jubiliejų, o knygą. Sukviečiau visus artimus žmones, gimines, draugus, kolegas, buvusius ir esamus vyrus į Kairėnuose esantį Botanikos sodą audringai – su arkliais, rogėmis, laužu, šokiais – atšvęsti knygos pristatymo. Galvojau: „Kada gi jie dar visi susieis? Nebent per mano laidotuves.“ Geriau visiems kartu pašokti, nei prie karsto rymoti. Nėra malonu kalbėti apie tą savo amžių, buvau linkusi nutylėti. Lietuvoj, jei tau – per 50 metų, jau esi klimaksinė boba. Senatvė pas mus – kaip patologija. Visų laukia šis etapas, bet žmonės elgiasi taip, tarsi to nežinotų, vengia galvoti apie senatvę, apie mirtį – taip pat.
Norite pasakyti, kad jaunystės kultas jaučiamas tik Lietuvoje? Man regis, Vakaruose noras būti amžinai jaunam, stipriam ir seksualiam dar ryškesnis.
Labiausiai tuos skirtumus atspindi laisvalaikio kultūra. Tarkim, Anglijoje, jei viena vakare po darbo ateini į kavinę ar barą, niekas į tave nešnairuoja, – ten tokių pilna. Lietuvoje jautiesi kaip balta varna. Kelis kartus buvau nuėjusi pašokti, bet nutariau daugiau savęs be reikalo netraumuoti, – spokso visi ir galvoja, ko čia ta pamėklė draikosi. Ko norėti, esame tik antra karta nuo žagrės. Klimakso sulaukusi moteriškė nurašoma kaip neproduktyvi ir nereproduktyvi. Užsienyje yra daugiau vyresniems žmonėms skirtos veiklos. Jie dirba savanoriais, eina į žygius, groja, šoka, keliauja. Aišku, ir pas mus yra vienas kitas klubas, bet kažkaip dar nesinori su senukais polkutės trypti. Per arti ta žagrė...
Ar nekoketuojate sakydama, kad vyresnė kaip 50-ies metų moteris yra nepastebima? Jūsų gyvenimo istorija liudija ką kita. Štai britas Michaelas George'as ne tik nenuleidžia nuo pačios susižavėjusių akių, bet ir siūlo tapti žmona.
O kodėl jis britas? Nes tokio amžiaus moters šansai susirasti normalų lietuvį beveik tokie pat, kaip laimėti loterijoje milijoną. Geriausi vyrai – vedę. Juk sveiko proto moteris neišmes gero partnerio, o patys jie išeina retai. Vyrų pas mus ir taip yra mažiau nei moterų, o sulig kiekvienu dešimtmečiu disproporcija vis didėja, nes jie jaunesni miršta. Maždaug trečdalis turi rimtų problemų dėl alkoholio. Daug mano kartos stipriosios lyties atstovų yra palūžusių, nelaimingų, savęs nerealizavusių. Jie atėjo iš kito pasaulio, kitos santvarkos, daugelis taip ir nesugebėjo įsitvirtinti. Ar mums tokių reikia? Prie laisvų normalių vienišių eilutė stovi, o brandi moteriškė joje yra paskutinė. Pas mus į rinką nuolat išmetama labai daug jaunų patelių, ir neršti jos pradeda labai anksti. Net iš Austrijos atvykusi mano 28-erių metų dukra Adelė naktiniame Lietuvos klube jaučiasi sena! Skurdžiau gyvenančiose šalyse susirasti turtingą vyrą ir taip susitvarkyti gyvenimą – viena populiariausių jaunų merginų profesinio orientavimo krypčių. Padaryti tai turi kuo anksčiau, nes su amžiumi tavo vertė poravimosi rinkoje krenta. Mano devyniolikmetis sūnus yra sakęs, kad galiu susirasti nebent kokį nevykėlį, nes visi geri vyrai vedę. Ar paneigiau tai? Mano nuomone, – taip, jo nuomonės nežinau. Vaikai teoriškai lyg ir skatina mamą ką nors susirasti, nori, kad būtų laiminga, bet jos naujas draugas labai retai įtinka.
Gal mūsų moterys ne nurašomos, o pačios save nurašo?
Yra tiesos. Kai išsiskyriau su antruoju vyru, kurį laiką irgi buvau save nurašiusi. Man dar nebuvo 50-ies, bet jaučiausi visiškas niekas. Nelengva čiupti save už ausų ir tempti atgal į tą rinką. Turi įveikti gėdą, nesėkmės baimę. Su Michaelu susipažinau per internetinę pažinčių svetainę. Jis grąžino man pasitikėjimą savimi. Supratau, kad aš dar – ne lavonas, ne griuvena. Kad tokia jaustumeis, reikia šalia žmogaus, kuris įkvėptų, nepavargtų kartoti, kokia puiki, graži esi. Iš pradžių netiki, o po kelių mėnesių pagalvoji: „Nu, gal?“
O skeleto Michaelo spintoje neišsigandote? Knygoje pripažįstate, kad kone kiekvienas tokį turime, ir Jūsų naujas draugas – ne išimtis. Gal išduosite, kas tai buvo?
Visi jų turime. Mano draugės, mezgusios pažintis per internetą, rado tokių skeletų, kad ohoho! Su Michaelo skeletu aš dar galiu susitaikyti. Mes bendraujame 1,5 metų, ir didžiausia problema dabar yra ta, kad jis norėtų, jog būtume visą laiką kartu, bet tai neįmanoma. Man gerai, kaip yra, – kiekvieną mėnesį savaitę praleidžiu pas jį. Michaelas ragina mažai likusio laiko nešvaistyti. Tik kaip gyventi? Jei atsikraustytų į Lietuvą, būtų niekas – nei kalbos, nei darbo, nei draugų, o aš nuobodžiauju Anglijoje. Negaliu būti namų šeimininkė ir nenoriu turėti vyro namų šeimininkės.
Pati esate išsiskyrusi du kartus, tačiau knygoje raginate moteris saugoti santuoką. Šiais laikais, kai žmonės kviečiami drąsiai keisti viską, kas jų netenkina: darbą, išvaizdą, vyrą, Jūsų mintys skamba kiek senamadiškai.
Kuo keisti? Reikia turėti truputį fantazijos ir pamėginti įsivaizduoti, kas tavęs laukia išsiskyrus. Jau kalbėjome apie padėtį laisvų vyrų rinkoje. O būti viena moteris negali. Jai reikia turėti ką apkabinti, paglostyti, kuo rūpintis. Manau, kad santuokos neverta saugoti dviem atvejais – kai vyras geria arba yra neištikimas. Pirmuoju atveju jis sunaikina save kaip asmenybę, antruoju – tave kaip moterį. O kitos priežastys? Na, neliko meilės, liko prisirišimas. Tai normalu. Pažiūrėkite, vilkai juk nerujoja kiekvieną dieną. Yra laikas poruotis, yra laikas jauniklius auginti, yra laikas juos paleisti ir kartu pasitikti senatvę. Žmonės – vieninteliai padarai, kurie nori poruotis nesustodami. Santykiai netenkina? O kodėl manai, kad visa visada tave turi tenkinti? Juk kartais ir santykiai su vaikais netenkina. Tai ką, reikia juos nutraukti? Aš kartais saviškiams juokais sakau: „Vieną dieną aš jus tikrai išsivaikinsiu.“ Jie atsako, kad mane „išsimotins“. Ir tėvų, brolių, seserų neišsižadame vien todėl, kad jie mūsų „netenkina“. Tai kodėl taip lengvai skiriamės su sutuoktiniais?
O kodėl Jūs 1989 m. išsiskyrėte su pirmuoju savo vyru suomiu Ronaldu?
Dėl tos nelaimingos Nepriklausomybės. Mano tėvynėje – revoliucija, o aš ten sėdėsiu ir kalbėsiu apie konservų kainas?! Aišku, mano buvęs vyras – sunkaus charakterio, bet nepaprastai protingas žmogus. Mūsų dukra Adelė su tėvu bendrauja nemažai, ir aš tuo džiaugiuosi. Su manimi bendrauti Ronaldas nelabai nori – vis dar jaučiasi labai įskaudintas. Jam atrodo, kad moteris, jei paliko suomį vyrą ir parbėgo atgal į Sovietų Sąjungą, tikriausiai nenormali. Tokia, matyt, ir esu. Apie mane suomių televizija net dokumentinį filmą yra sukūrusi. Jis vadinasi „Atgal į tikrą gyvenimą“.
Skirtis paskatino ir Jūsų tėvas. Aplankęs Suomijoje, tiesiai šviesiai pareiškė, kad Jūs čia – ne karalienė.
Suomiams visada buvau nataša. Pirmas klausimas būdavo, iš kur esu atvažiavusi, antras – kada išvažiuosiu. Į visus atvykėlius iš sovietų bloko jie žiūrėjo kaip į ekonominius pabėgėlius. Mokiausi kalbos, stengiausi įsitvirtinti, dirbau bibliotekoje, bet siekti rimtesnės karjeros būtų buvę nelengva. Tiesą sakant, atsidūrusi Vakarų pasaulyje 1984-aisiais, ir buvau tikra nataša. Nemokėjau nei termoso, nei alaus skardinės atidaryti, nežinojau, kaip valgomi sausi pusryčiai. Ronaldas sakydavo, kad jam su manimi įdomu, bet iškart po skyrybų vedė gal ne tokią įdomią, užtat stabilią ir gerą moteriškę.
O su antruoju vyru aktoriumi Vladu Bagdonu bendraujate?
Bendraujame normaliai, pasišnekame. Jis puikiai supranta, kas buvo blogai ir kodėl išsiskyrėme. Negali gyventi kartu, jei nėra pasitikėjimo. Kartais su sūnumi pasikviečiame jį pietų ar visi trys kur nors nueiname. Pakviečiau ir į jubiliejų. Atsiklausiau, ar nieko, kad bus mano naujas draugas. Sakė, kad nieko, tik perspėjo, kad su juo nesiglėbesčiuos.
Jūsų tėvai santuoką saugojo, bet laimingi nebuvo...
Bet kuriai moteriai mano tėtis būtų buvęs tikra dovana. Šeima, giminė jam atrodė svarbiau už viską. Ėjo labai rimtas pareigas, bet mums laiko rasdavo. Grįžęs iš darbo vesdavosi mane ir seserį pasivaikščioti, nes vaikams reikia kasdien bent valandą pabūti gryname ore. Kai grįždavome, sutarkuodavo po morką, nes mums reikia vitaminų. Tėvas labai mylėjo šeimą, o mamai rūpėjo dvasinės vertybės. Jis jai buvo nepakankamai lyriškas. Dažna moteris neįvertina to, ką jos žmogus turi. Išteka spaudžiamos biologinio laikrodžio, o kai susilaukia vaikų, vyras tampa nereikalingas.
Gal tai, ką turėjai, supranti tik praradęs? Štai kad ir Jūsų šviesaus atminimo sesuo Aušra. Esate sakiusi, kad jūs – skirtingos, kad mažai kas sieja, o knygoje kalbate apie Aušrą su tokia šiluma, kad net ašarą spaudžia.
Kiekvienam iš mūsų reikia artimų žmonių sukurto saugumo žiedo. Jį sudaro tėvai, vyras, vaikai, sesuo... Tai tarsi siena, sauganti nuo mirties, nebūties, blogio. Su banda jautiesi saugesnis. Kai per trumpą laiką nieko nelieka, atsiduri kažkokioje juodoje skylėje. Mano seserį pirma laiko į kapus nuvarė pernelyg užsitęsusi mamos slauga. Mama 10 metų gulėjo ant patalo – sirgo sunkia neurologine liga. Su Aušra buvome sutarusios, kad aš dirbsiu, o ji rūpinsis mama. Kai mamą prieš mirtį paguldėme į ligoninę, sesuo jau atrodė visiškai palūžusi. Žinau, kaip būna. Pati slaugiau insulto ištiktą tėvą. Kartais prieini prie tokios ribos, kai supranti, kad tai ilgiau tęstis negali, kad vienas turi pasitraukti. Tai neteisinga. Ne gyvybė yra vertybė, o gyvenimas. Kodėl vienas žmogus turi nužudyti kitą? Aišku, daug kas priklauso nuo ligos. Viena, kai žmogus serga vėžiu, kas kita, kai nelieka asmenybės. Tas dešimtmetis man buvo labai sunkus – netekau abiejų tėvų, sesers, išsiskyriau su vyru. Išsikapstyti iš gilios depresijos man padėjo psichologė Brigita. Ir antidepresantai. Tai, manau, kur kas geriau nei alkoholis, nors jį renkasi daugelis mano bendraamžių. Kai tave ištinka krizė, vaistai padeda nuraminti smegenis ir išlošti laiko. Išlipi iš duobės ir galvoji, ką daryti toliau. Alkoholis tik dar giliau gramzdina į tą duobę.
O kaip fizinė veikla – joga, slidinėjimas? Ar tai negali atstoti vaistų?
Fizinis krūvis labai gelbsti sunkiais momentais. Būna, per dieną nueini 6–8 kilometrus, įgauni tiek ramybės ir linksmumo, kad atrodo – niekas nebaisu. Gaila, šiemet nebuvo sniego. Labai mėgstu slidinėti. Tas ilgas žingsnis, miško gaivumas suteikia skrydžio jausmą. Slidinėjau visą vaikystę, paskui mečiau. Kartą tvarkydamasi radau slides ir nutariau prisiminti. Nuvažiavau į Vingio parką, žiūriu – vėžės. Įšokau į jas ir ėmiau čiuožti. Matau, pulkelis vyrų prie estrados stovi. Girdžiu – šaukia man: „Nesijaudinkit, ponia, kad jūs paskutinė. Viskas bus gerai!“ Pasirodo, pataikiau į „Snaigės“ žygį. Nuo tada nepraleidžiu nė vieno. Jogą lankau jau 10 metų. Žinojimas, kad dar galiu atsistoti ant galvos, suteikia pasitikėjimo savimi. Tai reiškia, kad dar nepasenau. Jogos mokytoja žino – jei negausiu pastovėti ant galvos, išeisiu įtūžusi. Suprantu, tai jogams visai nebūdingas požiūris. Knygoje rašiau apie meditaciją, bet pati medituoti nemoku. Mano galvoje mintys nuolat dūzgia kaip bitės. Laimei, kartais medituojant kokia viena gudresnė ima ir cakteli, gimsta naujas projektas. Joga labai prisidėjo prie mano geros savijautos. Nors turiu stuburo išvaržą, jokių skausmų nejaučiu. Fizinis skausmas, manau, ir yra pirmasis senatvės pranašas. Gali kiek nori nuteikinėti save psichologiškai, bet jei nuolat maudžia nugarą, skauda sąnarius, negali atsikelti iš lovos, jaunas nesijausi.
Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai puoselėti?
Nemėgstu nei į veidrodį žiūrėti, nei į masažus vaikščioti. Išsiplauni galvą, pasitepi kremu, pasidažai akis, ir užtenka. Plastinių operacijų bijau. Be to, man negražu, kai veidas – lyg lėlės, o kaklas – kaip naginės. Išvaizda labiau rūpinasi tos, kurios save nepaprastai myli, o aš vis dar jaučiuosi ta pati kompleksuota, akiniuota, negraži sesutė. Nemėgstu fotografuotis, išgirdusi komplimentą jaučiuosi nepatogiai. Prisimenu, kartą, būdama penkiolikos, paklausiau tėvų, kodėl taip nutiko, kad viskas – ir grožis, ir talentas – teko mano sesei Aušrai. Tėvai atsakė: „Užtat tavo charakteris geras.“
Auklėdama vaikus tėvų klaidų turbūt nekartojate?
Darau kitų klaidų. Anksčiau buvau per daug valdinga, per daug į juos, ypač dukrą Adelę, įsikibusi. Dabar esu paleidusi. Žinau, kad jie turi gyventi savo gyvenimą, neprivalo saugoti mane nuo skersvėjų ir nebūties. Kartais su jais ir sesers vaikais susitinkame, važiuojame kur nors į mišką. Vadiname tai „Valanda su senole“. Dukra gyvena Vienoje, dirba įmonių socialinės atsakomybės srityje. Labai nori pakeisti pasaulį. Bandė tai daryti Lietuvoje, bet nelabai pavyko. Turi draugą indą. Esame su ja puikios draugės. Kalbamės apie viską. Sūnui Juozapui – 19 metų. Jis studijuoja kinų kalbą, tai suprantu, kad žmona, ko gero, bus kinė. Buvo išvažiavęs metams į Škotiją, mirtinai norėjo dingti iš namų, toliau nuo savo valdingos motinos. Dabar gyvename kartu, bet esame nustatę tam tikrą distanciją. Nelendu jam į akis, neklausinėju, kur eina ir kada grįš. Net mano knygos neperskaitė. Nori būti toliau nuo manęs emociškai, ir aš jį suprantu. Knyga niekur nedings. Perskaitys, kai numirsiu, – bus vertingesnė.
Įsivaizduojate save išėjusią į pensiją ir mezgančią anūkams kojines?
Mano vaikai kartais juokiasi, kad aš anūkus turbūt sustatyčiau ant slidžių ir versčiau čiuožti kartu. Jie verktų: „Babyt, noriu į tualetą! Babyt, noriu gert!“, bet aš tik greitinčiau tempą. Iš tikrųjų dabar atsiras nedidelė pauzė. Balandį baigsis mano dvejus metus trukęs projektas „Būti žydu“. Ėmiausi jo radusi savo senelio iš Kavarsko bylą. Supratau, kad senelis galėjo būti prisidėjęs prie kelių žmonių žūties. Jaučiau tą praeities dėmę, savotišką kaltę už savo šeimą ir norėjau ją išpirkti. Buvau susitikusi dėl projekto su garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu. Mane visi atkalbinėjo, juk tai – didžiausias Lietuvos priešas, vadina mus žydšaudžių tauta. O mudu labai susidraugavome. Jis nustebo išgirdęs, kodėl to imuosi. Sakė, kad nedaug lietuvių pripažįsta savo tautos kaltę. Esu kaltinama ir sovietine propaganda, neva tam skirtas mano bunkerio projektas. Suprantu, kad daugeliui norėtųsi iškirpti vieną kitą gabalą iš Lietuvos istorijos, palikti tik LDK ir Kovo 11-osios aktą, nutiesti tarp jų lieptelį ir saugiai, išdidžiai juo vaikščioti.
Apie ką bus kita Jūsų knyga?
Gal apie vyrus? Visada norėjau juos suprasti. Kalbinčiau be diktofono, prie butelio vyno, anonimiškai. Klausčiau, kodėl yra neištikimi, kodėl geria, dėl ko išgyvena, ar sunku kunigui laikytis celibato ir daug kitų dalykų. Žinau, kad vyrai kalbėti apie save nemėgsta, o gal ir nemoka. Svarbiausia, kad neatidarytų to savo galvos stalčiaus, kuris vadinasi „Niekas“. Vyrai tokį turi. Jie nemeluoja, kai, paklausti, apie ką galvoja, atsako, kad apie nieką. Jei man taip nutiks, knygos pavadinimas bus „Vyrai, arba Apie nieką“. Visi jos puslapiai bus balti.
7 auksinės mintys iš R. Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“ (leidykla „Alma littera“)
1. „Kai vienas gyvenimo etapas turi baigtis, ir moteris nesipriešina pabaigai, tuomet ateina kitas etapas.“
2. „Konfliktų metu nestokime mūru, tapkime perregimos, leiskime atakai netapti smūgiu, bet kiaurai pereiti per save ir išnykti begalinėje visatos erdvėje.“
3. „Kai tau penkiasdešimt, pats puikiausias dalykas yra tai, kad nebereikia stengtis niekam patikti.“
4. „Moteris tol jauna, kol gali žiūrėti į save veidrodyje.“
5. „Jei kiekvieną dieną rengsiesi taip, tarsi tai būtų ypatinga diena, viena diena iš tikrųjų tokia taps.“
6. „Jei vaikai neskambina, nerašo, džiaukis – vadinasi, jiems viskas yra gerai. Bet visada būk pasiekiama, kai jiems tavęs reikia.“
7. „Mes, brandos sulaukusio moterys, negyvename dėl ekrano. Mes gyvename iš tikrųjų. Tačiau tam, kad pradėtume gyventi, kartais mums vis dėlto reikia vieno mygtuko „off“.“
