Skaitomiausi šių dienų tekstai:
- Alina Orlova: jaučiau, kad nesugebu susitvarkyti su tuo, kas vyksta
- R. Vanagaitė: prie laisvų normalių vienišių eilutė stovi, o brandi moteriškė joje yra paskutinė
- 5 idėjos, kaip mažą kambarį paversti didesniu
- Grožio dosjė. R. Martens: balta oda – pati gražiausia, nereikia skrudintis!
- Salotos su rūkyta žuvimi
Bent dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. O ar didelė dalis, galima sužinoti iš žmonių, kurie buvo atsakingi už „Kremliaus stalą“, dokumentų ir prisiminimų – jie surinkti unikalioje knygoje „Kremlius. Ypatingoji virtuvė“, kurią parengė Rusijos Federacijos apsaugos tarnyba. Šį unikalų veikalą komentuoja Sergejus Deviatovas, Rusijos Federacijos apsaugos tarnybos direktoriaus patarėjas, vadovaujantis Maskvos valstybinio universiteto istorijos fakulteto XX a. Rusijos istorijos katedrai.
Pažymėsime: jau ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje už skanų, sveiką ir svarbiausia – saugų maistą šalies vadovybei buvo atsakingos specialiosios tarnybos. Nuo to laiko įsigaliojo tvarka, kad visi virėjai, padavėjai ir kiti Ypatingosios virtuvės specialistai buvo iš kariškių luomo.
Kur gaudė žuvį Stalinui?
Per savaitės pamainą Stalino vasarnamyje vienas kitą keitė 3–4 virėjai. Kartais atėjus svečiams šašlykai būdavo kepami tiesiog židinyje ant Melchioro iešmų. Vadas įdėmiai stebėdavo, kaip gaminami šašlykai, ir kartais neiškentęs sakydavo: „Jūs nemokate. Reikia va taip“ – ir pats imdavosi darbo. Visi produktai buvo pristatomi iš specialios bazės, kurioje buvo kruopščiai tikrinami. O štai žuvys buvo auginamos vietoje, namo rūsyje įrengtuose baseinuose. Vakarais padavėjos tiekdavo valgius sidabriniuose induose į stalą Didžiojoje menėje. Per vakarienę, kuri baigdavosi po pusiaunakčio, Stalinas organizuodavo pasitarimus su bendražygiais.
O Ypatingosios virtuvės darbuotojai privalėjo mokėti ne tik nepriekaištingai gaminti, bet ir savo pagamintą maistą prašmatniai patiekti. Praporščikė Alevtina Kerina, kuri vyriausiąja Ypatingosios virtuvės virėja dirbo nuo 1956 iki 1983 metų, prisimena, kad serviruojant stalus dažnai būdavo atsižvelgiama į tematiką. Pavyzdžiui, per priėmimą Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą garbei 1961 metais stalas buvo papuoštas raketomis, padarytomis iš ... batonų.
Vienas iš patiekalų, kuris darė įspūdį visiems svečiams – paukštienos filė asorti „Laukinių paukščių skrydis“.
„Svarbiausia puošmena buvo natūralaus dydžio fazano iškamša, – pasakoja A. Kerina. – Iš duonos reikėjo padaryti pjedestalą, iš pagaliukų – paukščio karkasą, kuris buvo puošiamas prieš tai kruopščiai spiritu dezinfekuotomis plunksnomis.“
Ne mažesnis kulinarinio meno stebuklas buvo krabais įdarytas sterkas bei jautiena, liežuviais ir paštetu su grietinėle įdarytas paršelis. Dar vienas išskirtinis patiekalas, sukurtas Ypatingosios virtuvės virėjų – Kamčiatkos krabas su degančiomis raudonų lempučių, maitinamų baterijų, akimis. Arba akvariumas su žuvimis: ant dugno buvo pilamas skaidrus sultinys, sustingstantis kaip drebučiai, jame – vandens lelijos, jūrų dumbliai, vėžiai, po to ant specialios dangos buvo dedamas virtas sterkas.
„Viskas atrodė gražiai, bet padavėjai mane visada bardavo, nes jiems būdavo sunku nešti“, – pasakoja A. Kerina. Beje, būtent dėl to tarp Ypatingosios virtuvės padavėjų beveik nebuvo moterų.
„Paršelis su garnyru svėrė apie 7–8 kilogramus, neskaitant įspūdingo padėklo iš melchioro, ant kurio jis buvo patiekiamas, – pasakoja majoras Genadijus Pavlenka, Ypatingosios virtuvės darbuotojas. – Kartą padavėjas išnešė padėklą su paršeliu, o L. Brežnevas pradėjo sakyti kalbą. Visas 40 minučių, kol Leonidas Iljičius kalbėjo, kolegai teko laikyti tą padėklą rankose.“
Kuo buvo vaišinami Richardas Nixonas ir Indira Gandhi?
„Lankydamiesi Sovietų Sąjungoje svečiai iš užsienio rinkdavosi būtent mūsų valgius, net jei ir atsiveždavo savo mėgstamų produktų, – pasakoja vyresnysis praporščikas Nikolajus Morozovas, vyriausiojo virėjo pavaduotojas, Ypatingojoje virtuvėje dirbęs nuo 1965 iki 1991 metų. – Kai atvažiavo amerikiečių delegacija su R. Nixonu, R. Reaganu priešaky (1972 m.), jų virėjai buvo filipiniečiai. Jie atsiveždavo didelius šaldytuvus, bet beveik nieko iš jų neimdavo. Svečiai valgydavo mūsų tradicinius šiupinius, sriubas. O pokyliai, kuriuos mes rengdavome, visiems be išimties keldavo susižavėjimą.“
„Mongolų lyderis Jumžagijnas Cedenbalas kasdien prašydavo pietums 300-400 g gabalo virtos mėsos su kaulu, – pasakoja vyresnysis praporščikas Jurijus Ponomariovas, virėjas, kuris Ypatingojoje virtuvėje dirbo nuo 1972 iki 1997 metų. – Jis mėgdavo mėsą laikyti būtent už kaulo ir taip ją valgyti.“
„Dirbau su Richardu Nixonu, kai jis apsistodavo Kremliaus rezidencijoje (buvusiuose Rusijos sosto įpėdinių apartamentuose), – pasakoja papulkininkis Igoris Netyliovas, skyriaus viršininko pavaduotojas, Ypatingojoje virtuvėje dirbęs nuo 1970 iki 2010 m. – Jis atskrido su gausia palyda, įskaitant ir virėją, bet valgydavo mūsų maistą. Pamenu, aš budėjau, buvo 15–16 valanda, ir staiga atėjo R. Nixonas – jis užsinorėjo stikliuko degtinės. Dar jis labai mėgo klasikinę muziką, ir ji skambėjo visur, visuose kambariuose... Porą kartų dirbau su Indijos premjere Indira Gandhi. Ji apsistodavo Kremliaus rezidencijoje ir visada pusryčiaudavo viena. Jai tiekėme įvairias salotas, varškėčius, varškę, košes. Pusryčiams, pietums ir vakarienei visada buvo tiekiami grūdiniai ikrai.“
Kodėl L. Brežnevas išpildavo sriubą?
Aštuntajame–devintajame dešimtmetyje Ypatingoji virtuvė aptarnavo 22–26 Politinio biuro ir Sovietų Sąjungos Komunistų partijos centrinio komiteto narius ir kandidatus į narius, buvo atsižvelgiama į jų sveikatą.
„Kasdieniame (kitaip nei pokylių) meniu viskas buvo labai individualu, – sako papulkininkė Raisa Molotkova, Ypatingojoje virtuvėje dirbusi nuo 1969 iki 1992 metų. – Valgiaraštis kiekvienam žmogui buvo sudaromas kartu su jo gydytoju dietologu, atsižvelgiant į individualius žmogaus poreikius ir pageidavimus. Gana įprastas vaizdas per pietus buvo į eilę išrikiuota 20 rūšių sriubų. Taip pat ir su antrais patiekalais – jokio masiškumo, kiekvienam atskiras patiekalas.“
„Kai L. Brežnevui virdavo sriubas, jis jų neatsisakydavo, nenorėdamas nieko užgauti, – prisimena Igoris Netyliovas. – Bet kadangi apetito neturėjo, viską išpildavo į unitazą. O, pavyzdžiui, kotletus jis mėgo valgyti šaltus. Juos atveždavo iš Ypatingosios virtuvės, o kad atauštų, padavėja juos sudėdavo į šaldiklį... Dėl sveikatos būklės Leonidui Iljičiui alkoholis buvo nerekomenduojamas, bet kartais jis sau leisdavo šiek tiek išgerti. Dažniausiai rinkdavosi „Zubrovką“. Viktorija Petrovna (jo žmona) kartą mums pasiūlė ją perpus skiesti vandeniu... “
„Jis turėjo stomatologinio pobūdžio problemų, – pasakoja virėjas Nikolajus Morozovas, – ir reikėjo gaminti taip, kad patiekalas nebūtų kietas. Jis visada atpažindavo mano ypatinguosius kotletus: juos gaminau tokius, kad galima buvo valgyti lūpomis. Paslaptis slypėjo tame, kad mėsa mėsmale buvo malama tris kartus, o po to į ją būtinai buvo pilama grietinėlė.“
