Populiariausi tekstai:
- R. Vanagaitė: prie laisvų normalių vienišių eilutė stovi, o brandi moteriškė joje yra paskutinė
- Grožio dosjė. R. Martens: balta oda – pati gražiausia, nereikia skrudintis
- Savaitės ikona. I. Stumbrienės atostogų garderobas: kiek maudymosi kostiumėlių ir suknelių ji turi?
- Sparčiai populiarėjanti šiaurietiška dieta - ir kilogramų nelieka, ir sveikata stiprėja
- Pyragėliai su brie sūriu - per 15 min.

Alina Orlova (26 m.) subrendo. Praėjo septyneri metai nuo tada, kai viena unikaliausių lietuvių dainininkių ir dainų autorių davė pirmąjį interviu „Moters“ žurnalui. Tada ši iš Visagino atkeliavusi mergina, keistu balsu dainuojanti iki ašarų skaudžias dainas, buvo visai jauna.

Dabar ji – daug apie gyvenimą, muziką ir šou pasaulį suprantanti kūrėja, gerbėjų turinti ir Prancūzijoje, ir Rusijoje. Nepakito viena – ji vis dar tokia pat kukli ir sunkiai suvokianti, kodėl žmonės ja domisi.

Pavasarį Alina su grupe pristatė albumą „88“. Naujo studijinio šios kūrėjos darbo reikėjo laukti net penkerius metus! Jis visiškai kitoks nei du ankstesni. Pianiną pakeitė sintezatorius, daugiau elektroninio skambesio, ritmikos, tempo. Trumpų dainų, atliekamų skambinant pianinu, tokių kaip „Lijo“ ar „Mėnulis“, Alina neberašo. Koncertuose šiuos ją išgarsinusius kūrinius dainininkė atlieka kaip duoklę paauglystei ir ją atradusiems pirmiesiems klausytojams.

Nepakito tai, kad Alina dainomis išsako jausmus, dažnai – visiškai atvirai. O interviu atvirauti tvirtina nemėgstanti. „Dažniau klausau kitų žmonių, negu kalbu pati“, – prieš pokalbį prisipažįsta. Mums šįkart ji išsikalba apie tai, kaip neįsitraukė į populiariosios muzikos mašiną ir išliko savimi.

Naujoji Jūsų kūryba daugelį nustebino, – daug elektronikos, kai kurie kūriniai tiktų net diskotekoms. Kas lėmė šį pokytį?
Pokyčius lemia daugybė įvairių dalykų, – tai panašu į gyvenimą. Jei tavo kelias pasuka kita kryptimi, tai ne todėl, kad vieną dieną ėmei ir taip nusprendei. Tai susipynusių įvykių, žmonių, ryšių padarinys.

Trečiajame albume tikrai yra naivių, diskotekose skambėti tinkamų dainų. Jas buvau parašiusi pianinui, bet norėjosi, kad raiškos forma skirtųsi nuo ankstesnės kūrybos. Bandėme vienaip – neskambėjo. O toks mokyklinės diskotekos variantas patiko. Pati dar ne visai suprantu, ką padarėme. Net koncertuodama dar jaučiuosi keistai, bet įdomu. Reikia laiko priprasti.

Albumo pristatymo koncerte ne kartą atsiprašėte, kad sugrojote ne taip, kaip planavote. Kas verčia teisintis?

Nežinau. Gal toks keistas mano būdas... Muzika nėra tradicinis minčių raiškos būdas, bet man jis atrodo tobuliausias. Juo geriausiai išreiškiu tai, ką jaučiu. Yra muzikantų, kurie tarp dainų visai nekalba, o aš jaučiu, kad kartais reikia ką nors pasakyti. Tekstų nesiruošiu, tad, kai reikia nuo dainos pereiti prie kalbėjimo, sutrinku. Protas išsijungia, šneku bet ką. Mano kalbėjimas yra ir mielai linksmas? Labai gerai, kad yra ir kas nors linksma, nes muzika dažniausiai nėra tokia nuotaikinga.

Albumo viršelį nupiešėte pati. Ar aistra kurti iliustracijas neišblėso?

Piešiu kur kas mažiau, bet ši veikla man artima. Nenorėjau, kad albumo viršelyje būtų mano nuotrauka, bet jokios kitos idėjos, kaip tik panaudoti savo piešinį, nesugalvojau. Ir laiko nebuvo. Viršelio figūrą kiekvienas gali suprasti savaip. Tai – ir paukštis, ir žmogus, ir angelas.

Esate pripažinta atlikėja, o apie asmeninį Jūsų gyvenimą žinome nedaug. Kaip sugebate išlikti nepažįstama persona?

Labai svarbu, kaip pats save suvoki: laikai save viešu asmeniu ar ne. Aš atsisakau save tokia laikyti, tad galbūt ir kiti mane taip suvokia. Tiesą sakant, nelabai ką nuo žmonių slepiu. Galbūt ir dėl to niekas nesiekia iškapstyti iš manęs ką nors. Pati pasakoti nesiveržiu, bet, jei žmonės klausia, kalbu. Skandalai, asmeninio gyvenimo viešinimas yra tik vienas iš būdų išgarsėti. Ačiū Dievui, man to nereikėjo. Tikiuosi, ir nereikės. Toks kelias nėra mano. Jei atvirai, tai manau, kad žmonėms nelabai įdomu, ką darau, kas nesusiję su muzika. Juk nesu ypatinga: nei labai turtinga, nei labai kieta.

Interviu „Moters“ žurnalui sakėte, kad neisite į populiariąją Lietuvos sceną, nes tai prilygtų parsidavimui. Žodį tesėjote. Ar Jūsų požiūris šiuo klausimu toks pats kritiškas?

Prieš septynerius metus situacija ir Lietuvoje, ir pasaulyje buvo visai kitokia. Ir pati buvau jaunesnė, kategoriškesnė, ne tokia sąmoninga. Dabar svarstau, ar pati nesu popsas? Juk mano muzika yra populiari, tiesiog – kitokios rūšies. Be to, pasikeitė Lietuvos popmuzikos kontekstas. Tada popsas dar žydėjo, nors ir paskutiniais žiedais. Dabar tokio, galima sakyti, nėra. Buvo įvairių televizijos pasiūlymų. Taip, turėjau galimybę pasiklysti. Vis dėlto eiti ten nenorėjau, nors apsispręsti nebuvo lengva. Stipriai išgyvendavau svarstydama, kas bus, jei eisiu ten, ar gerai, kad kur nors nuėjau, o gal reikėjo daryti kitaip... Beje, ir žurnalistikos kultūra tada buvo kiek kitokia – viskas purviniau, geltoniau. Ir pati tai esu patyrusi. Kartais žmonės gal ir turėdavo labai gražių intencijų, bet kai pamatydavau rezultatą, būdavo sunku, kartais – net gėda. Skausminga. Dabar daug kas pasikeitė.

Dabar į viską žiūrite ramiau?

Daug ramiau. Įsitikinau, kad galiausiai viskas baigiasi gerai. Be to, išmokau pasakyti „ne“. Anksčiau tas negalėjimas atsakyti kankino. Jaučiau, kad nesugebu susitvarkyti su tuo, kas vyksta, nežinojau, ko noriu, nemokėdavau suvaldyti situacijos. Dabar turiu daugiau patirties.

Tame pačiame interviu „Moters“ žurnale sakėte, kad vienu metu teko net badauti, kad galėtumėte kurti muziką. Tai laikėte pozityviu, išeities ieškoti verčiančiu dalyku. Ar vis dar taip manote?

Skurdas yra labai liūdnas dalykas, geriau jo nepatirti. Kita vertus, kai esi jaunas, kai viskas lengvai pakeliama, paragauti skurdo gali būti sveika: tada kitaip įvertini savaime suprantamus gerovę garantuojančius dalykus. Skurdo gėdytis nereikėtų.
Net ir šiais vartojimo klestėjimo laikais. Jei išeini iš to rato, nes neturi pinigų, būna ir liūdna, ir baisu, bet... atsiranda kitų perspektyvų.

Jeigu nori iš muzikos pragyventi, turi daug dirbti.

Ar teisingas stereotipas, kad menininkui yra gerai tada, kai sunku?

Ribinės situacijos, bent jau mane, tikrai skatina kurti. Pojūčiai paaštrėja, imi kitaip interpretuoti gyvenimą. Pamenu, prieš pirmąjį albumą niekur nedirbau, jį įrašėme iš pinigų, gautų surengus kelis koncertus. Jokių santaupų neturėjau. Kartais dar užsidirbdavau pardavusi paveikslų. Buvo savotiškas žaidimas: kai ateidavo, regis, paskutinė akimirka, kai nebeturėsi, iš ko gyventi, lyg iš niekur atsirasdavo žmogus, norintis įsigyti paveikslą. Ir dabar apie pinigus galvoti reikia. Jeigu nori iš muzikos pragyventi, turi daug dirbti. Nežinau, ar dirbu pakankamai. Gal per mažai skiriu tam jėgų ir energijos?

Esate išskirtinė ne tik muzikantė, bet ir asmenybė, moteris – nepaisanti visuomenei patrauklių elgesio, aprangos stereotipų. Ar Jums apskritai rūpi išvaizda?

Šios taisyklės man atrodo nereikalingos, netgi juokingos, o moteriškumas – ne kažkieno parašyti elgesio standartai. Save pirmiausia suvokiu kaip žmogų, kaip sielą turinčią būtybę. Tik tada – vardas, tautybė, lytis. Taip, lytis dar daug ką gyvenime lemia, bet labai džiaugiuosi, kad nebe tiek, kiek anksčiau. Vertinu feminizmo laimėjimus. Matau, kad Lietuvoje šis judėjimas šiek tiek demonizuojamas, ir galiu suprasti kodėl. Visi šį reiškinį suvokiame skirtingai. Aš pati aš gyvenu laisvai, vaikštau, kur noriu, darau, ką noriu, ir tuo džiaugiuosi.

Kita vertus, dažnai ieškau kompromisų. Nėra taip, kad žūtbūt laikausi kokios nors savo ideologinės linijos. Tarkime, makiažas: kasdien jo nedarau, bet per fotosesijas – visada. Kartais juo iš manęs sukuriama labiau moteris, nei jaučiuosi esanti. Įdomu stebėti, kaip tave standartizuoja. Tokia yra sistema, ir turi tapti jos dalimi. Puikiai tai suprantu. Maištauti man norisi kiek mažiau nei anksčiau.

O drabužius vis dar perkate dėvėtų parduotuvėse?

Taip, nors nesakyčiau, kad man labai patinka tai daryti. Apskritai apsipirkinėti nemėgstu. Tai mielai daro mano mama. Be to, ji ir siuva, ir labai gražiai mezga, tad drabužių man užtenka. Kartais ir į sceną einu su mamos kurtais. Ji sugeba rasti puikių, gerai išsilaikiusių, gero audinio apdarų už neįtikėtiną kainą. Kartais ir man pačiai patinka žaisti šį drabužių ieškojimo žaidimą. Pajuntu azartą.

Aš atsisakau save laikyti viešu asmeniu.

Ar dar grįžtate namo į Visaginą?

Taip, ten gyvena mano šeima. Stengiuosi grįžti kartą per mėnesį. Kaimynai, tėčio bendradarbiai kartais klausia naujienų. Įdomu, kaip jie viską suvokia, nes yra vyresni, domisi kitokia kultūra. Visagine jaučiuosi gerai. Tas pats butas, tas pats kiemas... Viskas ten man primena vaikystę. Kita vertus, ir keista, nejauku ten būti. Grįžti į pačią pradžią, kur viskas pažįstama, artima, ir kartu supranti, kad tai – tave laikanti bambagyslė. Vilniuje daug lakstau, o Visagine ilsiuosi.

Gal kada nors kambaryje, kuriame parašėte pirmąsias dainas, kas nors įsteigs Alinos Orlovos memorialinį muziejų?

Ne, tik ne tai! Labai to nenorėčiau. Žmonių kultas man nepriimtinas. Suprantu, kodėl tai vyksta: mums įdomu pažinti kitus. Aš pati gerbiu daug asmenybių, ypač rašytojų. Būna, skaitau, ir atrandu savo širdies atspindį. Vis dėlto ir jie – tik žmonės. Nežinau, ar kam nors būtų įdomu eiti į mano muziejų (juokiasi).

Ką veiksite vasarą? Gal turėsite laiko pailsėti?

Ne, grosime. Vilniuje, prie Pranciškonų vienuolyno, „Piano.lt“ kiemelyje, birželio 17 d. rengiame koncertą. Skrisime į Ukrainą, į festivalį prie Lvovo. Gegužės pabaigoje – į Maskvą. Vasarą koncertuosime ir festivaliuose Lietuvoje. Ilgai dirbome, iki įrašėme albumą. Dabar dalinsimės tuo, ką sukūrėme.