Šių dienų skaitomiausi tekstai:
- Noriu jaunesnio! Arba kodėl puma - kur kas geriau nei barakuda
- Eva Tombak: apie beždžionės protą, vardu multitaskinimas
- Grožio procedūros būsimoms nuotakoms: 10 auksinių patarimų
- Savaitės horoskopas: prasidėjusios jaunaties prognozės nuteikia optimistiškai
- Firminis tinginio receptas
Praėjo tik devyni mėnesiai po staigios mokslininko, verslininko, Muay Thay sąjungos prezidento Nerijaus Žuko mirties. Dėkoju poniai Irmai Žukienei, kad rado jėgų pasikalbėti. Prisiminimai – lakūs kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Visų įsprausti į baltų puslapių rėmus neįmanoma.
Įsiveržė lyg viesulas
„Aš, vienturtė duktė, augau darnioje pasiturinčioje mylinčių tėvų šeimoje. Mamytė buvo pati geriausia, išskirtinė mano draugė. Jaučiausi laiminga, nieko netrūko. Lankiau Šiaulių dailės mokyklą, sekėsi piešti, ypač portretus. Mano darbai eksponuoti miesto vitrinose. Tėvelis, muzikantas, norėjo, kad eičiau jo pėdomis, bet aš Lietuvos konservatorijoje baigiau chorinio dirigavimo specialybę.
Estradinio ansamblio „Orbita“ žvaigždė dainininkas Liutauras Čeprackas į mano gyvenimą įsiveržė staigiai. Gal ir nebūtų viskas taip įvykę, bet mane Kaune, einančią Laisvės alėja, per savo buto langą pamačiusi Liutauro mama – baleto artistė Jadvyga Šalnaitė – savo sūnui pasakė: „Ši mergina – ne tavo nosiai.“ Tada jis pradėjo sukti apie mane tokius viražus, kad atlaikyti neturėjau šansų. Man buvo 23-eji metai. Kadangi augau skiepijama aukštos moralės kriterijų, blaškytis negalėjau, intymaus gyvenimo nesusituokus neįsivaizdavau, bet fiziologiškai tokiems santykiams jau buvau subrendusi. Po keturių mėnesių nuo pažinties ištekėjau, susilaukėme sūnaus Liutauro.
Patyriau didžiulį psichologinį smurtą, kentėjau fiziškai. Išskirtinai tragiškas, baisus buvo vedybinis gyvenimas.
Mūsų santuoka truko ketverius metus. Kaip spontaniškai, impulsyviai ištekėjau, taip ir išsiskyriau. Man jau tada simpatijas rodė, pietauti kviesdavo kitas garsus dainininkas. Kol su Čepracku tvarkingai gyvenau, jokių neteisėtų ryšių su būsimu antru vyru neturėjau. Kai išsiskyriau, iškart ištekėjau už kito. Negaliu teigti, kad buvau įsimylėjusi. Karti antros santuokos patirtis man dabar primena W. Shakespeare‘o kūrinį „Užsispyrėlės sutramdymas“. Reikėjo, kad kas nors sutramdytų. Sutramdė skaudi patirtis. Buvau susidūrusi su visiškai man nepažįstamu, neaiškiu, nesuvokiamu antro vyro mentalitetu. Kartu su patirta kančia įgijau daug patirties, gilios išminties, tad esu dėkinga likimui. Pirmiausia už tai, kad turiu du sūnus – Liutaurą ir Konradą.“
Tragiška antra santuoka
„Man buvo lemta daug išmokti. Avarijoje žuvo mama. Ji visai atsitiktinai atsidūrė tame automobilyje – norėjo padėti mano pusseserei sutvarkyti reikalus. Važiavo keturiese, visi žuvo. Mums pranešė naktį. Nežinau, kaip išgyvenau. Po mamos mirties teko iš naujo mokytis gyventi. Treji metai išbraukti iš mano būties. Neturėjau patirties kovoti, kabintis į išlikimo galimybes. Viskas buvo sukurta, šilta, jauku, o mylimos mamos netekusi pasijutau įmesta į visiškai kitokį gyvenimą. Atsiskleidė antro vyro negatyviausios savybės.
Sniego gniūžtės principas: risdamasi nuo kalno, ji sukelia sniego griūtį. Tą patį galima pasakyti ir apie šeiminius santykius: imame šykštėti vienas kitam gerų žodžių, o piktas žeidžia stipriau nei fizinis veiksmas.
Patyriau didžiulį psichologinį smurtą, kentėjau fiziškai. Išskirtinai tragiškas, baisus vedybinis gyvenimas, bet tada man atrodė, kad taip galbūt ir turi būti. Auginau vaikus, gaminau maistą, tvarkiau namus. Kiekviena diena diktavo darbus, jais nesidalinau, gyvenau nesusimąstydama. Maniau, mano vyras yra talentingas menininkas, privalau jį palaikyti, tarnauti jo kūrybos mūzai. Tačiau tas žmogus buvo daug silpnesnis už mane, nesugebėjo manęs įveikti psichologiškai, tad savo kovos įrankiu pasirinko mano sūnų Liutaurą.
Skyrybos buvo skausmingos, ilgai užtruko – išgyvenome 15 metų. Budelis nenori paleisti aukos. O galbūt ir auka nesistengia atgauti laisvės. Manęs yra klausę: „Kaip galėjai šitiek metų su juo gyventi, jei tavo Liutaurą skriaudė?“ Sunku suprasti kito patirtį. Atrodo, pasiėmei krepšelį, persinešei į kitus namus ir laimingai gyveni toliau. Matydama, kokia nelaimė vaikui yra gyventi netikroje šeimoje, esi atsargi, bijai ir antrą atžalą įstumti į tokią pačią bėdą. Kai gimė Konradas, Liutaurui buvo septyneri. Privalėjau laviruoti. Liutaurą saugojau kaip išmanydama. Kartą sūnus man pasakė: „Jūs gyvenote savo gyvenimą, nors patėvis mane skriaudė.“ Pagalvojau, kaip vis dėlto aš sugebėjau savo vaiką apsaugoti, kad net nesuvokdavo, jog už uždarų durų vykdavo baisios batalijos. Mes, moterys, manome, kad vyras pasikeis, išgirs, suvoks, supras. Įgavau išminties – supratau: jei du žmonės nesusikalba, beprasmiška ieškoti tiltų.
Sakoma, jei vyras myli moterį, myli ir jos vaiką. Norint mylėti, pirmiausia reikia tą jausmą turėti. Meilės formulės nėra. Aš suvokiu meilę kaip nuolatinį atidavimą. Kitas meilę suvokia kaip nuosavybę. Mano vaikelis buvo nepaprastai judrus. Lankė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, jo mokytoja sakė: „Svarbu, kad būtų geras žmogus.“ Vyras kartojo: „Kai Liutaurui sueis 18 metų, turės išeiti iš mūsų namų.“ Atšaudavau: „Liutauras iš namų išeis tada, kai aš matysiu, kad yra subrendęs. Kol negalės savimi pasirūpinti, aš jį globosiu. Ir niekur jis iš tų namų neis!“ Kai sūnui sukako 18 metų, buvau gastrolėse. Grįžtu, o Liutauro nėra. Vyras pasakė, kad vaikas išvažiavo pas senelį – mano tėvelį.
Paskambinusi sužinojau, kad, pasinaudojęs proga, jog manęs nėra, liepė išeiti. Iškart nunešiau pareiškimą skirtis. Vyras nesitikėjo, kad mus išskirs. Laimei, pasitaikė išmintinga teisėja. Ėjau pas ekstrasensą, psichologą – kad tik to savo vyro neįskaudinčiau, bloga nepadaryčiau! Vis jausdavausi kalta, svarstydavau: „Jei pati nebūčiau išprovokavusi...“ Aukos sindromas. Auka kaltina save, kol per atstumą pamato save. Gyvenau tvarkingai, teisingai. Šeima man buvo tabu, nesuprantu dviprasmiškai gyvenančių moterų. O pati savo gyvenimą įvardinu kaip nesėkmę. Laimė, kai jauni žmonės sutinka vienas kitą, susilaukia vaikų, juos užaugina, išleidžia į gyvenimą ir sulaukia gražios senatvės.“
Nenešti šiukšlių iš namų
„Žvelgdami iš šalies nematome tikro žmogaus gyvenimo. Paauginusi Konradą, norėjau pradėti dirbti, kad galėčiau išeiti iš namų. Nutariau, kad labiausiai man tiktų darbas viešbutyje: tris paras laisva, galėsiu auginti vaikus. Per pažįstamus įsidarbinau aukšto budinčiąja. O apie mane kalbėdavo, kad esu ponia, namuose turiu dvi tarnaites. Viena esą gamina, kita valo. Mane auklėjo nenešti šiukšlių iš namų, maniau, yra negarbinga pasakotis, dejuoti. Niekas nežinojo, kokia iš tikrųjų yra mano antra santuoka. Buvome žinomi asmenys, tokiems dar sunkiau atvirai pripažinti savo šeimos problemas. Skyrybos – žeminantis dalykas.
Kad ir ką daryčiau, dirbu sąžiningai. Netrukus man buvo pasiūlyta eiti „Vilniaus“ viešbučio administratorės pareigas. O paskui mano gyvenimas pasikeitė iš pagrindų. Po „Dainavos“ restorano rekonstrukcijos atidarytas naktinis klubas. Už programas kavinėse, restoranuose ir naktiniuose klubuose buvo atsakingas Orkestrų ir ansamblių susivienijimas, šio meno vadovas Giedrius Balutis pakvietė mane dirbti „Dainavos“ naktinio klubo meno vadove. Manau, jo žmona Onutė Valiukevičiūtė numatė, kad galėčiau toje srityje kai ką nuveikti. Esu jai nepaprastai dėkinga, niekada neturėjau galimybės padėkoti už tai.
Esu nenustygstanti, turiu daug minčių ir idėjų, buvau parengusi puikią programą, kaitaliojau scenarijų, choreografiją. Šis klubas buvo be galo populiarus. Lankytojai, kad į jį patektų, vietas turėdavo užsisakyti prieš savaitę. Mus pastebėjo viena lenkų firma, pakvietė dirbti į Varšuvą, į penkių žvaigždučių viešbučio „Viktoria“ naktinį klubą „Čiornij kot“ („Juoda katė“). Kai pirmą vakarą parodėme savo programą, žmonės plojo atsistoję. Mus lydėjo didelė sėkmė. Dirbome su lenkais, su vokiečių firma, gastroliavome Singapūre, Tailande, Filipinuose, Indonezijoje, Honkonge.
Nerijus pamatė mane būdamas 22-ejų metų Jerevane, per mano povestuvinę kelionę.
Grįžusi iš gastrolių ir supratusi, kad Liutauras yra išspirtas iš namų, žengiau žingsnį skyrybų link.
Išsituokus gastrolės baigėsi: du vaikai, sergantis tėvelis... Likau Vilniuje. Kritau į baisią depresiją. Gulėdavau susirietusi lovoje, keldavausi per jėgą. Tėvelis padėjo vaikus prižiūrėti. Suvokiau, kad apleidžia jėgos, kad reikia gelbėtis. Nusipirkau kelialapį į Dainiaus Kepenio sveikatingumo stovyklą Palangoje ir, sukaupusi paskutines jėgas, nuvažiavau ten. D. Kepenis mane išgelbėjo. Išlipau iš tos krizės. Ir tada nuėjau dirbti į bankrutuojantį viešbučio „Villon“ naktinį klubą „Beno baras“. Prikėliau jį, padariau pelningą, pakeičiau interjerą. Ir tuo sėkmingu periodu į mano gyvenimą atėjo Nerijus.“
Meilė iš pirmo žvilgsnio
„Šešeriais metais už mane jaunesnis Nerijus Žukas buvo klestintis verslininkas. Visi padarė išvadą, kad vyrą ištiko amžiaus vidurio krizė. Tik jis ne atsitiktinai atėjo į mano gyvenimą – Nerijus pamatė mane dar būdamas 22-ejų metų Jerevane, per mano povestuvinę kelionę. Antras vyras gastroliavo su koncertais, ir mane buvo pasiėmęs. O Nerijus dirbo „Hiperbolės“ konferansjė. Įsimylėjo mane iš pirmo žvilgsnio ir tą jausmą nešėsi visą savo gyvenimą. Aš to nežinojau. Papasakojo, kai jau buvome kartu. O tą lemtingą birželio 10 dieną Nerijus atvežė į „Villoną“ savo verslo partnerius ir išvydo mane. Sužinojo, kad esu viena. Kai svečius išlydėjo, pasišovė pavaišinti prancūzišku šampanu. Kategoriškai atsisakiau gėrimo už 450 litų, bet Nerijus buvo neperkalbamas – norėjo padaryti man įspūdį. Parvežęs namo paklausė: „Ar galiu tau rytoj paskambinti?“ Leidau, bet ne anksčiau kaip dvyliktą valandą, nes iki vidurdienio miegodavau, – buvau jau ne tik meno vadovė, bet ir naktinio klubo vadybininkė, tad mano darbas baigdavosi penktą ryto. Kitą dieną, lygiai dvyliktą, paskambino. Pradėjo aktyviai mane atakuoti. Elgėsi garbingai. Po penkių mūsų draugystės dienų savo žmonai (vaikų jiedu neturėjo) pasakė, kad myli kitą moterį. Prasidėjo atakos, pažįstami buvo šokiruoti, manė, kad Nerijui susipynė protas. Tas laikas buvo skausmingas, kai kuriems jo draugams tapome priešais. Nerijus labai saugojo savo tėvus, ypač mamą, juk sūnus pasirinko šešeriais metais vyresnę moterį su dviem vaikais. Aš juos gerai supratau. Jutau kaltę. Pagalvojau, kad turiu būti stipri ir tam vyrui pasakyti: „Viso gero“. Jau buvo padovanojęs automobilį, norėjo padovanoti ir restoraną. Atsisakiau. O juk galėjau iš godumo pasiimti, tiesa? Laimei, šio jausmo abu su Nerijumi neturėjome.
Gruodį, norėdama, kad Nerijus turėtų dvasinę ramybę, nesiblaškytų, per Kalėdas pabūtų su tėvais, išskridau į Ispaniją pas pusseserę Džiną. Gruodžio 31 dieną – skambutis į duris. Atidarome, o ten stovi Nerijus. Atskrido kartu sutikti Naujųjų.
Vaikštome po Madrido senamiestį, jis atsiklaupia ant kelių ir pradeda dainuoti ispanų dainą „Bésame Mucho“. Amerikiečių turistai mus apsupa, ploja... Kai grįžau, pasakė: „Nebegaliu be tavęs būti.“ Netrukus susituokėme. Visa virpėjau. Abiem tai buvo pirmoji bažnytinė santuoka. Prieš tai nuvažiavau pas jo sergančią mamytę, nuolankiai atsiprašiau, kad taip išėjo. Toje šeimoje buvau labai mylima. Nerijaus tėvai, nepaprastai geri žmonės, mane pamilo, gerbė.“
Nesuvokiama netektis
„Mudu gyvenome devyniolika metų. Visą tą laiką kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą Nerijus mane pabučiuodavo ir palinkėdavo geros dienos, labos nakties. Prie lovos turėjo pasidėjęs Šventąjį Raštą, melsdavosi ir sakydavo: „Aš meldžiuosi už tave ir tavo vaikus.“ Likimas man buvo skyręs demoną ir angelą. Nerijus buvo angelas. Šitiek metų globoti mano vaikus! Mano sūnūs, būdami šalia jo, išsiskleidė. Liutauras sutvirtėjo, o buvo toks nepasitikintis savimi. Nerijus mums buvo ramstis, mūras, užuovėja. Ramus, išmintingas, doras.
Jo mirties iki šiol nesuvokiu. Susirgo staiga. Skundėsi, kad svaigsta galva. Sakiau: „Esi per daug pareigingas, pervargai.“ – „Aš stengiuosi dėl tavęs, nes labai bijau apvilti.“ Liepos 23 dieną šventėme mano gimtadienį. Pasijuto blogai, atsigulė į ligoninę tirtis. Jokios diagnozės nenustatė. Parašė, kad depresija. Skyrė vaistų. Pradėjo juos gerti, po savaitės sveikata pablogėjo. Vis guli ir guli lovoje. Išnešiau sofą į pavėsinę, kad ilsėtųsi gryname ore. Rugpjūčio 5 dieną nuvežėme į ligoninę, jis sakė: „Žinai, daug ką apgalvojau, aš tau būsiu dar geresnis.“ Vėliau kalbėjo: „Tu laikykis. Nebegalėsiu tau padėti.“
Visą gyvenimą niekam nerodžiau, kas yra mano širdyje. Su savo kančia turiu susitvarkyti pati.
Nerijus mirė rugpjūčio 30 dieną būdamas 58-erių metų. Jis mylėjo mane taip kaip mano tėvai. Ir aš jį labai mylėjau. Kartodavo: „Mano šeima, mano vaikai. Esu nepaprastai laimingas.“ Jautėsi laimingas. Mes buvome tikra šeima. Daugeliui keista, kad nebiologiniams vaikams jis skyrė visą savo dėmesį.
Devyniolika pačių gražiausių, laimingų ir prasmingų metų. Didelė likimo dovana. Mano mamytė sakydavo: „Kai išeisime su tėveliu į pensiją, tada pagyvensime.“ Mes pagalvodavome, kad rytdienos gali ir nebūti.
Sakote, kad gražios moterys traukia charizmatiškus vyrus. Man niekada neatrodė, kad esu graži, bet visą savo sąmoningą gyvenimą prisižiūrėdavau. Man buvo svarbu, kaip atrodau. Skaičiavau, kad iš viso esu numetusi 130 kilogramų. Pasiekusi tam tikrą ribą, kai vaizdu veidrodyje būdavau nepatenkinta, imdavausi priemonių sulieknėti. Stilistės paslaugomis niekada nesinaudojau. Pati modeliuodavau savo ir koncertinius šokėjų drabužius. Moku pasirinkti apdarus ir kitiems padedu. Turiu stiliaus jausmą. Kartais galvoju, kad man ant peties sėdi angelas ir sufleruoja, kas su kuo dera. Ypač tai jaučiu dirbdama interjero srityje.
Kaip išlaikau lygią odą? Nelaikiau. Visą laiką jaučiuosi senė (juokiasi). Nevaikštau į jokius kosmetikos kabinetus, nedarau grožio kaukių, nemiegu grožio miego. Tiesa, retkarčiais mankštinuosi. Sporto klubų nemėgstu, nes ten užkabina apynasrį, o man patinka laisvė. Nenoriu girdėti žodžio „privalai“. Mėgstu maistą, esu nepaprastai valgi. Mano racione yra ir mėsos, ir daug daržovių.“
Posūkis interjero dizaino link
„Klausiate, kaip pradėjau dirbti interjero dizainere? Kurį laiką gyvenome Bonoje, Nerijus dirbo Lietuvos ambasadoje Vokietijoje – ambasadoriaus patarėju. Grįžę į Lietuvą, apsistojome Palangoje. Kartą į svečius atėjo pora, ji turėjo statybinę įmonę. Paprašė manęs perprojektuoti namus. Sutikau. Šis darbas man nebuvo naujiena. Esu rekonstravusi namą, ne vieną sukežusį butą. Kaip kuriu interjerą? Susikuriu viziją ir iš karto matau galutinį rezultatą.
Dažnai stebiu reiškinį – namų interjeras sau, o gyventojai sau. Aš būtinai turiu pabendrauti su klientu. Jis net nepajunta, kaip gaunu informacijos rūpimais klausimais. O paskui sako: „Aš taip ir norėjau, įsivaizdavau.“ Tai – mano išskirtinumas. Ateinu į kliento namus ir iš karto suprantu, ko jam reikia. Kaip gydytoja nustatau diagnozę. Tik turiu labai mylėti žmogų, kad eičiau jam padėti, patarti. Mano interjerai šilti, nes kiekvienas turi dalį mano širdies.
Man buvo smagu prisiliesti prie Liutauro Čepracko kulinarijos ir meno lofto „Gastronomika“ interjero. Patiko, kaip sūnus išsklaidė mano nuogąstavimą dėl verslo perspektyvos: „Man negali nepavykti, nes niekada nebandysiu ko nors apgauti, chaltūrinti.“ Jo kulinariniai sugebėjimai akivaizdūs. Šį talentą paveldėjo iš mano mamytės – ji nepaprastai skaniai gamindavo.
Liutauras pasakojo, kaip kartą, būdamas septynerių, priėmė svečius. Buvau neseniai pagimdžiusi Konradą, mudu miegojome. Atvažiavo giminių mūsų aplankyti. Liutauras paruošė vaišių, gražiai aptarnavo. Priėmė juos taip, kaip aš būčiau priėmusi. Tokią kultūrą atsinešiau iš savo tėvų namų, ją perėmė ir mano vaikai. Mamytė darže augindavo gelsves, bazilikus, sultenes, krapus, petražoles. Gamindavo maistą tik vienam kartui, regis, trims asmenims, bet jei tuo metu ateidavo netikėtas svečias, maisto užtekdavo visiems.“
Vėl išmokti gyventi
„Devyni mėnesiai be Nerijaus. Dar nesu išbridusi iš netekties skausmo ir negreitai išbrisiu. Iki naujų metų negalėjau su niekuo bendrauti. Vengiau, nenorėjau. Iš pradžių dar atsiliepdavau į skambučius, bet supratau, kad negaliu kalbėti. Po kiekvieno pokalbio užplūsdavo gėla. Turiu išsilaižyti, pati išlipti. Nežinau, kada išlipsiu, nežinau – kaip. Visą gyvenimą niekam nerodžiau, kas yra mano širdyje. Su savo kančia turiu susitvarkyti pati. Po Liutauro studijos atidarymo pradėjau galvoti: „Irma, yra du keliai – gyventi arba mirti.“ Supratau, kad verkti dėl Nerijaus man nereikia. Jam dabar ramu, nebeskauda, nebėra sunku. Verkiu pagalvojusi apie save – kad praradau jį. Laikas negydo. Mano mamytė žuvo prieš 36-erius metus, bet ir dabar negaliu ramiai apie ją kalbėti. Nieko laikas neištrina, jis tik padeda priprasti gyventi su savo kančia.
Meilės formulės nėra. Aš suvokiu meilę kaip nuolatinį atidavimą.
Esu reikalinga savo vaikams. Konradas taip pat sukūrė verslą – „Panoramoje“ atidarė „Jogurtainę“, Liutauras sudarė meniu. Norėčiau anūkėlių, bet mano sūnūs dar nėra sukūrę šeimų. Būdavo važiuojame autobusu, jie, mažyčiai, trejų metų, stovi, o mamytė sėdi. Džentelmenai. Draugės sako: „Pavyks tavo marčioms, merginoms, kurios ateis į jų gyvenimą.“ Dažnai pagalvoju: išauklėjau džentelmenus, bet ar daug tų ledi?
Abejoju, ar daugelis mamų turi tokį ryšį su savo sūnumis kaip aš. Tikri mano draugai. Po šios baisios netekties pamačiau, kokie jie vyriški. Didžiuojuosi savo vaikais. Jie perėmė Nerijaus atsakomybę – rūpinasi, globoja mane. Žiūriu, kaip Liutauras tarsi erelis išskleidė sparnus ir nuskrido... Kadaise buvo savimi nepasitikintis jaunuolis, o dabar – brandi asmenybė. Protu suvokiu, kad dar daug gražių akimirkų manęs laukia, bet dabar toks etapas, kai vėl privalau išmokti gyventi. Esu nepapratai dėkinga Nerijui. Jis man nuolat kartodavo: „Esu pats geriausias“, bet aš nutylėdavau. Jei dabar mane girdėtų, pasakyčiau: „Nerijau, tu tikrai pats geriausias.“
