Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- I. Žukienė: trys santuokos, trys skirtingos kaip juoda ir balta istorijos
- Patogiausi ir madingiausi šios vasaros batai: 6 tendencijos, 20 porų
- Noriu jaunesnio! Arba kodėl puma - kur kas geriau nei barakuda
- Eva Tombak: apie beždžionės protą, vardu multitaskinimas
- Bulvės šoninės „marškinėliuose“ su česnakiniu padažu
„Jis buvo tikras velnias, – kalbėjo viena su Brando vaidinusi aktorė, - Tačiau neįtikėtinai žavus.“
Dėl blogiukiškos jo išvaizdos, tamsaus gymio ir tvirto stoto, alpo ir, matyt, tebealpsta ne viena moteris. Amerikos filmų institutas Brando pripažino kaip ketvirtą didžiausią visų laikų aktorių. Pats Marlonas yra teigęs, kad jo gyvenimas – įdomesnis nei bet kieno kito. Pasidomėkime, koks buvo žavingojo aktoriaus pasaulis, kelias į pripažinimą, sėkmę ir laimę ir... kas padarė jį tokį ypatingą.
Gyvenimo pradžia
Marlonas Brando gimė 1924-ųjų pavasarį Nebraskoje. Turėjo dvi seseris. Šeima nebuvo turtinga, tačiau skurde neskendo. Jo motina, beje, taipogi aktorė, nebuvo tipinė ano meto moteris: rūkė, vairavo automobilį, devėdavo kelnes ir netgi ėjo rimtas pareigas – administravo teatrą. Natūralu, kad tiek stotu, tiek asmenybe išskirtinė dama savo vaikus auklėjo tokius pat – tvirtus, valingus ir darbščius žmones, nesidairančius į šalis ir siekiančius savo tikslo. Tai, kad motina padarė didžiulę įtaką Brando asmenybei, akivaizdžiai rodo faktas, kad aktorius savo autobiografiją pavadino „Dainos, kurių mane išmokė mama“. Deja, autobiografijoje nenutylima ir liūdnoji pusė – Marlono Brando motina buvo alkoholikė. Pasakojama, kad moteris mėgusi viena gerti baruose, iš kurių kone kas vakarą ją ant rankų namo parnešdavo vyras. „Kartais atrodydavo, kad alkoholis jai svarbesnis už mus,“ – nuoskaudas autobiografijoje atveria Brando.
Aktoriaus talentas pradėjo skleistis jau vaikystėje. Mokyklos draugai ir seserys prisiminimuose rašo, kad Marlonas nuo mažumės mokėdavo keisti balsus, mimikas, stebėtinai gabiai mėgdžiodavo bendraklasius ir mokytojus. Kai kur teigiama, kad Brando vaikystėje rengdavo mamai spektaklius – vaidindavo karves ir ožkas – kad nukreiptų jos dėmesį nuo alkoholio.
Tiesa, mokslai būsimajam aktoriui sekėsi nekaip – vidurinėje buvo paliktas tą pačią klasę eiti antrus metus, galiausiai iš mokyklos buvo apskirtai išmestas... už tai, kad po koridorius važinėjosi motociklu. Tuomet Marlonas buvo išsiųstas į sukarintą mokyklą, kurios baigti taip pat nepavyko – buvo išmestas už tai, kad pavogė mokyklos varpą ir jį užkasė. Išvarytas iš dviejų mokyklų Brando nusprendė traukti į... Niujorką.
Aktoriaus karjeros pradžia
Brando seserys Niujorke jau studijavo aktorystę, tad jaunėlis brolis nusprendė neatsilikti. Tiesa, anuomet buvo besišnabždančių, kad vaikis aktorių mokyklą pasirinko todėl, kad niekur kitur nebūtų buvęs priimtas... Tačiau nosis skeptikams Brando nušluostė greitai.
Teatro mokykloje būsimoji žvaigždė mokėsi vadinamosios Stanislavskio sistemos subtilybių ir įsijautimo meno paslapčių. Dėstytojai kone iškart pastebėjo išskirtinį Brando gebėjimą persikūnyti į vaidmenį greitai, „neskausmingai“ ir labai tiksliai. Viena jo dėstytojų raštuose pasakoja tokią smagią istoriją:
„Sykį studentams liepiau įsivaizduoti, kad jie yra vištos. Po to pridėjau sunkinančią aplinkybę – ant jų gardo tuoj pat nusileis atominė bomba. Visi studentai pradėjo lakstyti plasnodami rankomis tarsi išprotėję, tik Brando vienas sau ramiai sėdėjo kur sėdėjęs. Kai paklausiau, kodėl nereagavo kaip visi, Marlonas atsakė: „Aš – višta. Ir dedu kiaušinį. Kokį velnią aš numanau apie kažkokias bombas?“
Pirmieji bandymai ir „Krikštatėvis“
Karjerą, kaip ir daugelis garsių aktorių, Brando pradėjo Brodvėjuje. Ten, suvaidinęs keliuose sentimentaliuose spektakliuose, kritikų buvo išrinktas „perspektyviausiu Brodvėjaus aktoriumi“, tačiau teatre neužsisėdėjo – pradėjo pirmuosius žingsnius kino olimpo link.
Brando debiutavo Holivude suvaidinęs antrojo Pasaulinio karo veteraną 1950-ųjų juostoje „Vyrai“. Išsyk patraukęs režisierių dėmesį aktorius pradėjo gauti begales pasiūlymų filmuotis, kasmet suvaidindavo bent vienoje juostoje (kas anuomet buvo išties daug) ir jau 1955-aisiais rankose laikė pirmąjį savo Oskarą, pelnytą už pagrindinį vaidmenį filme „On the Waterfront“. Po šio, prabėgus dviems dešimtmečiams daugiau ar mažiau sėkmingų filmavimų, aktoriaus gyvenimą negrįžtamai pakeitė Donas Korleonė ir „Krikštatėvis“.
„Krikštatėvis“ – pagal JAV rašytojo Mario Puzo romaną pastatytas filmas apie siciliečių mafijos šeimos veiklą Niujorke. Mario Puzo knyga - nepralenkiamu visų laikų bestseleris, o juosta “Krikštatėvis” susižėrė begalę prestižinių apdovanojimų ir iki pat šiol yra laikomas vienu geriausių visų laikų filmų. Po peržiūros neišdildomą įspūdį palieka ne vien scenarijus, bet ir pagrindinį Vito Corleonės vaidmenį atliekantis Brando. Jo vaidmuo – nedidelis, tačiau įspūdingas. Neabejotina, kad būtent jis – viso scenarijaus ašis. Šis filmas Brando ne tik davė galimybę suvaidinti žymiausią Amerikos istorijoje gangsterių gangsterį, bet ir padarė žvaigžde visiems laikams.
Pagrindinio gangsterio vaidmeniui buvo atrinkti dešimt garsiausių ano meto aktorių. Įdomu tai, kad režisierius Coppola siekė vaidmenyje regėti amerikietiško-itališko kraujo turintį aktorių, net kalbantį su akcentu, tačiau atrinktasis Brando turėjo, regis, visokio, tik ne itališko, kraujo: pagal kilmę aktorius buvo britas, vokietis, olandas ir airis. Beje, aktorius tinkamas nebuvo dar ir dėl savo amžiaus – tuomet jam buvo 47-eri ir, pasak režisieriaus, jis šiam vaidmeniui buvo per jaunas. Tačiau galų gale buvo nuspręsta, kad šios „mažos smulkmenėlės“ bus užmaskuotos grimerių.
Sudėtingas charakteris ir žvaigždės gyvenimas
Brando būdas, tiesa, buvo sunkokas, dirbti su juo, pasak kolegų prisiminimų, itin malonu nebuvo. Pavyzdžiui, gavęs pasiūlymą vaidinti fime „Daktaras Živago“ (1965), Brando visą mėnesį nesiteikė duoti atsakymo. Neapsikentęs režisierius galiausiai susirado kitą aktorių. Už „Krikštatėvį“ Brando gavo Akademijos apdovanojimą kaip geriausias aktorius, tačiau jo atsisakė. Nors Oskarų per visą istoriją yra atsisakę tik trys žmonės, toks Brando poelgis, žinojusių jo charakterį, visgi nenustebino. Apdovanojimo aktorius nepriėmė motyvuodamas, kad „Oskaruose“ per daug politikuojama, o jis politikoje dalyvauti nenori. Vietoj savęs į iškilmes Marlonas pasiuntė meksikiečių aktorę Maria Cruz, kuri vilkėjo apačių aprėdus, pasiūtus iš elnienos kailių ir sceną išnaudojo kaip protestą pareikšdama kaltinimus, kad indėnai Holivude nesulaukia reikiamo dėmesio, yra sąmoningai ignoruojami. Jos kalba truko ne ilgiau kaip minutę – nepatenkinta valdyba ketino iškviesti policiją. Pasitraukusi iš scenos ji nuėjo į spaudai skirtą kambarį ir ten perskaitė likusią kalbos dalį. Minia salėje liko priblokšta, nes tikėjosi išvysti talentingą XX amžiaus aktorių.
Tapęs garsus Brando netapo puošeiva. Gyveno paprastai ir niekino prabangą. Nemėgo bendrauti su žurnalistais, fotografais, visuomet dėvėjo džinsus, mokasinus be kojinių. Jo butai, kuriuos dažnokai keitė, būdavo vieno kambario. Juose niekuomet nebūdavo paklotos lovos, stalčiuose nesimatė atliekamų rūbų. Jie būdavo tušti. Sykį jo kolega aktorius teigė, kad Brando namai primena apleistus, negyvenamus.
Regis, Brando gebėjo gyventi dabartimi. Partneres gyvenimui Brando rinkdavosi iš filmavimo aikštelių. Draugaudavo su neįtakingais, filmų industrijoje nepasižymėjusiais žmonėmis, maistui nebuvo išrankus, nesuko galvos dėl pinigų, nors jų turėjo daug – už vaidmenį „Krikštatėvyje“ jis uždirbo 1,5 milijono dolerių, už „Freshman“ (1990 m.) – 3 milijonus dolerių. Tik už 10 dienų darbą „The Formula“ (1980) jis gavo 3 milijonus. Apetitas honorarams nevaržomai augo. Kodėl? Buvo manančių, kad aktorius siekia kompensuoti chaotiško gyvenimo būdo spragas. Savo neeiliniu talentu uždirbtus pinigus Brando skirdavo alimentų mokėjimui. Iš trijų santuokų jis turėjo devynis vaikus ir dar tris buvo įsivaikinęs. Tikima, kad su asmenine tarnaite jis buvo sugyvenęs net tris. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad marlonas Brando turėjo 15 vaikų.
Brando moterys
Aktorius turėjo tris žmonas. Visos jos buvo aktorės, verta pabrėžti – išimtinai egzotiškos išvaizdos. Pirmoji Brando žmona buvo indė Anna Kashfi, su ja aktorius išgyveno 2 metus, susilauke vieno vaiko. Antroji buvo meksikietiško kraujo Movita Castaneda, su ja taip pat išgyveno dvejus metus ir susilaukė dviejų vaikų. Su trečiąja – aštuoniolika metų jaunesne polinezijiete Tarita Teriipaia santuoka truko 10 metų ir susilaukta dviejų vaikų. Jis ją sutiko filmo aikštelėje, besifilmuodamas Taityje. Netrukus jis panoro, kad ši vieta taptų jo namais. Tad 1966 metais Brando 99-eriems metams išsinuomojo salą, pavadinimu Tetiaroa. Kad galėtų mėgautis aplinka Brando saloje pasistatė viešbutį.
Sklando gandų, kad besifilmuojant kartu su E.Taylor, pastarosios žavesys ir talentas privertė Brando suklupti. Šaltiniai pažymi, kad po šio filmo Brando tapo R.Burton – tuometinio E. Taylor vyro – ir pačios E. Taylor pernelyg artimu šeimos draugu, nuolat kėlusiu pavydą žaviosios aktorės sutuoktiniui.
Brando buvo neeilinis aktorius ir žmogus, išsiskyręs kraštutinėmis pažiūromis bei ryžtingais veiksmais. Jo tuometiniai kolegos buvo tik gražiai manieringi, o jis kiekviename savo veiksme ir žodyje atrodė emocionalus, tačiau tikras. Tiesa jam rūpėjo labiau už grožį. Jis siekė įsikūnyti į vaidinamą charakterį, tikėti kiekvienu savo ištartu žodžiu, geidė vaidindamas išlikti nuoširdus. Jo vaidybos stilius pripažįstamas kaip intelektualiai tyras, paremtas K.Stanislavskio sistemos vaidybos pagrindais. Daugelis Marloną dievino, pats aktorius gyvenimo pabaigoje teigė: „Aš esu tik nuplikęs nevykėlis: netikras, apgavikiškas, savo vaidyba apgaudinėjantis žiūrovus.“ Jis niekuomet nesimokydavo tekstų, dažnai improvizuodavo, būdavo spontaniškas. Kai kuriuos kolegas tai blaškė, kai kam tai buvo priimtina.
Po filmo „Paskutinis tango Paryžiuje“ savo memuaruose Brando parašė:
„Aš nusprendžiau, kad niekuomet nebedaužysiu savęs į šukes, filmas to nevertas. Filmuodamasis pakenkiau savo vidiniam aš. Nebenoriu kentėti, nebereikia man šios aistros ir kančių. Nuo šiol filmuodamasis viską stengsiuosi atlikti tik techniškai.“
1980 metais jis visiškai pasitraukė iš ekrano.
2004-aisiais, sulaukęs garbaus aštuoniasdešimtmečio, Brando mirė nuo plaučių nepakankamumo. Vienas garsiausių visų laikų aktorių buvo kremuotas. Jo paliktas turtas buvo įvertintas 21,6 milijonu dolerių – šnabždamasi, jog į aktoriaus laidotuves jo artimieji atvyko tik dėl jų. Iškilusis ekrano donas Korleonė iki šiol kasmet uždirba apie 9 miljonus dolerius ir yra viena daugiausiai po mirties uždirbančių įžymybių pasaulyje.
