Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- I. Žukienė: trys santuokos, trys skirtingos kaip juoda ir balta istorijos
- Patogiausi ir madingiausi šios vasaros batai: 6 tendencijos, 20 porų
- Maža balta suknelė vasarai: 10 variantų
- Kaip lytiniai hormonai lemia mūsų išvaizdą, sveikatą ir net charakterį
- Kokią įtaką žmogaus likimui daro jo vardas?
- Firminis tinginio receptas
Su Karoliu susitinku diena vėliau – interviu išvakarėse jis lyg tyčia gavo laišką su užsakymu vienos Prancūzijos televizijos reklaminei kampanijai nupiešti eskizus. Iliustracijų iš viso turėtų būti 36, jos bus spausdinamos nacionaliniuose laikraščiuose ir kabinamos reklaminiuose stenduose.
Šio laiško Karolis laukė. Tai pirmasis toks rimtas Prancūzijos agentūros, su kuria jis neseniai pradėjo bendradarbiauti, užsakymas, tačiau lietuvis atrodo ramus – juk jau daugiau nei metus bendradarbiauja su viena Londone esančia iliustruotojų agentūra, dabar dar mezga ryšius ir Milane. Rimtų užsakovų irgi nebijo, prie jų jau pradeda įprasti. Automobilių gamintojos įmonės „Mini“, nuotraukų redagavimo programos „Photoshop“ kūrėjos įmonės „Adobe“, technikos gamintojos kompanijos „Siemens“ leidiniuose ar interneto tinklalapiuose yra Karolio piešinių.
Šis lietuvis jau savas ir tarptautinės spaudos puslapiuose. Jo iliustracijų yra spausdinta Jungtinės Karalystės laikraštyje „The Independent“, didžiausio tiražo Ispanijos dienraštyje „El País“, Paryžiaus moksliniame žurnale „Usbek & Rica“, didžiausiame pasaulyje reklamos ir dizaino žurnale britų „Creative Review“, Norvegijos švietimo žurnale „Udir“, amerikiečių politiniame žurnale „New Republic“.
Karolis įrodė, kad iliustracija yra daug daugiau nei tik pradinukams skirtas žanras, kaip vis dar įprasta manyti Lietuvoje, tačiau neužmiršta ir vaikų. Jis – kelių vaikiškų knygų apie Lietuvos istoriją iliustracijų autorius, yra vedęs kūrybines dirbtuves Paryžiaus vaikų ir jaunimo knygų mugėje. Ir visa tai – tik per 2014-uosius, kai, išėjęs iš reklamos agentūros ir dizaino studijos, dirbo Vilniuje kaip laisvai samdomas iliustruotojas.
Didelė tikimybė, kad Karolio darbų esate matę. Pastelinių spalvų šio menininko piešiniai yra puošę kavinių tinklą „Coffee Inn“, Japonijos kultūros festivalį „Now Japan“, juos yra naudoję filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ kūrėjai ir daugelis kitų. Net „Akropolį“ Karolis sugebėjo įvilkti į šiltą iliustracijos rūbą – prekybos centrą menininkas pavaizdavo kaip traukinį, kuris visada palaukia skubančių keleivių.
„Skalvijos“ kino teatro kavinės „Planeta“ logotipas ir kiti dizaino elementai – taip pat Karolio darbas. Šio jauno menininko kūriniai jau eksponuojami galerijose ir pardavinėjami limituotu tiražu.
Niekada neteko sutikti kito žmogaus pavarde Strautniekas.
Nes jų nėra! Nebent būtumėte sutikę mano senelį arba tėvą. Senelis gimė prie Pasvalio, tarp Lietuvos ir Latvijos ribos. Jo šaknys latviškos. Ši pavardė man labai naudinga: įrašęs ją internete, randu vienintelį save. Latvijoje Strautniekų daugiau, bet jie visi yra „Strautnieks“ – be raidės „a“ pabaigoje. Taigi esu vienas iš trijų pasaulyje. Pasisekė.
Kaip tapote iliustruotoju?
Užaugau Vilniuje. Kad noriu studijuoti grafiką čia, Dailės akademijoje, nusprendžiau dar mokykloje. Tam rimtai ruošiausi, ėjau į privačias pamokas. Dvyliktą klasę baigiau eksternu. Taigi mokyklos nelankiau – visą laiką piešiau. Net nežinau, kodėl buvau taip stipriai įnikęs. Tiesiog pradėjau piešti ir labai patiko. Piešimas veikė kaip terapija. Tušas, teptukas, vėliau grafinė planšetė – tai visai kitas pasaulis. Mane labai palaikė mama. Už privačias dailės pamokas atiduodavo pusę atlyginimo, nors tėvas tuo metu nedirbo. Esu jai labai dėkingas. Mama pati anksčiau kūrė animaciją, nors buvo lituanistė. Dabar ji – teisininkė.
Akademijoje baigiau grafikos specialybę, gavau kelis nedidelius užsakymus iliustruoti knygas, dirbau kitus darbus. Netrukus nuklydau į reklamos agentūrą, paskui mane užverbavo grafinio dizaino ir animacijos studija. Tada pagalvojau, kad būtų smagu dirbti vienam. Norėjau pardavinėti savo piešinių kopijas – atspaudus (jie vadinami „printais“ – aut. past.). Susitaupiau pinigų ir išėjau iš darbo. Maniau, kad santaupų užteks metams. Klydau. Atspaudų verslas įsisuko ne iš karto. Pardaviau mažiau, nei tikėjausi, bet tada pradėjau gauti individualių užsakymų. Savo darbus publikavau internete, tarptautiniuose dizaino tinklalapiuose. Atsirado pirmieji užsakymai iš užsienio. Pamažu viskas įsibėgėjo.
Esate piešęs įmonėms „Mini“, „Adobe“, taip pat daugeliui tarptautinių žurnalų. Kaip jie Jus rado?
Per internetą. Yra begalė platformų, kuriose nuolat ieškoma naujų talentų. Tai – įvairūs dizaino puslapiai, meno tinklaraščiai... Kai kuriuose jų publikuojami mano darbai, interviu su manimi. Nemažai skaitytojų turi ir savo tinklaraščius, juose patikusį turinį perpublikuoja, tada tų tinklaraščių skaitytojai tą turinį perpublikuoja dar kartą ir t. t. Jei pavyksta sukelti tokią bangą, tave pamato labai daug žmonių, atsiranda norinčiųjų tave pasamdyti. Dėl to nuolat atnaujinu savo darbų portfelį (portfolio), dalinuosi naujais darbais socialiniuose tinkluose.
Tada vieną dieną pašto dėžutėje randate laišką: „Sveiki, čia „Mini“, norėtume jūsų paslaugų“?
Taip! Labai geras jausmas. Gauni žinutę telefonu, pamatai, kad laiško antraštėje yra žodis „Mini“ arba „Siemens“. Neseniai atėjo laiškai iš „National Geographic“ ir „Marks & Spencer“. Tada tiesiog krenti ant kėdės. Kartais net delsi atidaryti laišką – norisi pasilikti jį kaip desertą.
Kiek piešdamas turite kūrybinės laisvės, o kiek reikia laikytis užsakyme nurodytų kriterijų?
Dabar dažniausiai piešiu iliustracijas spaudai, ypač žurnalams. Užsakovai retai pateikia piešinio idėją. Paprastai atsiunčia straipsnį, o aš turiu nupiešti iliustraciją. Perskaitau darbą, sukuriu tris ar keturis eskizus ir siunčiu užsakovams. Jei reikia, kai ką, atsižvelgdamas į jų komentarus, pakoreguoju. Pavyzdžiui, kompanijai „Mini“ reikėjo iliustracijos prie straipsnio jų žurnale. Straipsnyje pasakojama apie du vaikinus, kurie važiuoja automobiliu „Mini Cooper“ per Siciliją, pakyla ant Etnos ugnikalnio šlaito ir nuo jo leidžiasi dviračiais. Užsakovai pageidavo, kad piešinyje matytųsi gamta, ugnikalnis ir keliaujantys žmonės, tačiau kaip viskas atrodys, turėjau sugalvoti pats. Piešinyje netgi galėjo nebūti automobilio. Taigi laisvės turiu daug. Ji net pradeda gąsdinti. Tik tai nereiškia, kad puoli daryti bet ką ir bet kaip. Atvirkščiai.
Piešiate pieštuku ar kompiuteriu?
Iš pradžių pieštuku ant popieriaus piešiu mažus – kelių centimetrų – eskizus. Paskui perpiešiu juos kompiuteryje – naudodamas grafinę planšetę. Tada reikia sulaukti užsakovo atsakymo ir apsiprasti su piešiniu, t. y. bent tris kartus pasižiūrėti į jį šviežia akimi, kad suprastum, ką reikia pakeisti. Per mėnesį padarau 3 ar 4 projektus, kai kuriuose yra po kelis piešinius.
Jūsų iliustracijas nesunku atpažinti, turite savitą stilistiką. Kaip pats ją apibūdintumėte?
Stengiuosi būti netiesmukas – ir idėjos, ir vizualumo požiūriu. Labai daug laiko praleidžiu rinkdamas spalvas. Nuo pernelyg ryškių ar nederančių man skauda akis. Žiūriu ir jaučiu nepatogumą. Stengiuosi, kad spalvos būtų malonios mano akiai. Esu prisirišęs prie senovinės nublukusios spaudos estetikos. Tik ji jau gal ir net pačiam pradeda atsibosti.
Galėčiau sakyti, kad mano iliustracijos yra „niujorkerio“ („New Yorker“ – išskirtinėmis iliustracijomis garsėjantis amerikiečių kultūrinis žurnalas, – aut. past.) stiliaus. Taikau panašius principus ir metodus kaip šio žurnalo iliustruotojai. Nenoriu, kad piešinys būtų tiesiog malonus akiai, noriu, kad į jį žiūrėdamas žmogus susimąstytų. Piešinių tikslas yra atskleisti žinią netiesiogiai. Kuo iliustracija netikėtesnė, kuo daugiau požiūrio taškų turi, tuo geriau. Žmogaus akys vartant žurnalą prie geros iliustracijos sustoja. Tai prideda leidiniui vertės. To ir siekiu.
Kuo iliustracija gali būti pranašesnė už nuotrauką?
Iliustracija lengviau perteikti sudėtingas idėjas, o paprastas užduotis galima išspręsti originaliau. Gali išlydyti žmogų, sulaužyti erdvę, uždegti objektus, viską paversti auksu, padabinti deimantais, nukelti objektus į džiungles ar panardinti po vandeniu. Trumpai tariant, gali viską. O kalbant apie fotografiją, tai padaryti daug sunkiau dėl techninių galimybių.
Daugeliui gali atrodyti, kad užsiimti iliustracija paprasta, juk piešti tarsi mokame visi. Ar teko susidurti su užsakovu, kuris už darbą nenorėjo deramai atsiskaityti? Ar kas nors prašo: „Papiešk mums, juk nesunku“?
Daugeliui vis dar atrodo, kad jei tau malonu piešti, tai tuo malonumu ir minti, ir mokesčius moki, bet man taip mąstančių žmonių pavyko išvengti. Tiesa, esu susidūręs su klientais, kurie mano, kad nupiešti iliustraciją ar pakoreguoti piešinį yra labai lengva, paprasta. Iš tikrųjų praleidi daug laiko siekdamas, kad piešinys būtų harmoningas, kad visos detalės jame atrodytų būtent taip. Skaudu savo kūrinį keisti, bet to prašantis žmogus šitų dalykų kartais nesupranta. Jam atrodo, kad reikia tiesiog papaišyti.
Savo iliustracijas pardavinėjate ir kaip atspausdintus meno kūrinius. Ar žmonės Lietuvoje jau pradeda vertinti iliustracijos meną? Yra įprasta pirkti, pavyzdžiui, paveikslus. O iliustracijas?
Atspausdinta iliustracija yra meno kūrinys, tik tiražuojamas. Kuo mažesnis tiražas, tuo didesnė vertė. Dažniausiai pasidarau keliasdešimt vieno darbo atspaudų. Juos perka žmonės, norintys turėti unikalų ir retą darbą. Atspaudų pirkimo kultūra užsienyje gyvuoja nuo seno, Lietuvoje tik pradeda. Smagu, kad, pavyzdžiui, galerijoje „Vartai“ jau pardavinėjami ir mano atspaudai. Štai prieš Kalėdas per vakarą parduoti net keturi. Dar daugiau pirkėjų turiu užsienyje, jie užsisako internetu.
Kita vertus, Lietuvoje vis dar nėra nė vienos iliustracijoms eksponuoti skirtos galerijos.
Didžiuosiuose Europos miestuose jų galima rasti ir po kelias. Ten iliustruotojai rengia parodas, kūrybines dirbtuves. Vyksta ir daug bendrų parodų, eksponuojami įvairiausių šalių iliustruotojų darbai. Ir pats po poros mėnesių dalyvausiu tokioje parodoje Australijoje. Lietuvoje iliustracijų ar iliustratyvaus meno parodos kol kas – retenybė.
Ar laikote save menininku?
Net nežinau, bet ar tai svarbu? Žinau tik tiek, kad kurti iliustracijas man – daugiau nei profesija. Piešdamas realizuoju daugumą savo kūrybinių idėjų.
Tarptautinėje interneto vizualaus meno platformoje Behance.com – 15 tūkst. Jūsų darbus prenumeruojančių žmonių. Vis dėlto iliustruotojas dažniausiai yra nematomas žmogus. Ar Jums svarbu būti žinomam?
Nenoriu atsistoti prie savo darbų ir sakyti: „Ei, čia aš, kuris juos piešė!“ Gavęs dėmesio nežinočiau, ką su juo daryti. Man patinka su žmonėmis bendrauti piešiniais, per saugų atstumą. Yra toks komiksų piešėjas Joanas Cornellà – superžvaigždė, feisbuke turi milijonus gerbėjų. Nesu matęs jo veido, feisbuko profilyje esantis jo atvaizdas nusipieštas. Jam turbūt taip pat svarbiau, kad būtų matomi darbai, o ne veidas.
Gyvenate vienas, savo namuose ir dirbate. Kaip pavyksta neužsidaryti savo viduje?
Kai išėjau iš visų darbų ir likau vienas, pajutau, kad atitrūkstu nuo žmonių, prarandu bendravimo įgūdžius. Reikėjo tai pakeisti, tad prisijungiau prie draugų, kurie nuomojosi studiją. Kurį laiką dirbome kartu. Dabar daugiausia kuriu namuose – mini lofto, kuriame gyvenu, pirmame aukšte esančioje darbo erdvėje. Draugų pasikviečiu. Dirbame kartu su iliustruotoja Akvile Misevičiūte ir menininku Vladu Suncovu. Taip neprarandame socialinių įgūdžių, pasidaliname gandais, patariame vienas kitam, kai užstringame.
Dirbant kūrybinį darbą, būtina gerai atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, rašytojas Haruki Murakami daug bėgioja. O kaip atsipalaiduojate Jūs?
Atsipalaiduoti, pakeisti aplinką tikrai svarbu, tik dėmesio tam skiriu nedaug. Bijau, kad vieną dieną tai baigsis nerviniu tiku. Visą dieną pradirbu prie kompiuterio, o tada, norėdamas socializuotis, ir vėl lieku prie jo sėdėti – „einu“ į feisbuką. Tai tikrai gąsdina. Vis dėlto stengiuosi būti fiziškai aktyvus. Užpraėjusiais metais bėgiojau – netgi žiemą – Vingio parke. Visada, išskyrus šaltąjį metų laiką, važinėju dviračiu. Dabar stengiuosi eiti į sporto salę. Labai įdomu, nes patenku į visai svetimą aplinką. Mindamas dviratį stebiu tuos milžiniškus „sprandus“. Atrodo, kad tų vaikinų kaklai nesisuka. Jaučiuosi mažas ir neaišku ką ten veikiantis, bet einu, nes reikia fiziškai išsikrauti.
Daugeliui Jūsų veikla atrodo kaip svajonė – juk dirbate su klientais iš viso pasaulio, pats sprendžiate, kada eiti miegoti, o kada keltis, turite savo studiją. Vis dėlto kas yra sunkiausia?
Sunkiausia sugalvoti gerą piešinio idėją. Esu išbandęs turbūt visus metodus, aprašytus knygose apie tai, kaip būti kūrybiškam. Jei nieko nesugalvoji, eik pasivaikščioti, apeik aplink namą, ryte nueik į kavinę... Tie paprasti patarimai kartais padeda, tačiau baimė, kad vieną dieną idėjų katilas ištuštės, yra.
O kas maloniausia?
Kad kas dieną galiu daryti tai, kas man be galo patinka – piešti. Taip pat malonu, kai darbai išspausdinami kitose šalyse ar žemynuose leidžiamuose leidiniuose. Jei pirmas nupieši kurio nors žurnalo viršelį, apima geras jausmas. Tai panašu į grafičių piešėjų lenktynes. Smagu, kai į tave kreipiasi žurnalų ar prekių ženklų, kuriuos žinai nuo vaikystės, atstovai. Tai – komplimentas.
Jums – dar tik 27-eri. Ar turite tikslą, siekį? Galbūt norėtumėt, kad Jūsų iliustracija atsidurtų ant žurnalo „New Yorker“ viršelio?
Būtų puiku! Mano praėjusių metų planai išsipildė su kaupu, tad ir šiemet reikėtų susidaryti planą ir jo siekti. Kita vertus, kartais geriausia neturėti schemų ir strategijų, tiesiog daryti tai, kas malonu. Tai vis tiek kur nors nuveda. Prieš daugiau nei 10 metų naiviai užsinorėjau piešti. Piešiau pirmiausia todėl, kad buvo smagu. Dabar vis dar smagu, tik nebe taip naivu.
