- Savaitės ikona. D. Tamošiūnaitė: kaip pasikeitė jos stilius po didžiųjų grožio pokyčių
- L. Kazlauskienė: ką ji mano apie Lietuvos moterų stilių
- Kokiais burtais reikia pritraukti meilę, susirasti mylimąjį ir t.t.
- Stilistės patarimai, ką rengtis šventėms vasaros metu Jam ir Jai
- Pyragas su rabarbarais
Vertėja ir rašytoja Rūta Mataitytė (42 m.) pristatyti trečio savo romano „Gunda“ iš Oslo atvyko su dukrele Gunde – nuoširdžiausia mamos kūrybos gerbėja, aktyvia Vilniaus knygų mugės lankytoja. Ar dvidešimt metų Norvegijoje su šeima gyvenanti keturių vaikų mama, pasakodama vertėjos Gundos istorijas, atskleidžia ir savo būties detales?
Didesnę gyvenimo dalį studijavote: Vilniaus universitete – lietuvių filologiją, Oslo universitete – norvegų filologiją, vėliau baigėte Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m. Oslo aukštojoje mokykloje įgijote vertėjos specialybę. Esate godi žinių ar daug mokytis privertė aplinkybės?
Rinkdamasi studijas niekada nesvarsčiau, kokį darbą rasiu, kiek uždirbsiu. Vaikystėje svajojau tapti dailininke arba gydytoja. Būdama dvyliktokė, vien tapiau – rengiausi studijuoti dailę. Mano dailės mokytojas sakė: „Turi gabumų, bet šiemet dar tikrai neįstosi. Reikia ilgiau ruoštis.“ Pasirinkau studijuoti filologiją. Vilniaus universitete vykdyta skandinavų filologijos programa, susidomėjau, lankiau paskaitas. Baigusi du kursus, nuvykau į Norvegiją, o vėliau įstojau į Oslo universitetą.
Ar romano „Gunda“ („Tyto alba“) veikėjos vertėjos Gundos istorija perteikiate savo pačios patirtį? Lietuvė studentė atvyksta į Oslą mokytis norvegų kalbos, paslysta ir papuola po filosofijos dėstytojo Maiko dviračiu, įsimyli. Kaip sekėsi kibti į naujas galimybes, pritapti svetimame krašte?
Kai susiruošiau į Norvegiją, mano sesuo Jurgita, germanistė, mokėsi Vokietijoje. Buvo išvažiavusi trumpam pasitobulinti, bet, mano siaubui, liko ilgiau, nei tikėjomės. Aš ketinau iš Oslo grįžti po metų, tad pritapti nemėginau. O kai su vyru nusprendėme Norvegijoje likti ilgiau, ėmėme kurtis, tada ir pastebėjome, kas mums nepatinka, ko trūksta. Prasidėjo sunkusis periodas. Kankino gimtųjų namų ilgesys, jutau, kad tolstu nuo savo šalies. Romanas „Gunda“ nėra autobiografinis, nė viena jame pasakojama istorija man nėra nutikusi, tačiau kiekvienoje yra dalis manęs. Pavyzdžiui, Gunda grįžta į Lietuvą ir pajunta šaltį, atitolimą. Po dvejų studijų metų parvažiavusi namo, aš irgi jaučiausi labai svetima. Buvo nežmoniškai sunku. Ilgai truko ir toks periodas: parskrendu į Vilnių, man viskas čia blogai, per savaitę apsiprantu, o grįžusi į Oslą vėl kankinuosi, vaduojuosi iš liūdesio ir ilgesio. Dabar Lietuvoje lankausi dažniau, atotrūkio nebejaučiu.
Mano gyvenimas per daug monotoniškas. Jei jį aprašinėčiau, būtų neįdomu, todėl savo patirtis išdidinu, istorijas užauginu.
Savo būsimą vyrą studijų laikais bendrakursiams pristatydavote kaip brolį. Esate slapukė?
Gal teisingiau sakyti, kad esu nemoteriška. Kitos merginos pasigirdavo, kad turi kadrą, o aš nemėgau tuo didžiuotis. Jaučiausi vaikiška, man buvo smagu ir gera turėti brolį. Mes su Vidmantu nemažai sunkumų turėjome įveikti. Niekada nepuoselėjome romantiško šeimos vaizdo, esame bendražygiai. Į savo vyrą nežiūrėjau kaip į princą, kuris padovanos man visokio gėrio puokštę. Draugai sako, kad ir dabar bendraujame labiau kaip sesė ir brolis, o ne kaip vyras ir žmona.
Ką Jūsų vyras veikia Norvegijoje?
Vidmantas mane visur lydėdavo, mes norėjome būti kartu. Kai stojau į Oslo universitetą, buvome nevedę. Susituokėme prieš pat išvažiuodami, kad nekiltų keblumų. Aš turėjau leidimą gyventi šalyje, reikėjo ir jo dokumentus sutvarkyti. Studijavau norvegų kalbą ir literatūrą, tad ir Vidmantas skaitė tą patį. Taip išmoko kalbą. Pirmus metus jis neturėjo teisės dirbti, vėliau leidimą gavo. Mano vyras yra baigęs Kauno kūno kultūros institutą, Vilniuje dirbo mokytoju. Ir Osle įsidarbino mokykloje, kelerius metus studijavo Aukštojoje sporto mokykloje, dabar dirba kūno kultūros mokytoju ir dėsto sporto teorijos discipliną. Jam labai gerai sekasi, savo veikla Vidmantas yra patenkintas.
Papasakokite apie savo šeimą, vaikus.
Mūsų dvyniai – Glitrė ir Faustus – keturiolikmečiai. Glitrė nuo pat mažens yra stipraus charakterio. Jos brolis – aistringas krepšininkas. Vidurinei dukrai Gundei dabar – devyneri, ji labai domisi rašymu. Kai į Oslą draugė atskraidino naująjį romaną, Gundė pareiškė: „Pagaliau mano knyga atskrido.“ Jaunėlis Dominikas, jam – septyneri, iškart paklausė: „O kada apie mane parašysi?“ Iš tikrųjų vaikai supranta, kad savo knygose pasakoju ne apie juos.
Kaip svečioje šalyje įsikūrėte? Ar tiesa, kad pasistatėte namą?
Ne, gyvename nedideliame gana sename kotedže. Kūrėmės nelengvai. Iš pradžių buvome apsistoję vienviečiame bendrabučio kambariuke, paskui gavome dvivietį, kai laukėmės dvynukų, persikėlėme į šeiminį 40 m² butuką. Po ketverių metų pagaliau įstengėme įsigyti savo kampą, bet gimė dar du vaikai, ir ploto vėl pasidarė per mažai. Gyveni nebūdamas tikras, ar įpirksi ką nors daugiau, nes kainos – nežmoniškos. Pragyventi turint keturis vaikus nėra paprasta. Sunkusis mūsų periodas Norvegijoje truko gana ilgai. Dešimt metų mokaisi, ypatingų teisių ir pajamų neturi, vos galą su galu suduri. Kai pradėjome dirbti, po truputį sukaupėme pinigų ir nusipirkome nedidelį kotedžą. Jis pagal norvegų standartus per mažas šešių asmenų šeimai, bet man nieko netrūksta. Pajuokauju: kuo mažesni namai, tuo geriau – mažiau tvarkytis reikia.
Vidmantas man labai padeda, tiksliau – daro viską. Už tai teks jam paminklą statyti.
Ar Jūsų vaikai moka lietuviškai?
Namie kalbame lietuviškai, tačiau mokyklą mūsų vaikai lanko norvegų. Beveik visi jų draugai yra vietiniai. Lietuviškai supranta viską, bet ne viską moka pasakyti. Seniau, kartu ruošdami namų darbus, kalbėdavomės lietuviškai, bet pastebėjome, kad tada jie kai ko neišmoksta norvegiškai. Taktiką teko keisti. Daryti tokius sprendimus tikrai nėra lengva. Visi mūsų vaikai gimė Osle. Kartais jie klausia: „O kodėl mes – lietuviai? Jei gimėme čia, vadinasi, esame norvegai.“ Šis klausimas, manau, opus ne vienai emigrantų šeimai.
Ar vaikučius pati prižiūrėjote, ar samdėte auklę?
Vaikus su vyru auginome dviese. Neturėjome nei senelių, nei tetų, nei auklių. Visus nuo metukų leidome į darželį ir buvome labai patenkinti. Vaikai ten gavo tiek, kiek namie tikrai nebūtų gavę. Aš pati kelis mėnesius dirbau darželyje, mačiau, kokie atsidavę vaikams žmonės ten triūsia.
Kaip vertėtės Norvegijoje – vienoje brangiausių Europos šalių? Romano herojės Gundos kurso draugai užsuka į „McDonald's“ pavalgyti, o ji, alkana, atsiskiria nuo grupės, nes neturi pinigų.
Pradžia buvo labai sunki. Pradėjusi mokytis norvegų kalbos supratau, kad niekada jos neišmoksiu, jeigu sėdėsiu Lietuvoje. Pirmą kartą į Norvegiją važiavome 1993-iųjų vasarą. Tada apie tą šalį lietuviai žinojo nedaug. Vyras buvo susitaupęs trijų mėnesių stipendiją, išsikeitė į Norvegijos kronas (iš viso turėjome maždaug 300 kronų) ir patraukėme autostopu. Kuprinėse vežėmės džiovintos duonos, sviesto, medaus. Kai maistas baigėsi, užėjome į parduotuvę ir išsigandome. Mus pavežęs norvegas davė 50 kronų porai puodelių kavos nusipirkti. Taigi manėme, kad pakeliausime po šalį turėdami 300 kronų, o realybė privertė sustingti. Pirmuosius studijų metus dviese gyvenome iš vienos stipendijos, bet jau galėjome išsiversti. Kartą bičiuliai pakvietė mane į barą, bet pasakiau, kad neturiu pinigų. Kitą dieną knygyne pirkau žodyną. Tai pamatęs draugas kitiems raportavo: „Į barą pinigų neturi, o žodyną perka.“ Tai šiek tiek įskaudino, bet dėl savo pasirinkimo niekada neabejojau.
Dirbate vertėja iš norvegų į lietuvių kalbą teismuose. Perskaitęs Jūsų romaną pradedi suprasti, koks tai pavojingas, įtampos kupinas darbas. Kokios teismų salėse išgirstos istorijos Jus ypač sukrėtė?
Daug dirbu teismuose, bet samdo ir policija, ligoninės, gydytojai, socialinio draudimo kontoros, mokyklos. Yra ir privačių klientų, vertėjo pagalbos reikia per konferencijas ir kt.
Prieš pradėdama dirbti vertėja valstybiniame sektoriuje, baigiau vertėjavimo studijas. Mus labai gerai parengė, aiškino, ką reiškia vertėjauti teisme, kaip šis darbas gali paveikti asmeniškai, išmokė atsiriboti, nevertinti, neteisti, nesimpatizuoti klientams. Turi nei mylėti, nei nekęsti, tik padėti susikalbėti – tokia yra šio darbo esmė. Iš pradžių baiminausi, bet viskas klostėsi gana gerai. Kad ir kokia aštri byla, jei ji neilga, manęs per daug nesujaudina. Sunkiau atlaikyti ilgai trunkančias. Dažnai pagalvoju: „Kaip gerai, kad nesu teisėja, – nereikia svarstyti, kas teisus, o kas ne, priimti sprendimų.“
Kokie ryškėja lietuvių nusikaltimai Norvegijoje?
Mūsų tautiečiai į kaltinamųjų suolą dažniausiai sėda už vagystes, namų apiplėšimą, narkotikų ar alkoholio kontrabandą, prabangių automobilių nuvarinėjimą, eismo įvykius. Visa Norvegija skambėjo, kai lietuviai buvo įsisukę siaubti juvelyrines parduotuves. Begalė bylų – dėl vairavimo išgėrus. O kur alkoholis – ten ir smurtas. Yra buvę ir žmogžudysčių. Šiuo metu Norvegija nerimsta dėl prieš kelerius metus nužudytos lietuvės mergaitės, tebevyksta tyrimas. Vaiko nužudymas sukrėtė visuomenę.
Ar kartais nesijaučiate nesmagiai dėl to, kad esate nusikaltėlių bendratautė?
Aš taip nemąstau, ir norvegai taip, atrodo, nemąsto. Darbo reikalais daugiausia bendrauju su advokatais. Jie savo klientų neteisia, vertina šiuos kaip žmones, kuriems reikia specialisto paslaugų. Ir aš laikausi tokios pozicijos. O grįžusi namo žmonių poelgių stengiuosi neanalizuoti. Lietuviai, man regis, jaučia menkavertiškumo kompleksą: „Ai, mes – nusikaltėliai. Žurnale yra straipsnis apie mus, kokia gėda!“ Taip, yra norvegų, kurie apie lietuvius kalba kaip apie didžiausius žulikus, bet kur kas daugiau tokių, kurie vertina mus teigiamai. Aš pati šviesiai žvelgiu į gyvenimą. Dauguma Norvegijoje gyvenančių lietuvių yra normalūs žmonės, tik pati viršūnėlė, matomiausia, atvažiuoja kitais tikslais. Dauguma eilinių norvegų, jei paklaustumėte, kas yra lietuvis, atsakytų: „Darbštus žmogus.“
Dirbate, namie – keturi vaikai... Kada rašote?
Naktį, kai visa šeima sugula miegoti. Mano darbas nepastovus, dienos režimas – chaotiškas, nesveikas. Kai reikia važiuoti vertėjauti į kitą miestą, keliuosi anksti, paskui pamiegu traukinyje. Kartais galiu rašyti sėdėdama autobuse ar kavinėje, bet paprastai norisi tylos, ramybės. Turiu žinoti, kad niekas netrukdys. Kai rašiau pirmą knygą, su personažais kalbėdavausi garsiai.
Kas Jums yra kūryba?
Pirmojo mano romano „Svajonė apie sniegą“ istorija brendo seniai, tada dar nedirbau vertėja. Išgyvenau nemažai sunkumų ir praradimų. O vieną dieną pajutau, kad reikia tai išsakyti. Tuo metu turėjau braižyti diplominį, bet nesupratau, kas man darosi, rizikavau neapsiginti baigiamojo darbo. Tai buvo lyg apsėdimas, savaime ateidavo impulsai, idėjos, ką noriu pasakyti. Beje, pirmą knygą parašiau norvegų kalba, bet paskui supratau, kad literatūrinės norvegų niekada neperteiksiu kaip gimtosios. Tada visą romaną perrašiau lietuviškai. Antroji knyga „Laiškai“ yra kamerinis romanas apie du žmones, kurie gyvena atskirai, bet tarp jų egzistuoja stiprus dvasinis ryšys.
Prieš pradėdama rašyti turiu įsimylėti, pajusti stiprią aistrą. Galiu mylėti ne tik žmogų, bet ir skausmą, netektį, nuotykį... Siužetas būna išgalvotas, bet jausmai – tikri, stiprūs. Romano „Svajonė apie sniegą“ herojė serga nepagydoma liga, kenčia baisius skausmus, jos jėgos senka, tačiau gydytojas nuo mylimos pacientės nenusigręžia. Vieni skaitytojai netiki, sako, kad tokia istorija neįmanoma. Kiti mato kaip šviesą, viltį. Pati gyvenime daug skausmo patyriau, žinau, kad viskas yra įmanoma. Vienas prodiuseris pasiūlė šį romaną ekranizuoti, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Taigi šiuo metu kuriu filmo scenarijų.
Ar romano „Gunda“ „Istorija šaltyje“ yra nutikusi Jums? Teko klampoti keturis kilometrus per snygį kaimo keliu avint pavasarinius batelius, vilkint lengvą apsiaustą?
Mano gyvenimas per daug monotoniškas. Jei jį aprašinėčiau, būtų neįdomu, todėl savo patirtis išdidinu, istorijas užauginu. „Istorija šaltyje“ yra ir tikra, ir išgalvota. Iš tikrųjų turėjau važiuoti į miestelį, į kurį Gunda atvyksta vertėjauti. Lėktuvas nusileido, keleiviai išsiskirstė, likome keturiese, už langų kaukė viesulas. Atvažiavo vienas taksistas ir pasakė: „Jei norite, visus išvežiosiu, nes tokiu oru daugiau nė vienas vykti čia nesutinka.“ Važiavome per klaikią pūgą, bijojome nulėkti nuo kelio. Ta pavojinga kelionė mane uždegė. Atvykau į viešbutį, įsikūriau ir pradėjau rašyti. Per vieną naktį ir sukūriau visą istoriją. Rašydama prisiminiau, kaip per liūtį ėjau į policiją, įspūdžiai buvo labai stiprūs. O Gundą norėjau nukankinti dar labiau, todėl ji ėjo per pūgą, padariniai buvo skaudesni.
Vertėja Gunda sužino nusikaltimo paslaptį ir ją, einančią per gatvę, nutrenkia automobilis. Ar esate sulaukusi grasinimų?
Kai kurie vertėjai pasakoja jaučiantys grėsmę, sulaukiantys dviprasmiškų užuominų. Aš asmeniškai to nesu patyrusi. Paprastai mes, vertėjai, esame pristatomi teismo salėje, atsakome į klausimus, ar esame davę teismui priesaiką, ar esame nešališki, registruojami mūsų duomenys. Vis dėlto kartą, kai turėjau vertėjauti teisme, mane užregistravo iš anksto, nes teisėjas nusprendė, kad yra per daug pavojinga teismo salėje atskleisti vertėjo tapatybę. Tokia lyg ir nereikšminga smulkmena sukrečia.
Lietuvoje pastaruoju metu daug kalbama, kaip drastiškai Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ atiminėja iš tėvų vaikus. Ar tenka vertėjauti nagrinėjant šias bylas? Kokios, Jūsų manymu, yra šių dramatiškų istorijų priežastys?
Esu vertėjavusi ne kartą, kai spręstas vaiko grąžinimo šeimai klausimas. Būtent todėl nenoriu viešai reikšti savo nuomonės. Man svarbu, kad žmonės, kuriems verčiu, manimi pasitikėtų. Pagaliau aš tikrai nepalaikau nė vienos pusės. Šis klausimas yra sudėtingas, daugialypis. Manau, kad žmogus, kuris kategoriškai teigia, jog yra vienaip ar kitaip, per mažai žino, nes į viešumą iškeliama tik mažytė dalis tiesos Visos visuomenė nežino. Savaime suprantama, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba nepareikš: „Mes padarėme klaidą“, o jokia moteris neprisipažins: „Aš buvau netinkama mama.“
Atvykę į svečius, turime laikytis vietos taisyklių. Jei šios netinka, gal tiesiog nereikėtų į tą šalį važiuoti?
Daug problemų kyla dėl to, kad visuomenės yra skirtingos. Norvegai vaikus taip, kaip dabar augina kai kurie lietuviai, augino prieš tris kartas. Todėl į Norvegiją atvažiavęs žmogus turi peršokti kelias kartas, kad atitiktų tos šalies šeimos supratimą. Kai kurie Lietuvoje įprasti dalykai norvegams atrodo pasibaisėtini. Gal ne viskas mums priimtina, bet, atvykę į svečius, turime laikytis vietos taisyklių. Šiandien buvau Lietuvoje reziduojančioje Norvegijos ambasadoje, manęs klausinėjo, kaip reikėtų spręsti šią problemą. Manau, Lietuvos valstybės pareiga daugiau informuoti emigruojančius piliečius, perspėti, kas jų laukia toje šalyje, kad nepatirtų šoko. Jei kitos visuomenės taisyklės mums netinka, gal tiesiog nereikėtų į tą šalį važiuoti.
Ar normalu, kad lietuvis Jonukas auga lesbiečių šeimoje?
Aš asmeniškai nemanau, kad tai yra problema. Svarbu, kad toje šeimoje jam būtų gerai. Lietuviai yra nusiteikę prieš homoseksualus, kitas mažumas, o Norvegijoje požiūris yra kitoks. Jei norvegui pasakysite: „Esu nepatenkintas, kad mano vaikas auga lesbiečių šeimoje“, jis nesupras. Tos pačios lyties asmenų santuoka Norvegijoje – natūralus reiškinys. Mūsų sūnaus klasės auklėtojas yra gėjus, visi mokiniai tai žino, bet problemų dėl to nekyla. Norvegijoje esu imigrantė – mažumos atstovė, taigi pati patyriau, ką reiškia būti kitokiai. Šiuos jausmus, manau, iš dalies būtų galima palyginti su tuo, ką išgyvena seksualinės mažumos. Galbūt todėl esu tolerantiška. Kartais pajuokauju, kad, būdama 120 procentų heteroseksuali, simpatizuoju homoseksualams. Jie patiria daug neteisybės, pažeminimo, nors to nenusipelnė. Kai man sako: „Jie patys pasirinko“, klausiu: „Ar tu galėtum pasirinkti būti homoseksualus?“ Žinau, kad tokie dalykai nepasirenkami, tai įgimta, todėl ir neturėtume smerkti.
Auginate keturis vaikus. Ar nebijote, kad vieną dieną kam nors kas nors nepatiks, anonimiškai įskųs šeimą, ir vidurnaktį prisistatys „angelai sargai“?
Ne, tokios baimės nejaučiu. Apie tai net negalvoju. Man regis, labai svarbu nebijoti. Jei tėvai bijo, ir vaikas bijos. Tai nėra gerai – tada plika akimi matyti, kad jis yra išsigandęs, ir kai kam gali kilti nereikalingų klausimų. Aš stengiuosi matyti šviesiąsias gyvenimo puses. Atvykusi į Norvegiją pajutau, kad man čia gera, kad žmonės atviri, nuoširdūs, sako tiesą, o ne už akių ką nors rezga, nereikia nešti valdininkams kyšio, visada gausi tai, ką turi gauti, tau bus pasiūlytas darbas pagal sugebėjimus. Pasitikiu Norvegijos visuomene ir blogų minčių neįsileidžiu.
Stengiuosi matyti šviesiąsias gyvenimo puses. Pasitikiu Norvegijos visuomene ir blogų minčių neįsileidžiu.
Pasakojama, kad norvegai stebi savo kaimynus imigrantus. Ar Jūsų šeima yra tai pajutusi?
Tikrai ne. Niekada nežiūriu į kitą žmogų kaip į priešą ir nemanau, kad kiti taip žiūri į mane. Nesijaučiame išskirtiniai, kitokie, su kaimynais bendraujame labai draugiškai, vaikai nuolat svečiuojasi vieni pas kitus, ir visi tuo džiaugiasi. Būtent vaikai ir jų bendri interesai mus su kaimynais labai suartina.
Kas Jūsų šeimoje rūpinasi buitimi?
Turiu nuostabų vyrą. Sunkumų turėjome, – be konfliktų niekas negyvena. Vengti barnių būtų kvaila, reikia mokėti spręsti problemas. Kalbant apie asmeninius santykius, esu reikli, kartais galiu supykti vien todėl, kad vyras neperskaitė mano naujos knygos rankraščio. Paduodu ir po kelių dienų jau klausiu: „Kaip tau patiko?“, o jis: „Neturėjau laiko...“ Tada pakeliu stiprų vėją, bet apskritai Vidmantas man labai padeda. Tiksliau – daro viską. Už tai teks jam paminklą statyti. Kartais pasiguodžia: „Žiūrėjau į žmonos nugarą, kol diplominį darbą braižė. Maniau, baigs, tada pagaliau pamatysiu veidą. Gavo diplomą, o aš vėl tik nugarą matau.“ Jei paklaustumėte, ko labiausiai trokšta, atsakytų: „Kad žmona nerašytų romanų.“ Deja, turėjo susitaikyti, kad to niekada nebus. Esu aistringa, degu savo troškimais. Vidmantui sakau: „Jei atsisakysiu kūrybos, mirsiu. Argi nori gyventi su negyvu žmogumi?“ Kai prieš keturiolika metų gimė dvyniai, buvo priešingai – tada nieko kito neveikiau, tik rūpinausi jais. Dukra ir sūnus buvo mano gyvenimo aistra ir tikslas. Dvejus metus skaičiau knygas vien apie vaikus, bet, jiems paaugus, perėjau į naują gyvenimo etapą. Dabar buitis rūpi mažiau, o laisvalaikį skiriu kūrybai.
Vilniaus ilgitės?
Labai. Visą gyvenimą ilgėsiuosi. Vyras lengviau atitrūko, jis daugiau kartų kraustėsi: užaugo Šiauliuose, mokėsi Kaune, paskui gyveno Vilniuje, dar vėliau išvyko į Oslą. Man buvo sunkiau. Esu gryna miestietė: užaugau Vilniaus centre, ant Tauro kalno, paskui persikrausčiau į kitą sostinę. Vilnius – savas, čia kiekviena gatvelė pažįstama, o Oslo vis dar nesu prisijaukinusi.
Ar neketinate grįžti?
Mano fantazija laki. Kartais pradedu svajoti grįžti, bet iškart suprantu: nežinočiau, nei kaip tai įgyvendinti, nei nuo ko pradėti. Atrodo, kad tai nebeįmanoma. Be to, auga vaikai, jų vieninteliai namai yra Norvegija, per juos ir mes su vyru į šią šalį įaugome, privalome paisyti vaikų interesų. Būtų neteisinga dabar viską sudraskyti.
