- Freddie Mercury: biseksualumo neslėpusi pasaulio žvaigždė, meilės paieškos ir orgijos, kurios lėmė tragišką baigtį
- Organizmą valanti arbata - per 3 dienas -5 kg
- V. Pauliukaitis: pagalvojau logiškai - jei dirbsiu šį darbą, kokie užaugs mano vaikai?
- Lietuvis Jonukas norvegių lesbiečių šeimoje? Nemanau, kad tai problema
- Kodėl vyrai augina barzdas: dėl mados, prestižo ar moterų?
- Bulviniai blynai kitaip
Trumpa dosjė
Gimė 1949 m. balandžio 8 dieną Marijampolėje. „Mano gyvenime – trys svarbūs miestai: iki aštuntos klasės buvo Marijampolė, vėliau – Kaunas, o nuo 1970 m. yra Vilnius.“
Mokėsi Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo televizijos režisieriaus ir aktoriaus profesijas.
Veikla. V. Pauliukaitis 28-erius metus dirbo Lietuvos televizijoje, taip pat – Maskvos centrinėje televizijoje; režisuoja muzikos renginius, televizijos spektaklius, grožio, mados ir kitus konkursus.
Credo: „Būti žmogumi.“
Tabu. „Sau neleisčiau patyčių. Mums palikti dešimt Dievo įsakymų yra labai teisingi. Kiek ir ką atiduosi, tiek tau sugrįš. Stengiuosi niekam nekenkti, neskleisti negatyvių minčių.“
Mokytojai. „Turėjau gerus pedagogus – Algį Galinį, kurso vadovą, Henriką Vancevičių ir Henriką Šablevičių.“
Vertybė. „Nepaprastas dalykas, kad mūsų Lietuva yra laisva. Tik man laisva – per vėlai. Jei nepriklausomybę būtume atkūrę prieš 40 metų, būtų atsivėrusios kitos perspektyvos. Dabar jaučiu amžiaus diktatą ir nesiryžtu ypatingiems dalykams, kuriems būčiau ryžęsis jaunas.“
Knygos. „Mėgstu skaityti biografinę literatūrą (žmonių gyvenimai labai įdomūs!) ir psichologines knygas. Studijuodami režisūrą mokėmės praktinės psichologijos, šios disciplinos žinios padeda suvokti ne tik personažų, bet ir realių žmonių elgesio motyvus.“
Nesupyksite, jei paklausiu visai banaliai: kaip Jums pavyksta išsaugoti jaunatviškumą?
Tai galbūt lemia genai. Mano mama, išeidama amžinojo poilsio 87-erių, atrodė labai neblogai. Seneliai nebuvo ilgaamžiai, bet buvo fiziškai ir dvasiškai gražūs žmonės.
Gal Jums yra padėjęs grožio peilis?
Miela ponia, kokie peiliai, apie ką čia šnekate?!
O grožio miegas, sportas, atsipalaiduoti padedantys ritualai?
Miegu kaip visi seni diedai – vos septynias valandas. Truputį prisižiūriu maistą. Visą gyvenimą valgiau neteisingai, ne laiku. Dirbau ir naktimis, ir tada, kai kiti šventė, – jokio režimo. Man liepia mankštintis, bet aš savo tinginį teisinu sakydamas, kad sportuoti man jau gali būti pavojinga arba gal... pradėsiu nuo pirmadienio. Automobilio neturiu, mėgstu vaikščioti greitu žingsniu. Norėčiau kuo labiau būti nepriklausomas nuo ligų. Tik amžius jau tas, kai jos, gyvatės, ateina, beldžiasi į langą.
Vis dėlto gražus dalykėlis tas gyvenimas. Stengiuosi matyti pozityvius dalykus. Nemažai skaitau, esu dar gana užsiėmęs, tad laisvalaikis man – aukso vertės. Neturiu laiko prie pelargonijų stovėti ir dejuoti, kaip blogai. Savijautą lemia požiūris. Jei nori jaustis laimingas, tai ir jauskis. Be to, atsitinka daug įdomių dalykų. Kiek koncertų, nepaprastų atlikėjų, spektaklių, filmų, kokių knygų talentingi žmonės parašo... Tik imk ir naudokis viskuo, gerk gėrį. Gėlės, pavasarinės gatvės, žmonės iš paltų jau išlindo... Lėkiau čia pas jus pasikalbėti kaip ant sparnų!
O gal asmenybės spindesys – įdomaus ir turiningo gyvenimo atšvaitas?
Mano gyvenimas įdomus, negaliu skųstis. Pasisekė, kad galėjau keisti savo veiklos sritis, išmėginti įvairius žanrus. Niekada nemaniau, kad susidursiu su baletu. Atsimenu, mama mane, dar mažą vaiką, vesdavo į baleto spektaklius. Jų nesuprasdavau, nepatikdavo, kad keistai apsirengę pagyvenę dėdės ir tetos kvailai strikinėja.
Mano mama buvo nepaprasta. Ji vadovavo Marijampolės merginų tautinių šokių kolektyvui, užrašė ir atgaivino šokį „Sadutė“. Choreografas Juozas Lingys ją kvietė dirbti ansamblyje „Lietuva“, bet mano tėvas neleido vykti iš Marijampolės į Vilnių. Turiu aštuoneriais metais jaunesnį brolį. Jis daugiau paveldėjo tėvo gabumų – yra puikus medžio dizaineris, padaręs nemažai autorinių kūrinių, restauravęs ir sukūręs bažnytinių baldų. O aš iš mamos, matyt, paveldėjau šokio liniją – mokykloje šokau tautinius. Paskui užsidegiau žaisti krepšinį, bet turėjau mesti dėl muzikos mokyklos. Buvau iš tų vaikų, kurie namie nesėdi.
Ar visada puoselėjote savo laisvės siekį?
Mūsų šeimoje apie laisvę kalbėta tyliai. Nuo vaikystės žinojau, kas yra trėmimas. Man neleido būti nei spaliuku, nei pionieriumi. Tėvas – politinis tremtinys – už savo politinius įsitikinimus šešerius metus atpylė kalėjime. Grįžo stipriai palaužtas. Mano seneliai – tėvo ir mamos tėvai, eiliniai miestelėnai, – savo vaikus auklėjo lietuviškumo, žmoniškumo dvasia. Aš, mano brolis, mūsų artimieji lietuvybę saugojome širdyse. Su plakatais nelakstėme ir užsilipę ant bačkos nerėkavome. Savo įsitikinimus, kai tik galėjome, įrodėme darbais. Man pavyko jaustis laisvam. Apskritai labai nemėgstu, kai mane kas nors režisuoja. Sekėsi ir laviruoti. Pasirinkau muzikos režisūrą. Ši nuo politikos buvo toliausiai, bet visada stengiausi, kad praslystų lietuviški motyvai. Prisimenu, kaip su redaktore Danute Mikšyte liaudies dainų festivalį rengėme. Pradėjome iš kaimų į televiziją traukti folklorą, dainininkus – be dantų, ūsuotus, dekoracijas darėme iš lietuviškų skarų. Ne viskas patiko. Ir per galvą esame gavę.
Kodėl Jūsų nepatraukė aktoriaus kelias? LRT seriale „Meilė kaip mėnulis“ puikiai vaidinote patį save – televizijos režisierių Vytenį.
Nejuokaukite. Ir nebadykite į žaizdas. Nors esu įgijęs ir aktoriaus profesiją, į sceną niekada nesiveržiau. Mano giminėje buvo aktorių, ir aš mačiau, kokia tai profesija. Oi, mano charakteris ne toks, kad man vadovautų kokie nors „nususę“ režisieriai! Yra labai gabių aktorių, tegul jie kuria, o aš kitoje lysvėje kapstysiuosi.
Frazė „žmogus orkestras“ nuvalkiota, vis dėlto ji patrauklesnė nei „visų galų meistras“. O ką daryti, jei toks esate?
Turiu gerojo avantiūristo gyslelę. Kai dirbau Maskvos televizijoje, mano asistentė pasiūlė drauge nueiti į vieno prancūzo, pakviesto kurti Viačeslavo Zaicevo drabužių kolekcijos šou, repeticiją. Pamačiau, kad drabužiui tinkamai pristatyti reikia tam tikrų meninių gebėjimų. Paskui gavau pasiūlymą režisuoti grožio konkursą. Maskvoje, videotekoje, už kelis vyno (taip jie vadino mūsų „Dainavą“ ir „Palangą“) butelius man leido pažiūrėti aštuonių pasaulio šalių grožio konkursų vaizdajuostes. Supratau, kas ir kaip turi būti. Režisavau septynis „Mis Lietuvos“ konkursus, didžiulį šou „Mis Pasaulio lietuvaitė“. Gaila, kad dabar tie konkursai nususę. Mūsų šalis tokia graži... Pavyzdžiui, Trakų pilyje galėtume unikaliausią grožio konkursą surengti, čia visas pasaulis suvažiuotų.
Kada žmogus tampa legendinis? Kai apie jį pradedama pasakoti nebūtų dalykų? Telefonu guodėtės, kad Jūsų visur yra per daug: „Atidarau šaldytuvą, kalba Pauliukaitis, įjungiu lygintuvą, kalba Pauliukaitis...“
Ne aš tai sugalvojau. Labai juokiausi, kai man pasakė: „Įjungiu radiją, kalba. Įjungiu teliką, kalba. Įjungiu laidynę, irgi kalba.“ Nekenčiu nuobodybės. Dėl to likimas mane įmesdavo vis į naujus vandenis. Pasisekė nufilmuoti pirmą televizijos operą, tai buvo G. Verdi „Traviata“, pirmą televizijos miuziklą C. Porterio „Bučiuok mane, Keit“ ir t. t. Paskui pamėgau operos žanrą, kūriau filmus apie solistus, o savo kolegės ir draugės Tatjanos Sedunovos dėka pamėgau baletą. Dokumentinį muzikinį filmą „Nerijus“ apie baleto primarijų Nerijų Jušką sukūriau 2003 metais. Jokia aš legenda. Žmonės ir jūsų, žurnalistų, kompanija daug ką išsigalvoja.
Ginsitės, kad delfinas nutapė spalvotą Jūsų portretą? Pati mačiau šį nepaprastą reiškinį!
LRT projektas „Delfinai ir žvaigždės“ man yra stebuklingas. Neprisimenu, kad kada būčiau taip norėjęs važiuoti į darbą, kaip kad važiuoju į Klaipėdą pas delfinus. Žmonės iš šių protingų, jausmingų gyvūnų turėtų pasimokyti meilės, harmonijos, deja, kai kuriose šalyse jie naikinami.
Skaičiau, kad į mokyklos išleistuvių vakarą ėjote pasipuošęs tais laikais netradicinėmis baltomis kelnėmis ir baltais marškiniais. Ar buvote stileiva?
Drabužiams ypatingo dėmesio neskiriu, nesu mados vergas. Tos kelnės buvo mūsų jaunystės demonstracija – kad štai nusimetame tradicinius kostiumus, išsivaduojame iš rėmų. Mūsų kartą vadino gėlių vaikais. Buvo madingi ūsai, ilgi plaukai. Avėjome siaurus ilganosius batus (pirštai grūsdavosi vienas ant kito) ir plačias kelnes. Aš daug pinigų neturėjau ir skirti jų drabužiams negalėjau. Televizijoje man segamos peteliškės, esu rengiamas visokiais kostiumais, smokingais. Jų nekenčiu. Man patinka laisvas stilius.
Ar daug išmonės reikia savo paties gyvenimui režisuoti?
Savo gyvenimo aš galbūt ir nepastebiu. Ir mano namai ne kažin kokie. Tiesiog jaukūs, nes man tai labai svarbu. Ilgai gulėjau ant grindų. Visi iš manęs juokdavosi, ypač mama. Ji sakydavo: „Aš nupirksiu tau tą lovą.“ Kai buvau jaunas, patiko minimalizmas. Dabar mano namai kur kas spalvingesni. Užtrenkiu savo buto duris, ir man gera, kad esu toli nuo visų. Televizoriaus nežiūriu, radijo neklausau, mėgstu ramiai pabūti, paskaityti. Knygose randu daug tiesos, nesuvaidintų dalykų. Dabar tokia epocha, kai reikia kaupti pinigus, nuolat rodytis, antraip tave pamirš. Aš tos stigmos neturiu. Renkuosi, kur man eiti, kur būti. Einu ten, kur ypač įdomu. Dirbau dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dabar pakvietė dėstyti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Tenka nemažai ruoštis, įsikinkiau tarsi žirgas. Studentai išplėšia iš rutinos, atgaivina gyvenimą. Tik norėčiau, kad jie būtų motyvuotesni.
Ar tikrai paprasta dirbti su įžymybėmis? Jokių kaprizų, įnorių, keistenybių?
Nepamiršiu bendravimo su operos legendomis Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Virgilijumi Noreika, Jonu Aleksa, baleto žmonėmis Loreta Bartusevičiūte, efektingos šokio sistemos įkūrėju Jonu Katakinu, Petru Skirmantu ir jo žmona amžinatilsį Raimonda. Labai gabi moteris, buvo mano asistentė televizijoje. Su T. Sedunova kūrėme filmus apie baleto artistus Leokadiją Aškelovičiūtę, Vytautą Kudžmą, P. Skirmantą ir Neli Berediną. Bendravau su ponia Maja Pliseckaja, lankiausi jos kūrybos vakaruose. Dirbau su klasikinio meno atstovais ir tikromis estrados žvaigždėmis Laima Vaikule, Raimondu Paulu, Roberto Loretti, Birute Dambrauskaite. Didi menininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė mano režisuotoje programoje yra sukūrusi visą įvairių personažų galeriją, su Stasiu Povilaičiu atradome daug jo vaidybos gabumų. Viktoras Malinauskas, Onutė Valiukevičiūtė, Janina Miščiukaitė, Birutė Petrikytė... Šiltai juos prisimenu.
Su dailininke Aleksandra Jacovskyte susipažinome televizijoje, ji ten dirbo. Labai įdomi, subtiliu ir savitu spalvų pojūčiu pasižyminti dailininkė. Kartu esame sukūrę daug televizijos filmų, puikių laidų. Išskirčiau ir kitą dailininkę – Renę Petrulienę. Man labai pasisekė su dailininkais, o kur dar operatoriai, kiti kūrybinių grupių nariai.
Ar kada nors esate sau pasižadėjęs būti laimingesnis?
Kad aš ir taip labai laimingas. Neturiu pretenzijų į turtus, man visiškai išpreparuotas pavydo jausmas. Džiaugiuosi kitų sėkme, originaliomis idėjomis. Jeigu degčiau baisiu kūrybiniu pavydu, netoli nueičiau, jis mane suvalgytų.
Karališka būsena – nuo nieko nepriklausomas, niekam nepriklausantis, pats sau ponas.
Stengiausi. Pasiūlymų turėjau visokių. Man siūlė butą Maskvoje, reikėjo apsispręsti per naktį. Buvau neseniai vedęs, ne karjera rūpėjo. Siūlė būti redakcijos vyriausiuoju režisieriumi, vėliau buvau televizijos meno tarybos narys, paskui į kitą redakciją kvietė... Karjeros laiptų, vadovo postų vengiau. Gal man truputį tingu prašyti pagalbos. Galėjau daugiau nuveikti, garsiau trinktelti, kad štai aš toooks, bet šia didybe nesirgau. Ir dabar: kas kviečia, tas kviečia, aš pats alkūnėmis niekur nėjau ir niekada neisiu. Tokiais būdais siekti postų yra baisi apgaulė. Gali nusmukti į tokią duobę... Reikia žinoti, ką gali. Aš stengiausi sužinoti.
Prasitarėte, kad jaunas buvote karšto charakterio. Ar dabar esate ramesnis, diplomatiškesnis?
Man ilgai nesisekė suprasti aplinkinių. O nesisekė dėl to, kad mažai dėmesio į juos kreipiau. Jie buvo mano bendradarbiai ir turėjo vykdyti užduotis. Aš ir šūkaudavau, – buvo toks periodas. Jokių pustonių, tik gerai arba blogai. Egoizmo ir egocentrizmo man pakako, o diplomatijos trūko. Norėdavau greitai pasiekti maksimalų rezultatą. Didžiuliai renginiai, reikėjo suvaldyti mases. Tai jaunam žmogui nėra paprasta. O kartą pagalvojau: „Palauk, tu pats nenori, kad ant tavęs šauktų, kad nusisuktų ir nueitų... Juk šalia – nepaprasti žmonės. Reikia kitaip su jais bendrauti. Ką riksmu pasieksi?“ Diplomatiškas tapau tik prieš kokius 30 metų.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Aš laisvalaikiu tingiu. Kai studijavau, visi turėjo kokių nors pomėgių, tik aš vienas – ne. Svarsčiau, koks galėtų būti tas mano hobis. Dėstytojas H. Šablevičius papasakojo, kad kartais kepa ir verda, renka puikius receptus. Pagalvojau: „Va, ir aš taip darysiu.“ Ir kai manęs paklausia, atsakau: „Taip, kartais užsiiminėju kulinarija. Turiu kelis originalius receptus, galiu pagaminti firminį patiekalą.“ Iš tikrųjų nelabai domiuosi kulinarija. Mano laisvalaikis yra tingulys. Reikia leisti sau patingėti. Reikia mokėti sustoti ir susikaupti, pagalvoti, ką darau, kodėl ir kam to reikia. Viena kolegė prie vyno taurės paklausė: „Ko tu taip nemyli savęs?“ – „Kaip nemyliu? Aš labai myliu save: to nedarau, ano nedarau...“ – „Tu į save dėmesio nekreipi.“ Turėjau visokių bėdų, sveikatos problemų. Esu labai atsakingas, stengiuosi viską padaryti maksimaliai gerai ir... persitempiu. Mano dėstytojas H. Vancevičius sakė: „Jeigu nesusitvarkote su laiku, patys esate kalti.“ Ir tą padarysiu, ir aną, o garvežys važiuoja tik tokiu greičiu, kokį suprogramavo inžinierius. Tai kūrybinių specialybių atstovų problema. Dabar pakvietė, ir tu dirbi. O jeigu nepakvies? Jeigu nedirbsi vieną sezoną, antrą, trečią? Prarasi profesionalumą. Aš net nelabai siūlyčiau rinktis kūrybinę profesiją. Nėra aiškaus įvertinimo, nėra laisvalaikio. Šiandien turėčiau labai džiaugtis, kad kažkaip riedu. Ačiū Dievui, turiu teatralizuotą projektą „Kalbos vakarai“, jo scenarijų rašo prof. dr. Andrius Vaišnys. Kitą sezoną statysiu pjesę dramos teatre. Turiu planų, mano smegenys kol kas neužmigusios.
Niekada negėrėte alkoholio, nerūkėte?
Rūkiau, nes režisieriai turi rūkyti. Mes ir išgerdavome. Dabar jau nebe. Padeda tai, kad nenoriu turėti viso pasaulio. Man nereikia mašinos, jachtos, poilsio namų, ypatingų drabužių, neturiu paskatų už viską kovoti, tad mažiau vargstu psichologiškai, galiu išsaugoti savo vidinį gyvenimą. O negerumus, kurie užeina lyg debesys, reikia mokėti suvaldyti. Svarbiausia – nekenkti sau, išmokti prisipažinti klydus. Jei kas nors nemalonaus nutinka, mums atrodo, kad kalti visi kiti, bet reikia savęs paklausti, kodėl taip atsitiko.
Ar yra klausimų, į kuriuos vis dar ieškote atsakymų?
Dažnai pagalvoju: kur energija, kurią žmogus atsineša gimdamas, dingsta, kai jis miršta.
Jei ne mano draugas Eugenijus, seniai būčiau po žemėmis. Nežinojau, kad esu alergiškas širšių įkandimui. Važiavome pirkti bilietų į vieną kelionę, stabtelėjome prie kiosko „Vakarinių naujienų“, ir man į kaklą, šalia miego arterijos, cvaktelėjo širšė. Stoviu ir matau, kaip mano rankos žaibiškai ima tinti. Staiga pasidaro bloga, einu draugo mašinos link, prarandu regėjimą, matau dūmus, baltus tirštus debesis, iš jų išnyra kažkoks vamzdis, pajuntu lengvumą, man gera... Neprisimenu, kaip jis mane žaibo greičiu nuvežė į polikliniką. Atsibudęs visas šlapias nuo suleistų vaistų pareiškiau, kad turiu skubėti į televiziją, o gydytoja pasakė: „Vežame Jus į reanimaciją.“
Mama jau sunkiai sirgo, gulėjo ligoninėje Kaune. Budėjau prie jos naktį, o rytą mane pakeitė brolis, nes turėjau važiuoti į Vilnių, į svarbų susirinkimą. Traukinyje pradėjo žiauriai skaudėti galvą. Nuėjau pas mašinistus prašyti vaistų, tačiau tabletės nepadėjo. Per susirinkimą pasijutau visai blogai, kolegos patarė važiuoti namo. Įsėdau į taksi. Kai privažiavau prie namų, buvo 10 val. 40 min., skausmas staiga dingo. Įeinu į butą, skambina brolis: „Mama mirė prieš dešimt minučių.“ Vakare televizijos laidoje turėjau kalbėti apie tai, kaip vystomi talentai. Grimo kambaryje sutikau ekstrasensę, papasakojau, kaip man buvo. Ta moteris pasakė: „Labai aiškus dalykas – ji paleido tave iš savo įtakos.“
Mama buvo protinga ir įtakinga mūsų gyvenimo režisierė. Giminės laikyta nepaprasta, labai daug visiems padėdavo. Neatsimenu, kad būtų ko neleidusi. Man ir broliui visąlaik sakydavo: „Bandyk, jei taip nori. Aš nepritariu, bet bandyk.“ Ir tie mūsų bandymai nepasiteisindavo, guosdavomės: „Buvai teisi, dabar to nebenorim.“ Jei yra demokratija šeimoje, tai mano mama buvo gyva demokratija. Pakeldavo balsą, bet retai. Buvome nelengvi vaikai, problemų su mumis ji turėjo. Kadangi tėvas mūsų neaugino, mamą gerbėme, nes matėme, kaip stengiasi mus, du nepiktybiškus, bet dinamiškus bachūrus, suvaldyti. Ir iš jos įtakos zonos neišslydome. Sirgdama kaimynams skundėsi, kad liepiu jai vaistus gerti, pratimus daryti, sakė: „Policininkai – tie mano vaikai.“ Bendravimas, energija... Buvome labai artimi. Tik daug vėliau, ne per laidotuves, suvokiau, kad jos nebėra. Dar metus vis pagalvodavau, kad reikia paskambinti motinai... Taigi energija niekur nedingsta, bendraujame, ja dalijamės.
Ar dabar nebūtų smagu pačiam turėti sūnų, dukrą?
Visai ne. Tai nuspręsta labai seniai. Buvusi žmona vaikų taip pat neplanavo. Darželio nelankiau, mane auginti padėjo močiutės ir tarnaitės. Brolis, nuvestas į mažųjų kolektyvą, pats grįžo namo ir daugiau ten nėjo. Aš buvau jo nianė. Vėliau stebėjau, kaip kolegos vaikus augina. Aš taip nenorėjau. Prisiminiau savo tėvo ir mamos pavyzdį. Pagalvojau logiškai: jei dirbsiu šį darbą, kokie užaugs mano vaikai? Ką jiems duosiu? Per didelė atsakomybė man įskiepyta.
Yra toks kinų posakis: „Dievas mums duoda riešutų, tik jų neišgliaudo.“ Taigi tenka tuos riešutus išsilukštenti patiems. Sėkmės visiems.
