Vėlyva popietė Paryžiuje. Važiuoju sausakimšame metro ir skaitau autobiografinę Ernesto Hemingway’aus knygą, apie Paryžiuje praleistus metus. Šis amerikiečių rašytojas mėgdavo keliauti iš kavinės į kavinę, šildytis taurele viskio ir rašyti. Eidama spalvinguoju Marė (Marais) kvartalu, mąstau apie ypatingą Paryžiaus kavinių istoriją, šiame gražiausiame pasaulio mieste praėjusiame amžiuje gyvenusius ir dirbusius amerikiečių rašytojus.
Kavinė „Café de la Poste“ yra Marė pakraštyje. Jauki, šviesi, mažytė. Per vidurį – didelis, puslankiu išgaubtas baras. Keli stilingi lankytojai gurkšnoja kavą. Pamela jau čia. Gražūs akiniai juodais rėmeliais puikiai dera prie tokios pat spalvos megztuko, plaukai surišti į uodegą. Iš didelio krepšio kyšo šūsnis popierių. Ji kalbasi su jauna, energinga prancūze. Matyt, daro interviu žurnalui arba renka medžiagą naujai knygai. Atsisveikindama rodo pašnekovei nedidelę knygą. Pamatau pažįstamą antraštę. Tai lietuvių kalba išleista autorės knyga „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“.
Atsisėdu, ir mes abi užsisakome arbatos. „Peršalau. Atsiprašau, tikrai nekaip jaučiuosi“, – taria Pamela. Malonus padavėjas kalbasi su ja kaip su sena pažįstama. Atrodo, rašytoja čia – dažna viešnia. Sako, kad mėgsta dirbti kavinėse. Tik, kitaip nei Hemingway’us, mieliau renkasi arbatą.
Prieš atsikraustydama į Paryžių, P. Druckerman dirbo Niujorke, dienraštyje „The Wall Street Journal“, o dabar bendradarbiauja su dienraščiu „The New York Times“ – rašo nuolatinę skiltį. „Mano biuras yra namuose, bet ten sunku susikaupti, tad mėgstu dirbti kavinėse“, – prisipažįsta Pamela ir nusišypso, kai pasakau perskaičiusi, jog, dirbdama kavinėse, ji suvalgo nemažai saldumynų. „Anksčiau rašytojai gerdavo alkoholį, o dabar valgo. Rašydama knygą, ypač artėdama prie pabaigos, tikrai suvalgau nemažai saldumynų. Tada jaučiu tokią desperaciją, kad visai nerūpi, kas bus ateityje. O baigusi turiu imtis dietos. Beje, kai rašiau knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ („Bringing Up Bébé“, 2012 m.), buvau išsinuomojusi vietą biure“, – pasakoja žurnalistė.
Būtent ši knyga ir išgarsino Pamelą Druckerman visame pasaulyje („Bringing Up Bébé“ išversta į trylika kalbų). Joje autorė ieško atsakymų į daugeliui žmonių rūpimus klausimus: kodėl prancūzų vaikų auklėjimo metodas geresnis už amerikiečių, kaip trijų mėnesių prancūzų kūdikiai išmiega visą naktį, kodėl valgo viską ir nemėto maisto ant žemės, pagaliau – kodėl prancūzės mamos atrodo laimingesnės už amerikietes, juk, užuot laksčiusios paskui besiožiuojančius vaikus, ramiai gurkšnoja arbatą su draugėmis. Prancūzų auklėjimo tema buvo tokia populiari, kad autorė nieko nelaukdama išleido dar dvi knygas: „Prancūzų vaikai nemėto maisto“ („French Children Don‘t Throw Food“, 2012 m.) ir „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“ („Bébé Day by Day“, 2013 m.).
Prancūzai knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ savo kalba išspausdino praėjus metams po šios pasirodymo. Nuomonių būta visokių. Vienos garsios prancūzų televizijos laidos vedėjas rėžė kandžiai: „Nesupratau, apie ką ši knyga. Kūdikiai miega naktimis ir viską valgo? Na, ir kas čia nauja?!“ Pamela sako, kad tai, apie ką ji pasakoja knygoje, prancūzams atrodo natūralu. Jie net nesusimąsto, kad tai gali būti įvardijama kaip „prancūziškas auklėjimas“. „Taip, knyga kritikuojama, sakoma, kad ji banali, kad tai, ką pasakoju, yra akivaizdu, – teigia autorė. – Apibūdinu prancūzų kultūros taisykles, pateikiu ekspertų nuomonę, ką parkuose pasakoja moterys, kas rašoma tėvams skirtuose žurnaluose ir knygose. Tai tėra pamąstymai, o ne absoliuti tiesa.“
Amerikiečių rašytoja ir žurnalistė kartu su britu vyru sporto žurnalistu Simonu į Paryžių persikėlė prieš dešimt metų. Jiedu susipažino Argentinoje, Buenos Airėse, – ten lankėsi darbo reikalais. Santykiai rutuliojosi greitai, mat Pamelą atleido iš darbo dienraštyje „The Wall Street Journal“, tad netikėtai atsirado marios laisvo laiko. Ilgai nesvarsčiusi, ji išvažiavo paskui Simoną į Paryžių, ištekėjo ir netrukus jau laukėsi pirmagimės. Dabar poros vyriausiajai dukrai yra devyneri metai, o dvyniams berniukams (šių susilaukė po ilgų pastangų pastoti) – šešeri.
Vaikai netampa savimi pasitikinčiomis asmenybėmis tik todėl, kad nuolat kartojame, kokie nuostabūs jie yra.
Tapusi mama, Pamela suprato, kad amerikiečių ir prancūzų požiūris į vaikų auklėjimą gerokai skiriasi. Vaikščiodama su dukra po parkus, bendraudama su naujomis pažįstamomis, ji atrado visiškai kitokį pasaulį.
Perskaičiusi „Vaikų auklėjimą pagal prancūzus“, galiu pasakyti, kad žinau apie Jus tikrai nemažai, – pasakojate daug intymių detalių: apie santykius su vyru, nėštumą, gimdymą, vaikus... Ar toks atvirumas – amerikiečių pasakojimo maniera?
Amerikoje yra įprastas atviras, biografinis pasakojimo stilius, tačiau man jis nepriimtinas, todėl parašyti tokią knygą buvo tikras iššūkis. Žinojau, kad leidinys sulauks didesnės sėkmės, jei jame bus papasakota mano pačios istorija.
„Vaikų auklėjimui pagal prancūzus“ pasirodžius prekyvietėse, staiga supratau, kad mane supantys žmonės viską apie mane žino. Jaučiausi nepatogiai. Laimei, vaikai buvo per maži savo nuomonei – nori būti aprašyti knygoje ar ne – išreikšti, o vyras tam neprieštaravo. Perskaitęs net pasakė: „Mano portretas atitinka tikrovę.“
Pirmojoje savo knygoje „Pasiklydę aistroje“ („Lust in Translation“) lyginate skirtingų kultūrų šeimas ir pateikiate jų požiūrį į neištikimybę. Kituose leidiniuose gretinate amerikiečių ir prancūzų požiūrį į vaikų auklėjimą, gyvenimo būdą. Kodėl imatės būtent tokio metodo?
Man visada įdomu lyginti kultūras, aiškintis, kas mus – amerikiečius, prancūzus ir lietuvius – skiria ar jungia. Rašydama pirmąją knygą, pasirinkau skirtingų šalių vidurinės klasės šeimas. Kalbėti apie neištikimybę nuobodu nebuvo. Priešingai, juk kaip tik ruošiausi tekėti. Motinystė Paryžiuje įkvėpė tokiu pat principu parašyti dar vieną knygą, tik šįkart nusprendžiau lyginti dvi kultūras – amerikiečių ir prancūzų.
Paryžiuje, vaikščiodama po parkus, lankydamasi vaikų darželyje, susidariau įspūdį, kad prancūzės mamos yra ramesnės, elegantiškesnės, jos neatrodo pervargusios, nervingos, neramios, kokios būna amerikietės. Prancūzės tikrai nėra savo vaikų vergės, jos gyvena pagal principą: „Nereikia pamiršti savęs.“ Kitas mėgstamas šios šalies moterų posakis: „Nėra tobulos mamos. Gera mama ta, kuri yra laiminga, todėl privalo pasirūpinti ir savimi.“
Beje, labai norėjau sužinoti, ar mano patirtį galima pagrįsti moksliniais tyrimais. Tokių radau. Nustatyta, kad vidurinės klasės prancūzės mamos yra laimingesnės nei amerikietės.
Kaip žurnalistė, aš turiu galimybę ir privilegiją populiariai papasakoti apie akademinius tyrimus plačiajai visuomenei. Daug kartų rašiau universitetų profesoriams, prašiau leidimo naudotis informacija. Tyrimų tikrai yra daug, tik niekas jų neskaito.
Kaip manote, kodėl būtent knyga apie prancūzų auklėjimą tapo tokia populiari? Kodėl pasauliui tai taip įdomu?
Prancūzijoje vaikai auginami visai kitaip nei Čilėje, Airijoje ar Vokietijoje. Džiaugiuosi turėjusi galimybę stebėti tai iš arti. Man prancūzų vaikų auklėjimo būdas pasirodė naujas, nors toli gražu ne tobulas, o taisyklės – logiškos.
Prancūzija yra konservatyvi šalis. Tarkim, Amerikoje visi ieško ko nors nauja: naujos dietos, naujos sporto rūšies, naujo būdo sulieknėti ir t. t., o prancūzai laikosi senų gerų tradicijų. Štai valgyti sviestą, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, yra gerai, taip pat gerai yra ryte valgyti nedaug... Prancūzams tai nėra naujiena, jie seniai vadovaujasi tokiomis taisyklėmis.
Mano gimtinėje vaikus auginantys žmonės nusivylę intensyviu auklėjimu, nes tai atima daug energijos. Be to, nėra tirta, ar vaikams tinka toks metodas. Knygoje pasakoju apie amerikiečius tėvus, bet iš laiškų sprendžiu, kad panašios problemos aktualios įvairiuose pasaulio kampeliuose: Brazilijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Škotijoje. Kaip iš gausybės atžalų auklėjimo metodų išsirinkti teisingą?
Ar prancūzų gyvenimo būdas turėjo įtakos amerikietei mamai? Kaip pati auklėjate vaikus, kuri kultūra namuose dominuoja?
Su vaikais kalbu angliškai, stengiuosi jiems perduoti savo kultūrą. Nesu tokia griežta, tiek daug reikalaujanti, kokios paprastai yra prancūzės mamos. Skatinu savo vaikus būti kūrybingus, noriu, kad jie rašytų eilėraščius, dainas. Prancūzai griežtai laikosi taisyklės: „Kol neišmokai natų, nematysi instrumento.“ O aš sakau: „Imkite gitarą, bandykite.“ Šios šalies mokyklose pabrėžiama, kad pirmiausia reikia išmokti gražiai rašyti, teisingai atsakyti į klausimus, o man atrodo, kad svarbiau yra mokėti išreikšti jausmus, kurti, dalintis.
Prancūzai restorane iš vaikų tikisi gero elgesio, dažniausiai taip ir būna.
Kita vertus, mano kultūroje yra dalykų, kurių nesuprantu. Pavyzdžiui, verčiame vaikus mokytis savaitgaliais, vežiojame po šimtus būrelių. Tėvams tai – didelis darbas, tikras pasiaukojimas.
Neseniai gavau laišką iš amerikietės mamos. Ji persikėlė į Paryžių ir norėjo žinoti, ar vaikams nuo trejų iki šešerių metų skirtoje mokykloje (ecole maternelle) jos atžalai bus skiriama dėmesio, ar mokytojai neslopins kūrybiškumo, ar nelieps piešti tokio paties medžio, kokį piešia kiti, ir panašiai. Skaitydama laišką suvokiau, kaip pasikeičiau gyvendama Prancūzijoje. Ir aš norėjau, kad mano vaikai turėtų kitokią patirtį, iš jos mokytųsi. Troškau įsiterpti, padėti jiems, kad tik viskas būtų tobula. Maniau, kad mano, kaip mamos, laimė, pareiga – aukotis dėl vaikų, tačiau jie irgi turi teisę atsakyti į klausimą, ko patys nori gyvenime.
Aš pavargau būti pasiaukojanti mama. Aišku, noriu, kad vaikai turėtų geriausią mokytoją, mokyklą... Vis dėlto svarbiau, kad jie būtų tiesiog laimingi ten, kur yra. Ir dabar, o ne kada nors.
Remiantis neuromoksliniais tyrimais, mūsų smegenims vystytis labai padeda poilsis. Jis gali būti ir aktyvus, pavyzdžiui, bėgiojimas lauke. Kad smegenys privalo pailsėti, prancūzai tėvai žino ir be tyrimų rezultatų.
Be to, vaikui reikia ir laisvės. Neprivalote visą laiką kartu žaisti, mokytis rašyti, plaukti, šokti ir be perstojo stimuliuoti jo smegenis. Kartais būtina palikti savo brangiausiąjį vieną – tik taip jis išmoks būti su savimi, o tai yra labai svarbu.
Sekmadienį daug geriau praleisti kartu su vaikais namie, nei lėkti su jais į dar vieną užsiėmimą. Būtent taip prancūzai ir stengiasi elgtis. Pozityvi ir rami tėvystė yra labai svarbu.
Kaip manote, ar prancūzų auklėjimo metodas turi trūkumų?
Kartais prancūzai yra per griežti tėvai. Jie gali labai šiurkščiai ir griežtai kalbėtis su savo vaikais. Todėl atžalos gimdytojų ir galimos bausmės neretai bijo. Savo vaikus prancūzai kartais baudžia ir fiziškai. Man tai nepatinka.
Taip, vaikai turi išmokti kontroliuoti savo veiksmus, jausmus, bet taip pat turi teisę juos išreikšti, būti kūrybingi. Manau, prancūzų vaikams trūksta paskatinimo.
Mane stebina, kad kai kurios prancūzės trejų mėnesių kūdikius atiduoda į darželius...
Tėvai čia kartais neturi pasirinkimo. Moterys dėl finansinės situacijos būna priverstos anksti grįžti į darbą, motinystės atostogos yra trumpos. Svarbiausia, manau, – pusiausvyra, o kai kurios prancūzės mamos lazdą perlenkia.
Teko skaityti, kad dėl griežto auklėjimo suaugę prancūzai nejaučia artimo ryšio su tėvais.
Tikrai su tuo nesutikčiau. Ar atlikti tokie tyrimai? Santūrumas, formalumas yra prancūzų kultūros dalis, tačiau tai nereiškia, kad vaikai ir tėvai nėra artimi.
Jei vėl tektų gyventi JAV, ar grįžtumėte prie amerikiečių auklėjimo principų?
Mūsų šeima jau seniai laikosi prancūzų valgymo įpročių, todėl šie tikrai nepasikeistų. Pietus ir vakarienę pradedame nuo daržovių. Vaikai turi visko paragauti po truputį, net jei nemėgsta, nes taip yra pratinami atpažinti įvairaus maisto skonį. Be to, visada valgo pavakarius (goûter prancūzai valgo apie 16 val. – aut. past.), kartą per dieną gauna gabaliuką šokolado.
Taip, Amerikoje vaikai dažnai užkandžiauja, o tėvai visada turi įvairių sausainių, traškučių. Gal ir būtų sunku, jei kiti užkandžiautų, o mano vaikai – ne, bet Niujorke tikrai rasčiau bendraminčių. Įpročiai keičiasi, žmonės stengiasi gyventi, maitintis sveikai.
Kiekvieną vasarą grįžtame į JAV, taigi vaikams ta šalis nėra svetima, ten jie tikrai nesielgia kaip nors keistai. Gal tik jų valgymo įpročiai stebina amerikiečius.
Kokių sunkumų iškyla auginant dvikalbius vaikus?
Keista, kad mano vaikai – ne tokie, kokių kažkada tikėjausi, kad jų kultūra nėra mano gimtoji, bet man tai atrodo tikrai įdomu. Jie kalba angliškai, bet gera anglų kalba jiems bus tikras iššūkis. Be to, dar turės išmokti angliškai skaityti, rašyti, pajusti savo kitą kultūrą iš vidaus. Mano vaikai nėra nei amerikiečiai, nei anglai, bet nėra ir prancūzai.
(Gurkšnodamos arbatą stebime į kavinę užėjusią jauną moterį su mama ir naujagimiu vežimėlyje, – tai nėra labai įprastas vaizdas Paryžiaus kavinėse.)
Ne kartą, kai į restoraną ateidavau su trejų ir metukų vaikais pietauti ar vakarieniauti, visi į mane pasižiūrėdavo su tokia nuostaba... Kodėl tokia reakcija?
Todėl, kad tai nėra įprastas vaizdas. Savaitgaliais mieste pietaujančių šeimų pamatyti galima, bet nedaug.
Jei ketinate eiti į restoraną, turite viską gerai suplanuoti. Prieš vakarienę neduokite vaikams jokių užkandžių – tada jie tikrai norės valgyti. Vakarienė neturi trukti tris valandas. Beje, „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtas restoranas tikrai nėra tinkama vieta vaikams.
Santūrumas, formalumas yra prancūzų kultūros dalis, tačiau tai nereiškia, kad vaikai ir tėvai nėra artimi.
O jeigu vaikai pradeda ožiuotis? Ką daro prancūzai?
Prancūzai restorane iš vaikų tikisi gero elgesio, dažniausiai taip ir būna, bet tai nereiškia, kad jie čia niekada nesiožiuoja. Tiesą sakant, nežinau, ką prancūzai daro, nes aš niekada nemačiau tokios situacijos, ypač restorane.
Kartą stebėjau, kaip kalbėjosi kelios mamos, o jų mergaitės, supratau, norėjo kažko paklausti, bet padarė tai tik tada, kai mamos baigė pokalbį. Ar Prancūzijoje vaikams neleidžiama pertraukti suaugusiųjų?
Tai tikrai nėra vaiko interesų nepaisymas. Tai tiesiog mandagumas. Kaip gali mažyliui pakenkti paprašęs minutę palaukti?
Ir naktį niekas nelekia strimgalviais prie verkiančio kūdikio...
Ekspertai sako, kad labai svarbu išmokyti kūdikį miegoti. Vaikas turi miego ciklus, ir šiuos galima išmokyti reguliuoti. Tiesiog tokie yra vaiko auklėjimo pagrindai. Prancūzai siūlo kelias minutes palaukti ir, jei vaikas vis tiek nenusiramina, tada eiti.
Jūsų knygos anglų kalba rekomendaciją parašiusi kinų kilmės amerikiečių rašytoja Amy Chua savo leidinyje „Motinos tigrės kovos himnas“ taip pat rašo apie disciplinos, pastangų ir darbo svarbą auklėjant vaikus.
Ir aš, ir Amy Chua sakome, kad vaikai netampa savimi pasitikinčiomis asmenybėmis tik todėl, kad nuolat kartojame, kokie nuostabūs jie yra. Vaikai pakankamai protingi, kad patys suvoktų, ką padarė gerai, teisingai. Pasitikėjimas savimi – pasiekimų pasekmė. Prancūzai skatina savo atžalas būti savarankiškas, tai ir padeda jiems labiau pasitikėti savimi, savo jėgomis.
Rašėte, kad atvykusi į Prancūziją patyrėte kultūrinį šoką. Kaip prisitaikėte prie šios kultūros?
Prancūzai turi daug taisyklių. Jų reikia paisyti bendraujant, darbe, prie stalo. Pavyzdžiui, žmonės čia laikosi atstumo. Aš esu labiau atsipalaidavusi, laisviau ir atviriau kalbu apie asmeninius dalykus, iš žmonių daug nereikalauju.
Iš pradžių daug kas man keldavo frustraciją. Sunku gyventi kultūroje, kurios taisyklės kitokios nei tavo. Nuolat susierzindavau, kad įžeidžiau žmogų, nepaisiau nerašytų taisyklių.
Dabar jau moku elgtis, žinau, kada ką reikia pasakyti, ir man tai nėra sunku. Tik aš vis tiek nesu prancūzė, gyvenimas čia mano esmės nepakeitė.
Esu dėkinga Prancūzijai už tai, ko čia išmokau, net jei kartais vis dar būna sunku.
Prancūzų pamokos:
1. Mokykite vaikus būti mandagius jau nuo kūdikystės, – tikrai ne per anksti skiepyti jiems geras manieras. „Laba diena“, „prašom“, „dėkui“, „viso gero“... Ankstyvos mandagumo pamokos – vėlesnių ramių ir pagarbių santykių pagrindas.
2. Nebijokite sakyti „ ne“. Vaikai turi išmokti susitvarkyti su kai kuriomis savo frustracijomis. Tenkindami visus atžalų norus, užauginame juos nelabai patenkintus.
3. Papasakokite vaikui apie būtinybę ragauti. Mūsų skonį formuoja maistas. Nebūtina to, kas nepatinka, suvalgyti, bet privalu bent jau paragauti. Neleiskite jiems užkandžiauti. Pakaks užkąsti kartą – per pavakarius, apie 16 val.
4. Priminkite jiems ir sau, kas yra bosas. Prancūzijoje tėvai sako: „Sprendžiu aš.“
5. Tobulų tėvų nėra. Nesijauskite kalti galėdami atitrūkti nuo vaikų ir atsipūsti. Turėkite savo interesų ir pasakykite jiems apie tai. Vaiką jausmas, kad yra vienintelis tėvų meilės ir pasitenkinimo šaltinis, slegia.
Parengta pagal knygą „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“, („Alma littera“, 2014 m.).
