- Arbūzų dieta: 5-7 kilogramai per 5 dienas
- Grožio dosjė. I. Gudelis: nors mano oda plona, naudoju jį beveik kasdien – oda atsigauna tiesiog akyse
- V. Baublienė: apie emigrantus, Šventąją ir Chanel
- Savaitės ikona. O. Pikul-Jasaitienė: nėščiųjų drabužių pasirinkimas Lietuvoje labai menkas
- „Kelly Family“ - mįslėmis apaugusi kelių kartų istorija. Kaip jie atrodo šiandien?
- Naujoviškas agurkų konservavimo būdas
Neseniai Eglė debiutavo kaip režisierė – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatė baletą „Žydrasis Dunojus“ pagal Johanno Strausso muziką.
Šokti baletą ir jį režisuoti, ko gero, – labai skirtinga patirtis. Ar lengvai ryžotės šiam išbandymui? Kokių netikėtumų patyrėte?
Ar priimti šį pasiūlymą, svarsčiau dieną. Iš tikrųjų apsisprendžiau pačią pirmąją minutę, – man tai pasirodė labai įdomu. Nuo libreto nusprendžiau per toli nenukrypti, nes teatras tikėjosi ne eksperimentų, o švaresnio stiliaus baleto. Šį tą, aišku, pakeičiau: labiau jaučiamos pagrindinio personažo sąsajos su paties Strausso asmenybe. Tai mano sukurtame spektaklyje ryškiausiai atskleidžiama vaikystės prisiminimais. Muzikos rinkinį kartu su dirigentu Juliumi Geniušu papildėme retesniais, baletui tinkamesniais kūriniais. Dalis jų – iš mano archyvų, pamirštų kompaktinių diskų. Didžiausias atradimas – artistai ir kūrybinės grupės nariai. Kai mąsčiau apie pastatymą, įsivaizdavau ir artistus. Nustebau supratusi, kad mano įsivaizduotieji tikrai egzistuoja. Ir tai yra Kauno muzikinio teatro trupės nariai! Labai norėčiau sutikti juos savo gyvenime dar ne kartą. Niekada nepamiršiu tų žmonių sukeltų savo juoko ašarų. Tiesa, ašarų buvo ir kitokių... Kartu praleistas laikas – labai jausmingas.
Kas buvo sunkiausia?
Esu greita ir nekantri. Jei kuo nors užsidegu, tai degu. Sunkoka buvo išjudinti lėtesnius žmones. Norėčiau išmokti uždegti savo idėjomis kitus nesukeldama jiems streso. Arba išsiugdyti kantrybę – sulaukti, kol, patikėję manimi, išsijudins patys.
Norėčiau išmokti siekti aukščiausių rezultatų be spaudimo, streso, vien su malonumu.
Dirbate su aktoriais – ne su baleto šokėjais. Kuo tai įdomu ir kuo sudėtinga?
Ne visai tikslu. Aš dirbu su šokėjais. Tiesa, ne visi jie turi aukštąjį choreografinį klasikinio ir šiuolaikinio šokio išsilavinimą, bet tai nėra esminis dalykas. Pažįstu nemažai žmonių, kurie vaikystėje nesimokė baleto, atrado šokį tik po vidurinės ir tapo puikiais artistais, choreografais. Štai į garsiąją Amerikos baleto mokyklą (School of American Ballet įkūrė choreografas George'as Balanchine'as ir filantropas Lincolnas Kirsteinas – red. past.) pirmiausia susibūrė miuziklo šokėjos, svajojančios būti balerinomis. Be abejo, joms padėjo aukščiausios klasės baleto meistrai. Per kelerius metus į nuostabią išaugusi trupė davė pradžią naujai baleto šakai atsirasti. Baleto artistas – tai žmogus, gyvenantis šokiu. Jei kada nors bandyčiau suburti trupę, ieškočiau būtent tokių – atsidavusių šokiui, ryškių asmenybių. Visa mūsų kūrybinė grupė buvo ypatinga. Savo idėjas pirmam papasakojau scenografui Gintarui Makarevičiui. Nelabai aiškiai, nelabai rišliai. Žinojau tik pagrindinę idėją, stilistiką. Iš pokalbių su juo, dar man būnant Amerikoje, po truputį ir gimė spektaklis. Pamačiusi, kaip Gintaras paruošė Kauno teatro sceną, šūktelėjau – buvo taip netikėta ir nuostabu. Mane žavi jo gebėjimas suprasti ir pajusti. Daug talentingų žmonių prisidėjo prie šio pastatymo. Tai – ir vaizdo projekcijų autorius Imantas Boiko, fotografė Svetlana Batura, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Manau, kad šviesa ir spalvos – vieni gražiausių šio spektaklio dalykų. Na, žinoma, negali nepaminėti kostiumų ir grimo dailininko talentingojo Juozo Statkevičiaus.
Jūsų ir Juozo Statkevičiaus keliai susikerta dažnai – šis menininkas kūrė Jūsų vestuvinę suknelę, vadino Jus savo mūza ir stilingiausia Lietuvos moterimi, buvote jo kolekcijų modelis. Kuo žavi šis kūrėjas? Ar lengva kartu dirbti?
Dirbti su Juozu lengva, jei žinai, ko jis nori. Neslėpsiu, buvo ir diskusijų, ginčų. Juozas pirmiausia yra teatro žmogus, jis mane ir supažindino su šia meno sritimi. Kartu dirbome, kai Krzysztofas Pastoras statė baleto spektaklius „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“. Šįkart jis ir vėl mane nustebino. Įprasta, kad baletas „Žydrasis Dunojus“ traukia akį ryškumu, žaismingumu, o mūsiškiame blizgučių – ne per daugiausia. Kostiumai išsiskiria skoningumu, kokybe, glosto akį spalvų derme.
Ar įsivaizduojate save toliau einančią režisūros keliu? Jei taip, ką dar būtų įdomu pastatyti?
Taip, įsivaizduoju. Tuo, ką dariau, nė kiek nenusivyliau. Ką dar norėčiau statyti? Į šį klausimą atsakyti taip pat sunku, kaip ir į klausimą, ką norėčiau šokti. Geriausi vaidmenys dažniausiai atsiranda netikėtai. Tiesa, statydama kitą spektaklį, norėčiau daugiau modernumo visais atžvilgiais. Man būtų artimiau.
Pirmas dalykas, kurį svajojote padaryti po premjeros?
Išsimaudyti vandenyne ir išeiti su vyru Dainiumi į kalnus.
Baleto artistai baigia savo karjerą anksčiau nei daugumos kitų profesijų atstovai. Pasitraukusi iš scenos nepanirote į nostalgiją ir savigailą – iškart energingai ėmėtės naujos veiklos. Ar galite įsivaizduoti save užsiimančią kuo nors, kas toli nuo baleto pasaulio?
Mano gyvenimas, kai baigiau šokti, netapo liūdnesnis. Laukiau to, ir lūkesčiai pasiteisino. Viskas, ką darau, vienaip ar kitaip susiję su baletu, nors patys darbai neretai labai nutolę nuo šokio. Tenka daug dirbti kompiuteriu. Nemažai prisidėjau prie mūsų su Kristina Sliesoraitiene įkurtos baleto mokyklos vizualaus įvaizdžio kūrimo, baleto „Žydrasis Dunojus“ vaizdo klipo, afišos, programėlės. Jie yra tikrai kitokie nei dauguma kitų šio teatro spektaklių.
Eglės Špokaitės baleto mokyklai šiemet bus 5-eri metai. Kokiais pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
Mokykla – mūsų gyvenimo dalis. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu puikią partnerę. Ji supranta mano idėjas, nebijo net sudėtingiausių darbų. Štai, kol stačiau „Žydrąjį Dunojų“, beveik ant jos vienos pečių gulėjo trys dideli mūsų mokyklos renginiai. Džiaugiamės, kad čia dirba patys geriausi Lietuvos baleto pedagogai. O labiausiai, kad per penkerius metus sugebėjome sukurti ne dar vieną baleto būrelį ar ratelį, o tikrą mokyklą. Mūsų vaikai, dalyvaujantys didžiųjų teatrų baleto spektakliuose, dažnai giriami. Kai kurie jau yra tapę prestižinių baleto konkursų laureatais. Didžiuojamės pastatę tris baleto spektaklius. Buvo ir dekoracijos, ir kostiumai, ir net Balio Dvariono muzikos mokyklos vaikų orkestras. O tikruosius pasiekimus turbūt labiau apibūdina ne šventės, bet kasdienybė. Džiaugiuosi nebijodama parodyti atsitiktinės mokyklos dienos bet kuriam savo draugui, aukščiausios klasės baleto profesionalui.
Vyrai – tai kelias aukštyn, padedantis moterims pasiekti dangų. O mes jiems dovanojame visa tai, kas yra žemėje.
Viename interviu Kristina Sliesoraitienė apibūdino Jus kaip perfekcionistę – itin reiklią sau ir kitiems. Ar pati save tokia laikote? O gal su amžiumi tampate vis atlaidesnė – ir sau, ir aplinkai?
Taip, esu perfekcionistė. Kartais sakau tai su džiaugsmu, o kartais priduriu „deja“. Labiausiai norėčiau išmokti siekti aukščiausio rezultato be spaudimo, streso, vien su malonumu. Dar – išmokti kantrybės, į viską reaguoti tik pozityviai. Vis dėlto niekada negalėčiau atsisakyti reiklumo sau. Tai man padeda pasiekti puikių rezultatų, neretai – netgi geresnių, nei tikėjausi.
Sako, kad gyvenimas, sulaukus 40-ies, tarsi prasideda iš naujo. Ar jautėte ką nors panašaus? Gal atradote kokių nors netikėtų – malonių ar nelabai – savo savybių?
Savo gimtadienių dažniausiai nešvenčiu, kartais net pamirštu, kiek tiksliai man metų. Gerai jaučiausi visais gyvenimo tarpsniais. Patinka ir dabar. Ir tikiuosi dar labai daug visko. Viena iš mano naujų atrastų savybių – drąsa imtis naujos veiklos. Kaskart džiaugiuosi, degu entuziazmu ne mažiau, nei šokdama teatre. „Nelabai“ savybių atrandu taip pat, bet jų nevardinsiu. Balerinoms dažnai sakau: „Nerodykite, ko nemokate, verčiau mokykitės.“ Ir pati sieksiu tas „nelabai“ savybes paversti „labai“.
Ar daug dėmesio skiriate savo kūnui – sportuojate, sveikai maitinatės? Vyrauja nuostata, kad baletas, kaip ir profesionalus sportas, sveikatos anaiptol neprideda. Ar galėtumėte tai patvirtinti?
Galėčiau paneigti. Dažnai jaučiuosi sveikesnė nei mano bendraamžės. O savo kūnui skiriu mažiau dėmesio, nei norėčiau. Labai mėgstu save palepinti, bet nuolat atsiranda dalykų, kuriuos mėgstu dar labiau. Aišku, Kalifornijoje, kur dabar gyvename, daug kas vyksta natūraliai. Vandenynas, baseinas visus metus, puikus maistas... Pabundu, išsimaudau. Gerdama kavą įsijungiu kompiuterį. Rytas – mano laikas. Pradėjau mokytis žaisti lauko tenisą, tai – vakaro veikla. Su vyru dažnai einame į kalnus. Tiesa, man atrodo, kad dažnai, o jam – retai.
Ne gyvenimas, o pasaka. Papasakokite, ką dar veikiate būdama Amerikoje.
Gyvenu! Lietuvoje daugiau dirbu, o čia – daugiau gyvenimo skonio. Noriu pažinti šalį. Kalbu ne tik apie miestus ar gamtą, nors Kalifornijos gamta – viena gražiausių pasaulyje. Įdomu pažinti žmones per jų darbus, įprastą gyvenimą. Čia turime daug draugų. Šiek tiek darbuojuosi San Diego baleto trupės mokykloje. Tai maža trupė ir gana didelė, stipri mokykla. Gavau pasiūlymą dirbti šioje mokykloje ir šokti trupėje, bet vis dar bandau išlaikyti savyje Lietuvą. Lietuva – tai mano veikla, mano žmonės, mano vaikai, mokykla. Kasdien po kelias valandas bendrauju skaipu mokyklos reikalais, todėl priimti kvietimo dirbti visu krūviu San Diege negalėjau. Esu laiminga ir stengiuosi kuo daugiau visko patirti, mėgautis kiekviena diena. Patinka, kad turiu laiko sustoti ir pagalvoti, kas esu, ką noriu veikti, ką galiu ir moku.
Ką reiškia taip gyventi – tarp Lietuvos ir JAV? Kur yra Jūsų namai?
Dabar mano namai yra San Diege. Persikėlėme čia iš Bostono. Kas žino, gal po poros metų kelsimės su Dainiumi dar kur nors... Ar sunku? Nelengva, bet labai įdomu. Pamažu priprantu prie nuolatinių skrydžių, išsiskyrimų, bendravimo su vyru internetu. Kaskart, artėjant išsiskyrimui, nerimaujame. Paskui džiaugiamės susitikę. Gyvenimas dviejose šalyse leidžia patirti kultūrų skirtumus.
Jūsų pažinties istorija su būsimu vyru mokslininku ir menininku Dainiumi Mačikėnu prasidėjo nuo nuotraukų – susižavėjote jo darytomis baleto spektaklio fotografijomis. Ar dažnai Jus fotografuoja?
Taip. Norėtų dažniau, bet man, kaip racionaliam žmogui, svarbu proceso rezultatas. Svarstau, kam tos nuotraukos daromos, kur jas reikės panaudoti ir pan. Žinau, kad esu neteisi, kad į meninius ieškojimus reikėtų žiūrėti kaip į procesą, bet ką padarysi, jei esu tokia racionali. Nors, būna, polėkis tiesiog fotografuotis užeina ir man.
Viename interviu sakėte, kad apibūdinimai „protingas vyras“ ir „protinga moteris“ labai skiriasi. Ką turėjote omenyje?
Manau, kad vyrai – tai kelias aukštyn, padedantis mums, moterims, pasiekti dangų. O mes jiems dovanojame visa tai, kas yra žemėje. Dalijimasis yra gražiausias dalykas.
Kaip įsivaizduojate save po 20-ies metų?
Aktyviai gyvenančią ir gražią.
Kas Jums yra graži moteris?
Besišypsanti, tvarkinga, švelni ir spindinčiomis akimis.
Portreto štrichai
Ką skaitote? „Evos Tombak „Laisvę basomis“.“
Naujausias geras filmas? „Ne naujausias, bet labiausiai patikęs – Tarsemo Singho „Bekraštė istorija“ („The Fall“).
Muzika, kuri niekada nepabosta. „J. S. Bacho šešios siuitos violončelei.“
Zodiako ženklas. „Ožiaragis. Labai man tinka.“
Geriausias gautas patarimas. „Pavalgyti pajutus, kad tampi nekantri.“
Apibūdinkite save 3 žodžiais. „Stipri, vaikiškai užsideganti, balerina. Taip pat – jautri, smalsi, silpna moteris.“
