- Arbūzų dieta: 5-7 kilogramai per 5 dienas
- Grožio dosjė. I. Gudelis: nors mano oda plona, naudoju jį beveik kasdien – oda atsigauna tiesiog akyse
- V. Baublienė: apie emigrantus, Šventąją ir Chanel
- Savaitės ikona. O. Pikul-Jasaitienė: nėščiųjų drabužių pasirinkimas Lietuvoje labai menkas
- „Kelly Family“ - mįslėmis apaugusi kelių kartų istorija. Kaip jie atrodo šiandien?
- Naujoviškas agurkų konservavimo būdas
Lina – tikrai kaip viesulas. Keistuolė: rankinėje nešiojasi šakutę ir puodelį, nes jai skauda, kad šiukšliname ir niokojame savo žemę. Viliasi, jog savo keistu elgesiu įkvėps kitus keistis. „Tik savo pavyzdžiu galima įrodyti, kad įmanoma pakeisti pasaulį“, – įsitikinusi ji.
Liną randu sėdinčią jos pasiūlytoje kavinėje „Taste Map“, palinkusią prie storos raudonos užrašų knygos auksintais lapų krašteliais. „Kasdien rašau dienoraštį, po tris puslapius per dieną. Man būtinas šis ritualas“, – paaiškina. Kol eilėje laukiu kavos, Lina baigia rašyti. Užverčia primargintus puslapius, permeta tiriamu žvilgsniu ir nusišypso. Kol tiriame ir jaukinamės viena kitą, kalbėdamos tai šį, tai tą, atplėšiu cukraus pakelį ir jo turinį suberiu į puodelį. Lina šį veiksmą palydi reikšmingu žvilgsniu.
Širdis ką tik apsipylė krauju? Juk pati cukraus nevartojate...
Nieko baisaus. Be to, maišelis popierinis (nusišypso). Stengiuosi netapti visažine kitus mokančia ir teisiančia, panašia į nacę. Išmokau nebepykti, nes tai – kelias į niekur. Negaliu pykti ant žmonių, todėl renkuosi kitą būdą – rodau ir sakau: „Žiūrėkit, va kokia esu keistuolė, bandau apsieiti be plastiko, nešiojuosi savo šakutę. Gal jūs galėtumėte man įpilti kavos į štai tokį mano atsineštą puodelį?“ (Pašoka nuo kėdės, pribėga prie prekystalio ir čiumpa parduoti skirtą keraminį puodelį – aut. past.)“
Dar ne taip seniai eiti gatve ir rankoje neštis popierinį kavos puodelį atrodė labai madinga. Po kurio laiko galbūt paplis mada į kavinę atsinešti savo puodelį, kaip darote jūs...
Prisimenu, kai Vilniuje atidarė pirmąjį restoraną „McDonald‘s“. Man buvo trylika ar keturiolika metų. Buvo kieta prieiti prie to langelio, nusipirkti pieno kokteilį ir siurbčioti jį einant Gedimino prospektu. Tokia naujovė!
Dvejus metus stengiatės gyventi be plastiko: neperkate į plastikinę tarą supakuotų produktų, vandens, rankinėje nešiojatės savo metalinę šakutę, kavos prašote įpilti į atsineštą puodelį... Kodėl taip apsisprendėte?
Šiukšlės man visuomet badė akis, ypač Amerikoje. Vienkartinių plastikinių šakučių ten išmetama tiesiog nežmoniškai daug. Į vienkartinį plastikinį maišelį sumuštinis įdedamas tik tam, kad būtų paneštas kelis žingsnius iki artimiausio staliuko ar šiukšlinės prekybos centre. Man tai atrodo neteisinga, nenormalu, man skauda širdį. Prieš porą metų dalyvavau festivalyje „Burning Man“ (liet. „Degantis žmogus“) Nevados dykumoje ir nuo to laiko nesu rankose laikiusi plastikinio pirkinių maišelio. Stengiuosi nenaudoti tokių daiktų, kur yra plastiko, arba supakuotų į plastikines pakuotes. Man skauda širdį matant, kaip Lietuvoje viskas sandariai supakuota į plastiką. Parduotuvėje perku tik nesupakuotus vaisius ir daržoves, netgi atsisakiau kai kurių produktų, nes nepavyko rasti supakuotų į ne plastikinę pakuotę. Labai sunku nusipirkti humuso arba jogurto (šypsosi).
Nesusipratimų kartais kyla prašant įpilti kavos į atsineštą puodelį. Prašau bent jau neduoti man plastikinio dangtelio. Sulaukiu atsakymo: „Mes privalome jums jį duoti, tokios taisyklės. O jei apsipilsite kava ar nusiplikinsite lūpas ir paduosite mus į teismą?“ Štai šiais atvejais prireikia diplomatijos (juokiasi). Ne visiems lengva išaiškinti, kad tiesiog nenori šiukšlinti.
Yra žmonių, kurie atsisako rūšiuoti šiukšles, nes šios „vis vien pateks į tą pačią krūvą“.
Žinot, kas mane stebina? Šioje kavinėje sėdžiu kasdien po dvi valandas ir pro langus stebiu vykstantį gyvenimą. Kartą pamačiau, kaip stovinčioje krovininėje mašinoje vyras iš indelio skaniausiai triauškė iš namų atsinešto maisto. Tai nuostabu! Amerikiečiai nežino, kas yra naminis maistas, jie minta greitmaisčiu – sumuštiniais, mėsainiais. Labai graži jūsų tradicija neštis į darbą namie paruoštus pietus. O kai visi pradeda dalytis receptais, ką ir kaip darė! Niujorke niekas negamina, nes arba gyvena spintos dydžio bute ir neturi virtuvės, arba neturi to bendruomeniškumo jausmo. Lygiai dvyliktą visi pakyla nuo stalų ir eina valgyti išsineštinių patiekalų: sumuštinių, „sveikuolės“ – salotų iš kokio nors plastikinio š... , su plastikine šakute ir dar įdėtų į plastikinį maišelį. Tie keli žmonės pagamina po maišą naujų plastikinių šiukšlių kiekvieną mielą dieną!
Ką tokio išgirdote tame festivalyje Nevados dykumoje, kad nusprendėte keisti savo įpročius?
Mane įkvėpė Beth Terry paskaita „My Plastic Free Life“ (liet. „Mano gyvenimas be plastiko“). Ši vidutinio amžiaus moteris gyvena be plastiko ir per metus (!) prikaupia tik vieną maišelį šiukšlių. Supakuotus į plastikinę tarą ji perka tik vitaminus katei. Atrodo neįmanoma? Prieš trisdešimt metų nebuvo nei maksimų, nei tiek plastikinių maišelių, ir žmonės puikiausiai išsiversdavo be jų, valgydavo paprastai. Mums tereikia tai prisiminti.
B. Terry pasakojo apie dokumentinių filmų ciklą „The Great Garbage Patch“ (liet. „Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių dėmės“). Šis ją sukrėtė. Grįžusi ir aš pažiūrėjau filmus apie Ramiajame vandenyne dreifuojančią plastiko šiukšlių salą, jie mane pribloškė. Įsivaizduokite, vandenyno viduryje, maždaug už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Havajų, plūduriuoja didžiulė plastiko šiukšlių sala (įvairiais duomenimis, nuo 700 km², arba maždaug Teksaso valstijos dydžio, iki 15 000 km2 – aut. past.). Plastiko mikrodalelės plūduriuoja vandenyje. Kaip žinote, plastikas neyra, tarkim, stiklas po 900 metų vėl virsta smėliu. Motina Gamta nesugeba šio darinio išardyti. Mokslininkai nežino, ką daryti. Beje, raudonos spalvos plastiko vandenyne beveik nematyti. Žinote, kodėl? Žuvims atrodo, kad tai – maistas. Kaip manote, kur vėliau tos žuvys atsiduria? Taigi ryškus šiaudelis, kurį numetėme kur nors prie Vilnelės, galiausiai vis tiek atsidurs mūsų pilve. Mes patys daromės plastikiniai. Dabar Amerikoje žmonėms aiškinama, kad nesveika gerti vandenį iš plastikinių butelių, nes, kai jie vežami sunkvežimiuose, nuo kratymo cheminė medžiaga BPA (bisfenolis A siejamas su daugybe ligų, sukelia apsigimimus – aut. past.) ima lašėti į vandenį, taip jį apnuodydama. Aš vandenį geriu tik iš čiaupo. Geriau mirsiu iš troškulio, bet vandens iš plastikinio butelio negersiu! Beje, Lietuvoje vanduo labai skanus – minkštas ir saldus (Lina pakelia prie lūpų stiklinę ir gurkšteli).
Nesu šventoji (nors norėčiau būti!): man reikia ir blakstienų tušo, ir kitų dalykų. Medinės tušo pakuotės kol kas dar niekas nesukūrė.
Pastangos jau duoda vaisių: San Franciskas tapo pirmuoju JAV miestu, kuriame nebebus parduodamas vanduo plastikinėje taroje.
Tai didžiulis laimėjimas! Nesakau, kad visas plastikas yra blogis. Yra rūšių, kurios mums padeda gyventi, tarkim, iš tam tikro plastiko gaminami dirbtiniai sąnariai... Tačiau vienkartinis plastikas yra mirtis. Ir šios medžiagos jau prigaminta tiek, kad mums – ragai…
Žinau, kad Niujorkas norėtų, jog kompostavimas taptų privalomas. Palaikau šią idėją. Pati kompostuoju organines atliekas: šaldiklyje laikau didelį plastikinį maišelį, į jį dedu daržovių atliekas, greipfrutų, citrinų žieveles, o kiekvieną šeštadienį minu į ūkininkų turgų ir priduodu kompostą vietos daržovių augintojams. Man smagu, kad organinės atliekos naudojamos gėlytei ar pomidorams patręšti, beje, kai kurie ūkininkai daržoves augina nepasiturintiems vaikams. Be to, pastebėjau, kad namie šiukšlių sumažėjo 60 procentų. Taigi nauda abipusė (patenkinta patrina delnais).
Ką kiekvienas galime padaryti, kad nors šiek tiek prisidėtume prie Žemės išsaugojimo ir apsivalytume nuo šiukšlių?
Pirmiausia – nešiukšlinti (šypsosi). Lengviausiai įgyvendinamas dalykas – nešiotis savo pirkinių maišelį į parduotuvę, nepirkti tų vienkartinių plastikinių. Stengtis nenaudoti vienkartinių plastikinių indų. Nebūtina vienos paprikos dėti į plastikinį maišelį – jai nieko blogesnio nebenutiks (šypsosi). Nesunku nešiotis drobinę kojinaitę sveriamiems riešutams susidėti, iš jos namie juos perpilsite į dailų stiklinį indą. Labai lengva nešiotis šakutę – ji maža, neužima daug vietos. Niujorke neįsivaizduojamas yra malonumas štai taip (parodo į keraminius puodelius, iš kurių geriame kavą, – aut. past.) sėdėti, nes tempas beprotiškas, visi kažkur lekia, skuba. Tačiau aš visada, kai tik galiu, prašau „coffee to stay“ (liet. „kavos vietoje“ – aut. past.).
Kas džiugina Lietuvoje? Čia labai daug dviračių. Džiugina, kad vis daugiau žmonių į darbą važiuoja dvirate transporto priemone. O šiurpina tai, kad dviratininkams leidžiama važinėti – ir gana agresyviai – šaligatviais (šypteli). Patinka, kad žmonės atsikando plastikinių pomidorų ir ėmė auginti savo daržoves, kad žmonės renkasi: vis daugiau produktų įsigyja ne prekybos centruose, renkasi sveikesnius.
Amerikoje ir Europoje maisto kokybės reikalavimai labai skiriasi. JAV laikomasi nuostatos: jeigu neįrodei, kad maistas pavojingas, vadinasi, jis nepavojingas. Europiečiai tvirtina: jeigu neįrodei, kad maistas nepavojingas, vadinasi, jis pavojingas (juokiasi). Smagu, kad abiejose žemyno pusėse kuriama daug vietos restoranų, kuriuose siūlomas sezoninis maistas. Manoma, kad toks yra sveikesnis. Štai vakar mama nupirko mėlynių. Man uogos yra kaifas, tik ne visada jų galiu nupirkti, nes ne sezono metu jos parduodamos plastikinėje pakuotėje. Todėl visada laukiu uogų sezono, kai galiu nueiti į turgelį ir prisipirkti jų sveriamų, atsinešusi savo slojikėlį. O lietuviški pomidorai skanesni už bet kokius kada nors Niujorke valgytus!
Kas Jums yra ekologija?
Lietuvoje ekologija dažniau siejama su „žaliuoju judėjimu“. Man ekologija yra sąmoningumas, supratimas, kad esi gamtos ciklo dalis. Man atrodo, jog kiekvienas mūsų privalo mąstyti, kur baigsis kiekvieno daikto, tarkim, kad ir šios taurės (pakelia nuo stalo vandens stiklinę), gyvenimas. Nesu šventoji (nors norėčiau būti!): man reikia ir blakstienų tušo, ir kitų dalykų. Medinės tušo pakuotės kol kas dar niekas neišrado (Beth Terry, esu tikra, rado kokią nors išeitį). Neperku kremų plastikiniuose buteliukuose, renkuosi stikliniame arba keraminiame indelyje. Niujorke atradau vietelę, kur galiu pasipildyti indų ploviklio, tai atsinešu savo stiklinį indelį ir į jį prisipilu – toks kaifas! Man patinka ieškoti vis naujų būdų, ką dar galiu padaryti, pagauna toks azartas. Gyventi sąmoningai – tai nereiškia gyventi asketiškai. Prigaminome visko tiek, kad užtektų dviem planetoms aprengti, aprūpinti ir pamaitinti. Todėl renkuosi vartoti mažiau arba naudoju tuos pačius daiktus. Taip grįžtu į tą gyvenimo ciklą ir jaučiuosi jo dalis.
Tokį sąmoningumą išduoda ir Jūsų apranga. Teigiate, kad drabužiai pasako, kas mes esame. Iš Jūsiškių akivaizdu, kad esate išskirtinė, Jums ne vis vien, ką vilkėti. Dauguma Jūsų drabužių – iš antrų rankų.
(Juokiasi ir apžiūri savo aprangą.) Pasakysiu, kuri mano aprangos dalis ne iš antrų rankų. Tai – vadinamoji termopalaidinė (esu šalčmirė) iš „Uniqlo“ ir sportiniai bateliai, juos gavau dovanų. Pirštines padovanojo tėtė. Visa kita – rasta arba pirkta iš antrų rankų. Štai šį megztuką atidavė filmo „Amžinai stilingos“ herojė Debra. Pėdkelnės – mano mamos.
Negalėčiau sakyti, kad turiu tvirtą nuostatą rengtis tik dėvėtais drabužiais. Tiesiog labai mėgstu dėvėti jau panešiotus. Kam pirkti Kinijoje pagamintą abejotinos kokybės poliesterio suknelę, kokią nešios pusė miesto, jei galiu už tą pačią kainą rasti šilkinę, vintažinę? Pirkti daiktus iš antrų rankų man labai smagu, galima rasti unikalių dalykų, be to, suteikiu daiktui antrą gyvenimą. Savotiškas azartas medžioti tokius lobius. Pavyzdžiui, šį dienoraštį radau kažkur Amerikoje už dolerį. Kam gali šauti į galvą mintis išmesti tokį daiktą? Gaila, nespėjau užeiti į „Humaną“ prie Rotušės aikštės, ji mano mėgstamiausia Vilniuje (juokiasi). Grįžusi kiekvienąkart užsuku.
Viena jūsų herojė, Debra, kuria papuošalus iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Ką manote apie tokią „perdirbamą“ madą, ar ji populiari Niujorke?
„Žalioji“, perdirbama (angl. upcycled) mada dabar populiari. Man smagu, kad „žaliosios“ idėjos plinta ne tik turgeliuose ir tarp vietinių dizainerių, bet ir kai kurie masinės gamybos drabužių tinklai jau kuria ekologines linijas – taip žinia pasiekia ir paprastusvartotojus. Tačiau perdirbami kūriniai, kadangi yra rankų darbo, gerokai brangesni.
Turite drabužių, kurie kelia ypač malonius prisiminimus, sentimentų?
Pusė mano spintos – mieli, ką nors menantys drabužiai. Yra tokių, kurių nenešioju arba apsivelku labai retai. Pavyzdžiui, turiu mamos suknelę, kurią ji pasisiuvo savo sesers vestuvių proga. Truputį ją patrumpinau. Vilkiu nedažnai, bet ji man viena brangiausių. Šiuo metu bendradarbiauju su prekių ženklu „All Saints“, dovanų esu gavusi juo pažymėtą odinį švarkelį. Negaliu jo nusivilkti, toks mielas, kad galėčiau jį vilkėdama miegoti (juokiasi).
„Kai tau dvidešimt, rengiesi, kad patiktum vaikinui, kai trisdešimt – stengiesi palaikyti įvaizdį darbe, o kai tau šešiasdešimt – dėl nieko nebesuki galvos ir rengiesi dėl savęs“, – teigia žavios močiutės iš Jūsų filmo „Amžinai stilingos“. Ko dar išmokote iš filmo herojų?
Su amžiumi atrandi, kas tau tikrai tinka, kas yra tavo ir kokie drabužiai spinduliuoja tavo asmenybę. Apranga turi daug galios. Rengiuosi pagal nuotaiką, kokios tą dieną noriu būti – tvirtai stovėti ant žemės ar jaustis laisva ir nevaržoma. Kai filmuoju, vilkiu ką nors, kas suteikia narsumo, drąsos: marškinius su griežta apykakle, švarką „aštresniais“ pečiais.
Jus pirmą kartą pamačiau ir susižavėjau iš nuotraukos – joje pozavote su filmo heroje 95-erių kabareto šokėja Ilona oranžinėmis blakstienomis ir ryšėjote močiutės skarelę. Sąmoningai tada pasirinkote tokį aksesuarą?
Nežinau... Su filmo herojėmis labai linksma ir lengva stilingai kvailioti (šypsosi). Neseniai buvo Ilonos (su oranžinėmis blakstienomis) gimtadienis, jam ruošiausi itin kruopščiai, iki smulkmenų apgalvojau aprangą. Būnant jų draugijoje, visuomet reikia būti pasitempusiai. Pamatęs mane, 60-metis mano kambariokas pasakė: „Atrodai kaip iš žurnalo „Vogue“.“ (Kvatoja.) Neigiamų atsiliepimų iš šių damų neišgirsi. Tik kartą, kai prieš filmo premjerą nusiskutau plaukus, elegantiškoji Joyce (jos kasa – aplink visą galvą) į tokį moteriškumo praradimą sureagavo skaudžiai: „Ataugs, ataugs...“
Keičiatės lyg chameleonas. Dar per žurnalo fotosesiją buvote su plaukais, o štai šiandien...
Nusiskutau šeštadienį (šypsosi). Namie radau mašinėlę. Nusiskutau pati, mama truputį padėjo (juokiasi). Buvau nusiskutusi per praėjusį gimtadienį ir vėl norėjau tai pakartoti, tik nenorėjau to daryti žiemą, nes labai šalta.
Švari plika galva – švarios ir mintys? Užsiimate ne tik kūno, bet ir sielos ekologija? Ką darote – daug skaitote, medituojate?
Man patinka ši idėja – sielos ekologija. Niekad apie tai nebuvau susimąsčiusi... Gal taip išeina natūraliai? Kai pradedi mąstyti, iš kur ateina valgis, drabužiai, jeigu tampi aktyvus visuomenės narys ir darai gerus darbus (kad ir šiukšlę pakeli ar išgelbsti plaukiantį butelį), gal ir mintys tampa šviesesnės? Japonai turi posakį: „Kasdien po šiukšlę.“ Man jis patinka, taigi vaikštau ir renku šiukšles (juokiasi). Kartu ir galva apvaloma. Triūsdamas lauke labai gerai išvalai visokį purvą. Kartais pabėgioju. Beje, Vilnius atrodo fantastiškai, čia labai mažai šiukšlių! Atvažiuokit į Brukliną (prunkšteli). Va, ten tai vėjo malūnai...
Gyventi sąmoningai – tai nereiškia gyventi asketiškai. Renkuosi vartoti mažiau arba naudoju tuos pačius daiktus.
Man susidarė įspūdis, kad judvi su mama labai artimos. Kokių gyvenimo pamokų gavote iš jos?
Su mama (Linos mama – etnologė, lietuvybės puoselėtoja Eglė Plioplienė – aut. past.) visuomet siejo stiprus ryšys. Gal kad domimės panašiais dalykais (sapnais, psichologija, dvasiniu tobulėjimu)... Kai tėvai išsiskyrė, buvau paauglė, ir tai suteikė neįkainojamos patirties – stebėjau tėvus kaip du skirtingus suaugėlius, ieškančius meilės ir gyvenimo prasmės. Kartais klystančius, bet tikrus, išsaugojusius pagarbius draugiškus santykius, o ne nusaldintai šeimyniškus, su kuriais negalima pašnekėti kad ir apie seksą. Tai labai praplėtė mano ribas ir suvokimą apie šeimą.
Entuziastingai palaikote savanorystės idėją. Esate už tai, kad maisto neišmestume, o atiduotume jį tiems, kuriems šiandien jo reikia labiau. Ar šia dalijimosi su kitais idėja Jus užkrėtė brolis Vaidotas Ilgius, iniciatyvos „Maisto bankas“ sumanytojas?
Pastaruoju metu įnikau į savanorystę. Prie to prisidėjo ir Vaidotas. Jis mano įkvėpėjas, nuo jaunų dienų aktyviai dalyvaudavo visuomeniniame gyvenime, buvo aktyvus nevyriausybinių organizacijų narys. Jo dėka supratau, kad būti savanore yra jėga. Brolis man yra autoritetas, jis parodė, kad malonu rūpintis ne tik savimi. Ir anksčiau nueidavau papilstyti sriubos, bet ėmė tik to nebeužtekti. Matyt, tam tiesiog atėjo laikas. Sieksiu savanoriauti kas savaitę. Man šie metai – patirčių, pasižadėjau daryti tai, ko anksčiau nesu dariusi, plėsti akiratį. Su mama buvome šokio užrištomis akimis terapijoje (juokiasi), o vakar filharmonijoje klausėmės Bacho. Nė vieno iš šių dalykų nebuvau dariusi, todėl buvo labai įdomu. Tas pats ir su savanoryste. Neseniai vedžiau meno valandėles vaikams iš globos namų. Esu tiek prisižiūrėjusi išlepusių klykiančių Niujorko vaikų, kad tie susidomėję vaikiukai blizgančiomis akutėmis padarė didžiulį įspūdį. Supratau, kad jiems reikia labai nedaug – kad kas nors su jais užsiimtų. Verk neverkęs, kitaip jiems vargu ar padėsi. Svarbu rasti sritį, kuri tau įdomi – vairuoti traktorių, piešti su vaikais, rinkti bulves, klausytis senukų istorijų. Galimybių daugybė! O dvasiai peno gausite kaip niekur kitur. Visiems rekomenduoju.
Buvo nelengva įsiterpti į jūsų „atostogų“ grafiką: kai tarėmės dėl pokalbio, atsakydavote, kad filmuojate. Viename interviu pagavau entuziastingą mintį, jog būtų smagu sukurti lietuviškąjį filmo „Amžinai stilingos“ variantą. Galbūt jau filmuojate mūsų stilingas močiutes?
Šį kartą taip susiklostė. Atvykau į „Kino pavasarį“, tad dienotvarkė buvo gana įtempta. Ne, močiučių dar nefilmuoju – padedu broliui kurti trumpametražį dokumentinį filmą apie „Maisto banko“ veiklą. Jie daro didžiulį darbą – tą milžinišką kiekį tinkamo vartoti maisto, kuris keliautų į šiukšlių dėžę ir paprasčiausiai supūtų (tokio yra apie 30 procentų), jie padalija tiems, kuriems labiausiai reikia. Kas lieka (pavyzdžiui, daržovės) nuveža į žirgyną arba palieka kompostuoti, skiria Motinai Žemei, kuri mums vėl kažką išaugins. Kadangi labai palaikau savanorystės idėją, man ši veikla buvo daugiau negu maloni. Gaila tik, kad daugiau kaip pusės draugų nepamačiau ir jau nepamatysiu – rytoj išskrendu atgal į Niujorką.Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės
Portreto štrichai
Zodiako ženklas – Mergelė.
Šeimos pagrandukė, turi metais vyresnę seserį ir du brolius.
Studijos. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, kelerius metus dirbo pramogų žurnaliste.
Veikla. 2-ejus metus dirbo Niujorko madų žurnale „Nylon“, iš arti pažįsta Niujorko mados savaitės virtuvę. Dabar – laisva kūrėja. „Kaifuoju nuo filmų kūrimo. Tai – mano svajonių darbas!“
Pažintis su Amerika prasidėjo prieš 10 metų. Pagal studijų mainų programą „Work & Travel“ atvyko į Koloradą studijuoti žinių žurnalistikos (angl. broadcast) ir... liko.
Buvo ištekėjusi už 27-eriais metais vyresnio menininko, po trijų mėnesių pažinties. Santuoka truko trejus metus.
Namai. „Niujorke jaučiuosi kaip namie, šis miestas man patinka, gyvenu jame šešerius metus. Prieš tai trejus praleidau Kolorade ir Kalifornijoje. Į Lietuvą grįžtu dukart per metus.“
Jos stilius. „Eklektiškas. Man patinka leopardų raštai, ornamentų maišalynė ir struktūros suteikiantys drabužiai. Kailį ir odą perku tik dėvėtus.“
Amžinai stilinga. „Tikiuosi tikrai būti „Advanced Style“ moteriškė. Visos filmo herojės tvirtina, kad su amžiumi tampame tik laisvesnės ir drąsesnės. Tai – mano gyvenimo filosofija.“
Stebėtoja. „Lietuvės labai stilingos, man smagu stebėti jų stilių. Jos mėgsta ryškias pėdkelnes, derina keistus raštus. Ir šukuosenos čia įdomesnės. Kada nors būtinai jas įamžinsiu! Mėgstu stebėti ir parduotuvių vitrinas – jose atsispindi, ką turime.“
Kosmetika. „Labai patinka „Dr. Hauschka“ ir „Weleda“ gaminiai. Man, plastiko nacistei, svarbu, kad jų galima įsigyti metaliniuose ar stikliniuose indeliuose.“
Vegetarė, nevalgo mėsos ir žuvų. Mėgsta kiaušinius. Dievinas uogas.
Ryto ritualas. „Į karštą vandenį įspaudžiu citrinos ir išgeriu.“
Sportas. „Bėgioju. Jei man blogai, po 20 minučių krosiuko išprakaituoju ir blogą nuotaiką. Džiaugiuosi, kad žmonės vis daugiau sportuoja. Kai sausį ir vasarį buvo labai sunku, mano 60-metis kambariokas nuolat kartojo: „Užsirašyk į sporto klubą.“ Ir iš tiesų – padeda!“
Kaip gydosi? „Alternatyviais ir natūraliais būdais: nuo skausmo ar peršalimo gelbsti akupunktūra. Kadangi dažnai peršąlu, gydausi česnakais, imbierais, citrinomis, stengiuosi pailsėti.“
Kūrėjai, kuriais žavisi: M. K. Čiurlionis, Werneris Herzogas, Freddie Mercury, Axlis Rose’as, Andy Warholas ir daug kitų.
