- Kremliaus mada – nuo Stalino iki Gorbačiovo. Kas itin mėgo importinius apatinius?
- Savaitės ikona. D. Bosas: būkime atviri – Lietuvoje nėra daug renginių, į kuriuos galėtum eiti pasipuošusi suknele už 100 000
- Geros naujienos iš M. Douglaso ir C. Zeta-Jones
- Savadarbiame name iš šiaudų ir molio net žiemą - trumpomis rankovėmis
- 52 m. Pamela atrodo lyg 21-erių - kokia jos jaunystės paslaptis
- Eksperimentas: kaip aš laikiausi populiariosios sulčių dietos ir kodėl to nebekartosiu
„Neronas (37–68 m. po Kr.)
Imperatorius Klaudijus, tiesa, nėra išprotėjęs kaip jo pirmtakas Kaligula. Tačiau ir sveikas nėra. Tikriausiai sirgo encefalitu, smegenų uždegimu, dėl kurio jis ir buvo toks paliegęs. Kalbėti jis gali tik mikčiodamas, galva ir rankos nuolat virpa. O eiti taip sunku, kad Romos gatvėmis visuomet nešamas dengtais neštuvais. Senate kalba vis sėdėdamas. Su trečiąja žmona, visų pripažinta gražuole Valerija Mesalina, susilaukia sūnaus ir pavadina Britaniku. Įvykdžius Mesalinai mirties bausmę penkiasdešimt aštuonerių imperatorius per Naujųjų keturiasdešimt devintųjų metų šventę veda dar kartą – trisdešimt ketverių metų išmintingą ir gražią dukterėčią Agripiną, jaunesniąją Kaligulos iš tremties grąžintą seserį, Germaniko dukterį. Nors santuokos tarp artimų giminių, tokių kaip dėdė ir dukterėčia, Romoje draudžiamos, Klaudijus priverčia Senatą šią nuostatą panaikinti.
Nuo šiol Agripina beatodairiškai daro viską, kad praskintų kelią į valdžią savo pačios iš ankstesnės santuokos trisdešimt septintų metų gruodžio 15 dieną Antijuje gimusiam sūnui Lucijui Domicijui Ahenobarbui. Ne ketveriais metais jaunesnis Britanikas, o tik jos sūnus turi tapti sosto paveldėtoju ir būsimuoju imperijos valdovu. Vos praėjus metams po vedybų ji priverčia Klaudijų įsūnyti dabar jau trylikametį savo berniuką. Šis gauna Nerono Klaudijaus Germaniko vardą.
Agripinai gyvenant tremtyje Ponto salose – čia ji atsidūrė trisdešimt devintaisiais Kaligulos įsakymu dėl tėvynės išdavimo – vaikas augo tetos namuose bemaž be išteklių ir varganomis sąlygomis, paprastoje aplinkoje ir dviejų vyrų auklėtojų prižiūrimas: vienas buvo, kaip žinome iš Svetonijaus, siras, šokėjas, o kitas – graikas, plaukų kirpėjas Anicetas. Šis po kelerių metų pagarsės dėl nelabai gražių dalykų. Dabar jaunąjį Neroną kone kiekvieną dieną sutiksi cirke, kur jis „neapsakomai atkakliai ir pelnydamas audringų aplodismentų“ dalyvauja ne taip jau nepavojinguose koviniuose raitelių pasirodymuose. Savo anksti mirusio kilmingo tėvo, Augusto posūnaičio, nemažą turtą atgauna tik tada, kai keturiasdešimt pirmaisiais imperatoriumi tampa Klaudijus. Tėvas Romoje išsiskyrė kaip gerbiamas, sumanus valdininkas. Tačiau turėjo nemažų žmogiškų ydų. Jis buvo brutalus, skrupulų neturintis ir kitus niekinantis žmogus – šias savybes, kaip atrodo, paveldėjo ir sūnus.
Vienintelis, kuris tuo netiki, bet mano, kad blogą charakterį lemia ne blogi įgimti polinkiai, o prastas auklėjimas, yra stoikų mokyklos filosofas Lucijus Anėjus Seneka Jaunesnysis. Dar Kaligulai valdant šis pagarsėjo kaip oratorius, eseistas, tragedijų kūrėjas ir filosofas. Patekęs į imperatoriaus nemalonę buvo ištremtas į Korsiką ir ten gyveno nuo keturiasdešimt pirmųjų metų. Imperatorius Klaudijus tenai jį pasiuntė dėl tariamos santuokinės neištikimybės Kaligulos seseriai Livilai. Agripina sugrąžina penkiasdešimt ketverių metų Seneką į Romą, kad „pirmajam tarp mokytųjų“ – kaip Plinijus Vyresnysis jį pavadino dėl garsių mokslinių veikalų – pavestų auklėti ir lavinti savo sūnų. Seneka privalo dabar jau imperatoriaus sūnų Neroną rengti būsimam valdovo vaidmeniui. Per nuolatines ir reiklias pamokas Neronas turi plušėti mokydamasis geometrijos, aritmetikos, astronomijos, muzikos teorijos, gramatikos ir retorikos, nes šių žinių jam labiausiai trūksta. Tačiau geru oratoriumi jis niekuomet netapo. Nedomina jo ir etikos bei moralės klausimai. Penkiasdešimt dvejais metais vėliau už jį gimęs Tacitas „Analuose“ rašo, kad Neronas dar būdamas berniukas „savo gyvu protu nuo pat mažens linko į kitus dalykus: jis raižė, piešė, dainavo, mokėsi valdyti arklius“. Kariniai dalykai jam nė motai.
Kai Neronui sukanka šešiolika, Klaudijus jį apvesdina su savo tikra dukterimi Oktavija ir suteikia jam titulą princeps iuventutis („jaunuomenės vadas“). Tai kartu reiškia, kad nuo šiol jis yra vienintelis sosto įpėdinis. Sukta, garbės ir valdžios trokštanti Agripina dabar gali sakyti turinti vienintelį vyriškosios lyties palikuonį, tiesiogiai susijusį su Augustu, Romos imperijos kūrėju. Tikslas beveik ranka pasiekiamas. Kliudo tiktai Klaudijus. Agripina į pagalbą pasitelkia patyrusią rūmuose dirbančią ir nuodus sutaisyti mokančią Lokustą. Imperatoriškasis valgių ragautojas Halotas įberia nuodų į Klaudijaus labai mėgstamą grybų patiekalą. Tačiau imperatorius tik suviduriuoja ir lieka gyvas. Paskui apnuodijama plunksna, kurią imperatorius romiečių papročiu nuolat naudoja po valgio vėmuliui sužadinti. Šįkart nuodai suveikia, nors ir lėtai. Klaudijus gyvenimo dienas užbaigia vėlų penkiasdešimt ketvirtų metų vakarą iš spalio 12-osios į 13-ąją žiūrėdamas spektaklį. Kitą rytą Neronas pasirodo sargybą einantiems pretorijonų gvardiečiams ir šie jį sutinka džiūgavimo šūksmais. Jis įsodinamas į neštuvus ir nunešamas tiesiai į pretorijonų stovyklą, kur, kaip rašo Tacitas, sveikinamas kaip naujasis imperatorius. Senatui nelieka nieko kita kaip šį skyrimą patvirtinti. Tačiau Klaudijaus testamentas neperskaitomas, nes bijomasi žmonių pasipiktinimo, kad „neteisingai ir įžūliai“ pirmenybė suteikiama ne tikrajam sūnui Britanikui, o posūniui.
Tad štai, vos septyniolikos sulaukęs Neronas – naujasis Romos imperatorius. Jis taps vienu žinomiausių Romos imperijos valdovų. Vargu ar rastųsi kas nors, kas nebūtų girdėjęs jo vardo. Neronas į istoriją įėjo kaip nieko nepaisantis ir pamišęs tironas. Tacitas mėgina savo skaitytojus įtikinti, kad tais metais, kai Neronas atėjo į valdžią, buvę „matyti daugybė stebuklingų ženklų, pranašaujančių reikalus pakrypsiant į bloga“. „Ugnis iš dangaus degino kariuomenės ženklus ir karių palapines, ant Kapitolijaus viršūnės nusileido bičių spiečius, gimė žmogaus ir kiaulės su vanago nagais pavidalus turintys padarai.“ Ant to paties malūno vandenį pila ir Svetonijus savo maždaug po septyniasdešimties metų ėmus Neronui valdyti pasirodžiusiose dvylikos imperatorių biografijose „Cezarių gyvenimas“: jis rašo, kad padangėje pasirodžiusi kometa, o į Augusto mauzoliejų trenkęs žaibas.
Įžengdamas į sostą Neronas yra jaunesnis už visus ankstesnius pirmtakus ir šio amžiaus nepakanka tikrai valdyti imperiją. Nors inauguracinį pranešimą Senate perskaito pats, tačiau jį parašė Seneka. Savo kalboje Neronas skelbia grįšiantis prie pagrindinių politinių Augusto principų. Senatoriai turį vėl įgyti didesnę politinę įtaką. Ateityje jiems būsią suteikta daugiau laisvės viešai išsakyti savo nuomonę. Kaip ir anksčiau Kaligula, taip ir jis kiekvienam pretorijonui pažada pinigų, ir šį kartą jie yra milžiniški – po penkiolika tūkstančių sestercijų kiekvienam. Ši suma atitinka penkerių metų algą. Pareigų perėmimo dieną net tribūnui, paklaususiam, koks bus kariškių slaptažodis, atsakė: „Geriausioji motina!“ Ir iš tikrųjų Agripina Jaunesnioji tą pačią dieną ima tvarkyti visus valdymo reikalus. Pirmą kartą pasaulinę Romos imperiją – nors ir neilgai – valdo moteris. Šis faktas sukelia didžiausią susidomėjimą, nes nieko panašaus iki tol Romoje dar nėra buvę. Pirmosiose penkiasdešimt ketvirtais metais naujosios valdžios nukaldintose aukso ir sidabro monetose kartu vaizduojami Neronas ir Agripina, tačiau Neronas – tik reverse. Motina kaip monetų kalybos teisę turintis asmuo puikuojasi priekinėje, svarbesnėje pusėje. Tai pirmas ir paskutinis kartas ilgoje Romos imperijos istorijoje, kai moteris vaizduojama viršesnė už imperatorių. Agripina moka apsukriai naudotis savo išskirtine padėtimi. Kaip praneša Tacitas, jos nurodymu Senato posėdis šaukiamas imperatoriaus rūmuose, „idant ši, pasislėpusi už užuolaidos, dengiančios tam tyčia iškirstas duris, negalėdama nieko matyti, viską girdėtų“. Vieną kartą, atvykus armėnų pasiuntiniams, „ji norėjo užlipti ant imperatoriaus paaukštinimo ir kartu posėdžiauti, bet Seneka, kitiems iš pasibaisėjimo apstulbus, paragino pasitikti ateinančią motiną. Taip po sūnaus meilės priedanga buvo išvengta nešlovės“.
Motinos dominavimas jaunąjį Neroną paveikė neabejojamai neigiamai. Net sklido gandai, kad Agripina dažnas sūnaus glamones panaudojanti piktam – jam gundyti ir su juo miegoti siekdama jį dar stipriau laikyti savo rankose. Tuo metu dar nesimatė psichikos sutrikimo, liguisto proto pasimaišymo požymių, dėl ko imperatorius vėliau įgijo tokį blogą vardą. Tačiau jau ir dabar yra ydingas, dvasinės pusiausvyros neturintis žmogus, kurio jautrią asmenybę vis labiau negerai veikia aplinkybės ir įvykiai. Atitekęs valdovo vaidmuo jam ne prie širdies. Užuot valdęs šalį, mieliau atsiduotų meniniams polinkiams. Ir ne vien tai. Jis jaučia nenumaldomą norą tuos savo gebėjimus rodyti viešai. Patikėtiniams nuolat cituoja graikų patarlę, kad slepiama muzika esanti bevertė. Savo meniniams gebėjimams lavinti negaili nei laiko, nei didžiulių pastangų. Jis pasikviečia garsųjį lyrininką Terpną ir su juo mokosi. Kaip žinome iš Svetonijaus ir Tacito, norėdamas pagerinti savo balsą Neronas ant krūtinės dėdavęsis švino plokštes. Jis mokosi kvėpavimo technikos ir reguliariai atlieka pratimus balso stygoms stiprinti. Kad išsaugotų tinkamą svorį, vartoja vimdomųjų vaistų ir daro klizmos procedūras. Be to, stropiai laikosi dietos ir vengia maisto, kuris prastai veikia balso stygas. Todėl, pavyzdžiui, nevalgo obuolių, nes jie, ano meto supratimu, kenkią balsui. Užtat daug valgo džiovintų figų, kurios tariamai gerinančios dainavimą, taip pat pjaustytų česnakų su aliejumi ir ypač svogūnų. Prie jo, pasak Svetonijaus, ir taip nemalonaus kūno kvapo prisideda dar ir aitrus svogūnų dvokas. Jo dėmėto, į nutukimą linkusio kūno skleidžiamo prakaito tvaiko nelabai nuslopina ir tai, kad rankas ir padus vis įtrina kvepalais ir jų apsčiai pila į vandenį, kuriame maudosi.
Kad per meninius pasirodymus atrodytų dailesnis, savo šviesiai rudus, kai kada iki pečių nutįsusius plaukus liepia sudėti žemyn krintančiomis bangomis – tokia šukuosena tuo metu madinga tarp paprastų Romos vežikų. Ne vien tai motinai kelia nepasitenkinimą. Ji ypač piktinasi moteriškais graikiškais drabužiais, kuriais rengiasi sūnus. Dėl to ji dažnai iš jo šaiposi, net pašaliniams girdint. Neretai jis vaikšto apsitaisęs akį rėžiančiais margais drabužiais, kurių apatinė dalis žemiau liemens panaši į plačiaklostę togą, o viršutinė – į tuniką. Kaklą apsivynioja ryškių spalvų kaklaskarėmis. Kai kada vilki labai trumpą, perjuostą, gėlėto audinio su raukta apykakle tuniką, kokias mėgsta namie nešioti kai kurios romėnės.
Visoje Romoje sklinda piktos kalbos. Buvo girdėti neįtikimiausių gandų. Imperatorius lytiškai santykiaująs ne tik su jaunomis gražiomis mergaitėmis, bet ir su senyvais vyrais, berniukais ir eunuchais. Tarp mūrų įrašų Pompėjuose yra ir vieno prostituto žodžiai, esą jis keturis kartus Neronui buvęs pasismaginimo partneris. Kai vis dažniau žmonės paslapčia kuždasi, kad Neronas turįs intymių santykių su savo paties motina ir, kaip pažymi Tacitas, kad jaunasis imperatorius „netekęs anos teikiamų malonumų nepradėtų ieškoti gėdingų ryšių su aukštuomenės damomis“, Senekai šauna mintis, jog jo globotiniam reikia pakišti buvusią jauną gražią vergę, iš romėnų provincijos Asijos atgabentą anuomet nepilnametę ir įdarbintą imperatoriaus Klaudijaus rūmuose. Jos vardas Aktė ir ji privalo kiaurą parą prireikus tenkinti jo seksualinius įgeidžius. Nors Agripina dėl to nepatenkinta, bet triukas veiksmingas. Neronas merginą įsimyli ir net užsimano ją vesti. Todėl buvusius konsulus verčia liudyti, kad Aktė neva kilusi iš karališkos šeimos. Su tikrąja žmona Oktavija jis vis tiek nebeturi santykių, kaip sako Tacitas, „dėl likimo įnorių, ar kad draudžiamas vaisius saldesnis“.
Pirmaisiais jaunojo imperatoriaus valdžios metais valstybės valdymo ir administravimo reikalus daugiausia tvarko Seneka ir jo ištikimas bendradarbis, pretorijonų gvardijos vadas Būras, taip pat Agripina, o Neronas vis labiau pasiduoda imperatoriui visiškai nederamai gyvensenai.
Tas pasinėrimas į kitą pasaulį jo charakterio formavimuisi neišeina į naudą, priešingai, jis padeda skilti asmenybei. Devyniolikmetis Neronas gyvena tik iš paviršiaus dorai atrodančiame pasaulyje. Sutemus jis persirengia vergu – kad niekas neatpažintų – ir su kitais jaunais savo luomo bičiuliais bastosi po liūdnai pagarsėjusius Romos kvartalus, viešnamius ir smukles. Dažnai įsilaužia į parduotuves ir jas apiplėšinėja, užpuldinėja namo grįžtančius miestiečius, juos sumuša ir paskui įstumia į kloakas. Save apsistato rinktiniais kareiviais ir gladiatoriais, kurie tam tikru atstumu seka iš paskos gavę įsakymą, jei pasirinktos aukos priešinasi, panaudoti ginklą. Ar šie nusikaltimai rodo tik blogą, sugadintą charakterį, ar tai jau besitęsiančio liguisto proto sutrikimo požymiai? Į šį klausimą mūsų laikais vargu bau ar kas atsakytų neabejodamas. (...)“
