- Grožio dosjė. N. Marčėnaitė: niekada nenorėjau būti kaip visos
- Garsenybių stiliaus pamokos: madingiausi šios vasaros akiniai nuo saulės
- Savaitės ikona. J. Arlauskaitė-Jazzu: kaspinėliai, rožės ir „kvarbatkos“ manęs nežavi
- Asmeninių pokyčių konsultantė: per gyvenimą turi vesti ne baimė, o intuicija
- Žalumynų šaldymas žiemai
Pakilau atsisveikinti, kad skubėtų namo. Ten ji yra laukiama kiekvieną minutę. Ramybe alsuojanti iš vėžių neišmušama moteris mįslingai šypsodamasi nuėjo Užupio gatve pas du savo brangiausius žmones – mylintį vyrą ir dvejų metukų dukrytę Fridą.
Kaip gimė Jūsų meilė? Kaip susitikote su garsiuoju Amberlife'u – Edgaru Lubiu?
Aš jį pažinau kaip dainų autorių ir vokalistą. Artimiau susipažinome per draugus. Jis tuo metu gyveno Islandijoje, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą. Pradėjome šnekėtis apie tai, kaip aš, Vilniaus universitete laimėjusi konkursą, metus Norvegijoje mokiausi kalbos. Puikiai kalbėjau norvegiškai. O Edgaras išvyko į Islandiją aplankyti savo muzikinės grupės „Amberlife“ klavišininko. Planavo pabūti du mėnesius, tačiau liko visus metus.
Ar greitai Judviem pradėjo trukdyti atstumas?
Bendravome laiškais. Edgaras rašė tikrus ir labai gražiai juose atsiskleidė. Saugau ne tik vyro meilės laiškus – turiu jų ir iš vaikystės, paauglystės. Mano bičiulė anksti išvyko mokytis į Prancūziją, mudvi susirašinėjome. Tai toks gyvenimo turtas! Sentimentali mūsų prigimtis primena M. Prousto kūrybą. Žmonės ranka mažai berašo. Kai reikia ką nors brūkštelėti, – stresas, ranka neklauso. Mano mama, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokindavo: „Jei dvejoji, kaip rašyti žodį, rašyk ranka, nes ji įsimena.“ Internetas sudaužo žmogaus esybę, kūrybiškumo klodus. Skaitau popierines knygas. Kai kraustomės, mano vyras susiima už galvos: „O Dieve, buvo devynios dėžės, dabar – dvigubai daugiau!“
Vienas – Islandijoje, kitas – Lietuvoje. Ar galėjote įsivaizduoti bendrą ateitį?
Gal jis ten ir būtų likęs, juk turėjo gerą darbą tarptautinėje kompanijoje. Kai jausmai pasiekia aukštesnį tašką, svarstai, kaip su tuo žmogumi praleisti daugiau laiko, ieškai bendrumo. Tik va – atstumas. Abiem tenka galvoti, kuris aukosis. Iš pradžių aš svarsčiau, ką galėčiau ten veikti. Buvau nuvažiavusi Edgaro aplankyti, ta šalis man patiko. Esu optimistė, pasišoviau išmokti islandų kalbą, juk ji panaši į norvegų. Man patinka kinas, ten išvystyta kino pramonė, galvojau – rasčiau įdomaus darbo. Kai meilės sparnai plazdena, gali ryžtis daug kam. Edgaras sakė: „Aš noriu kurti savo kalba, savo žmonėms, kurie supranta mano dainas.“ Suvoki, kad patogus gyvenimas neatsveria kūrybos troškulio. Kūrėjas turi jausti atsakomąjį ryšį. Tai irgi turėjo įtakos jo sprendimui grįžti. Edgaras kūrė, gyveno muzika, norėjo būti scenoje.
Ar greitai mylimasis pasipiršo?
Mes kartu esame šešerius metus. Kaip pasipiršo? Esu linkusi tai pasilaikyti. Orkestras iš dangaus nenusileido, bet buvo žiauriai netikėta. Tą dieną Edgaras mane tyčia išerzino, visaip provokavo, o paskui vakare... Jis ruošė staigmeną, aš netikėtai grįžau anksčiau ir ją sugrioviau. Edgaras bandė manimi visaip atsikratyti, jam reikėjo kažkur nuvažiuoti, o aš moteriškai susierzinau: „Kas čia dabar darosi? Aš grįžau, o jis nesidžiaugia!“ Paskui labai juokėmės.
Edgaras yra Jums parašęs ne vieną dainą.
Mano vyras į dainas sudeda visą širdį, visus išgyvenimus. Duoda paklausyti. Mano teismas galbūt ne visada malonus. Mėgstu turtingą tekstą, man reikia sudėtingų frazių. O jis nori mintį perteikti lengvai. Taip, Edgaras yra skyręs man dainų, tačiau savintis jų negalima. Tai, kad gyveni su kūrėju, nereiškia, jog viskas yra sukurta tau. Tikiu, kad jį įkvepia ir mūsų dukrytė Frida. Naujas potyris, jausmai atveria duris, kurių dar nebuvai užtikęs. Vaikas tau dovanoja tą „dabar“, nes turi sustoti, atsisėsti su ja ir skaityti knygutę, pasakoti, žaisti, dėlioti...
Kaip atsiskleidė Jūsų vyras gimus dukrai?
Stipriausias ryšys užsimezga turbūt tada, kai vyras gali susikalbėti su vaiku. Jie su Frida turi savo žaidimų, šie man kartais ir nelabai patinka. Šokinėjimai, strikinėjimai, gaudynės... Mudvi skaitome, mokomės raidžių, dėliojame, piešiame, o grįžta tėvelis, ir iškart prasideda dūkimas. Arba maudyti ją gali tik tėtis. Kai noriu tai daryti aš, šaukia: „Ne, tėtis, tėtis!“ Į darbą grįžau, kai Fridai buvo aštuoni mėnesiai. Iki šiol ją maitinu. Mano darbas yra tobulas – užtrunku tik keturias valandas, taigi galiu su vaiku pabūti, padirbėti ir vėl grįžti į šeimą. Frida jau pradeda kalbėti frazėmis, džiaugiuosi, kad galiu matyti tuos augančio vaiko stebuklus. Iš pradžių, kai išeidavau į darbą, su dukryte būdavo Edgaras, bet mūza reikalauja laiko sau. Jam būdavo sunku: ryte išvažiuoja į studiją, pradeda kurti, o netrukus reikia grįžti. Vaikui, kai būni su juo, atiduodi visą save – ir fiziškai, ir emociškai. Kas lieka kūrybai? Turiu sudaryti Edgarui sąlygas dirbti, turiu gerbti ir vertinti jį. Nusprendėme, kad keturias valandas dukrytė pabus su aukle.
Man juokinga, kai vadybininkai Edgarui sako: „Tu gal daugiau šypsokis.“ Aš jį rimtą, susikaupusį atsimenu nuo tada, kai dar artimai nepažinojau. Atrodė lyg iš kosmoso nusileidęs ateivis: atviras žvilgsnis, didelės žydros akys. Išskridęs. Jei kas būtų man pasakęs, kad turėsiu su juo šeimą, būčiau atšovusi: „Juokaujate?!“ Edgarui nėra lengva. Scenoje dabar klesti agresyvus seksualumas. Vyras turi rodyti treniruotą torsą, kvailai strikinėti... Tai lengviausias kelias tapti populiariam, o Edgaras tokiems idiotiškiems standartams niekada nepaklus. Todėl ir vengė televizijos. Televizija laviruoja tarp to, kas pigu ir kokybiška, miglos, iliuzijos ir tikrovės. LRT „Auksinis balsas“ man buvo atradimas. Pradėjau įkalbinėti Edgarą dalyvauti, sakiau: „Labiau atskleisi savo balsą, artistiškumą.“ Metus spyriojosi, bet aš jį vis stūmiau. Pagaliau pavyko.
Kai žvelgiate į savo dukrytę, ar matote save vaikystėje?
Esu iš Žemaitijos, iš Skuodo. Šeimoje esame trys seserys. Mano tėtis yra iš trijų sūnų šeimos, mama – iš trijų dukrų. Ir man reikės pasistengti. Aš – vyriausia, bet vienintelė „menininkė“ (taip esu vadinama šeimoje). Vidurinioji sesuo Sigita dirba banke, jaunėlė Monika studijuoja ekonomiką.
Pasiilgstu to šurmulio, kai visa giminė suvažiuoja pas močiutę į Plungę.
Sigita vaikščiodavo medžių viršūnėmis, tvoromis, jos krikšto tėtis juokdavosi: „Turėjai būti bernas.“ O aš buvau rami gerietė. Mano plungiškė močiutė – siuvėja. Turėdavo daug klienčių, modeliuodavo, piešdavo. Ir aš piešdavau lėlėms drabužėlius, norėjau būti kostiumų dizainere. Moku siūti, megzti, siuvinėti. Žvelgdama į dukrą, atpažįstu savo kruopštumą. Kai pastebėjau, kad jai patinka knygos, pasakiau: „Tai man malonė iš dangaus.“
Moters gyvenimas iki santuokos ir po jos – skirtingi etapai?
Mano tėvai niekada nesibardavo. Mama sakydavo: „Nematau prasmės bartis. Jei susiejome savo gyvenimus, jei vis tiek turėsiu su juo susitaikyti, kam apskritai pyktis?“ Užaugau natūraliai suvokdama, kad neverta konfliktuoti, tad visaip to vengiu. Juk po barnio lieka nuoskaudų. Dabar suprantu, kodėl mama, kai susirasdavau kokį simpatiją, klausinėdavo: „O kokia jo šeima? Kas tėvai?“ Galvodavau, koks skirtumas, juk ne su tėvais gyvensiu. O tai yra esminis dalykas. Norime ar ne, iš šeimos atsinešame jei ne viską, tai didžiąją dalį savo vidinės jausenos, emocinio stabilumo.
Man tėveliai yra autoritetas. Visada norėjau turėti tokią šeimą, kokią jie yra sukūrę. Mūsų namuose buvo taika, ramybė. Jutome tėvelių gerumą, rūpestį, jautėmės tvirtai. Emocinis šiltnamis. Gal dėl to dabar ir mane traukia namo. Aš ten pailsiu, jaučiu harmoniją. Jei iš erzelio reikėtų pabėgti, bėgčiau tik į savo tėvų namus. Žinoma, dabar turiu savo šeimą. Darbe skaitau žinias, tekstai dažnai būna persunkti negatyvumo, bet grįžtu namo, uždarau duris ir savo erdvėje jaučiuosi emociškai šviesi. Ir savo vaikui noriu sukurti tokius namus, kokiuose pati užaugau.
Niekam neperšu vegetarizmo, veganizmo ar žaliavalgystės kaip teisingiausio mitybos kelio. Aš taip pasirinkau, man tai tinka.
Jūsų vyrui labai pasisekė, kad sutiko ramią, išmintingą moterį.
Mano tėtis – inžinierius, mama – mokytoja. Mokslas mano tėvų šeimose buvo svarbiausias dalykas. Ir mamos, ir tėčio tėveliai dirbo, arė, kad trys atžalos įgytų aukštąjį išsilavinimą. Mama sakydavo, kad tėvų pareiga – išleisti vaikus į mokslus. Gyvenimo pozicija, nuostatos susiformuoja šeimoje. To iš pradžių neįvertini. Mano tėtis – ramus, lėtas, stabilus, tikras žemaitis, mama jausdavosi kaip už mūro. Ji labai stengėsi puoselėti tradicijas – pavyzdžiui, kartu pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti Prisimenu namuose geležinę tvarką: grįžta tėtis iš darbo, mes sėdame prie stalo. Iki tol – jokio užkandžiavimo. Savo šeimoje taip pat siekiu, kad kasdien visi susėstume prie stalo.
Ar Edgaras Jus sugundė tapti vegetare?
Vegetarė nebuvau, bet mėsa irgi nebuvo mano mėgstamiausias valgis. Edgaras jos, kai susipažinome, nevalgė, bet abu mėgome žuvis. Islandijoje net banginio ragavau. Dabar iš gyvūninių maisto produktų mūsų racione liko tik pieno produktai, bet vasarą ir jų stengiamės atsisakyti. Mano ir Edgaro tėveliai gyvena nuosavuose namuose, turi ūkelius, tad visokių daržo ir sodo gėrybių iš jų parsivežame. Obuoliai, burokėliai, bulvės, morkos, pupelės, moliūgai išsilaiko iki naujo derliaus. Jau yra ridikėlių, salotų, špinatų, gražgarsčių, – savaitgalį važiuosiu pas tėvus parsivežti. Perku ekologiškas daržoves, mirkau sodos vandenyje. Manęs klausia: „Tai kaip tie nitratai?“ Jei valgote mėsą, neišvengiate hormonų, antibiotikų ir viso kito. Suvokimas turi ateiti savaime. Jei dieną nevalgai mėsos, o naktį sapnuoji kumpį, vadinasi, šio produkto dar ilgiesi. Kai pradedi mąstyti, susiformuoja atsakingas požiūris į pasaulį. Į klausimą, kodėl nevalgau mėsos, atsakau: „Man labai gera žinoti, kad nenužudžiau.“ Dabar labai paprasta – nueini į parduotuvę, nusiperki bevardės filė. Tau nereikia gaudyti vištos, kirsti jai galvos, pešti plunksnų ar pačiam svilinti paršiuko. Ne visi ir kaimo žmonės sugebėdavo kiaulę paskersti. Kviesdavo skerdiką. Kiaulė iš vakaro jausdavo savo galą, tapdavo nerami, vedama pjauti klaikiai žviegdavo, vienas žmogus jos iš tvarto ištempti negalėdavo. Mes turėjome triušių. Kartą tėtis pasakė: „Žinot, aš jų nebeauginsiu. Sykį nužudžiau, nebegaliu.“ Nemąstome, ką darome, slystame paviršiumi. Paviršutiniški tampa ir mūsų santykiai.
Kai laukėtės dukrelės, ar gydytojai neperspėjo dėl galimo geležies, baltymų trūkumo?
Lankausi pas protingas medikes. Šeimos gydytoja pasakė: „Atliksime tyrimus ir viską pamatysime.“ Kai pradėjau lauktis Fridos, nuėjau pas griežtą, bet labai šaunią ginekologę. Ji rėžė: „Skaičiau skaičiau, žinau, kad nieko nevalgote.“ Visą nėštumo laikotarpį tyrimai buvo geri. Įsitikinau, kad čia yra daug mistifikavimo. Draugė laukdamasi kirto kepsnius su krauju, o geležies trūko vis labiau ir labiau, teko gerti papildus.
O koks stebuklas yra motinos pienas! Maitinamas mažylis rečiau serga, stiprėja imunitetas, gilėja motinos ir vaiko ryšys.
Niekam neperšu vegetarizmo, veganizmo ar žaliavalgystės kaip teisingiausio mitybos kelio. Aš taip pasirinkau, man tai tinka, neprieštarauja mano vertybėms. Gerai jaučiuosi ir fiziškai, ir emociškai.
Jūsų dukrytė iki šiol nežino mėsos skonio?
Kai susėdame prie didesnio šeimos stalo, mato, kad kiti valgo tai, ko ji nėra ragavusi. Pastebėjau, kad ir mano artimieji mėsos pradėjo vartoti kur kas mažiau. Svarstydami, ko tiems vargšams vegetarams pagaminti, vis įdomesnių patiekalų prigalvoja. Tetos ir mama varto knygas, kuria receptus. Oi, kaip skaniai jos gamina! Būna ant stalo ir mėsos. Frida domisi: „Kas čia?“ – „Mes nevalgome. Čia yra dėdės ir tetos.“ Ir viskas aišku. Draugai manęs klausia: „Ką reikės daryti, jei mes valgysime ir ji norės?“ – „Rūpinkitės tuo, kaip pasiteisinsite, kodėl jūs, geri tetos ir dėdės, gyvūnėlius valgote. Nes aš jai paaiškinsiu, kaip ta mėsa atsirado.“
Nepakanka vaikui pasakyti, kad nevalgome mėsos. Kaip mažyliui atskirti, kodėl kačiuką ar šuniuką mylime ir verkiame, kai jie miršta, o kitą gyvūnėlį paskerdžiame? Turi mąstyti apie moralinius dalykus ir skiepyti tvirtą požiūrį. Jei nieko nedarysi, vaikas manys, kad galima bet kaip elgtis ir su gyvūnėliais, ir su žmonėmis. Sako, kokie žiaurūs yra vaikai. Jie nėra žiaurūs, jie – mūsų atspindžiai. Vaikai mato skaidriai, bet kai kurie tėvai savo atžaloms uždeda margus, rožinius arba pasaulį iškreipiančius akinius.
Nemąstome, ką darome, slystame paviršiumi. Paviršutiniški tampa ir mūsų santykiai.
Ar vegetarams, veganams mūsų šalyje pakanka produktų?
Užsienyje yra daugiau, bet ir pas mus visko užtenka. Atostogavome Portugalijoje, ten veganu būti lengva – yra daug produktų iš sojų, galima nusipirkti avižų, ryžių, migdolų pieno... Man labai skanu avižų grietinėlė ir augalinis pienas. Esu pasiryžusi mokėti daugiau, bet noriu žinoti, ką valgau. Avižų pienas tinkamas vartoti trumpiau, tačiau jame nėra konservantų, antibiotikų, skonio stipriklių. Mūsų senoliai padarydavo aguonų, kanapių, avižų pieno. Išmonės lietuviams tikrai netrūksta.
Kokį patiekalą labiausiai mėgstate?
Atidarau šaldytuvą ir pasižiūriu, ko turim, iš ko simfoniją grosiu. Yra sojų sūrio, batato galiukas, špinatų, avižų grietinėlės – visa, ko reikia geram troškiniui paruošti. Sluoksniuoju daržoves, prieskonius, žoleles, pašaunu į orkaitę, ir kaskart – vis kitoks patiekalas. Reikia tik fantazijos turėti ir norėti, kad maistas būtų įvairus. Kai kurie žmonės sako, kad tapę vegetarais nusistekeno. Jei anksčiau maitinosi vištiena ir dešrelėmis, o atsisakę mėsos valgo tik lapus ir bulves, tada taip. Seniau nemėgau ankštinių daržovių, ypač pupelių. Dabar mano racione yra lęšių, šparaginių pupelių, pupuolių, avinžirnių. Mėgstu riešutus. Mama juokiasi, kad žoles, kurias vaikystėje raudavo kiaulėms, dabar valgo duktė. Prisiskiname garšvų, kitų maistingų žolyčių, įmetame vaisių, įpilame avižų pieno ir susiplakame žaliųjų kokteilių. Juos geria ir mūsų dukrytė.
Kandidatai į mero postą per rinkimus žadėjo, kad vegetarams skirtų darželių Vilniuje tikrai bus. Laukiame.
O jei mergaitė kada nors paragaus mėsos ir jai patiks?
Jai spręsti. Valgydamas žvėrį, negali nežvėrėti. Žmogus, kuris valgo kraujuotą mėsą, stoja į plėšrūnų giminę. Darbe yra medžiotojų, jie klausia: „Vaškyte, negi tu nenori stirnienos? Įsivaizduok, garuoja…“ Sakau: „Matau stirniuką, kuris galėjo gyventi.“ Gyvulių ligos – mums siunčiami signalai, kad susivoktume. Kiaulių maras, kempinligė, juodligė, salmoneliozė, bruceliozė, paukščių gripas... Žmogus net rizikuoja susirgti, kad tik gautų valgyti mėsos. Arba kailiniai. Kol nematai skerdžiamų, lupamų gyvūnėlių, gali vilkėti, juk šilta, gera, malonu liesti. Kartą perbraukiau pirštais per ilgus vienos ponios kailinius ir pasidžiaugiau: „Koks nuostabus pliušinis meškiukas!“ O ji man sako: „Čia yra skusta audinė.“ Atšokau lyg nukrėsta elektros srovės. Nužvelgiau nuo galvos iki kojų ir iš karto įsivaizdavau, kiek gyvūnėlių ant jos kabo. Pašiurpau. Pagalvojau: „Tu vaikštai apsigaubusi lavonais.“
Internetas sudaužo žmogaus esybę, jo kūrybiškumo klodus. Skaitau popierines knygas.
Ar neketinate keltis gyventi už miesto, sodinti sodo, auginti savo daržovių?
Gyvenimas už miesto turi ir savo grožio, ir vargo. Vaikas auga, tektų vežioti į mokyklą, būrelius. Edgarą miestas erzina. Jis dažnai šneka apie namuką kur nors užmiestyje. Sako: „Įsivaizduoji, įsirengiu studiją, užsidarau…“ Aš galiu prisitaikyti. Moteris yra kaip upė, ji teka vagele, apeina akmenis, šapelius nusineša kartu su savimi, srauniau, tekliau, bet vis tiek išlaviruoja. Vyras turi turėti iššūkių, kasdien – į kovą. O moteris viską amortizuoja. Šeimoje ji gali užgniaužti vyrą arba iškelti, paversti vergu, nusmurgėliu arba karaliumi. Reikia turėti kantrybės, sau pasakyti: „Tu truputį palauk, dabar jo laikas.“ Mūsų šeimoje dabar yra Edgaro laikas. Jis išleido albumą „Tu – dalis manęs“, koncertuoja įvairiuose Lietuvos miestuose. Būtų nesąmonė tada, kai mokosi tekstų, kuria muziką, prašyti: „Tu išsiurbk kambarius, išvalyk kriauklę.“ Kiltų erzelis, abu jaustumės nelaimingi. Aš jam suteiksiu visas galimybes siekti savo tikslų. Moteris yra laiminga, kai jos šeimoje jauku, ramu, emociškai stabilu. Vyras jaučiasi laimingas, kai jam sekasi.
Aš taip pat buvau karštakošė, maniau, kad būsiu karjeristė, lipsiu stogais, viską turėsiu. Paskui supranti, kad moteriai reikia namų. O kai atsiranda vaikas, suvoki, kokia neįkainojama dovana tau skirta, kad už šią reikia atsidėkoti, būti gerąja fėja, kuri visus apeina, apglėbia nelaukdama, kol jai padėkos. Reikia išmokti mylėti nesitikint grąžos. Man gera, kad mano vyras yra laimingas, pagaliau jo kūrybiniai planai pildosi. Kartais, kai pabamba, kad čia tiek daug visko vyksta, aš jam sakau: „Prisimink laiką, kai apie tai svajojai, – tada įvertinsi šios akimirkos džiaugsmą.“
Portreto štrichai
Meilė. „Meilė – nedalomas jausmas. Reikia puoselėti savo gerumą, kad mylėtum ne tik savo artimąjį, bet ir kitus žmones, aplinką, pasaulį, būtum pakantus, kantrus. Kaip būtų gera gyventi, jei visi vieni kitiems dovanotume tik gerus jausmus!“
Vertybė. „Man didžiausia vertybė yra darni šeima.“
Abejingumas. „Man baisiausia yra abejingumas, susvetimėjimas, kai gali praeiti pro verkiantį vaiką, sukniubusį žmogų. Daugiabučiuose žmones skiria tik plytų siena, bet net kaimyno vardo nežinome. Trinamės nugaromis per ją, bet kuo labiau glaudžiamės, tuo svetimesni esame. Nuo abejingumo man kartais šiurpsta oda.“
Knygos. „Mėgstu norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo kūrybą. Esu labai išranki tekstui. Man svarbu mokytis iš turtingos kalbos, kūryba turi žadinti vaizduotę. Didžiausias pastarųjų metų atradimas – mūsų Kristina Sabaliauskaitė. Skeptiškai nusiteikusi paėmiau į rankas pirmą jos knygą „Silva rerum“, o perskaičiusi autorės atsiprašiau. Verkiau užvertusi Sauliaus Šaltenio „Demonų amžių“. Dabar, kai jaučiu ryškiausią prisirišimą prie dukters, rašytojo pasakojimas apie tai, kaip nuo mamos atplėšia vaiką, mane sukrėtė.“
Vardas. „Man labai patiko vardas Frida. Tyrinėdama giminės medį radau, kad mano mamos pusbrolio pirma žmona buvo žydaitė Frida. Įkvėpė ir stipri asmenybė Frida Kahlo. Tik savo dukrai nelinkiu tokio nelaimingo moters gyvenimo kaip šios meksikiečių dailininkės.“
Stebuklas. „Labai laukėme Fridos, jautėme, kad mūsų didelės meilės vaikas ateis itin stiprus. Gražiai supurtęs stebuklas. Vaikai ateina turėdami tam tikrą misiją. Ir gal ne veltui jie kartais delsia ateiti. Maža asmenybė su savo pasauliu. Reikia jai netrukdyti skleistis, žydėti. Žmogaus prigimtis – šviesi, tauri, visi vaikai yra geri.“
Balsas. „Būdama paauglė, išgirdusi savo įrašytą balsą, išsigandau – jis man atrodė negražus, žemas. Nelabai supratau, kai radijo dėstytoja V. Krivickienė pasakė: „Puikus balsas, bet, aišku, nuvilios jus Ž. Pečiulis į televiziją.“ O Pečiulis juokavo: „Ir žvilgsnis jūsų kaspirovskiškas, hipnotizuoja. Žmonės gali negirdėti, ką pasakojate.“
Grožis. „Niekada nemaniau, kad esu graži. Man sakydavo, bet nekreipdavau į tai dėmesio. Išeinu į miestą, draugės kumščiuoja: „Kaip į tave visi vėpso!“ – „Į mane?“ To dažniausiai nepastebiu iki šiol.“
Tabu. „Laikausi taisyklės nekenkti kitam, niekada nelipu per galvas. Už kiekvieną savo žingsnį turi būti atsakingas. Jei padarysi ką nors ne taip, anksčiau ar vėliau teks susimokėti. Jei nueisi trumpesniu keliu, kur nors kitur reikės padaryti lankstą. Reikia gerbti kitus. Žurnalistas turi dirbti taip, kad su savo herojumi galėtų pasisveikinti, kad susitikus nereiktų bėgti iš gėdos į kitą gatvės pusę.“
Paros metas. „Buvau naktinis paukštis – patikdavo rašyti, mąstyti, kai visi miega. Gimus Fridai, atradau ryto magiją. Gyvename Užupyje. Anksti atsikeliu, einu į turgų. Saulė šviečia, paukščiai čiulba, nė gyvos dvasios. Po pusvalandžio miestas staiga sukyla: lekia automobiliai, gyventojai puola į kepyklėlę šiltų bandelių.“
Metų laikai. „Man gražus kiekvienas metų laikas. Žiemą papuošia Kalėdos, jų beprotiškai laukiu: sugužės visi artimieji, susispaudę sėdėsim prie stalo, bus taip gera! Vasarą šiluma ir saulė suteikia energijos. Mama, išprotėjusi dėl jūros, ir mane susargdino jūros liga. Geriausiai pailsiu ant kranto.“
