- Ž. Vaškytė-Lubienė: šeimoje moteris gali vyrą paversti vergu arba padaryti karaliumi
- Šiam grožio receptui – 500 metų!!! Angliška jauninanti kaukė veidui
- Grožio dosjė. N. Marčėnaitė: niekada nenorėjau būti kaip visos
- Eva Tombak: sakote, vaikystė - gyvenimo džiaugsmo metas? Ponai, jūs su marškinėliais gimę...
- Sausas agurkų raugimo būdas - valgysite jau po 3 val.
To paties. Padaryti suplanuotus darbus ir dar kartą pasikrauti emocijų, apžiūrėti parodas, paslampinėti po šimtus kartų išvaikščiotas gatves, pasėdėti mielose kavinaitėse, pažiopsoti į žmones. Gražu. Viskas tame varliaėdžių krašte man visada žavu ir nesąmoningai patinka. Žinau, kad šiame gyvenime niekada nebūsiu prancūzė. Niekada tobulai neištarsiu “d’accord”. Bet neatsisakyčiau.
O kadangi savo bloge su patyrusiomis moterimis jau aiškinausi visokiausių paslapčių apie prancūzes, jų eleganciją, subtilumą, savivertes ir pan., šįsyk nutariau į moterišką prancūziškumo reikalą pažiūrėti akyliau ir savomis akimis.
Ir nors mano požiūrių planas įmantrus nebuvo, turėjau galimybių stebėti moteris, dirbančias skirtingose vietose, vaikštančias gatvėmis, lankančias muziejus, naršančias parduotuves, suplukusias nuo karščio ir velkančias krepšius su produktais ar išparduodamais drabužiais.
Taip, dabar Paryžiuje siaučia išpardavimų metas. Ir kai pas mus vitrinose masinama nuolaidomis net iki 50 procentų, ten kabinami skelbimai be jokių “net”, tiesiog – 70. O tarp masės atkeliavusių pirkėjų nuokainomis svaigsta ir vietinės moterys. Tiesa, per savaitę įlindau tik į kelias parduotuves Gallery Lafaytte, COS, UNIQLO. Ir neabejotinai daugiausia prancūzakalbių moterų “triūsė” Gallery Lafaytte, ypač batų skyriuose. Net jos neatsisako Jimmy Choo batelių, nukainuotų iki 70€. Tiesa, blizgiais aukštakulniais toli nenueisi, bet prancūzės, pirkdamos tokius, matyt, žino ką daro ir turi kur juos avėti.
Taigi pirmas pastebėjimas – prancūzės perka net ir labai vardinius daiktus, nors tikinama priešingai. Ypač kai tie daiktai nusileidžia iki protu suvokiamų kainų ribos, abejingųjų nelieka. Jos perka taip pat, kaip kinės, arabės ar rusės. Tik visko prisipirkusios prancūzės dažniausiai ir atrodo kaip prancūzės, o ne kaip nuvorišų išlaikytinės.
Dvi darbo dienas praleidau tarp menininkų ir juos ugdančių bei globojančių institucijų. Ten dauguma sutiktų moterų atrodė neįmantriai ir gana kukliai. Nei chrestomatinių Hermes skarelių ant kaklo, nei Louis Vuitton rankinių, nei perlų karolių, nei mažų juodų suknelių. Dienos metu – tamsus švarkelis su kelnėmis ar sijonu. Bateliai – balerinos arba vos aukštesne pakulne. Jokių platformų, jokių dekolte, nors karštis ir siekė per 30 C.
Tad dar vienas pastebėjimas – prancūzė nė už ką neatsisako dizainerių smerkiamos amžinosios spalvos – juodos. Tik niekaip neįžiūrėsi kokio vardo tas juodumas esąs. Etiketės ir ženklo ryškuma – ne joms. Dauguma sutiktų meno institucijų moterų, net ir dėvėdamos klasiką, atrodo įdomiai. Įspūdis – tarsi jas rengtų japonų mados kūrėjai, kuriems svarbu geometrija ir minimalizmas.
Trečias pastebėjimas – prancūzės tikrai valgo. Ir nemažai. Priešpiečių metu kapoja kaip medkirčiai, jokių knygose aprašomų švelnių ragavimų. Kalnus salotų jos kemša su mėsa, žuvimi, jūros gėrybėmis. Taip yra restoranuose, kur dienos metu gali rinktis užkandį ir karštą patiekalą arba karštą ir desertą, ir mokėti dienos pietų kainą: 17-30€, priklausomai nuo restorano lygio.
Ignoruojančios restoranus, apie pusiaudienį kantriai rikiuojasi eilėse “bulangerie” prie “kišų”, “paninių”, “bagečių”, “briošių”, įdarytų sūriais, salotų lapais, vištiena, jautiena, tunu, kiaušiniu. Arba su lauknešėliais sėdi parkuose ant žolės ir užkandžiauja. Kavinėse jos priešpiečius baigia kava su profitroliais, “macarunsais”, spalvingomis uogomis įdarytais pyragaičiais, citrinų ar obuolių pyrago gabalaičiu. Be kavos prancūzės gyvenimas neįsivaizduojamas. Ir kai jos atsisakai po priešpiečių, akivaizdu, jog nesi prancūzas.
Prancūzės neatsisako ir vakarienių. Ypač ištaigingų. Jei esi kviečiamas “apéritif dînatoire”, nusiteik trijų ar net keturių patiekalų “užkandžiams”. Austrės, paštetas su sviestu ir bagete bei vynuogėmis. Keptas tunas su kalnu žolinių salotų, bulvėmis, gigantiškos trešnės, po visa ko – sūriai. Nėr žinios kiek kartų per savaitę taip gardžiuojasi prancūzės, tikrai nekasdien, bet prie stalo, negirdėti nė vienos, burnojančios ant sviesto ar bulvės.
Ketvirtas akivaizdumas – jos rūko. Daug. Eidamos gatve, sėdėdamos prie staliuko kavinėje, išbėgusios į gatvę greta savo ofiso, su vaikais vaikštinėdamos parkuose, laukdamos autobuso, vairuodamos automobilį.
Penkta – jos lanko parodas. Ypač savaitgaliais. Iš begalės žmonių, stovinčių eilėse į ekspozicijas G. Pompidou centre, Louis Vuitton fondation, Grande Palais, Musée Jacquemart-Andre, Palais de Tokyo, prancūzių buvo ne mažuma. Juolab kad vasara – atostogos, aplink vien turistų ordos. Tai prancūzių neatbaido. Su vaikais, vyrais, draugėmis jos kantriai stovi eilėse prie meno.
Ir dar. Paryžietės mieliausiai važinėja motoroleriais, dviračiais, paspirtukais. Su aukštakulniais, romantiškai plevenančiais sijonais, apsikrovusios kompiuterių dėklais, rankinėmis, vardinių parduotuvių krepšiais, jos smagiai švilpia sostinės gatvėmis ir šaligatviais.
Jei šie pastebėjimai neatitinka kažkieno kito tikrovės, objektyvu. Taip rodo mano akys. Bet po savaitės tyrimų Paryžiuje, išvažiuodama vėl gailiai atsidusau, galėčiau čia sėdėti mėnesius ir nebūtų gaila nė vienos minutės. Bet kuriuo metų laiku rasi kur nueiti, ką pamatyti. Net ir karštais vasaros savaitgaliais, kai Paryžius ištuštėja ir Prancūzijos šiauriečiai traukia į pietus, o pietiečiai – į šiaurę.
Ką šįkart atradau dar?
Kad maloniausia eiti į tas pačias, nesyk nuzulintas vietas, vaikščioti po tuos pačius (kiek aukščiau paminėtus muziejus), skirti laiko tiesiog žioplinėjimui ir užsiėmimui, kurį britai vadina “people spotting” – žiūrėjimu į žmones.
Naujovės, kurios šio karto Paryžiuje gerokai susuko galvą, buvo labiau susijusios su šiuolaikiniais menais. Kadangi darbo reikalu vykau pasimatyti su Nicolas Bourriaud, Paryžiaus aukštosios dailiųjų menų mokyklos rektoriumi, meno pasaulyje itin gerbiamu kuratoriumi, laikomu šiuolaikinio meno Steve Jobsu, tai padarius visus darbus ir išsiuntus kolegą namo, toliau patraukiau šiuolaikinio meno ir reliacinės estetikos link.
Tačiau ištaikiau nukakti ir iki Giverny, impresionisto Claudo Monet gimtinės. Netoli Paryžiaus, bet jau Normadijoje, kur žydi garsieji tapytojo sodai ir lelijų tvenkiniai, svaigina rožių aromatai. Nesu išmananti augmeniją, bet tenykštę pamatyti labai verta, net ir nieko nesuprantant apie gėles.
Tiesa, klaida buvo į Giverny keliauti savaitgalį. Dar Saint Lazare geležinkelio stoties bilietų pardavėja įspėjo, gali tekti traukinyje ir pastovėti. Taip ir buvo. Žmonės su vaikais vežimėliuose, senukai, vos paklibantys, jaunimas su kuprinėmis. Visi traukė žvalgytis po tapytojo namus ir sodus, stovėti eilėse prie menininko gyvenimo istorijos, prie E. Degas tapybos ir piešinių ekspozicijos Giverny muziejuje, rikiuotis prie “galette” – tradicinių Bretanės blynų, normandiškai ruošiamų iš pusiau grikinių miltų.
Kitas atradimas – Louis Vuitton fondo muziejus ir kultūros centras. Nuo Triumfo arkos į jį veža fondo autobusiukas vos už 1 €, kur Bulonės miške pernai rudenį išdygo unikali šiuolaikinio meno meka. Marina Abramović, Andy Warhol ir daugybės šiuolaikinio meno guru eksponuojami darbai – ne viskas Bernard Arnault ir LVMH nuosavybė.
Tačiau įdomi prancūzų filosofija. LVMH fondas ir jo galva Bernard Arnault, kažkokiais keliais įsigijęs sklypą muziejaus statyboms prestižiniame XVI Paryžiaus kvartale, susikovė su tenykščiais parkų saugos specialistais. Mat vieta – unikali rekreacine prasme, kur jau daug metų neleistina jokia nauja statyba. Visas koncernas įsimalė į teismų karuselę ir po Konstitucinio teismo sprendimo išgirdo veto būsimam muziejui.
Tačiau LVMH nebūtų tik garbus mados koncernas, jei sustotų prieš tokią kliūtį. Reikalas nuėjo dar toliau ir taip įsiūbavo visą prancūzų kultūros bendruomenę, kad net Nacionalinė asamblėja, mūsiškai Seimas, ėmėsi fondo reikalų. LVMH koncernas laimėjo, įsipareigojęs unikalios architektūros statinį su visomis meno kolekcijomis po 55 metų perduoti valstybės nuosavybėn. Nes nacionalinis interesas buvo svarbesnis ir gal pirmą kartą istorijoje dėl jo buvo panaikintas net Konstitucinio teismo sprendimas.
Tuo tarpu fondo muziejus per pusmetį tapo vienu iš lankomiausių šiuolaikinio meno objektų Paryžiuje. Tai štai kaip prasmingai baigiasi reikalai, kai kinai be saiko perka visas LVMH koncerno prekes. Tuomet atsiranda puikių mecenavimo galimybių ir noro kaupti menus bei palikti juos šalies istorijai.
Apie kitus meno srities atradimus giliau ir nesiplėsiu, galėčiau dvi paklodes prirašyti. Bet trumpai tariant, jei šią vasarą būsit Paryžiuje, labai verta užsukti į Palais de Tokyo, pamatyti, ką šiuolaikinio meno srityje kuria Rytų menininkai.
Nepraleisti progos aplankyti Palais Galliera ir Jeanne Lanvin unikalios ekspozicijos bei nuosekliai išguldytos vienos iš pirmųjų Paryžiaus moters -“kutiurje” istorijos, prasidėjusios gražiojoje XX amžiaus pradžios epochoje.
Kantriai atstovėti eilę į Jean Paul Gaultier darbų retrospektyvą Grand Palais. Pamatyti visą prancūziškos mados “enfant terrible” kūrybą, nuosekliausiai eksponuojamą pagal istorinius etapus ir pasidžiaugti, jog tokie dalykai įmanomi tokioje vietoje ir dar esant gyvam ekscentriškajam kūrėjui.
Ir jei dar liks laiko, iš maisto srities maršrutų pasirinkti vakarienę “Lazare” restorane. Tai – dar vienas iš šviežesnių paryžiečių susižavėjimo objektų. Restorane, įsikūrusiame pačioje Saint Lazare geležinkelio stotyje, vietas tenka užsisakyti gerokai iš anksto ir nusiteikti sparčiai, visai neprancūziško tempo vakarienei.
Beje, “Lazare” konceptas – originaliai paprastas. Patiekti kokybiško prancūziško maisto žmogui, turinčiam tik vieną laisvą valandą tarp traukinių. Tačiau patirtis rodo, jog situacija susiklostė kitaip ir traukinių keleiviai turi tą valandą suplanuoti ir užsisakyti vos ne prieš kelias savaites.
Mat šefui Eric Frechon ir jo prieš dvejus metus įkurtam “Lazare” restoranui dėmesio nestinga ne tik dėl puikaus maisto, bet ir dėl jo kito, trimis “Michelin” žvaigždutėmis vertinamo restorano “Epicur” viešbutyje “Le Bristol”. Tad pasimėgauti “mišelininiu” maistu už įkandamą kainą – “Lazare” tiesiog privalu. Nenuostabu, kad kokybiško maisto gerbėjų gausa pranoksta lūkesčius.
Lygiai taip, kaip ir Paryžius pranoksta lūkesčius jame viešint nesvarbu kelintą kartą.
D’accord…
