Buvo jis išprovokuotas, dėl to ir paleido srautą girtų baisių minčių. O už jas susimokėjo reputacijos duobe, prarastu kontraktu „Dior“ mados namuose ir reabilitacijos klinikomis. Kas blaivam galvoj, tas girtam ant liežuvio, ar ne?
Kodėl dabar prisiminiau ketverių metų senumo reikalą? Todėl, kad skandalų, susijusių su svarbiais žmonėmis, pasaulyje kyla kasdien. Ir visi jie tampa įvykiais reikšmingiausiais, nes mėgėjų juos atkapstyti, išviešinti ir sutirštinti, kokie tatai baisūs reikalai, nestinga. Jei santykinai palygintume, kiek nesąmonių prikrečia eiliniai piliečiai ir kiek jų sukelia vadinamieji VIP’ai, labai aišku, kas sulauktų daugiau palankumo ir kas liktų kaltesni.
Štai dabar visi suka galvas dėl Karalienės Elizabeth II. Išviešintas 1933 metais nufilmuotas buitinis vaizdelis, trunkantis vos 17 sekundžių, išvogtas iš karališkojo archyvo, kur būsimoji Karalienė Škotijos Balmoralo pilies rūmų kieme, strikinėdama su sese ir motina, mokosi saliutuoti Hitleriui. Dauguma komentatorių sutinka, jog šiandien dėl to mesti kaltinimus 89 monarchei – neoru ir nedora. Kas ano amžiaus pradžioje galėjo numatyti, kuo baigsis Hitlerio atėjimas į valdžią. Tačiau nestinga “duobkasių”, trinančių rankas ir laukiančių atoveiksmio.
Arba štai pas mus. Kai kas labai laukia kuo pasibaigs pagrindinio šalies mados dizainerio padėka Dievui už tai, kad esame nykstanti tauta. Esu tikra, tobulasis auksarankis, pagerbtas Prezidentės įsegtu ordinu, tiesiog ėmė ir sprogo. Sprogo, išprovokuotas komentatorių, akylai sekančių visus jo krustelėjimus. Nesu Juozo FB draugė, nematau jo ekspozė, tačiau kai visa Lietuva šnypščia apie vietinės mados Nr.1 žmogaus apatinius, tiesiog reiškia, kad jis jai rūpi. O į tai mados metras purkšteli savo stiliumi.
Tikrai nelinkėčiau, kad dėl to „Juozo Statkevičiaus“ mados namai Juozą atleistų iš pagrindinio kūrėjo pareigų, kaip kokį nusišnekėjusį Galliano. Bet, Juozai, ar perkaitai Palangos tropikuose, – juk pats visada sakai: šunys loja, karavanas eina. Žinau, kad už šiuos žodžius Juozas Statkevičius man nedovanos. Ir gal net nebeduos interviu…
Tačiau kai kurių žmonių liežuviai – kaip peiliai ir jie jais naudojasi ne tik savisaugai, bet ir saviraiškai. Tik išeina, kad pirma pjauna, paskui mąsto. Ir dar mielai nepraleidžia galimybės paskleisti į socialinių tinklų erdves kuo daugiau pikancijos apie save. Tik pamiršta viena – blogą minutę tai atsisuka ir prieš juos pačius.
Rodyti savo požiūrius dviprasmybių arenoje rizikinga. Ypač kai tie požiūriai nesutampa su bendra opinija ir priimtomis vertybėmis. Mūsų visuomenė – jautri, smalsi, dažnai besikuičianti reikaluose, niekuo nesisiejančiuose su atskirų individų gyvenimais. Tačiau pastarieji nori viską apie visus žinoti, vertinti, komentuoti, nes visada turi teisingiausius atsakymus ir neginčytiną nuomonę.
Prisimenu tragikomišką istoriją, kurioje atsidūriau po vieno filmavimo. Žymi menininkų pora, savo namuose dariusi remontus, stipriai nesutarė su darbų vykdytoju. Kai kalbėjomės prieš kamerą, darbai buvo baigti, o nuoskaudos likę. Pašnekovei, išdejavusiai, kaip jie buvo mulkinami ir apgaudinėjami statybos darbų vadovo, nusprūdo „tas prarabas – bjaurybė“. Vos dejonės išėjo į eterį, sulaukėm. Ne tik grasinančio „prarabo“ laiško, bet ir rimtos institucijos verdikto – laida nusižengė profesinei etikai, nes neišklausėm kitos pusės ir neleidom pasisakyti „prarabui“ – buvo jis bjaurybė ar ne. Už pašnekovų žodžius teko atsakyti…
Iš tiesų, net ir nežinau kaip yra dabar. Ar kas atsako už tai, ko prišneka ir prirašo viešumoje? Ir dar vis tikiu, jog didžiosios blogybės slypi žodžiuose, kurie virsta akmenimis, užgaunančiais ir prislegiančiais.
Todėl kai užsukusi į svečius pas bičiulę, buvusią žurnalistę Dalią Kutraitę, visai kitame kontekste išgirdusi jos perfrazuotą Senekos laiško Liucijui mintį, pagalvojau: pats tas baigiant šią apžvalgą. Senelis Seneka besąlygiškai tinka šių laikų žmonėms, anonimiškai besisvaidantiems skaudžiais kaltinimais, piktdžiugiškais ir tiesos neatitinkančiais komentarais, po to sulaukiantiems “juoziškų” aforizmų.
“Ar tikrai žinai, jog tai, ką sakai, yra tiesa? Ar tikrai žinai, kad tai yra gera žinia? Ar tikrai manai, jog man ją verta žinoti?” – štai tokius filtrus verta sau užsidėti persiimant kitų gyvenimais ir noru teisti.
