Gimusi devynioliktojo amžiaus saulėlydžio Vokietijoje, kilmingoji imperatorienė (ji buvo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės valdovės Viktorijos anūkė) buvo nužudyta Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kartu su savo vyru, Rusijos imperijos caru, bei vaikais. Gyvenimą nugyvenusi prabangoje, mėlynojo kraujo turėjusi aristokratė iš pirmo žvilgsnio turėjo, sakytume, pavydą keliantį, solidžios apimties romano vertą gyvenimą. Tačiau pažvelgę į jos istoriją iš arčiau suvokiame, kad karalių gyvenimas toli gražu ne visuomet rožėmis klotas.
Žmogaus likimą – karalius juk irgi žmogus – bei jo esybę galėdavo formuoti ir gniuždyti valdžia, prestižas. Galia ir įtaka žmogų gali ir pražudyti.
Aleksandra Fiodorovna buvo niekinama už santykius su Grigorijumi Rasputinu – už tikėjimą burtais ir už gandais apipintą tariamą (o gal ne?) romaną. Buvo teigiama, kad ji nemylinti vyro, buvo kuriamos teorijos, kad ji – vokiečių pakalikė, siekianti per carą pavergti Rusiją, paversti rusus germanų vergais... Apie imperatorienę buvo kalbama daug, buvo pasakojama visko. Bet ji, tiesa, tebuvo moteris. Moteris, kurios gyvenime buvo daug meilės. Moteris, kurios gyvenimas baigėsi tragedija.
Moteriškos prigimties asmenybė
Kodėl teigiame, kad imperatorienės istorija primena bet kurios mūsų gyvenimą? Neskendime turte, šampane nesiturškiame, sakysite.
Imperatorienės gyvenimas panašus į bet kurios kitos moters, nes ji visų pirma buvo šeimos dalis – duktė, žmona, motina, sesuo. Pasak daugelio šaltinių, net carienės priešai pripažindavę, jog motina ir žmona jį esanti nuostabi. Jos charakteris buvo sudėtingas – dama mokėdavo pasiekti to, kas jai svarbu – apginti vaikus bei vyrą jai buvo svarbiausia. Nors buvo itin išsilavinusi, labiau kliaudavosi širdimi nei protu. Buvo drovi. Jausminga. Atidi kitų žmonių jausmams, besiginčydama gebėdavo atrasti kompromisą. Visada šypsodavosi būdama viešumoje. Net, kaip žinoma iš Aleksandros Fiodorovnos dienoraščio nuotrupų, ir tuomet, kai širdyje siausdavo šalčiausi vėjai.
Prarasti motiną, būti atiduotai
Būsimoji imperatorienė pasaulį išvydo 1872-ųjų birželio šeštąją. Ramiame, mažame Darmštato miestelyje gimusi mergaitė buvo pavadinta Viktorija Alisa Elena Liuji Beatričė – ilgas vardas, kaip žinia, tikrai aristokratei būtiniausiai privalomas. Mergaitės motina buvo Didžiosios Britanijos princesė Alisa, tėvas – didysis kunigaikštis Liudvikas ketvirtasis. Alisa – taip sutrumpintai ją vadino šeimos nariai – buvo gabi mokslams, romaus būdo, ori, visuomet pasitempusi mergaitė. Nieko nuostabaus, žinant, kad taip buvo auklėta nuo vaikystės - mokyklą jai atstojo pamokėlės sode su močiute, Didžiosios Britanijos karaliene Viktorija bei elegantiškos arbatėlės su mamos draugėmis aristokratėmis. Vėliau, būdama jau beveik dama, Alisa studijavo filosofiją Heidelbergo universitete.
Savo vaikystę Aleksandra prisimindavo kaip šviesų, saulėtą, ramų, tačiau trumpą laikotarpį – būdama šešerių ji liko be motinos.
Didysis kunigaikštis Liudvikas ketvirtasis darė viską, ką galėjo, kad vienas vaikams atstotų ir tėvą, ir motiną. Jis buvo rūpestingas, mylėjo ir stengėsi suprasti vaikus, sekė žmonos prieš mirtį duotus auklėjimo bei ugdymo nurodymus... Tačiau pats susirgo, tvarkytis vienam jam buvo sunku. Galiausiai nusprendė dukteris ištekinti. Ir nušovė du zuikius. Ne tik pasilengvino sau naštą, bet ir susisaistė amžinais saitais su Britanijos, Rusijos bei kitų Europos valstybių karališkaisiais rūmais.
Didįjį kunigaikštį Nikolajų Romanovą, Rusijos sosto paveldėtoją, Alisa sutiko būdama dvylikos. Judviejų santuoka buvo nulemta, pažadėta iš anksto, be jokio būsimų jaunavedžių įsikišimo – tokia praktika anksčiau buvo įprasta tarp monarchų dinastijų; įpėdinių jungtuvės reikšdavo valstybių susijungimą, politinį bei gynybinį bendradarbiavimą... Meilė, ar bent jau jos vaizdavimas, būdavo kuo tikriausias įrankis užsienio politikos tikslams siekti. Laimė, mergaitei buvo lemta pamilti carą.
Vestuvės ir kelionė į Rusiją
Pasakojama, kad meilė jų buvusi greita ir labai graži. Caraitis Alisą dievino, siųsdavo jai dovanas, vesdavosi i teatrą, pasivaikščioti, kartu jie eidavo ir į pokylius. Alisa savo ruožtu puoselėjamus jausmus kurį laiką slėpė – siekė išlaikyti nepasiekiamos damos įvaizdį ne tiek caraičio, kiek visuomenės akyse. Galiausiai, Nikolajui prabilus apie vestuves, kunigaikštytė atsakė nenorinti „kad jos vyro tikėjimas turėtų įtakos josios religijai.“ Jaunasis caraitis merginos nespaudė, pasisakė gerbiąs liuteronų tikėjimą (kurį būtent ir išpažino Alisa). Neprabėgus nė metams kunigaikštytė viešai pripažino ne tik mylinti Nikolajų, bet ir prijaučianti Ortodoksų Bažnyčiai. Mergina panoro tekėti. Tai buvo galutinis jos sprendimas.
Išlikę kunigaikštytės Alisos laiškai artimiesiems liudija, kad jungtuvės jai asmeniškai neatrodė politinis žingsnis. Jos jausmai buvo nuoširdūs, meilė – tyra, svaigi ir jaunatviška. Faktas, kad mylimasis buvo vienos galingiausių pasaulio imperijų sosto įpėdinis, jai buvo tiek pat svarbus, kiek klausimas apie jo zodiako ženklą ar mėgstamą valgį. Vien meile paaiškinamas ir jos atsidavimas Rusijai, šios gyventojams, visiškas savos kultūros bei tikybos atsisakymas ir svetimos priėmimas.
1894-aisiais dvidešimt vienerių Alisa susižadėjo su ketveriais metais vyresniu Nikolajumi.
Netrukus mirė Nikolajaus tėvas, Aleksandras trečiasis. Alisa ir Nikolajus susituokė. Alisa tapo būsimąją Rusijos cariene ir išvyko naujojon Tėvynėn. Jaunavedžiams teko perimti imperijos valdymą. Lapkričio 7-ąją princesė Alisa priėmė šventąją Komuniją Ortodoksų Bažnyčioje ir gavo Aleksandros vardą.
Pasibaigus laidotuvėms ir visiems sugrįžus į normalų gyvenimą, Aleksandros laukė nauji išbandymai. Be to, kad turėjo mokytis naujų papročių, pratintis prie svetimos kultūros, susipažinti su begale naujų žmonių, naujoji imperatorienė turėjo dar vieną didelį iššūkį – savo uošvę, buvusiąją carienę Mariją Fiodorovną. Nikolajaus motina, buvusi Danijos kunigaikštytė bei Rusijos imperatorienė, pasakojama, buvo sudėtingo, ūmaus charakterio moteris, kėlusi sūnui bei Aleksandrai pavydo scenas, nuteikinėjusi dvaro ponias prieš naująją atvykėlę, nebendravusi, nepatardavusi, netgi atvirkščiai – kenkusi Aleksandrai ir visais įmanomais būdais besistengusi jos atsikratyti.
Pirmuosius metus naujajame dvare Aleksandra Fiodorovna, pasakojama, praleidusi beveik vien užsidariusi savo kambaryje. Iš jo išeiti jai padėjo vyriškoji dvaro dalis, ypač ponaitis Keras, paskatinęs imperatorienę imtis renovacijos darbų – suplanuoti, kaip bus naujinamas žiemos sodas bei keli kambariai. Ši veikla padėjo Aleksandrai ne tik pamiršti liūdnas mintis bei savo krašto ilgesį, bet ir įgyti šiokį tokį pripažinimą dvare, labai padėjusį jos tolimesniam gyvenimui Rusijoje.
Vaikai, liga ir magija
Aleksandra su Nikolajumi susilaukė penkių vaikų – didžiųjų kunigaikštyčių Olgos, Tatjanos, Marijos, Anastasijos bei caraičio Aleksejaus.
Šis, deja, nors buvo visų numylėtas bei ilgai lauktas berniukas, kėlė šeimai daugiausia nerimo bei rūpesčių.
Mažasis Aleksejus, vienintelis sosto įpėdinis, sirgo hemofilija – liga, kai žmogaus kraujas nekreša arba kreša itin prastai. Aleksandros skausmas dėl sūnaus ligos buvo nepakeliamas. Tuomet atsirado Rasputinas. Mistikas, magas, paprastas valstietis, gebėjęs pagerinti Aleksejaus sveikatą. Rasputino, beraščio ištvirkėlio, Aleksandra griebėsi tarsi už paskutinio likusio šiaudo, paskutinės vilties, paskutinio tikėjimo krislelio – sūnus skendėjo siaubingame skausme, pasakojama, jog naktimis miegodamas rėkdavo norįs mirti, klausinėdavęs mamos, ar numirus skausmai praeina.
Tikėjimas, malda, o greičiau – truputis Rasputino hipnozės padėjo Aleksejui. Tiesa, Rasputinas carienę buvo įtikinęs: tiek sūnaus, tiek visos dinastijos likimas neatšaukiamai priklausąs nuo jo valios. Carienės pasitikėjimas įgalino Rasputiną daryti įtakąa caro šeimai ir visos imperijos reikalams.
Rasputino ir imperatorienės istorija pasakojama įvairiai, o interpretuojama dar įvairiau. Teigiama, jog tarp jų būta meilės istorijos, kita vertus, jog išsilavinusi imperatorienė nebūtų patikėjusi sūnaus sveikatos iš pažiūros nepatikimai atrodančiam valstiečiui. Kiti šaltiniai teigia, jog meilė sūnui vertė imtis visų įmanomų priemonių, o mistika buvo paskutinė iš jų, jos griebtasi tuomet, kai tradicinė medicina jau nebepadėjusi.
Pasakojama, kad Rasputinas, pamokslaudamas apie fizinio sąlyčio valantį ir gydantį poveikį sielai, prisiviliodavęs begalę meilužių, tarp jų ir kilmingų moterų. Spėliojama, kad viena jų buvusi pati Aleksandra Fiodorovna. Caras, išgirdęs tokias kalbas, jas ignoravo, atsisakė komentuoti. Tepratarė: „Rasputinas padeda mano šeimai. Tai yra viskas, ką reikia žinoti.“ O žmones, kurie viešai kalbėdavo apie nepriimtiną Rasputino elgesį, caras tremdavo į tolimus imperijos regionus, atstatydindavo juos iš einamų pareigų.
Valdžios caro rūmuose viršūnę Rasputinas pasiekė 1915-aisiais. Rugsėjį, įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, caras išvyko į frontą vadovauti kariuomenei, o Aleksandra Fiodorovna liko prie valstybės vidaus reikalų vairo. Rasputinas buvo pagrindinis jos patarėjas. Jis, pagarsėjęs lėbautojas ir ištvirkautojas, susitikdavo su bažnyčios hierarchais, parinkdavo ministrus. Rasputinas nepalaikė jokios politinės partijos ar grupuotės, tačiau aršiai priešindavosi bet kam, kas nepritardavo jo sprendimams, idėjoms, valdymui.
Rusija Rasputino neapkentė ir tai, žinoma, neišėjo į naudą imperatorienei.
Gerumas, kuriam nebuvo lemta būti įvertintam
Aleksandra Fiodorovna turėjo įgimtą tikėjimą žmonių gerumu – šis tikėjimas ir tapo daugelio jos politinių bei asmeninių klaidų priežastimi. Imperatorienės daug kas nekentė. Ją šmeižė. Teigė, jog ji kalta dėl imperijos griūties.
Tačiau ji mylėjo Rusiją. Tikėjo, jog priėmusi santuokos įžadus ir tapusi cariene, įgijo Rusijos motinos teises. Ir mylėjo ją tarytum tikrą dukterį. Imperatorienės sprendimai, jos įsakymai, kad ir tapę didžiulėmis klaidomis, visuomet buvo priimti siekiant geriausio – valstybei, visuomenei, šeimai. Nuoširdžiai. Ji siekė, kad žemesniosios klasės gyventų labiau pasiturinčiai, kad kuo daugiau vaikų galėtų lankyti mokyklą, kad duonos užtektų visiems. Jokia auka, jokia kontribucija bažnyčioms, ligoninėms, mokykloms Aleksandrai neatrodė per didelė. Ji aukojo daug. Aukojo pinigus, aukojo laiką, aukojo jausmus, energiją ir net reputaciją. Ji buvo pasiryžusi padaryti imperiją geresnę.
Bet tada atėjo bolševikai. Ir buvo revoliucija. Revoliucija, nuvertusi carą, revoliucija, niekinusi carienę. Kiekvienai revoliucijai reikia atpirkimo ožio, kiekvienam revoliucionieriui reikia žmogaus, kurį galėtų niekinti. Ir dvidešimtojo amžiaus pradžios rusams tas žmogus buvo Aleksandra Fiodorovna. Ji buvo demonizuojama, jai buvo verčiamos visos Rusijos bėdos. Ji buvo kaltinama švaistymu, besaikiu vartojimu... Ją lygino su Marija Antuanete, nors didžiausias Aleksandros rūpestis kone dvidešimt metų buvo Rusija ir jos žmonių gerovė.
Revoliucija, areštas ir mirtis
1917-aisiais Rusijoje pradėjo kilti prastuomenė, vedama „politiškai nesuinteresuotų“ bolševikų grupuotės. Bolševikai, dėstydami savo ideologiją, caro šeimą ir visą aukštuomenę atvirai niekino, kaltino dėl visų esamų negandų. Ir taip nepopuliaraus caro reputacija dar labiau smuko, gatvėse buvo skanduojama „šalin carą!“, žmonės kone atvirai buvo raginami nuversti valdžią.
Neatrodė, kad reikalai tvarkysis – Aleksandrą nuolat kamavo prasta nuojauta. Ji, pasakojama, revoliucijos priešaušryje vaikščiojo išbalusi, nenoriai bendraudavo su žmonėmis, prarado turėtą žavesį ir spindinčią šypseną. Carienės nuojauta netruko pasitvirtinti. Kovo tryliktąją buvo apsupti caro rūmai. Aidėjo šūviai, kiaurą naktį netilo įtūžusių sukilėlių balsai, besityčiojantys iš caro šeimos, Aleksejaus ligos, Rasputino istorijos, caraičių. Kai kuriuose memuaruose pasakojama, jog Aleksandra reikalavusi rūmų nesiginti – neva nepakeliama jai buvo nelygios kovos ir dėl jos saugumo krentančių žmonių idėja.
Kiek tai tiesa, kiek pramanas, dabar galime tik spėlioti, tačiau žinoma viena: kovo penkioliktąją buvo nuverstas paskutinysis Romanovų dinastijos atstovas, paskutinysis Rusijos imperijos caras Nikolajus antrasis.
Kelias dienas po siaubingosios revoliucijos nakties Aleksandra nematė savo vyro. Kovo šešioliktąją keli „valstybės tarnautojai“ įteikė buvusiai imperatorienei lapelį, kuriame liudijamas savanoriškas Nikolajaus antrojo pasitraukimas iš sosto. Aleksandra nežinojo, ką daryti. Buvo pasimetusi. Negalėjo pratarti nė žodžio. Dvare buvusieji pasakojo, kad imperatorienė, išgirdusi siaubingą žinią, nereagavo niekaip – iš pradžių minutėlei suakmenėjo, vėliau puolė vaikščioti po dvarą. Sparčiu žingsniu, lediniu veidu, netardama nei žodžio.
Imperatorienė, imperatorius bei jų vaikai buvo suimti ir ištremti į Carskoje Selo. Caraičiui Aleksejui tuomet buvo trylika. Caraitėms – nuo šešiolikos iki dvidešimt dvejų. 1918-aisiais, naujojo Rusijos vadovo Vladimiro Lenino įsakymu, nuverstojo caro šeima perkelta į Jekaterinburgą. Ten jie ir buvo sušaudyti.
Dvide6imtojo amžiaus pabaigoje Romanovų šeima buvo paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.
