Tą kovą menininkė pavertė žaidimu, kad pastatytų savo vaikutį ant kojų, neįmanoma padarytų įmanoma. Tai būtų filmas apie protingą besąlygišką mamos meilę, begalinę kantrybę, pasiryžimą padėti brangiausiam savo žmogui tapti visaverčiu visuomenės nariu.
Ji negali pavargti rūpintis savo kitokiu sūneliu, negali pavargti ir gyventi. Ji ištvėrė neištveriama, pakėlė nepakeliama. Nenuleido rankų, kai kartotos niūriausios prognozės: nevaikščios, nesivystys. Beprotiškai laukto kūdikio diagnozė – cerebrinis paralyžius – gimdymo traumos padarinys. Deguonies trūkumas per auksinėmis vadinamas pirmąsias naujagimio minutes iš esmės pakeitė jo likimą... Renata remiasi į savo mamą, brolį, draugus ir, žinoma, pati į save. Talentinga dailininkė – daugiau nei 50 spektaklių scenografijos bei kostiumų autorė, dega aistra tapyti, dirba Klaipėdos universitete lektore, Klaipėdos Jaunimo teatre. Ir visur ją lydi sūnus Kipras.
Magistralė „Vilnius – Klaipėda“
„Daugiausia dirbu su režisieriumi Valentinu Masalskiu. Šie metai buvo labai produktyvūs, kupini įvykių. Režisierė Gintarė Radvilavičiūtė pakvietė kurti spektaklio „Smėlio žmogus“ scenografiją ir lėles, režisierė Olga Lapina – spektaklį „Rusiškas sąsiuvinys“ Rusų dramos teatre. Visi pasiūlymai – iš žmonių, su kuriais susipažinome Klaipėdoje. Jie ir vėl tempia mane į Vilnių. Iš tikrųjų nesu apsistojusi nei Klaipėdoje, nei Vilniuje. Gyvenu magistralėje. Pati esu vilnietė. Atvažiuoju pas tėvus, o uostamiestyje Klaipėdos universitetas mums yra skyręs du bendrabučio kambarius. Būsimiesiems režisieriams dėstau scenografiją. Esu baigusi šią specialybę Vilniaus dailės akademijoje, studijavau Prahos muzikos ir dramos akademijoje, Dramos fakultete.
Klaipėdoje radome Kiprui privačią specialiąją mokyklą – vienintelę tokią Lietuvoje. Ir namuose vykdome savo programą. Mokykla man labai padeda, ten Kiprutis mokosi ir mankštinasi. Aš tuo metu dirbu universitete. Po pamokėlių mudu važiuojame į žirgyną, vakare – į baseiną. Šeimos gerovės centras mums padovanojo galimybę valandą plaukioti šiltame vandenyje...
Mano istorija sudėtinga. Buvau ištekėjusi, vaikų neturėjome, po septynerių metų mūsų keliai išsiskyrė. Su Kipro tėčiu susitikome vėlai, pabuvome neilgai. Kipro Mykolo labai laukėme. Norėjome kurti gražią ir tvirtą šeimą. Deja, ji, prasidėjus rūpesčiams dėl sūnelio raidos, subyrėjo. Nesmerkiu sūnaus tėvo – kiekvienas elgiasi taip, kaip tuo metu sugeba. Tik linkėčiau labiau dalyvauti sūnaus gyvenime.
Asmeniniam gyvenimui neturiu laiko. Dieną suplanuoju iki minučių. Esu apsėsta kūrybos, dirbu, auginu kitokį vaikutį... Tik spėk suktis! Kipras yra svarbiausias. Širdies draugas? Nebent pats pasibels į mūsų duris ir pasakys: „Laba diena, aš čia pas jus.“ Sako, būna tokių stebuklų. Lietuvoje vienam vyrui tenka dvi su puse moters. Taigi jiems pasirinkimas puikus, o mums – jokių galimybių.
Mano gyvenimo filosofija kelis kartus keitėsi. Anksčiau prijaučiau feminizmui, atrodė, kad viską galiu pati, kad vyro ir moters galimybės – lygios. Dabar kukliau apie tai šnekėčiau. Vyrą lyginčiau su akmeniu, moterį – su vandeniu. Vanduo atrodo silpnas, takus, o vis dėlto koks galingas yra – net akmenį išjudina.“
Gimdymo trauma
„Kai buvo kilęs triukšmas dėl nesaugaus gimdymo namuose, gydytojai drąsiai įrodinėjo, kad ligoninė garantuoja saugų gimdymo procesą. Mano atvejis atvirkštinis. Gimdžiau Vilniaus ligoninėje gydytojams „prižiūrint“, leidžiant skatinamuosius vaistus. Į klausimus, kodėl mažylis nežindžia, neverkia ir ilgai miega, buvo atsakyta: „Jis pavargęs.“ O pasirodo, vaikui trūko deguonies. Kai buvo keturių mėnesių, pastebėta, kad sutrikusi jo raida. Prasidėjo ligoninių, klinikų, sanatorijų, įvairių terapijos centrų maratonas. Visos terapijos vaikams skirtos daugiau sveikatinti nei gydyti. Niekas nieko neprognozavo. Laikas bėgo, niekas nekito: vaikas nelaikė galvos, nevaikščiojo, nekalbėjo. Ką daryti, kur kreiptis? Mūsų gydytojai surašo balus, uždeda antspaudą verdiktą – blogas ar geras vaikas.
Sužinojusi Kipro diagnozę, patyriau platų emocijų spektrą. Problemos nepripažinimas, atmetimas, pyktis, liūdesys... Kodėl, už ką?
Pagalba atėjo netikėtai. Mano kolegė režisierė Karolina Jurkšaitė Klaipėdos lėlių teatre statė spektaklį „Sveikas, mažyli“ kūdikiams. Ji rado Gleno Domano knygą „Koks protingas yra jūsų kūdikis“. Ten rašoma apie kūdikių vystymąsi, smegenų stimuliavimą, kokie vaizdai, jų rodymo greitis, spalvos, šių ryškumas neleidžia kūdikiams nuobodžiauti. Karolina pastatė įdomų 20 minučių trunkantį spektaklį. Pilna salė mažylių sėdėjo išsižioję... Taigi kolegė pakišo man mintį susitikti su smegenų mankšta užsiimančiu JAV mokslininku ir pedagogu G. Domanu. Prieš 60 metų jis pradėjo tyrinėti žmogaus galimybių potencialą ir smegenų augimo procesą, atrado metodiką, kaip žadinti kūdikių vaizduotę, lavinti jausmus ir protą, 1946 metais įkūrė institutą, šis veikia iki šiol.
Programa „Švelnioji revoliucija“ moko tėvus auginti ir puoselėti sveikus ar smegenų traumų patyrusius vaikus. Su jais tėvai dirba 24 valandas per parą. Sveiki vaikučiai auginami kaip spartiečiai. Mankštos, intelektiniai pratimai, nuo šešių mėnesių kūdikiai mokomi skaityti. Mažyliai iki trejų metų puikiai perpranta informaciją. Daug dėmesio skiriama sveikatai, vitaminų terapijai, iš raciono išimamas cukrus, glitimas, laktozė, vaikai neserga, visada pasiruošę sportuoti.“
Pažintis su Glenu Domanu
„Netradicinis G. Domano metodas taikomas vaikams, kurių yra sutrikusi smegenų veikla, ugdyti. Cerebrinį paralyžių, hiperaktyvumą, autizmą, mokymosi sutrikimus ir kt. mokslininkas vadina trauma smegenų, kurias reikia stimuliuoti. O mūsų smegenys yra nuostabios, neuroplastiškos. Stimuliuojant pažeistas smegenis, neuronai pasidaro sau tiltą, ir sveikos smegenys perima pažeistų funkcijas. Yra nuostabi Normano Doidge‘o knyga „Save keičiančios smegenys“. Mane ji inspiravo. Ten aprašytas atvejis: mergaitė turi tik kairįjį smegenų pusrutulį, bet sugebėjo baigti mokyklą, dirba kartotekoje, yra it kompiuteris, jos atmintis fenomenali, tik vienas minusas – nesupranta poezijos ir humoro. Visa tai perskaičiusi supratau, kad Kipras turi kelią. Tik mums patekti į Amerikoje esantį G. Domano institutą – kaip į Mėnulį nuskristi: toli ir brangu. Parašiau laišką į šį institutą. Pakvietė atvykti į Filadelfiją, į penkių dienų kursus. Nemoku prašyti pagalbos – gėda, o tada parašiau laišką trims savo draugams. Ir netrukus turėjau pinigų kelionei bei kursams.
Netradicinės Kipro sprendimų paieškos man labai padeda kuriant.
G. Domano institute man išaiškino, kaip veikia Kipro smegenys, išmokė pagal chronologinio ir neurologinio amžiaus lenteles pamatyti jo raidą, suvokti smegenų struktūrą ir sistemą... Tada iš Lietuvos buvau viena, bet žinau, kad dar trys šeimos ten važinėja, intensyviai dirba, kad nešnekantys vaikai jau skaito, gali klaviatūra parašyti atsakymus. „Nurašytos“ atžalos išmoksta naudotis kompiuteriu.
Minėtos lentelės parodė: mano vaikui yra pusketvirtų metų, o jo raida – kaip dešimties mėnesių kūdikio. Supratau, kad negalima peršokti vystymosi fazių, kad turime grįžti atgal, mokytis šliaužti, ropoti, kiekvieną minutę reikia stimuliuoti vaiko smegenis. Jis turi maitintis sveikai, gerti žuvų taukus, gerąsias bakterijas. Kas kita – mokymo programos, globalaus skaitymo ir enciklopedinių žinių kortelės, tūkstančiai žodžių, sakinių, bet čia yra žaidimas, jam įdomu. Na, ir fiziniai pratimai, deguonies kaukės. Diena iš dienos, be jokių pertraukų. Kai po devynių mėnesių nuskridau į tą institutą su vaiku, pasijutau nepaprastai apdovanota! Per devynis mėnesius Kipro raida pašoko keturiolika mėnesių į priekį. Po Filadelfijos penkias dienas praleidome Niujorke, lankėme muziejus. Kiprutis buvo Metropoliteno, Nacionaliniame geografijos ir istorijos muziejuose, Modernaus meno galerijoje (MoMa), Centriniame parke. Manhatane prisėdę ant suoliuko pietavome, staiga su drauge tik žiūrime – vaikas atsistojo ir tapu tapu nuėjo. Tai buvo stebuklas.“
Vaiko pažangos projektas
„Sužinojusi Kipro diagnozę, patyriau platų emocijų spektrą. Problemos nepripažinimas, atmetimas, pyktis, liūdesys... Kodėl, už ką? Vėliau supranti, kad tai niekur neveda, tik netenki energijos ir laiko. Bet kuri krizė – tai galimybė atsitokėti, praplėsti akiratį, rasti išėjimą iš akligatvio. Kai tame institute pamačiau tėvus, kurių neregiai vaikai pradeda matyti, kurti – girdėti, nevaikštantys atsistoja ir nueina, patikėjau, kad ir mums su Kipru išauš tokia diena, juk žmogaus galimybės yra neribotos, tik reikia nenuleisti rankų.
Nesusitelk į save – pavargsi. Kai pradėsi savęs gailėtis, iškart susinervinsi. Reikia keisti mąstymą.
Namų sąlygomis vykdome šią labai sunkią programą. Kartais turime pasirodyti Filadelfijoje, bet tam reikia daug lėšų. Man užteko pamatyti, kad ši programa veikia, kad Kiprui tinka. Į programos vykdymą turi įsijungti visi šeimos nariai, vaikas neturi būti laisvas nė penkių minučių. Esu viena, stengiuosi už kelis. Kiprui taikome ir žirgų bei delfinų terapijas. Du kartus per metus važiuojame į Odesos delfinariumo „Nemo“ filialą Minske, ten yra sena delfinų terapijos mokykla, dirba vaikų psichologijos studijas baigę nardymo instruktoriai, delfinų trenerės ir vaikų psichologės. Kai pagalvoji, nuostabi ta mano vaiko vaikystė. Žirgyną lankome ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Kipras nelabai tvirtai vaikšto, bet puikiai sėdi be balno ir plūduriuoja vandenyje pats. Procedūrų nutraukti negalime. G. Domano terapijos esmė – pratybų intensyvumas ir reguliarumas. Taigi jodinėti sūnui reikia ne du kartus per savaitę, o kasdien. Po kelių jodinėjimo mėnesių jis pradėjo laikyti stuburo ašį, orientuotis, pagreitėjo reakcija. Ne mažiau padeda ir delfinai, – kiekvieną kartą atsidaro vis kitos durelės. Reabilitaciją pradėjau vertinti kūrybiškai – kaip vaiko pažangos projektą. Negali išeiti atostogų, nuleisti rankų. Tai – gyvenimo būdas.
Turiu nepaprastą dangaus dovaną – daug tikrų draugų, gerų kolegų, nuostabius artimuosius. Kiprui buvo dveji, kai paskambino draugė ir pakvietė vykti į menų simpoziumą „Gaivūs vėjai“ („Fresh Winds“) Islandijoje, Gardur mieste prie Reikjaviko. Pasakiau, kad tikrai norėčiau dalyvauti, bet turiu likti su sūnumi. Draugė iškart pasišovė svečioje šalyje rasti Kiprui visas sąlygas, kitas kolega tapytojas pažadėjo padėti mums nuskristi. 50 menininkų iš viso pasaulio. Ir koks paradoksas, kad su dvejų metų vaiku ant rankų aš padariau didžiausią savo gyvenime skulptūrą. Man tai buvo stimulas, ženklas, kad galėsiu neišduoti savęs, gyventi kūrybinį gyvenimą, kad Kipras – ne kliūtis, jis – mano įkvėpėjas. Galvojau, ką galiu su vaiku padaryti atšiaurioje šalyje žiemą, kai vėjai vežimėlį pakelia. Turiu dirbti po stogu, kur šilta. Nuostabūs bendruomenės namai buvo paversti studija. Kiprutis ropoja aplink mane, o aš iš nereikalingų žvejų virvių rankomis mezgu milžinišką šalį. Juo paskutinę simpoziumo dieną devynis kartus apvyniojau didžiulį akmenį. Tąsyk sūnus gavo islandų auklę, nes turėjau sumontuoti skulptūrą „Pašildytas“. Ta moteris jau ketverius metus per Kalėdas mums parašo, klausia, kaip Kiprutis. Mano skulptūra stovi prie senjorų namų. Pataikiau kaip akla višta į grūdą. Pasirodo, Islandijoje mezga visi – ir moterys, ir vyrai. Pamatę apmegztą akmenį, tą patį vakarą tapo mano kūrinio gerbėjais.“
Telepatinis ryšys
„Kiprutis yra nuostabus keliauninkas. Ilgus skrydžius jis atlaikė puikiai. Iš kiekvienos kelionės atsiveždavome po naujovę: Amerikoje sūnus pradėjo eiti, Islandijoje atsisakė čiulptuko ir pradėjo valgyti kietą maistą. Supratau taisyklę: „Laiminga mama – laimingas vaikas.“ Netradicinės Kipro sprendimų paieškos man labai padeda kuriant, gyvenime. Patekusi į akligatvį, randu netipinių išeičių.
Cerebrinis paralyžius savo daro. Mūsų vaikinas stovi ir vaikšto sulenktais keliais. Nešneka, bet kokia išraiškinga jo neverbalinė kalba! Žmonės, pabendravę su Kipručiu penkias minutes, puikiai jį supranta. Berniukas sugeba užmegzti telepatinį ryšį, sureguliuoja aplinkinius taip, kad šie nueina ir atneša jam reikiamus daiktus. Jis ir rankomis parodo, ir stumtelėja žmogų. Turiu provokuoti jo motyvaciją veikti, daryti. Kai ateina mūsų kavalierius išvertęs gėlių vazoną ir aplipęs žemėmis, šeimoje – džiaugsmas, visi ploja katučių ir šoka pergalės šokį, nes vaikas pradėjo pažinti. Estijoje įsigijome Atlanto kostiumą, – panašūs gaminami viršgarsinių lėktuvų pilotams. Kostiumas, pripūstas didelio slėgio oro, stimuliuoja vestibiuliarinį aparatą.
Naujas būdas pamatyti pasaulį man atvėrė akis. Išvydau kitokią gyvenimo kokybę, atėjo pilnatvės ir laimės pojūtis. Tas vaikas man – tokia dovana. Taip, fiziškai sunku, bet mano siela rami. Kiekvienas turime savo kryžių, laimė ar nelaimė – sąlyginis dalykas. Sukrečiantys įvykiai likimo mums siunčiami, kad augtume, kad prabustų sąmonė. Kiekvienam skirti savi išbandymai, užduotys, savo kelias. Jei jų neišspręsime, teks kartoti ir kartoti, o kiekviena pamoka bus vis ryškesnė. Kas turi įvykti šiame gyvenime, įvyks, – būkime ramūs. Tereikia atsiverti supančiai aplinkai.
Po kelių jodinėjimo mėnesių, Kipras pradėjo laikyti stuburo ašį, orientuotis, pagreitėjo reakcija. Ne mažiau padeda ir delfinai, – kiekvieną kartą atsidaro vis kitos durelės.
Kipro tėtis sūnų aplanko retai. Atvažiavusi į Vilnių pati paskambinau, kad pasimatytų. Jis galbūt ir myli savo vaiką, bet nežino, kaip elgtis. Kiekvienas sugeba padaryti tai, ką sugeba geriausiai. Šiuo metu Kipro tėtis gali tik tiek.“
Kūrybiški žaidimai
„Man labai padėjo draugai ir kolegos, neleido išeiti iš darbų. Mindaugas Bačkus ir Valentinas Masalskis tiesiog kvietė ieškoti būdų dirbti, sakė, kad prisitaikys prie mano režimo. Esu labai dėkinga, kad užsuko mane taip, jog apie savo skaudulius turėdavau laiko pagalvoti tik prieš užmigdama. Buvo liūdesio etapas, bet jį įveikti padėjo meditacija. Noras pažinti savo vaiką skatino susivokti, kas pati esu. Supratau, kad turiu daug problemų. Kai pradėjau pati su savimi dirbti, tapo lengviau. Esu dėkinga savo mamai, brolio šeimai – jie man nepaprastai padeda. Kelių valandų meditacijos kursuose išmokau nutildyti triukšmą galvoje, užčiaupti klišių kupiną protą. Staiga įsijungė širdis, pajutau meilę sau, aplinkiniams, suvokiau, kad tas, kas atbyrėjo, yra ne mano, kad man to nereikia. Tai padėjo žvelgti į priekį. Su Kipru patiriu pilnatvės ir laimės pojūtį. Mano draugai yra ypatingi, darbas – mielas, neturiu kuo skųstis.
Bet kokia Kipro pažanga man dovanoja džiaugsmą ir laimę. Silpnumo blyksnių sau leisti negaliu. Turiu ryte atsikelti, juo užsiimti, nes niekas kitas to nepadarys. Apramina meditacija. Pajūrio vėjas išpučia iš galvos bet kokį kvailumą. Jei pradėsi savęs gailėtis, iškart susinervinsi. Reikia keisti mąstymą. Man padėjo pirminė terapija, – išlaisvinau savo vidinį vaiką ir prisiminiau, kas esu. Atsirado dar stipresnis ryšys su Kipru. Jaučiuosi drąsesnė, sustiprėjau kaip kūrėja. Būdama su Kipru sanatorijoje sukūriau dviejų spektaklių scenografijas. Kipras vaikšto, liečia, klauso skaitomų knygų, suvokia kalbą. Jis gerokai pasistūmėjo į priekį. Mus gelbėja Klaipėda, tyras oras prie jūros, braidžiojimas smėliu.
Noriu, kad Kipras greičiau savarankiškėtų, kad ir aš turėčiau laiko sau. Dažnai jį giriu. Vaiką reikia mokyti entuziastingai, džiaugsmingai. Būdamas mažiukas, turėdavo kasdien įveikti 500 metrų. Įjungiu filmuką, jis atropoja. Ilgainiui gudrybę suprato, nebenori vargti. Tada aš ropoju keturiomis jį po savimi pasikišusi. Nupiešiu trasas, išdėlioju apdovanojimus, ir mudu su dainomis stengiamės įveikti kasdienes užduotis. Vaiko motyvacijai provokuoti reikia daug kūrybiškumo!
Mums važiuojant į Vilnių, Kipras pirmą kartą pasiprašė į tualetą. Stukseno į kėdę, mane spaudė, kad sustočiau. Smegenų budimo procesas. Kol keliaujame iš Klaipėdos į Vilnių ir atgal, Kiprui dainuoju. Tada jam kelionė nepabosta. Turi absoliučią klausą, niūniuoja melodijas. Specialistai mano, kad galbūt per muziką galima atrakinti jo kalbą. Mano tikslas – išmokyti jį rašyti. Jei išmokysiu skaityti, išmokysiu ir rašyti.“
Integracijos ribos
„Daug šnekama apie kitokių vaikų integraciją, bet praktiškai nieko nedaroma. Islandijoje nėra specializuotų darželių ir mokyklų, kiekvienoje yra klasė, kur tokie vaikučiai mokomi pagal specialią programą, kai kurios pamokos bendros. Jiems nereikia integruotis, jie auga visuomenėje. Žodis „integravimasis“ informuoja apie ribą. Kai bandžiau įrašyti Kiprą į sveikų vaikų darželį, man pasakė: „Atsistosite, pradėsite eiti, tada atvažiuokite.“
Dabar mus gelbsti rusų bendruomenės įkurta mokykla, vaikai ten kalba keliomis kalbomis. Direktorė turėjo neįgalų sūnų, pati įkūrė darželį, per 25-erius metus surinko geriausius specialistus. Mokytojos atsidavusios savo vaikams, su tokia kantrybe ir meile jais rūpinasi... Tai papildoma pagalba man dirbant su sūnumi.
Valstybė skiria vaiko priežiūros išmokas, o dėl slaugos išmokų turiu kovoti, bet to nedarau, nes tai žemina. Kiprui vis dar reikia sauskelnių, jis pats nepavalgo, neapsirengia, bet... „jūs nulipate laiptais“. Jis nulipa didžiulio darbo dėka. Mano taisyklė – gyvenime nesismulkinti, kuo daugiau atiduoti, kuo mažiau prašyti.
Ko man dabar labiausiai reikia? Savo namų norime. Tarkim, per langą matyti upę. Nusėsti vienoje vietoje, turėti savo biblioteką, kambarį. Stabilumo. Prabanga, smagumas man būtų pasėdėti savaitę dirbtuvėje panirus į piešimą, tapybą. Ateis laikas, Kipras paaugs, ir aš jam nebūsiu reikalinga kaip dabar.
Kiprui – jau šešeri, bet neurologiniu požiūriu jis dvejais metais jaunesnis. Išgyvename ketverių metų krizę, – neigimas, nenoras treniruotis, išsisukinėjimai… Sakote, šešerius metus nesu leidusi sau atostogų, bet visi šie metai yra mano atostogos. Būname sanatorijose, einame jodinėti, vaikščiojame parke. Neseniai brolis ir mama buvo išleidę mane į savaitės trukmės pirminės terapijos stovyklą. Fantastiškiausios atostogos! Aš nebeįsitempiu. Nebereikia ir atsipalaiduoti.
Kiekvienam skirti savi išbandymai, užduotys, savo kelias. Jei jų neišspręsime, teks kartoti ir kartoti, o kiekviena pamoka bus vis ryškesnė.
Motinystė yra milžiniška dovana. Man ji tolygi stebuklui. Niekada nepamiršiu sakralaus pojūčio, kad esu slenkstis tarp mirties ir gyvenimo. Fiziškai jutau – viena koja esu iš šito pasaulio išėjusi, o į kitą dar neįėjusi. Staiga tampi slenksčiu, per tave ateina nauja gyvybė. Tu esi durys.“
Stebuklai su Kipru
„Pasaulis labai įdomus, nėra laiko verkti, liūdėti. Su Kipru prasidėjo mano gyvenimo stebuklai. Netradicinis vaikas pirmiausia sukelia elektros šoką, supranti, kad jis yra nestandartas, privalai nestandartiškai mąstyti. Tai pasuka tavo gyvenimą 180 laipsnių kampu.
Tikiu Dievą. Kipras yra krikštytas. Jaučiu, kad esame saugomi angelų, šios globos nuolat prašau ir už ją dėkoju. Žinau, kad šalia visada yra mokslo, gydymo, vaikų angelai. Sunkiais momentais melsdavau: „Viešpatie, esu tavo kūrinys, Kipras yra tavo kūrinys. Jeigu atsiuntei, tai duok jėgų ir būdų tam kūriniui augti. Siųsk žmones, suteik išrišimą, nes viena aš tikrai nesugebėsiu.“ Ir įvykdavo. Suvokęs, kad visi esame aukštesnės jėgos kūriniai, pradedi mylėti visa, kas gyva. Dėl to ir nepykstu ant Kipro tėčio. Aš jį suprantu. Jei galėčiau, dar ir jam padėčiau.“
