Būtent taip savo gaminius iš lino pristato Škotijoje gyvenantys ir kuriantys lietuviai Eglė (30 m.) ir Gintaras (34 m.) Bruzgiai. Ką jie nori pasakyti belsdamiesi į mūsų duris?
„Knock Knock Linen“ istorija prasidėjo 2011 metais Škotijoje. Į šią šalį pora atvyko prieš šešerius metus iš... smalsumo, ieškodami iššūkių. Gintaras į Škotiją išvyko tik baigęs inžinerijos ir informacinių technologijų studijas, Eglė baigė kostiumo dizaino studijas, metus padirbėjo drabužių parduotuvėje ir iškeliavo pas mylimąjį. „Gyvename labai įdomiame regione, sename Damfriso (Dumfries) miestelyje. Jame parašyti nuostabūs kūriniai „Piteris Penas“ ir „Robinzonas Kruzas“, gyveno poetas Robertas Burnsas (šio naujametę dainą iki šiol dainuoja visas pasaulis), sukurtas pirmasis mechaninis dviratis, – vardija Eglė Bruzgė. – Šis kraštas tikrai įkvepiantis!“ Škotijos kalnai, lietuviškos tradicijos, vedų ir japonų kultūros Bruzgius įkvėpė sukurti unikalų projektą.
„Knock Knock Linen“ gimė iš tylos, askezės, darbo ir didelio noro nešti taiką pasauliui. Ši frazė skamba naivokai, bet jokios kitos mūsų vidinei būsenai apibūdinti nerandame, – sako Eglė ir Gintaras. – Norime prisidėti prie gerų pokyčių.“ Trejus metus Eglė pati kūrė, konstravo, siuvo drabužius. Gintaras padėdavo grįžęs iš darbo. Kai klientų atsirado tiek, kad drabužių siūti nespėjo, susirado ateljė.
Pavadinimas „Knock Knock Linen“, arba „Tuk tuk linas“ rodo, kaip lininiai gaminiai pasiekia pirkėją. „Mes tiekiame juos senoviniu būdu – atnešame ir pastuksename į duris, – pavadinimo prasmę aiškina Eglė. – Norime parodyti: štai mūsų gaminiai, pagaminti su meile Jums, tiesiai iš mūsų pačių rankų. Taip stengiamės sukurti nuoširdų tiesioginį ryšį tarp gamintojo ir pirkėjo.“
Pati etiškiausia mada būtų, jei audiniai būtų gaminami iš vietinės žaliavos.
Pora džiaugiasi sulaukianti pirkėjų laiškų. Žmonės rašo, kad, įsigiję ir apsivilkę „Knock Knock Linen“ drabužį, nusprendė dėvėti tik natūralaus pluošto apdarus ir visiškai pakeitė rengimosi įpročius, gyvenimo būdą. „Daugumai būdinga ieškoti natūralumo ir paprastumo, o mudu su Gintaru trypčiojam iš džiaugsmo, kai pasiseka prisidėti prie gražių pokyčių pasaulyje“, – švyti Eglė.
Pakeitė gyvenimo būdą
Į Eglės ir Gintaro gyvenimą linas atkeliavo savaime, kai pora nusprendė keisti gyvenimo būdą, t. y. gyventi kuo natūraliau. „Turėjome sveikatos problemų, tad pradėjome keisti mitybą, domėtis, kas, iš ko ir kur pagaminta. Vėliau natūraliai darėsi smalsu, kokiais dažais dažomi audiniai, ką tepame ant kūno, pagaliau – kokios mintys galvoje“, – pasakoja E. Bruzgė.
Moteris tikina, kad per šešerius metus kardinaliai pasikeitė požiūris į vartojimą: pora perka tik tai, ko tikrai reikia, ir tik tai, ko negali pasigaminti patys. Renkasi tik kokybiškus produktus, ieško internete informacijos, lygina su analogiškais kitų kompanijų gaminiais.
„Pastebėjome, kad labai sumažėjo išlaidų, nes perkame tik tai, kas kokybiška ir ilgai tarnaus, – sako Eglė. – Visi įsigyti daiktai pasiteisina šimtu procentų.“
Moteris iš šlakelio kininių simondsijų (jojoba), eterinio rožių ir šaltai spausto alyvuogių aliejų bei bičių vaško – tai senas kretiečių receptas – pati gamina veido ir kūno kremą. „Kol dar neturime pačių užsiaugintų produktų, juos stengiamės pirkti vietiniame ekologiniame ūkyje“, – pasakoja ji.
Raukšlės liną puošia
Eglė ir Gintaras kuria tik iš natūralaus lino – to tikrojo, lietuvių meistrų austo, kuris iš pradžių atrodo kietas ir sustabarėjęs, bet, kasdien jį jaukinantis, žiūrėk, tampa švelnesnis, lankstesnis, atsileidžia. „Kuo dažniau šio audinio drabužius nešiosi, tuo jie bus jaukesni ir minkštesni“, – tikina Eglė. Taip, linas sensta, su amžiumi raukšlėjasi, tačiau raukšlės jį puošia, kaip ir žmogui, suteikia charakteringumo, unikalumo, liudija apie laiką ir per tą laiką įgytą išmintį. „Keista, tačiau žmonės stengiasi išlyginti audiniuose, veiduose natūraliai susiformavusias linijas, o juk būtent jos atskleidžia prigimtinį grožį ir unikalumą“, – įsitikinusi Eglė. Kiekviena raukšlė – tai gyvenimo istorija. „Mums atrodo, kad glamžumas – viena žaviausių lino savybių, – šypsodamasi teigia kūrėja. – Šio audinio privalumas. Kažkodėl, kai vaikystėje matydavau jį preciziškai išlygintą ir iškrakmolytą, galvodavau, kad atrodo nenatūraliai, lyg „įsitempęs“, – prisimena pašnekovė.
Pasak Eglės, linas – fantastiška medžiaga, gyvas audinys. „Kai atkeliauja audiniai, aš juos vis glostau, guliu apsikabinusi. Gal skamba juokingai, bet linas tikrai kelia nepaprastai geras emocijas, ramina.“ „Knock Knock Linen“ kūrėjams labiausiai patinka natūralus, nedažytas. Jo atspalvių būna nuo sidabrinio, rudai pilko iki smėlio, avižų. Gintaras dievina natūralų šio audinio kvapą. Dauguma šeimos spintoje esančių drabužių, tikina Eglė, – pačių kurti, o namų tekstilė – vien iš lino. „Miegame lininėje patalynėje, šluostomės lininiais rankšluosčiais“, – sako moteris.
Kuo dažniau lininius drabužius nešiosi, tuo jie bus jaukesni ir minkštesni.
Savo liną, prieš išleisdami į gyvenimą, Eglė ir Gintaras „užgrūdina“. „Prieš siūdami audinį išplauname, kad susitrauktų, – taip išvengiame visų įmanomų drabužio deformacijų“, – atskleidžia pašnekovė. Moteris teigia, kad natūralaus nedažyto lino spalva labai įvairi, kiekvieną sezoną vis kita, o lemia tai gamtos dėsniai – saulė, lietus, vėjas, dirvožemyje esančių mineralų sąveika ir t. t. Be to, reikia turėti omenyje, kad saulėje natūrali lino spalva blunka.
Visiškai ekologiškas
Sumanę kurti lininius drabužius, aksesuarus, patalynę, virtuvės ir vonios tekstilę, Bruzgiai nesuko galvos, ar šis audinys populiarus. „Rinkomės tai, kas natūralu, kas arčiausiai mūsų šaknų“, – sako Eglė. Moteris sutinka, kad linas nepelnytai primirštas ir galbūt ne visada tinkamai vertinamas. Kai ji ėmė vardyti, kokios savybės būdingos šiam audiniui, sulig kiekvienu žodžiu mano akys plėtėsi iš nuostabos. Linas yra visiškai natūralus audinys, jį nesunku perdirbti, jis visiškai suyra neteršdamas aplinkos. Kai kurie kiti ekologiškais laikomi audiniai, pasak Eglės, kaupia toksiškas medžiagas, kurių – paradoksalu – nemažai naudojama tuos audinius gaminant.
„Dabar labai madingi sojų audiniai, tačiau niekas nepagalvoja, kad dėl jų beprotiškais tempais kertami atogrąžų miškai“, – apie ekologiškos mados grimasas kalba pašnekovė. Pasak jos, labai svarbu yra gerai apgalvoti visą tokios mados gamybos eigą ir padarinius aplinkai.
Mūsų senoliai liną dažė paisydami ekologijos ir tik tomis spalvomis, kokias galėjo išgauti iš vietinių augalų ir uogų. „Tada ekologija buvo ne mada, kaip yra dabar, o gyvenimo būdas“, – pastebi Eglė. Mūsų krašte nėra augalų, iš kurių būtų galima išgauti itin ryškias spalvas, tad jos ramios, prislopintos. „Tokios ir mums artimiausios, – sako kūrėja. – Nieko itin ryškaus, modeliai patogūs, lengvai derinami. Mes nekuriame mados, vienadienų drabužių. Į naujas kolekcijas visada įtraukiame ankstesnių kolekcijų modelius, tad klientai net ir po kelerių metų ras patikusį drabužį. Įdomu tai, kad mūsų kūrinius dėvi ir trisdešimtmetės, ir aštuoniasdešimtmetės. Keičiant aksesuarus, galima susikurti skirtingų įvaizdžių.“
Eglės ir Gintaro iš lino kurtus gaminius (ir apskritai rankų darbą) itin vertina užsieniečiai, ypač amerikiečiai ir australai. „Sako, pas juos labai sunku rasti kokybiškų natūralių daiktų“, – pastebi Eglė. Ji labai džiaugiasi, kad moterys atsigręžia į savo prigimtį: „Suknelės ir tunikos yra populiariausios mūsų prekės.“
Natūralumas be prievartos
Kai kurie kūrėjų gaminiai atrodo lyg ištraukti iš močiutės skrynios – tikri, autentiški. „Servetėlės, padėkliukai, nosinėlės, įvairūs aksesuarai – mano mamytės ir sesutės rankų darbas“, – apie auksarankes padėjėjas pasakoja Eglė. Vilnoniai šalikai, pirštinės, kepurės ir kojinės taip pat megzti Eglės mamos ir sesers.
Projektas gimė iš tylos, askezės, darbo ir didelio noro nešti taiką pasauliui.
Ateityje Bruzgiai turi minčių pamėginti prisijaukinti daugiau natūralių audinių, siūti ne tik iš lino ar vilnos, bet ir, pavyzdžiui, iš dilgėlių, kanapių audinio, laukinio šilko. „Pati etiškiausia mada būtų, jei audiniai būtų gaminami iš vietinės žaliavos. Kiekviena šeima užsiaugintų savo pluošto – lino, dilgėlių – ar avelių, – svajoja Eglė. – Moterys priverptų verpalų, priaustų audinių ir pasiūtų šeimai drabužių. Įsivaizduojate, kaip būtų nuostabu? Kokia meile ir energine apsauga jos apgaubtų savo šeimą? Be to, tokius drabužius būtų galima dėvėti kone visą gyvenimą.“
„Netrukus klientams pasiūlysime rankomis verpto ir namudinėmis staklėmis austo organiško ahimsa šilko gaminių“, – netolimais planais dalijasi kūrėja. Ji paaiškina, kad „ahimsa“ sanskrito kalba reiškia „be prievartos“. Šilkverpio lervutė nėra nužudoma. Verždamasi į laisvę, ji praplėšia kokoną, todėl šilko siūlas nutraukiamas. Iš tokių išausto audinio faktūra labai graži – pumpurėta, primena rankomis verptą liną.
Bruzgiai svajoja įsteigti Škotijoje lietuviškų tradicinių amatų kaimelį ir savotiškai atkurti prosenelių gyvenimą. Žmonės galėtų susipažinti su lino keliu, išmokti austi lininį audinį, pamatyti iš arti, kaip gimsta drabužis, pagaliau pailsėti, pabūti gamtoje.
„Svajojame įkurti gyvenvietę su nuosava infrastruktūra, naudoti alternatyvius energijos šaltinius, patys auginti maistą, kad kuo mažiau žalos padarytume gamtai“, – apie savo ir vyro svajonę pasakoja Eglė. Pora norėtų rengti seminarus ir stovyklas, dalintis patirtimi, kaip gyvenimą padaryti kokybiškesnį ir natūralesnį. Toks stebuklas kaip nedidelės Rumšiškės kalnuotoje Škotijoje net Piteriui Penui iš Niekados šalies atimtų žadą.
Ko galbūt nežinojote apie liną
* Viena seniausių medžiagų pasaulyje.
* Labai patvari.
* Nestatiška, nesielektrina.
* Jo nepuola vabzdžiai kenkėjai.
* Jį gaminant sunaudojama 5 kartus mažiau vandens, nei gaminant medvilnę ar sintetinius pluoštus.
* 100 proc. ekologiška medžiaga – visiškai suyra, lengvai perdirbama. Sunaudojamos visos augalo dalys.
* Saugo nuo ultravioletinių spindulių.
* Karštą dieną vėsina, šaltą – šildo. Net šlapias nekelia nemalonių pojūčių.
* Veikia tarsi filtras – nepraleidžia dulkių ir cheminių medžiagų.
* Labiausiai tinka apatiniam trikotažui ir patalynei siūti, nes turi priešuždegiminių savybių: atsparus pelėsiui, nealergizuoja, tinka žmonėms, kurių itin jautri oda, leidžia jai kvėpuoti.
* Pirmąkart išplautas susitraukia (6–10 proc.).
