Jai pažadėtos keturios porcijos ledų! Net žodžius Elena beria taip, lyg kažkur labai skubėtų. „Aš visada bėgu pas ją“, – sako gležna moteris.
Ar Jums kas nors padeda ?
Mano tėvai, močiutė, mamos mama, yra didžiausios ir stipriausios atramos, be jų tikrai būtų sunku. Gyvename netoliese, dažnai susibėgame.
Ar Saulutės tėtis pakankamai dėmesio skiria savo dukrai?
Ne, jie nebendrauja. Tai – praeities tema, jos nebenoriu nagrinėti viešai. Nieko nepamiršau, bet apie tai neturiu net ką pasakyti.
Vyras gali palikti moterį, bet ne vaiką. Neįtikėtina, kad išsilavinęs žmogus elgiasi kaip nemąstantis asmuo.
Šiuo atveju buvo parašytas lygybės ženklas. Jis mane paliko Saulutei vos gimus.
Kas atsitiko mūsų stipriosios lyties atstovams? Juk tai – ir sąžinės, vyriškumo reikalai.
Norėčiau manyti, kad tai yra išimtis, o ne taisyklė. Situacija, kai nėra net ką pasakyti. Negaliu kalbėti už kitą. Toks buvo žmogaus sprendimas. Nė vienas negalime įlįsti į kito dūšią, jam ko nors primesti. Net ir kalbant apie atsakomybę už vaikus. Dabar jau ramiai apie tai šneku, bet prieš aštuonerius metus jaučiausi kitaip. Praėjo laiko, svarstau: „Ko negaliu pakeisti, kas yra ne mano galioje ir valioje, tegul plaukia pro šalį.“ Stengiuosi mąstyti kitaip, gyventi taip, kaip galiu. Esu susitarusi su savimi šia istorija viešai nesidalinti.
Kaip šią situaciją aiškinate dukrai? Ji juk mato, kad kiti vaikai turi tėčius...
Vaikai auga, domisi viskuo, stebi pasaulį, aplinką, žiūri filmus, mato daug dalykų. Esu linkusi kalbėti: „Saule, tu turi pačią nuostabiausią mamą ir pačius geriausius senelius. Yra vaikų, kurie neturi net to.“ Aš savo dukrai dovanoju šviesų požiūrį. Mudvi mokame džiaugtis tuo, ką turime. Nežinau, kaip būtų, jei santykiai būtų klostęsi kitaip.
Dažnai pagalvoju, kad ko labai bijai ar ko sau labai linki, tas ir nutinka. Mes daug ką prisišaukiame. Aš visada norėjau turėti gražią šeimą, kurti šiltus santykius. To trokšta, apie tai svajoja kiekviena moteris. Galbūt taip stipriai norėjau šių paprastų dalykų, kad ėmė ir išslydo iš rankų. Nesvarbu, kokios buvo aplinkybės. Esu linkusi galvoti apie viską pozityviai ir atsargiai.
Tik tada, kai išmoksti atleisti sau, kitam žmogui, pradedi gyventi šviesiai.
Esate viena šeimoje?
Taip, viena. Mano tėvai kartu gražiai gyvena daug metų. Augau šiltoje, mylinčioje šeimoje, tą pavyzdį ir nešuosi per gyvenimą. Man pačiai nepavyko, bet tikiu, kad manęs laukia graži ateitis. Juk esu dar jauna!
Atsimenu, tėvai ar seneliai kiekvieną savaitgalį mane, mažą, įsisodindavo į žigulius, ir patraukdavome į kelią. Išmaišėme visą Lietuvą. Ir man norisi sukurti tokią šeimą kaip tėvų, bet nutinka įvairių dalykų. Ilgai mokiausi nemąstyti apie tai, ko negaliu pakeisti. Sunkiausia buvo, kai reikėjo mokytis gyventi be kaltės jausmo, negalvoti, kad padariau kažką bloga, todėl man taip nutiko. Užsigraužiame, užsistovime klampioje pelkėje ir niekaip negalime iš jos išlipti. Kad išeitum iš to, giedrą dangų pamatytum, reikia gerokai padirbėti. Tik tada, kai išmoksti atleisti sau, kitam žmogui,pradedi gyventi šviesiai.
Kodėl kalbate apie kaltę? Kas moterims į galvą įmuša šį jausmą?
Susiklosčius sunkiai situacijai, analizuoji viską, negali vienareikšmiškai kaltinti kito, tenka ir į save per atstumą pažvelgti. Yra duktė, iš savo ir jos biografijos negalime to žmogaus ištrinti.
Ar galima visiškai pasitikėti vyru, kuris moteriai, su kuria kartu gyvena, nepasiūlo savo rankos?
Taip, jei nepasiūlo rankos, vadinasi, turi kitų planų. Arba nori jų turėti. Arba vengia atsakomybės. Amžinieji berniukai, kuriems nėra būdinga įsipareigoti... Kad ir ką sakytume, kiekviena moteris nori, kad mylimas vyras jai pasipirštų.
Neseniai televizijos laidoje pasakojote apie gražiausią savo gyvenimo kelionę.
Kalbėjau apie moteriškumo stovyklą Ibisoje. Ten mokiausi šaunių dalykų. Išsiaiškinau, kad pykdamos ant blogai pasielgusio asmens, pyktį esame linkusios nuryti. Tai palieka pėdsakus, bet jų tarsi nepastebi. Jautiesi blogai, tačiau gyveni toliau. Vėl nesėkmė, vėl nuryji ir eini nueini. Visa tai niekur nedingsta. Susikaupusius neigiamus jausmus mėgstame branginti, nešiotis lyg brangakmenį. O iš tikrųjų tai yra auglys, sunkus akmuo, jis neleidžia laisvai eiti toliau.
Turite pagrindo nepasitikėti vyrais. Sakote, kad dauguma nori tik pasipuikuoti, šalia savęs matyti populiarią dainininkę – tarsi papuošalą.
Tai nėra taisyklė, nors panašių situacijų esu mačiusi nemažai. Yra ir tokių vyrų, kurie nemėgsta afišuotis, rodytis viešuose renginiuose su savo populiaria drauge ar žmona. Yra labai gražių žinomų žmonių šeimų, jas retai matome skalbiamas viešai ar žurnalų viršeliuose. Jei nori turėti intymią erdvę, reikia gerai pagalvoti, ar verta ja dalintis su daugiau nei savo mylimu žmogumi.
Ar Jums pačiai teko išmokti šią pamoką?
Taip, teko.
Ar specialiai vykote į Ibisą pas gyvenimo pokyčių trenerę Leonorą Blekaitytę?
Esame draugių, savitų raganaičių, būrelis, domimės meditacija, joga, sportu, mėgstame įvairias veiklas, dalinamės savo įspūdžiais apie knygas, keliones. Viena iš mūsų buvo nuvažiavusi pas Eleonorą, grįžusi pasakojo apie tą kelionę. Klausėme, klausėme, galvojome, kokie čia stebuklai, kad draugės neatpažįstame. Po pusmečio kita nuvažiavo. Grįžta – švyti. Galvoju, užtenka klausyti tų istorijų, turiu nuvažiuoti pati. Eleonora kartais atvyksta į Vilnių, čia rengia seminarus, treniruotes. Nuėjau į vieną susitikimą. Mūsų žvilgsniai susitiko, iš karto supratome, kad abi daug ką nuveiksime. Kai perskaičiau jos knygą „Sielos aritmetika“, abejonių nebuvo – privalau vykti į Ibisą.
Poilsis ir užsiėmimai Ibisoje pateisino Jūsų lūkesčius?
Po žiemos jaučiausi persidirbusi. Užsisukusi veiklos karuselėje: namai, vaikas, darbas... Reikėjo pokyčių. Mėgstu keliauti, esu daug kur buvusi, vis dėlto Ibisoje praleidau geriausias savo atostogas. Kai prisimenu, šiurpuliukai ima bėgioti. Vykau manydama, kad viską žinau. Man buvo aišku, kodėl vienaip ar kitaip jaučiuosi, gyvenu. Pradėjusi save analizuoti per pokalbius su Eleonora ir grupės moterimis supratau, kad mano įsivaizduojami blokai – jokia problema. Tai suvokti – nuostabus dalykas. Būdama namie negali teisingai vertinti savo situacijos. Reikia pakeisti aplinką. Ibisoje kitoks oras, maistas. Buvo susikaupimo, tylos dienų, kai išjungiami telefonai, nėra televizorių, neveikia internetas, niekas nekalba. Visą laiką skiri sau, būni su savo drumstomis, suveltomis mintimis. Jei nori žengti į priekį, turi susitikti su savimi, nors tai ir sunku, išsiaiškinti kiekvieną tau nerimą keliantį dalykėlį. Ilgainiui pradedi džiaugtis, kad esi sau pati geriausia draugė, kad tavo viduje – neaprėpiami klodai, galimybės, kartais joms neleidi pasireikšti, blokuoji save.
Ibisoje buvo lietuvių iš viso pasaulio – pavargusių, susigūžusių, nedrąsių moterų. Reikėjo gerai padirbėti, kad sužinotume, koks turtingas yra mūsų vidinis pasaulis. Mokėmės atlaidumo, kantrybės, meilės. Baigiantis praktiniams seminarams (šie padeda atsiskleisti, išsivaduoti iš slegiančių rūpesčių) įvyko mąstymo lūžis, ir spindinčiose vienos kitų akyse išvydome stebuklingas permainas.
Kodėl nebedainuojate?
Negali žinoti, kaip dar bus gyvenime. Nesu linkusi svaidytis žodžiais „visada“ arba „niekada“. Dabar yra kitoks etapas. Sąmoningai esu pasirinkusi laikytis atokiau nuo scenos. Vienu metu viskas buvo gerokai pabodę, jaučiau, kad nebenoriu strikinėti kaip prieš aštuoniolika metų. Man yra įdomu padėti tiems, kurie lipa į sceną. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau meno vadybos magistrantūrą. Turiu pedagogo gyslelę, patinka prodiusuoti, dirbti už kadro, generuoti koncertų, renginių, televizijos laidų idėjas.
Ką dabar veikiate?
Dalyvauju įmonės „Colibri Events“ veikloje. Su drauge organizuojame renginius, vykdome socialinius projektus. Neseniai Vilniuje nuaidėjo mūsų renginys „Fashion Night“. Dirbu televizijoje, esu LNK laidų „Mes pačios“ir „Padėkime augti“ redaktorė, vykdomoji prodiuserė. Sezonas baigėsi, rudenį laukia nauji darbai. Džiaugiuosi, kad teko dirbti su garsiais televizijos prodiuseriais Gediminu Jauniumi, Edita Katauskiene. Keleri metai esu konkurso „Mis Lietuva“ vykdomoji prodiuserė. Tai, ką dabar darau, yra tik kelio savo tikslo link stotelės.
Vaikas yra tavo meilė, tavo laimė, tavo namų šurmulys. Saulė – didžiausia mano gyvenimo mokytoja.
Kokiomis ligomis perserga jaunutė, nepatyrusi, gražiai šeimoje auklėta mergaitė, kai pradeda suvokti, kad valdo daugiatūkstantinę publiką? Dėl ko įspėtumėte merginas, kurios renkasi sceną, prodiuserių rankose yra tarsi minkomas molis?
Pirmą kartą kaip atlikėja pasirodžiau prieš aštuoniolika metų „Radiocentro“ muzikos apdovanojimuose. Renginys vyko Sporto rūmuose. Atlikau savo pirmą dainą „Mergaitės nori mylėt“. Ją sukūrė Igoris Kofas. Turėjau išlaikyti egzaminą – padainuoti kelias dainas, kad Igoris suprastų ir patikėtų, jog esu verta jo kūrinio. Būtent tą dieną mane pastebėjo Andrius Mamontovas. Vėliau jis prikalbino mane atlikti dainą „Kregždutės, kregždutės“. Daug vandens nutekėjo. Tuo metu jaučiausi taip, lyg jūra man būtų buvusi iki kelių. Net tėvai nežinojo, kaip susitvarkyti su jų vaiką užgriuvusia populiarumo našta. Tiems, kurie kūrė muziką, siekė ją populiarinti, rūpėjo reklama ir pardavimas, o ne mokyti gyventi nulipusįjį nuo scenos. Situacijų buvo ir nelengvų. Kai esi labai jauna ir tau sekasi, sulauki akinamo dėmesio, pasijunti išskirtinė, kitokia, turinti supergalių. Dėmesys, žinoma, – malonu, bet jis neretai gali būti dirbtinis. O mes nemokėjome atpažinti, kas yra kas. Šiais laikais yra neblogų vadybininkų, kurie – ne tik agentai, bet ir geri psichologai. Jaunam muzikinės karjeros siekiančiam žmogui siūlyčiau pagalvoti, kas bus toliau, ar tai – tavo duona kasdienė, ar jos norėsi ir po dešimties, dvidešimties metų. O gal tiesiog gerai leidi laiką?
Tėtis ragino Jus studijuoti vokalą, bet pasirinkote meno vadybą. Mąstėte racionaliai?
Žinojau, kad nenorėsiu visą gyvenimą strikinėti scenoje. Man įdomiausia būdavo tai, kas vyksta užkulisiuose, kaip organizuojami renginiai, kaip valdomas procesas, padėti kitiems, kad viskas vyktų sklandžiai.
M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi griežti smuiku, bet šis instrumentas man buvo per kietas riešutas. Arba aš jam – per silpna. Baigiau smuiko klasę ir perėjau į Balio Dvariono muzikos mokyklą, į kitą specialybę – pradėjau dainuoti. Susipažinau su daugybe prodiuserių, vadybininkų, dainų kūrėjų. Populiarioji muzika buvo „ant bangos“, mane pagavo sūkurys. Tėtis sakė, kad šis kelias pernelyg lengvas, kad reikėtų į savo profesiją žiūrėti rimčiau. Tada jo žodžiai man neatrodė tokie rimti, verti įsiklausyti. Dariau taip, kaip man buvo geriau. Tėvelis yra muzikantas, muzikos mokykloje veda kontraboso ir bosinės gitaros pamokas. Senelis buvo akordeonistas. Saulė taip pat turi gerą balsą, mokosi chorinio dainavimo. Vienintelė šeimoje ne muzikė – mano mama.
Kokie vaikystės prisiminimai stipriausiai įsirėžę į atmintį?
Gyvenome virš „Talino“ parduotuvės – priešais Seimo rūmus. Per 1991 metų Sausio įvykius mūsų namas ir kiemas buvo tokie pat karštieji taškai, kaip ir Nepriklausomybės aikštė. Jame glaudėsi ne vienas garsus užsienio žurnalistas. Prisimenu „The New York Times“ korespondentą, jis rašė ir fotografavo. Taip pat – vokiečių, anglų, prancūzų žurnalistus. Žmonės ir situacijos tomis dienomis keitėsi, niekas neklausinėjo, kas tu toks, ko tau reikia. Namų durys buvo atviros, kam reikėdavo, tas užeidavo. Tėvai buvo patiesę ant grindų čiužinių, kas norėdavo pailsėti, nusnūsdavo, tada užleisdavo vietą kitiems. Buvau maža, tėvai stengėsi mane laikyti atokiau, bet aš viską stebėjau smalsiomis akimis. Atrodė, kad tėvų namuose – visa aikštė žmonių. Kiek galėjo sutalpinti, tiek ir priėmė, šildė, girdė arbata, vaišino sumuštiniais. Bendrystės, patriotizmo dvasia, susivienijimas, kai žmonės laikosi vieni kitų, yra besąlygiškas. Aš to dažnai pasigendu. Ne baisių kraštutinių situacijų, o tos vienybės, draugystės, tikro jausmo, kai žinai, kad žmonės vieni dėl kitų padarys viską be žodžių.
Vienturtė duktė galėjo augti lepinama. Kokios charakterio savybės Jums padėjo siekti tikslų?
Ir padėjo, ir kišo koją užsispyrimas. Mano Horoskopo ženklas – Avinas. Užsispyrimas – gera savybė, bet kiekvieną Aviną reikia nukreipti tinkama linkme – tada nuveiks daug gerų dalykų. O jei pastatysi priešais tvorą, badys ją, ir nieko gera nebus. Į su darbu susijusią kritiką reaguoju teigiamai. Pasakymas, kad ko nors negaliu, mane užveda. Kita vertus, Avinai yra labai jautrūs. Mes mėgstame susitapatinti su savo problema, pagailėti savęs. Tai nėra gerai. Jei labai įsijauti į savo rūpesčius, sunku iš jų išlipti. Gyvenimas yra įdomus, reikia stengtis ieškoti šviesaus savo kelio.
Populiarios atlikėjos patirtis – ir saldi, ir karti. Jus ne tik mylėjo, bet ir apkalbinėjo.
Nepažįstu nė vieno viešo ir įdomaus žmogaus, apie kurį nebūtų sklandę kokių nors intriguojamų apkalbų. Mano gyvenime nėra nutikę nieko labai bloga, ką būtų galima analizuoti. Nepasakyčiau, kad apkalbos mane žeidė. Aš moku iš visko pasijuokti arba nekreipti dėmesio. Nėra prasmės kovoti ar atsimušinėti, kai pliauškiamos nesąmonės. Kas kita – artimieji. Jie reaguodavo skausmingai.
Ar kopdama muzikinės karjeros laiptais galėjote atsiremti į kitus atlikėjus? Kavinėse Jus teko matyti su Andriumi Mamontovu. Ar įmanoma kolegų draugystė?
Žinoma. Turiu daug draugų muzikantų. Tai Igoris Kofas, Stano, Edgaras Lubys-Amberlife'as. Sielos žmonės, tokių nėra daug. Jie mano gyvenime buvo prieš aštuoniolika metų, yra ir šiandien. Galiu jiems bet kada paskambinti, susitikę turime ką prisiminti, iš ko pasijuokti. Su Stano kartu pradėjome dainuoti, iki šiol atlieku jo kuriamas dainas. Minėti vyrukai vienaip ar kitaip yra prisidėję prie mano kūrybos. Su Aiste Pilvelyte kartu užaugome. Būdamos septynerių metų, mokėmės pas Alfonsą Peniką. Man smagu visus matyti, stebėti, kaip keičiasi kiekvieno jų gyvenimo kelias.
Ar nebuvo baisu skristi oro balionu, kai filmavote dainos „Kregždutės, kregždutės“ vaizdo klipą?
Andrius laikė oro baliono pilotavimo egzaminą. Tai buvo pirmas jo savarankiškas skrydis, aš to nežinojau. Krepšyje skridome dviese, buvome pasiekę 500 m aukštį, mus filmavo iš kito oro baliono. Jame buvo ir Andrių prižiūrintis instruktorius. Kai nusileidome, įvyko krikšto apeigos. Tik tada supratau, kad skridome ne vien dėl vaizdo siužeto. Andrius pasakė: „Tu pirmoji su manimi skridai, dabar galėsiu varyti vienas, be instruktoriaus.“ Su tokiais kaip Andrius galima ir skristi, ir į kalnus eiti. Jei nuojauta gera, žinai, su kokiu žmogumi neprapulsi.
Augau šiltoje, mylinčioje šeimoje, tą pavyzdį ir nešuosi. Man pačiai nepavyko, bet tikiu gražia ateitimi. Juk esu dar jauna!
Užaugote, subrendote dainuodama „Mergaitės nori mylėt“. Ką dabar galėtumėte pasakyti apie meilę?
Meilė yra ramybės jausmas. Kai esi rami dėl visko, kas vyksta, kai jautiesi reikalinga, kai žinai, kad ateis ir pašauks: „Mama, man taip tavęs reikia, aš be tavęs negaliu, prašau, prašau!..“ Trupiniai lovoje, neišplautas puodelis, sujauktas kambarys visai neerzina. Vaikas yra tavo meilė, tavo laimė, tavo namų šurmulys. Saulutei – aštuoneri, pirmą kartą per tiek metų į Ibisą važiavau viena, dukrytė buvo likusi su seneliais. Labai norėjo vykti kartu. Pažadėjau, kad, kai baigsis mokslo metai, mėnesį abi praleisime prie jūros. Sutiko, bet pateikė sąrašą lauktuvių, kurių turiu jai parvežti. Pažadėjau – nebuvo kur dėtis. Praėjo trys dienos, skambinu namo, vaiko balse – verksminga ilgesio ir nuoširdumo gaidelė: „Mama, aš persigalvojau. Man nereikia jokių lauktuvių. Ar gali padaryti taip, kad lėktuvas kuo greičiau grįžtų?“ Sėdėdama ant kalno prie gražios olos net apsiverkiau iš laimės, kad esu tokia mylima ir laukiama.
Saulė yra didžiausia mano gyvenimo mokytoja. Vaikai yra tokie protingi! Manome, kad privalome juos ugdyti, lavinti, maitinti, rengti, bet retai susimąstome, kad tas mažas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą, pats yra tavo mokytojas. Jei nebūtų Saulės, nežinau, ar tiek daug visko suprasčiau.
Ar Jūsų gyvenime buvo pamokų, kurių geriau būtų nebuvę?
Manau, kad ne. Visos yra brangios. Išminties įgijau analizuodama save. Kai atsirado savianalizės poreikis, pradėjau ieškoti atsakymų, o juos atrasdama – geriau jaustis. Ateity – dar daug gražių dalykų, šviesulių. Mano akys, laukdamos tų šviesulių, turi spindėti. Norėdama sutikti savęs vertą žmogų turi pati tokia būti. Juk nė vienas vyras netrokšta prieiti prie liūdnos, užsisklendusios, nuoskaudų ir blogų prisiminimų kamuojamos moters. Jei nori šalia savęs turėti karalių, pati turi jaustis karaliene.
Portreto štrichai
Apie save. „Mano galva generuoja tiek minčių, kad kartais turiu save stabdyti.“
„Esu... pelėdžiukas. Kartais tenka prisitaikyti prie mažosios šeimos narės, dėl mudviejų pokalbių, žaidimų atidėti kūrybinius reikalus. Man geriausiai sekasi kurti vėlai vakare, naktį, kai visi jau sumigę, kai nėra jokių išorinių dirgiklių.“
Muzika. „Tai – širdies balsas. Vienintelė kalba pasaulyje, kurią supranta visi žmonės.“
„Tikiu, kad galime prisišaukti, ką norime ir ko nenorime, labai intensyviai apie tai mąstydami.“
Credo. „Viskas gyvenime bus taip, kaip pati norėsi.“
„Vertinu galimybę tobulėti, būti mama, dėkoju likimui už kiekvieną dieną, patirtą akimirką, už viską, ką turiu.“
„Nemėgstu silpnų, neryžtingų žmonių, nekenčiu veidmainystės, melo ir tų, kurie nedrįsta pasakyti tiesos.“
Atlanta. „Saulei, kai buvo mažytė, nepatikdavo matyti savo mamą ekrane. Ji liesdavo mane ir sakydavo: „Ne, ne, čia yra mama, o ten – Atlanta.“ Dabar skatina: „Mama, dainuok!“ Kažkas yra, kad per pastarąjį mėnesį penktas žmogus klausia, kodėl nebedainuoju. Nežinau, ką tai reiškia.“
„Norėčiau atrasti savo vietą, kad neapleistų kūrybinės mintys, kad atradimų kelyje jausčiausi tvirta, būčiau vertinama, gerbiama kolegų. Mane turi lydėti sėkmė, nes aš esu labai darbšti ir užsispyrusi.“
