Jaudinamas pasipiršimo istorijas pasakoja Vaiva Abromaitytė, Vitalijus Cololo, Larisa Kalpokaitė, Kristupas Krivickas.
* Fotografė Vaiva Abromaitytė: „Aleksandras (maskvietis verslininkas Aleksandras Skvortsovas – aut. past.) man pasipiršo Pietų Prancūzijoje, Monake, kalnuose, vakare, saulei leidžiantis. Sėdėjome, jis paklausė, ar tekėčiau už jo. O ryte leidomės įkelionę, mažame Italijos miestelyje rado juvelyrikos parduotuvėlę, nupirko žiedą ir nieko nelaukdamas, tiesiog tarpdury, užmovė tą žiedelį ant piršto... Iš karto ir sutikau už jo tekėti. Piršlybos buvo spontaniškos – po kelių mėnesių draugystės. Gegužę susipažinome, o rudenį jau šokome vestuves. Greitai ir sūnelio Aleksandro susilaukėme. Drauge esame jau penkerius metus. Gyvendami tarp dviejų šalių, skubame. Kai esame drauge, stengiamės kokybiškai ir gražiai praleisti laiką.“
* Humoristas, aktorius, TV3 laidų vedėjas Vitalijus Cololo: „Tai buvo 2000-aisiais. Aš, Šiaulių pedagoginį universitetą neseniai baigęs „studenčiokas“, ir būsima žmona Inga jau dvejus metus gyvenome mano nuomojamame bute. Visą tą laiką savo mamai ji melavo, kad gyvena bendrabutyje. Kai mama paskambindavo į bendrabutį, budėtoja pasakydavo: „Tuoj Inga ateis iš trečio aukšto“, o tada puldavo skambinti man. Mylimoji perskambinusi mamai iš mano namų suokdavo: „Labas, mamyte, buvau duše.“
Kai pirmą kartą Ingą pamačiau, norėjau užmušti. Tada ir supratau, kad ji bus mano žmona. Nepasiekiama mergina pasiuntė mane po velnių. Stvėriau televizoriaus anteną ir sviedžiau į galvą, bet taip, kad nepataikyčiau. Paskutiniu metu kartais pagalvoju: „Gal truputį ir pataikiau?“ Bet šiandien, kadangi išleido žvejoti, manau, kad gal ir nepataikiau.
Sekiodavau paskui, pirkdavau jai jogurtus. Vieną dieną Inga ir sako: „Ilgai bendraujame, ar ne laikas ženytis?“ – „Jei sakai, kad laikas, tai laikas.“ – „Kažkokio žiedo reikėtų.“ Mano draugas vertėsi juvelyrika, nupirkau žiedus su brangiais akmenukais. Klausiu Ingos: „Kaip dabar?“ Tada Druskininkuose buvome. Ji sako: „Dabar einame pas tavo tėvus – paprašysi mano rankos jiems girdint. Pasakysi: „Mama ir tėti, aš noriu ženytis.“ Nuėjome. Inga liepė klauptis ant kelių. Atsiklaupiau. „Sakyk: „Noriu, kad tekėtum už manęs.“ Ji pasakė, ką turiu daryti, ir aš padariau. Elgiausi kaip teliukas. Tada nuvažiavau pas uošvę. O ten jau buvau erelis. Pasitreniravęs savo tėvų namuose, jau žinojau, kur, kada ir kaip klauptis. Ten buvo šou. Įžengęs pro duris pasakiau: „Štai ir aš, jūsų tragedija.“ Mano uošvienė subtiliai paklausė: „Na, ir ko tu čia dabar?“ – „Esu Jūsų tragedija. Klaupiuosi ant kelių ir prašau dukros rankos.“ – „Na, gerai, pasiimk.“ Inga pasitikslino: „Tai, mama, ar leidi?“ – „Ačiū Dievui.“
Atsimenu, pirmą kartą nuvykęs pas uošvienę jaučiausi kraupiai. Ji į mane žiūri, aš – į ją. Laidoje „Tegyvuoja karalius“ vaidinau alkoholiką. Reputacija vis tiek prasta, sakau: „Tai ką, ponia Rima, gal iš pradžių tiesiog parūkom?!“ Ji, šauni moteris, nevengianti Kauno ponios manierų, į mano šou reaguodavo ramiai.
Vestuvių žiedai buvo ploni ir pjovė pirštus. Po penkerių metų su žmona nuvažiavome į Libaną pailsėti. Nusipirkome naujus – arabiškus. Patariu: jei kada nors būsite arabų šalyse, būtinai nusipirkite arabišką vestuvinį žiedą. Mūsų pažįstamas kunigas juos pašventino. Dabar nebaisu žmonos iš akių paleisti. Nepatikėsite, bet arabai atidžiai žiūri į žiedus. Sausio mėnesį aš dirbu, mano žmona skrenda į Egiptą. Ten prie jos kaskart prieina arabas ir klausia: „Jūsų vyras – musulmonas? Jūsų arabiškas žiedas.“ Tad jokie vietiniai į meilužius jai nesiperša. Tame auksiniame žiede yra dar trys žiedai – baltojo, geltonojo ir raudonojo aukso.
Gegužės 27 dieną buvo penkiolika metų, kai esame susituokę. Pasidovanojome kelionę į Maldyvus. Žmona paprašė: „Pasakyk, kad mane myli.“ Pasakiau.
Mano dukra Evita dainuoja, aš dainuoju, žmona dainuoja, bažnyčios chore penkerius metus giedojo. Mūsų namuose linksma – viena viename kambaryje staugia džiazo kūrinį, kita kitame gieda „Ave, Marija“...“
* Aktorė Larisa Kalpokaitė: „Kai baigėme studijas, visi mano kurso draugai turėjo šeimas, tik aš viena buvau netekėjusi. Pradėjau dirbti, repeticijos – rytą vakarą. Kur susipažinti? Teatre buvo daug gražių vyrų, bet visi – vedę, išskyrus vienintelį – seną berną 31-ų Joną Braškį. Vaidinome tuose pačiuose spektakliuose. Šalia – Jonas ir Jonas. Atkaklusis Braškys pasidarė man dėmesingas, atidus. Artimesni tapome per pavasario gastroles. Metus draugavome. Vieną birželio sekmadienio rytą, vienuoliktą valandą, Jonas paskambino į mano tėvų namus ir paklausė: „Ar būsi namie?“ – „Taip.“ – „Tada aš ateisiu.“ Įtariau, kad kažkas ne taip. Skambutis į duris. Stovi, rankose – sakvojažas. O mano tėvukas dar su pižama, užlipęs ant taburetės, suka perdegusią lemputę.
Mama į chalatą įsisupusi, tik aš jau buvau susitvarkiusi. Jonas, toks pabalęs, susikaupęs, įeina. Mama mato, kad situacija rimta, o tėtis kaip stovėjo, taip ir stovi ant taburetės. Jonas atidaro sakvojažą, ištraukia puokštę baltų rožių, duoda mamai, man – baltų gvazdikų, tėčiui – butelį šampano. Tada priklaupia ant kelio ir paprašo mano rankos. Mane suima juokas. Tėvas kaip stovėjo ant taburetės su lempute rankoje, taip ir sustingo. O mama kad apsidžiaugė! „Oi, oi, oi, prašom sėsti, išgersim arbatos.“ Pašoko tokia patenkinta, laiminga, pradėjo bėgioti. Aš ją ėmiau raminti: „Mama, mama, raminkis.“ O ji iš tos laimės, kad trečią, paskutinę, dukrą atiduoda, nebežino, ko griebtis.
Tą pavasarį Vilniuje pasirodė rožinis šampanas „Madam Popadur“. Mūsų kompanija mėgo raudonąjį vyną, o tada bičiulius su Jonu pavaišinome tuo šampanu. Nustebo, iš kur tokio gavome. O viena paklausė: „Ar tik ne Santuokų rūmuose buvote?“ Padavėme pareiškimus, eilės santuokai įregistruoti reikėdavo laukti tris mėnesius. Metrikacijos biure dirbo draugė, tai mus sutuokė po mėnesio. Vestuvės vyko rugpjūčio 6-ąją, o 8 dieną išvažiavome į gastroles – į Zarasus. Kartu gyvename nuo 1983 metų, turime sūnų Joną.“
* Televizijos laidų vedėjas, prodiuseris Kristupas Krivickas: „Pasipiršau Jurgitai Vilniaus šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje. Tai buvo emociškai stiprus, atviras, sąžiningas, nuoširdus, dvasingas ir labai iškilmingas momentas. Toje pačioje bažnyčioje mes ir tuokėmės, vėliau krikštijome vaikus, o po dešimties metų atnaujinome santuokos įžadus.
Tą dieną mudu vaikščiojome, užsukome į bažnyčią, mąstėme apie gyvenimo prasmę. Turėjau žiedelį. Ypatingoje vietoje, visų šventųjų akivaizdoje, žvelgdamas į altorių, mišioms baigiantis, paklausiau Jurgitos, ar tekėtų už manęs, ar mudu kursime šeimą. Galima sakyti, kad tada – kai aš paklausiau, o ji atsakė „taip“ – ir įvyko mūsų vestuvės. Buvo nuoširdu, aišku, tikra. Jurgita reagavo ramiai, santūriai. Bažnyčioje juk nepradėsi šaukti ir šokinėti iš laimės. Jautėmės laimingi, kad tas momentas atėjo, ištarėme garsiai tai, ką galvojome, ką jautėme, apie ką svajojome, kalbėjomės, kuo gyvenome. Iškilminga akimirka, bet Jurgitai tai nebuvo didelė naujiena. Draugavome jau beveik metus. Natūraliai buvo aišku, kad reikia tuoktis, gyventi pagal Šventąjį Raštą. O jau paskui vyko formalios vestuvės.
Užpernai, po dešimties bendro gyvenimo metų, sutvirtinome santuokos įžadus, pakrikštijome dukreles Atėnę, Eladą ir Faustą.“
Bus daugiau
