Iš pradžių aš net nežinojau, kad man ji iš viso buvo: aš nė nenutuokiau, kad turėčiau teisę į tokią būseną ar kažkokią prognozuojamą diagnozę. Kartais tiesiog pagalvodavau, kad man turbūt važiuoja stogas arba sergu lengva depresijos forma.
Lengva todėl, kad funkcionuoti aš nesustojau - toliau dirbau, mylėjau, atsakingai išsiplaudavau plaukus ir namų grindis. Tačiau kaip buitiniai reikalai vis labiau lipo prie mano kūno, viduje plėtėsi dvasinės erozijos ribos.
Juk dar visai neseniai aš buvau visai kitokia Neringa: studentė, šelmiška, per naktis lakstanti daugiaukščių stogais, lipanti per tvoras į apleistas kapines, įsivelianti į keisčiausias ir įdomiausias istorijas, tranzuojanti, nespėjanti į paskutinį naktinį autobusą, žygiuojanti per megapolio dangoraižiais nutviekstą rytmetį. Atsimenu, kaip tuomet dažnai mane apimdavo pilnatvės jausmas: aš tiesiog sustodavau, apsidairydavau ir negalėdavau atsidžiaugti: “Eina sau, kaip gera gyventi ir kiek daug manęs visko laukia!”
Tačiau pamažėle aš, kaip ir mes visi, vieni anksčiau, kiti vėliau, susidūriau su neišvengiamomis gyvenimo atsakomybėmis ir pačia neišvengiamiausiaja iš jų visų: SUAUGTI. Ir prisiėmiau tą atsakomybę kuo puikiausiai - aš dirbu, išlaikau save, padedu kitiems. Bet visoje
šioje darbo pasiutpolkėje, besistengdama suaugti ir pateisinti normalaus žmogaus vardą, pamečiau tas gyvenimo pilnatvės akimirkas. Jos nebeaplanko manęs, nebenustebina ta visą kūną pripildančios magijos gausa. Be jų, jaučiuosi lyg pametusi savo esybę, lyg gyventi tarsi ant šio svieto nebebūtų taip fantastiška ir beprotiška. Ir niekas - nei oro
jogos treniruotės, nei kitos dirbtinės miesčioniškos pastangos nepadeda man susigrąžinti to, ką jaučiuosi praradusi.
Tačiau šį mėnesį aš supratau, kad visas šis etapas, trukęs apie du-tris metus, buvo pati tikriausia ketvirčio amžiaus krizė. Tokia krizė, apie kurią niekas per daug nekalba, nes ji lyg ir krizių skalėje užima žemesnę vietą negu kitos amžiaus grupės. Ir kažkodėl manau, kad
jei būčiau tuomet nenumojusi ranka į savo būseną, o drąsiai apie ją su kuom nors pasikalbėjusi - būčiau atradusi daugiau bendraminčių, kurie man būtų papasakoję, kad tai, ką jaučiu, yra normalu.
Todėl šiandien pasipasakoju jums, kad jei kada pradings gyvenimo džiaugsmas - kartais taip ilgam, kaip du - trys metai - tai dar nereiškia, kad jis niekada nebesugrįš. Nes aš jau matau horizonte, kaip jis pas mane sugrįžta.
