Be kunigo greičiau
Savo tuoktuves įsivaizduodavau kuklias. Jokių pūstų suknelių, žmonių – vos tiek, kiek reikia santuokai įregistruoti, kur nors atokiai ir be bažnyčios (ir nesvarbu, kad vienas kolega įrodinėjo, kaip joje per ceremoniją būna gražu ir kad „visos moterys to nori“), vietoj puotos – į kelionę su kuprine ant pečių. Kad būtų, ką prisiminti, – juk puotos su giminaičiais ar vakarėliai su draugais pernelyg vienodi. Svaičiojimai baigėsi, kai pakvipo tikromis vestuvėmis.
Tik pirmos savaitės, ant piršto spindint sužadėtuvių žiedui, bėgo romantiškai. Kai Nicola ėmė svarstyti, kada ir kur tuoktis, romantika prislopo. Vokietiją, nors joje gyvename, iškart atmetėme – vokiečiams būdinga tvarkinga ceremonija neviliojo. Lietuvą išbraukiau aš – nenorėjau rodytis sostinės Santuokų rūmuose. Pamatęs ten vykusių tuoktuvių nuotraukas Nicola sutiko, kad vieta – nelabai žavi, o išgirdęs apie piršlio korimą ir kitas lietuviškas vestuvių tradicijas, sutiko galutinai. Pietų Italija, iš kurios yra kilęs, liko vienintelis pasirinkimas.
Pradžia buvo daug žadanti. Vieningai sutarėme – jokios bažnyčios. Aš į jas žiūriu nebent iš tolo, o Nicola paaiškino taip: „Jei ieškau receptų, Mahatmos Gandhi knygų neskaitau.“ Esą ne kunigams dalinti patarimus prie altoriaus stovinčiai porai. Suorganizuoti vestuves Italijoje kur kas lengviau, jei neketini belstis su visa palyda į bažnyčią. Gali pasirinkti norimą datą, nes nereikia derintis prie kitų porų. O jei dar planuoji tuoktis ne gegužę ar birželį, o balandžio pradžioje, kaip darėme mes, ir prie restoranų dar nesirikiuoja jaunavedžių eilės.
Mums tereikėjo užsukti į Martinos Frankos – Apulijoje esančio miesto – savivaldybę susitarti dėl datos, apžiūrėti salės, parinkti jos puošybos, išsiaiškinti, kokių dokumentų reikės. Paslaugus valdininkas per keliolika minučių ne tik viską išaiškino, bet ir pažėrė patarimų, kontaktų. Kas sakė, kad italų biurokratai lėti ir tingūs? Vis dėlto lengva buvo ponui Silvio maloniai kalbėti – žinojo, kad atsikratys rūpesčiais išsiųsdamas mus į Vokietiją. Dokumentus turėjome pristatyti į Italijos konsulatą Štutgarte. Reikėjo ir maniškių – iš Lietuvos, tad teko ne sykį keliauti į mano supeiktus Santuokų rūmus. Turėjau prašyti tarptautinio gimimo liudijimo išrašo, nes dailiai išrašytas sovietinis netiko. Gavau atspausdintą ant paprasto lapo, užtat suprantamą ir italams. Su pažyma, kad esu netekėjusi, sekėsi prasčiau. Ji buvo primarginta lietuviškai, pasak darbuotojos, – valstybine kalba, bet juk ne Lietuvoje jos reikia! Bambėjimas nepadėjo, tad turėjau pasirūpinti, kad pažyma būtų išversta. Italijos ambasadoje Lietuvoje gavau patikimų vertėjų sąrašą. Mažai padėjo – viena ketina išvažiuoti, kita gyvena užsienyje ir trumpų tekstų nelaukia.
Vieningai sutarėme – jokios bažnyčios. Aš į jas žiūriu nebent iš tolo.
Jau buvau beprašanti „Google“ pagalbos (tiek tos informacijos – kad esu netekėjusi), bet atsiliepė Vilniuje seniai gyvenanti italė. Ji neužtruko, tad jau po valandos skambinau į ambasados duris – reikėjo patvirtinti vertimo tikrumą. „Ketvirtadienį turėtų būti pasirašyta…“ – nelabai tvirtai pažadėjo darbuotojas lietuvis. Buvo pirmadienio rytas. Nusiraminau – per tris dienas antspaudas tikrai atsiras ant pažymos. Ketvirtadienio rytą paskambinau. Tas pats neužtikrintas balsas pažadėjo pažymos paieškoti ir paskambinti. Dar kitas rytas buvo paskutinis, nes sekmadienį turėjau skristi namo. Ar iki vestuvių Vilniuje dar pasirodysiu, nežinojau. O nėra antspaudo ant pažymos – nebus ir vestuvių. Pagrasinau bado streiku prie ambasados... Italai antspaudą malonėjo uždėti likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos.
Vilniuje sugadinti nervai atsipirko Štutgarte. Italijos konsulate mus priėmusi diplomatė pirmiausia pabambėjo, kaip aš, nemokėdama nei itališkai, nei vokiškai, drįsau belstis į jų duris. „Kaip suprasi, ką įrašyti?“ – stebėjosi ji. O įrašyti tereikėjo vardą, pavardę, gimimo datą, tautybę ir kad esu netekėjusi. Vis dėlto ta pati bambeklė netrukus pagyrė mane dėl tvarkingų dokumentų. Italai kartais atneša pluoštą padrikų popierių. Ponia diplomatė tuoktis leido.
Nekviesti giminių negalima
Liko paskutinis kliūčių ruožas – Italija. Mano fantazijos ėmė blėsti lyg miražas. Kadangi gyvename už 1400 km, o tėvai – vietoje, dalis rūpesčių gulė jiems ant pečių. Tėvai tikriausiai nutuokė, kad gresia vestuvės, bet mamos veidas, kai tai pasakėme, vis tiek ištįso. Džiaugsmo – nė kruopelės. Akyse išskaičiau: „Lyg neturėtume kitų problemų…“ Tik kai aptarėme, kodėl Italija, kodėl be bažnyčios, kur norėtume šventinių pietų ir visa kita, tėtis atsiduso: „Va bene… Auguri!‟ (it.; „Na, ką… Sveikinimai!“)
Tėvai pirmiausia padėjo išsirinkti restoraną – šį giminaičiai tradiciškai užsisako savo šventėms. Kebliau buvo suderinti pietų valgiaraštį, mat iniciatyvos ėmėsi mama. Kliaudamasi menkomis italų kalbos žiniomis, supratau, kad restorano šeimininkas Michele ir mama pirmiausia aptarė, kokie bus užkandžiai, makaronai ir rizotas, tada ėmė kalbėti apie žuvų ir mėsos patiekalus (pastarųjų grėsė du). Paskui – apie tortą, saldumynus (patirtis kuždėjo, kad nebus tokie skanūs kaip lietuviški), vaisius, kavą ir ką nors stipresnio prikimštam skrandžiui išjudinti. Matyt, buvau soti, tad svajojau vien apie vaisius, apie Italijoje neįprastą kuklią jų porciją, tad paprašėme kelių valgiaraščio variantų ir šį iškart ėmėme trumpinti.
Įtikino argumentas, kad su blizgančiu švarku Nicola atrodys lyg Vidurio Azijos verteiva, atvažiavęs į Kauną pirkti naudotos mašinos.
Vis dėlto tikrasis išbandymas buvo svečių sąrašas. Itališkos vestuvės – didelės ir storos. Man buvo paprasta – keli giminaičiai, keli draugai. Nicola savęs neribojo: matyti ir nematyti dėdės, tetos, pusbroliai, paauglystės, studijų ir vėlesnių laikų draugai, kolegos… Restoraną užsakėme šimtui žmonių, tad, kai sąrašas buvo jau dvigubai ilgesnis, paprašiau liautis. „Nežinau, ką daryti, – ir tą reikia pakviesti, ir tą…“– skundėsi Nicola. Aiškinau, kad vestuvės yra jo, o ne jo giminių ir kaimynų šventė. Kelis mėnesius trumpino sąrašą ir vis dūsaudamas prie kai kurių vardų rašė (tėvų patarimu, žinoma): „Tikriausiai neatvyks.“
Šiaip Italijoje valgytojų skaičius nesvarbu – puodą makaronų gali pasidalinti ir daugiau žmonių. Neramiau buvo dėl to, kad kone iki paskutinės minutės nežinojome, kiek Martinos Frankos senamiestyje esančio viešbučio apartamentų užsakyti, ką su kuo apnakvindinti. Vienas svečias netikėtai pranešė, kad atvažiuos be žmonos, kitas – su sutuoktine ir dar trimis vaikais, trečias sugalvojo nakvynės vietą užsisakyti kitur. Būrelis draugų ir artimųjų iš Lietuvos ilgai sprendė, ar dalyvaus ceremonijoje. Už teigiamą atsakymą prašė patarimų, kaip ir kur keliauti, o kai kurie – dar ir bilietus rasti. Priminė mokyklos ekskursiją ir svarstė, kaip mūsų auklėtoja tai ištverdavo?! Mes svarstėme, kaip reikės pakviestus užsieniečius iš oro uosto nugabenti iki viešbučio – vis dėlto šimtas kilometrų. Negalėjome atsidžiaugti, kad kone visi nusprendė išsinuomoti mašinas, nes suplanavo savarankiškai pasižvalgyti po apylinkes.
Restoraną užsakėme šimtui žmonių, tad, kai sąrašas buvo jau dvigubai ilgesnis, Nicola tėvus paprašiau liautis.
Galutinis svečių sąrašas – 90 žmonių. Ir dar būrys vaikų – nuo kūdikių iki paauglių. Vaikystėje, pamenu, jausdavau nuoskaudą dėl to, kad kartu su tėvais nedalyvauju giminaičių ar jų draugų vestuvėse. Būdavo velniškai smalsu, kas ten vyksta. Kažin, ar italai, pakviesti į panašias puotas, galėtų palikti savo atžalas namie ar pas senelius. Restorano šeimininkas užsakė porą žmonių vaikams prižiūrėti, kad jie netrukdytų tėvams. Aptarėme ir specialų valgiaraštį mažiesiems svečiams.
Iš viso šio etapo tikrai malonus tebuvo vienas dalykas – kvietimų į vestuves dalybos. Ypač dėl to, kad kai kurie (daugiausia italai) jais džiaugėsi lyg kalėdine dovana. Nuotaikos negadino ir tai, kad kai kurie (daugiausia lietuviai) paniro į rūpestį, kaip atvykti. Viešėdama Italijoje rankinėje visada nešiojausi po kelis kvietimus – o jei užsuksi pas kokį nors dėdę ar gatvėje sutiksi giminaitį?
Gvazdikai – ne vestuvėms
Nicola iškėlė ultimatumą: „Visa kita – kaip nori, bet prašau baltos ir ilgos suknelės.“ Nesiginčijau, tik įspėjau, kad dar ir pūstos nesitikėtų. Išgelbėjo netyčia internete aptikta vienos Lietuvos dainininkės vestuvių nuotrauka. Ir... šlovė technologijoms! Siuvėją pamačiau tik atsiimdama drabužį, viską suderinome elektroniniais laiškais. Su vyro kostiumu nebuvo taip paprasta. Italijoje mada – rimtas dalykas, kostiumų – kokių širdis geidžia, tad išsirinkti keblu. Ypač jei į išėjusįjį iš persirengimo kabinos susminga bent penkios poros akių: šį procesą jau patyrusio jaunikio tėvo, viską geriausiai žinančios mamos, tos, kuriai prie to kostiumo teks stovėti, tai yra nuotakos, ir bent dviejų pardavėjų. Pastarieji ant stalo guldė vieną kostiumą po kito, o aš peikiau, mat vienas atrodė lyg pasiūtas laidotuvėms, kitas – kaip krupjė uniforma. Atsisakyti viso šio gėrio Nicola įtikino argumentas, kad su blizgančiu švarku atrodys lyg Vidurio Azijos verteiva, atvažiavęs į Kauną pirkti naudotos mašinos (sako, dabar Italijoje tokie jaunavedžio drabužiai madingiausi). Kalėdų eglutės neprimenantį modernų kostiumą už padorią kainą radome kitur.
Tada – vėl susitikimas su restorano savininku Michele. Reikėjo išbandyti mūsų meniu patiekalus, tad ruošiausi galynėtis su itališkomis porcijomis, o teko – su tradicijomis. Tikėjausi bent šiuo klausimu kontrolę perimti į savo rankas. „Atvažiavo mergaitė tvarkos daryti…“ – neabejotinai mąstė Michele linkčiodamas galva ir kartodamas, kad viskas įmanoma. Nežinau – prašymas apsiriboti vienu mėsos patiekalu jį paguodė (virėjams bus mažiau darbo) ar nuvylė (tai prieštarauja tradicijoms). Įtikinome, kad dviejų litrų kokakolos butelių ant stalų statyti nereikia, nebent kas užsisakys. Vos vieno aukšto tiramisu vietoj tradicinio torto (apie tokius negalėjau net pagalvoti, nes jie būna aplieti storu grietinėlės sluoksniu ir išmarginti spalvotais užrašais) restorano šeimininkui neatrodė gera mintis, bet jis neprieštaravo. Tik kai paprašiau į patiekalus dėti bent dviem trečdaliais mažiau aliejaus ir druskos, nebesusivaldė: „Tavo supratimas apie itališką maistą tikrai nekoks…“
Galiausiai radome bendrą kalbą. Michele pateikė prabangiai atrodantį valgiaraštį, mėsą pakeitė žuvimis, man vietoj jos pažadėjo makaronų. Teliko nuspręsti, kaip sustatyti stalus ir nurodyti svečiams, kur kieno vieta. Paprasčiausia pasirodė stalus pavadinti gėlių vardais. Iš atminties ištraukiau itališkus pavadinimus, pamąstėme, kurie augalai pažįstami ir lietuviams, – kad nepaklystų. Viskas tiko, tik dėl gvazdikų Michele susiraukė. „Mes juos į laidotuves nešame…“ – paaiškino Nicola. „Ir ką? – atšoviau. – O mes sovietmečiu į demonstracijas imdavome, bet man jie vis tiek gražūs.“ Gvazdikų neliko.
Kur rasti liudininką?
Kas iš pradžių atrodė lyg Sizifo darbas, ilgainiui virto beveik maloniu užsiėmimu. Diskusijos dėl meniu baigėsi, ramybėje palikome (bent kurį laiką) ir viešbučio administratorę. Gėlininkas suprato, kad ceremonijos vietos, tai yra savivaldybės salės, jam nebus lemta paversti oranžerija, ant vaišių stalo užteks vazos su baltomis tulpėmis, o mano rankose – trijų tulpių (tiesa, jos galiausiai virto keliolikos gėlių puokšte, o ši kainavo triskart brangiau nei mano vestuvinė suknelė). Atrodė, kad viskas vyks taip, kaip galybę kartų buvome aptarę...
Kai į Martiną Franką atvažiavome likus savaitei iki vestuvių, planas ėmė keistis.
Ceremonija ir pietūs praėjo sklandžiai. Vis dėlto sau pasižadėjau – tikrai nebūsiu vestuvių planuotoja.
Nicola tėčio darbo kambaryje radusi svečių sąrašą su informacija, kuris dalyvaus ir kiek vaikų atsives, supratau, kad veikė savotiškas vestuvių organizavimo komitetas. Suorganizuotas policijos leidimas mašina atvažiuoti iki savivaldybės, sumokėtas 300 eurų mokestis autorinių teisių gynėjams už muziką per pietus, – tai džiugino. Kai Nicola tėvai paprašė parodyti, kokias dovanas paruošėme liudininkams ir kitiems svečiams, pratylėjau pamaniusi, kad jiems smalsu. Bet kai mama, pasidomėjusi, kaip susodinome svečius, pradėjo viską keisti, nes kai kurie giminaičiai (dėdės ar pusbroliai) turi sėdėti kartu, o skirtingų amžiaus grupių atstovai – ne, kai į mano siūlymą porą žmonių perkelti (kad prie vieno stalo nesėdėtų tik keli, o prie kito – dešimt), išgirdau griežtą „ne“, pratrūkau: „Ar čia mūsų vestuvės, ar tėvų jubiliejus? Mano svečiai – ir skirtingo amžiaus, ir nelabai vienas kitą pažįsta... Ką su jais daryti? Žinoma, jei jums geriau nepatogiai, sėskite, kaip norite.“
Nervus vis dėlto reikėjo pataupyti, nes staigmenos nesibaigė. Tą savaitę keli italai pranešė, kad dalyvauti negalės. Tiesa, priežastys buvo svarios – dėl nebaigtų darbų negalėjo išeiti atostogų. Dėl vieno bičiulio dalyvavimo neaišku buvo net vestuvių išvakarių rytą. Šiek tiek vėliau jis pranešė, kad atvykti negalės. Šį svečią pakeitė Nicola sesers anyta su vyru, tad teko skubiai ieškoti dar vienos vietos prie ir taip gausiai apsėstų stalų.
Rinkdamiesi vestuvių datą žinojome viena – tikrai nesnigs (juk balandžio vidurys!). Dėl visa pikta savo svečius pagąsdinau vėju, vėsa ir lietumi. Vis dėlto paskutinę savaitę ne juokais ėmiau svarstyti, ar suknelės nereikės slėpti po vilnoniu megztiniu, mat vieną rytą iš dangaus pabiro snaigės... Štai tau ir Italijos pietūs!
Lyg to būtų negana, vienas liudininkas pasiskundė, kad jam pakilo temperatūra. Pyktelėjome dėl pavasario neprimenančio šalčio ir ėmėme sukti galvas, kuo pakeisti ligonį. Laimė, mums dar nesugalvojus, Giangiacomas pasveiko, mat tebuvo padauginęs itališkų skanėstų, o ne peršalęs. Užtat sustreikavo jo sūnelio skrandis… Vestuvių dieną irgi laukiau bjaurių staigmenų, bet saulė plieskė nuo ankstumo, mus sutuokti turėjęs meras nevėlavo ir po visų formalumų dar kelias minutes šmaikštavo apie tautų draugystę bei sunkiai ištariamas užsieniečių pavardes. Pietūs su gardžiu tiramisu ir trankiais šokiais, skambant italų šlageriams, praėjo sklandžiai. Vis dėlto sau pasižadėjau – tikrai nebūsiu vestuvių planuotoja. Nei Italijoje, nei paprastesnes vestuvių tradicijas puoselėjančioje šalyje.
