Paryžiuje – vėlyvas, saulėtas rytas. Žmonių garsiajame Eliziejaus laukų prospekte (Avenue des Champs-Elysees) knibždėte knibžda: japonės turistės fotografuoja milžinišką „Louis Vuitton“ parduotuvę, keli paryžiečiai dendžiai skuba į prašmatnų biurą, kostiumėliais pasipuošusios jaunos merginos šnekučiuojasi ant suoliukų, rankose – puodeliai ką tik išspaustų sulčių. Prasukusi pro kelis didelius prabangių parduotuvių pastatus, sustoju prie masyvių medinių vartų ir paspaudžiu skambutį. Keliuose šio seno namo su plačiais laiptais ir erdviais kambariais aukštuose įsikūręs vieno geriausių pasaulyje Harvardo universiteto verslo mokyklos („Harvard Business School“) Europos tyrimų centras.
Durys prasiveria. „Labas“, – gražia lietuvių kalba su amerikietišku akcentu pasisveikina Nida. Atrodo kaip tikra paryžietė: elegantiška, avi batus su kulniukais, per petį nerūpestingai permesta skara. Nuolat šypsosi ir užkrečia gera nuotaika, – šios ypač trūksta išėjus iš Paryžiaus metro. Aprodo savo biurą. Pro vieną langą matyti prabangios „Bvlgari“ parduotuvės langai, pro kitą – ramus, tykus kiemelis, – sunku patikėti tokia miesto centre tvyrančia ramybe. „Čia kol kas dirbu viena. Kolegos įsikūrę kitame aukšte. Per pertraukas susitinkame prie puodelio kavos“, – pasakoja.
Man svarbu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, todėl auklės visada ieškau lietuvės.
Tik įžengusi į Nidos kabinetą pamatau ant sienos kabantį paveikslą su Vilniaus arkikatedra. „Manęs dažnai klausia, kas tai yra. Turiu progą papasakoti apie Lietuvą“, – su šypsena sako moteris. Pasiūlo man kėdę, o pati atsisėda ant didelio gimnastikos kamuolio. Nustembu, nes darbo kabinete tokį vaizdą matau pirmą kartą gyvenime. „Kaip reaguoja kolegos prancūzai, svečiai, kai pamato Jus ant šio kamuolio?“ – paklausiu atsargiai. „Mano, kad esu išprotėjusi, – atsako Nida juokdamasi. – Nors JAV verslo startuoliams toks vaizdas įprastas. Jau dvejus metus sėdžiu ant šio kamuolio. Kartais paspyruokliuoju, pasirąžau, nugarą laikau tiesiai, kvėpuoju taisyklingai. Stengiuosi gyventi sveikai. Kamuolys tekainuoja dešimt eurų. Kodėl gi ne?“
Nida su šeima Paryžiuje gyvena jau šešerius metus, dvejus iš jų dirba Harvardo verslo mokykloje. „Dirbu fondų plėtros komandoje. Stengiuosi į fondą pritraukti lėšų iš buvusių Harvardo studentų, dabar gyvenančių Europoje. Visi, kurie mokėsi Harvarde, yra potencialūs mūsų rėmėjai. Susitinku su didelę karjerą padariusiais įvairių sričių profesionalais.
Per ateinančius trejus metus mūsų pasaulinis fondas turi surinkti apie milijardą JAV dolerių. Iš jų bus mokamos stipendijos, finansuojamos įvairios programos, renginiai, atnaujinamas universitetas ir panašiai. Tai, ką darau, yra filantropija. Visi universitetai JAV organizuoja tokias kampanijas.
Amerikoje žmonės įpratę dalintis, aukoti, padėti. Filantropija yra mūsų kultūros dalis. Europoje rinkti privačias lėšas į fondus nėra įprasta, nors universitetai jau supranta, kad jiems neužtenka valstybės subsidijų, nes reikia vis naujų fakultetų, geriausių dėstytojų. Norime ir Europoje išmokyti žmones prašyti pinigų, nes tai yra gerai.“
Kelionė į Lietuvą
Su Nida pirmą kartą susipažinau dar 1998 metais. Ji gyveno Vilniuje, atliko praktiką kompanijoje „AON Consulting“. Pamenu, kaip tada mane įkvėpė begalinė šios moters meilė Lietuvai, lietuvių kalbai, kultūrai. Nida visada entuziastingai pasakojo apie savo senelių praeitį, kalbėjo apie Lietuvos ateitį. „Tuo metu studijavau Ilinojaus universitete (University of Illinois) finansus, nusprendžiau susiorganizuoti šešių mėnesių stažuotę Lietuvoje, – prisimena Nida. – Buvo sausio mėnuo, šalta, tamsu. Vakarais išsivirdavau nusipirktų šaldytų koldūnų. Jaučiausi tikrai keistai.“ Viskas pasikeitė, kai Nida susirado nuostabių lietuvių draugių. Šios parodė jai kitokį Vilnių. „Mane visada traukė į Lietuvą, – sako moteris. – Taip buvau auginama.“
Nidos seneliai į JAV pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą. Mamos tėvai bėgo per Vokietiją, ten, pabėgėlių stovykloje, gimė Nidos mama. Tėtis gimė Lietuvoje, tačiau užaugo Klivlende. „Norėčiau parašyti knygą apie savo šeimą, nes jos istorija yra tikrai neįtikėtina. Mamos mama bėgo iš Lietuvos būdama nėščia. Laukuose paslydo, įkrito į griovį, ten gimė mano teta. Daugelis šeimų patyrė įvairių tragedijų, netrūko jų ir mano šeimai, – pasakoja Nida liūdnus prisiminimus. – Seneliai tikėjo, kad grįš į Lietuvą. Labai stengėsi, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, lankytų lietuviškas mokyklėles, stovyklas, aktyviai dalyvautų lietuvių išeivijos veikloje. Ir tėvai, ir mes, jų vaikai, buvome ir skautais, ir ateitininkais, šokome tautinius šokius, dainavome choruose. Penkerių metų nuėjusi į mokyklą Lemonte (Čikagos priemiestis) beveik nekalbėjau angliškai – juk bendravome tik su lietuviais. Meilė Lietuvai degė mūsų širdyse.“
Pirmą kartą į Lietuvą Nida atvyko 15-os metų. Buvo gūdūs 1993-ieji. „Vilniuje mus – tada lankiausi su mama, broliu ir seserimi – pasitiko gausus būrys giminių su glėbiais gėlių. Apsistojome Lazdynuose pas tetą, ši kadaise buvo ištremta į Sibirą. Tas rajonas man pasirodė toks tuščias, visur – tik pilki sovietiniai pastatai. Mąsčiau: kur mes atvažiavome? Nuėjome į parduotuvę, maisto beveik nėra, bet giminės stalą nukrovė vaišėmis, tuo metu retais delikatesais“, – pirmąsias akimirkas Lietuvoje prisimena Nida.
Kitą dieną giminės parodė svečiams senamiestį, nuvežė į užmiestį, į sodą. „Visą vasarą keliavome po Lietuvą. Labai suartėjome. Įsimylėjau šią šalį, o kitą vasarą kartu su seserimi čia grįžome, – sako Nida. – Po kelionės į Lietuvą smarkiai pasikeičiau. Supratau, kad man patinka keliauti, kad lengvai prisitaikau prie naujos aplinkos.
Amerikietis Brentas mėgo silkę ir krepšinį. Kaip gali tokio neįsimylėti!?
Tėtis Lietuvoje buvo įkūręs konsultacijos įmonę, prisidėjo ir prie Prezidento Valdo Adamkaus rinkiminės kampanijos.“
Lietuvą pamilo ir Nidos vyras amerikietis Brentas Walshas. Jiedu susipažino studijuodami universitete. „Brentas buvo pirmasis ne lietuvių kilmės vaikinas, su kuriuo bendravau. Mėgo silkę ir krepšinį. Kaip galėjau tokio neįsimylėti?! – juokiasi Nida. – Turi vengrų ir airių kraujo. Be to, Brentui labai patiko mano ypatinga istorija, jis palaikė mano norą puoselėti savo tėvų kultūrą. Susituokėme tikrai jauni: jam buvo 24-eri, man – 23-eji. Niekas mūsų neatkalbinėjo. Matyt, atrodė, kad žinome, ko norime, turime planą.“ Po vestuvių Nida pasiliko savo mergautinę pavardę. „Norėjau išlaikyti savo lietuviškos tapatybės įrodymą“, – paaiškina ji.
Dirbti, kad gyventum
Susituokę Nida ir Brentas nusprendė pusę metų keliauti po pasaulį, o paskui pagyventi Lietuvoje. „Kelionėje mokiau savo vyrą lietuvių kalbos. Rodžiau ir sakiau: „Čia – medis, dangus, knyga, stalas...“ Jam sekėsi atsiminti žodžius. Lietuvoje bendravome tik lietuviškai.
Brentas darė daug gramatikos klaidų, bet nebijojo kalbėti, o žmonės jam padėjo, taisė. Štai prancūzai nesistengia tavęs suprasti, jei nelabai gerai kalbi prancūziškai, o lietuviai buvo labai entuziastingi. Mano vyras jautėsi kaip žvaigždė, – amerikietis, vedęs Amerikos lietuvę ir truputį kalbantis lietuviškai, sulaukė daug dėmesio. Ir labai džiaugėsi, kad Amerikoje galės lietuviškai pasikalbėti su mano seneliais. Tai buvo jo svajonė.“
Nida su vyru įsikūrė Vilniuje, Dominikonų gatvėje, bandė susirasti darbą. „Buvo 2001-ieji, pasiūlymų tikrai nebuvo daug. Vilniuje praleidome nuostabius šešis mėnesius, tada grįžome į JAV – Brentas gavo darbą Bostone. Aš dirbau nekilnojamojo turto kompanijoje finansininke, paskui – Harvardo verslo mokykloje: turėjau pritraukti lėšų į fondus, plėtoti projektus, – pasakoja Nida. – Dirbau ten penkerius metus, paskui Brentui pasiūlė darbą Paryžiuje.“
Nida nusijuokia prisiminusi vieną simbolinę istoriją, susijusią su jos vyru ir Prancūzija, nors šios dar nė planuose nebuvo. „Kartą Vilniuje Brentas su draugais ir atsidūrė netoli „Stiklių“ viešbučio. Iš ten išėjo prezidentai Valdas Adamkus ir Jacque‘as Chiracas. „Brentukai, ateik čia, – pašaukė Adamkus. – Susipažink, čia – Prancūzijos prezidentas.“
Taigi šeima kartu su dviem Bostone gimusiais sūnumis Kajumi ir Juliumi atsidūrė Paryžiuje. „Kajui tada buvo treji su puse metų, o Juliui – aštuoniolika mėnesių. Paryžiuje gimė mūsų jaunėlė Simona, – su vyru norėjome didelės šeimos. Aš pati turiu brolį ir seserį, o Brento sesutė mirė, kai mokėmės universitete. Beje, mūsų vaikai irgi turi dvigubą pavardę – Walshai-Januškiai.
Su vaikais namuose praleidau ketverius su pusę metų. Privalėjau padėti jiems gerai jaustis naujoje aplinkoje, nors iki tol niekada nemaniau, kad galėsiu būti tik mama. Tą laiką prisimenu kaip didelę gyvenimo dovaną.“
Kalba yra geriausia dovana, kokią gali duoti savo vaikui.
Nida sako, kad Paryžius jai iškart patiko, artima pasirodė ir prancūzų filosofija: „Dirbi tam, kad gyventum, o ne gyveni tam, kad dirbtum.“ „Turbūt praėjusiame gyvenime buvau prancūzė, – šypsodamasi sako pašnekovė. – Išmokau kalbą, susiradau draugų. Pamažu įsitraukiau į vaikų mokyklos fondo veiklą. Mūsų atžalos lanko pusiau privačią dvikalbę mokyklą (Ecole Jeannine Manuel), ten radau pasaulį išmaišiusių nuostabių tėvų. Aišku, biurokratija Prancūzijoje yra klaiki. Pavyzdžiui, norint užregistruoti vaiką į futbolą, reikia visą šūsnį popierių prirašyti, tačiau manęs tai per daug neerzina.
Mėgstu atostogauti kaip prancūzai: žiemą – kalnai, vasarą – jūra. Prancūzai yra protingi, įdomūs, moka „švęsti gyvenimą“. Čia įpratau per vakarienę nekalbėti apie vaikus ir namus, juk yra tiek kitų temų. Tos pačios taisyklės dabar laikomės ir bendraudami su draugais Amerikoje.“
Prancūzės labai elegantiškos. Pastebėjau, kad ir pati pradėjau rengtis elegantiškiau, matyti aplinką. Man patinka prancūzų stalo manieros. Pastebėjau, kad JAV restoranuose, vos suvalgai pagrindinį patiekalą, padavėjas iškart atneša sąskaitą. Čia sąskaitos reikia prašyti, – žmonės gali vakarieniauti net tris valandas, nes tai yra malonu.“
Visa širdimi esu lietuvė
Pokalbį trumpam nutraukiame, nes Nidai skambina Loreta. „Loreta yra mano vaikų auklė, – paaiškina pašnekovė. – Ją rekomendavo Paryžiuje gyvenusios lietuvės šeima. Nežinau, ką be tos moters darytume. Ji – tarsi mūsų šeimos narys. Beje, Bostone irgi turėjome lietuvę auklę vardu Loreta.“ Nidai labai svarbu, kad atžalos kalbėtų lietuviškai, todėl auklės visada ieško lietuvės.
Kalbamės, kad pirmos kartos užsienyje gyvenančių lietuvių vaikai nekalba lietuviškai. Kaip Nidai ir jos šeimai pavyko išmokyti savo atžalas tėvų kalbos? „Gal emigrantai nenori būti kitokie nei jų kaimynai? – svarsto Nida. – Mano senelių, tėvų karta didžiavosi, kad yra lietuviai. O ta karta, kuri į JAV atvyko jau po 1990-ųjų, norėjo kuo greičiau pritapti prie naujos aplinkos. Tokį pat procesą matau ir Prancūzijoje. Ne kiekviena už prancūzo ištekėjusi lietuvaitė išsaugo kalbą. O įsivaizduokite, kaip man sunku: aš – Amerikos lietuvė, vyras – amerikietis. Aišku, kad vaikai nenori, priešinasi, atsisako kalbėti. Tai natūralu, bet esu užsispyrusi. Kai paklausiu lietuviškai, o jie atsako angliškai, paprašau pakartoti lietuviškai, sakau: „Bandykite, padėsiu.“ Kajus (9 m.), Julius (7 m.) ir Simona (5 m.) neblogai kalba lietuviškai, bet galėtų dar geriau. Nusprendėme, kad dėl vaikų kasmet važiuosime į Lietuvą. Ten jie lanko vasaros stovyklas. Paryžiuje kartą per mėnesį eina į lietuvių bendruomenės mokyklėlę.
Noriu, kad mano vaikai turėtų lietuviškai kalbančią žmonių bendruomenę, kokią turiu aš, kad bet kur pasaulyje galėtų paskambinti lietuviui. Tai yra nuostabu! Kalba – geriausia dovana, kokią gali duoti savo vaikui, šiuolaikiniame pasaulyje mus siejanti gija. Norėčiau, kad mano vaikai laisvai kalbėtų bent penkiomis kalbomis.“
Nida sako, kad šių metų kovo 11-oji jų šeimai buvo ypatinga diena. „Šventėme Lietuvos nepriklausomybės 25-erių metų jubiliejų – žiūrėjome filmą „Kita svajonių komanda“ apie Lietuvos krepšinio istoriją, valgėme kugelį, šaltibarščius, kalbėjomės. Noriu, kad vaikai žinotų mano šeimos istoriją, kas buvo. Sūnūs lanko krepšinį. Gal vieną dieną žais už Lietuvą? Gal mes visi grįšime ten gyventi?
Neseniai vienas draugas man sako: „Mano geras pažįstamas susitiks su tavo prezidentu.“ Klausiu: „Su Dalia?“ –„Ne, Nida, su Baracku Obama.“ Visada taip. Visa širdimi esu lietuvė.“
„Elektroninė kontrabanda“
Prancūzijoje gyvenančios pažįstamos amerikietės prisipažįsta, kad persvarstė vaikų auklėjimo schemas, nes prancūzų modelis apvertė jų įsitikinimus aukštyn kojomis. Kaip Nida derina amerikietišką, prancūzišką ir lietuvišką auklėjimo stilius? „Niekada nebuvau amerikietiška mama – tokia, kuri savo vaikus nuolat stebi ir prižiūri (tokie tėvai JAV vadinami helicopter parents), – sako Nida. – JAV vaikams skiriama labai daug dėmesio, kartais net per daug. Man iškart patiko prancūzų auklėjimo metodas. Prancūzijoje tėvų gyvenimas nebūtinai turi suktis vien apie vaikus, šie skatinami būti savarankiški.“ Nida prisipažįsta, kad iš visų auklėjimo stilių atsirenka tai, kas jai tinka, ir papasakoja vieną istoriją. Kai gimė Kajus, Bostone buvo šalta, snigo. Jos lietuvė auklė kūdikį suvystė ir išstūmė į balkoną. Ten mažylis saldžiai parpė net kelias valandas. „Auklė man paaiškino, kad taip vėdinamas kūnas, – prisimena Nida. – Amerikoje taip niekas nedaro, bet neprieštaravau. Man buvo įdomu sužinoti.“
Man artima prancūzų filosofija: „Dirbi tam, kad gyventum, o ne gyveni tam, kad dirbtum.“
Pusiau privačioje mokykloje, kurią Nidos vaikai lanko Paryžiuje, mokoma ir anglų kalbos. „Nors dauguma mokytojų yra prancūzai, sistema čia kiek kitokia nei paprastoje prancūzų mokykloje, – pasakoja moteris. – Pavyzdžiui, vaikai gali drąsiai prieiti prie mokytojo ir su juo pasikalbėti. Paprastoje prancūzų mokykloje taip nebūna, ten laikomasi atstumo. Nemanau, kad treneriai per sporto treniruotes privalo ant vaikų nuolat rėkti, bet čia taip yra. Prancūzai su vaikais elgiasi griežtai.“
Nida toliau vardija prancūziško ir amerikietiško auklėjimo skirtumus: „Amerikoje vaikus siekiama ugdyti kūrybiškus, o Prancūzijoje viskas yra juoda ir balta. Mokiniai kala eilėraščius, matematikos formules, niekas neskatina jų ieškoti naujų kelių, kitų būdų, sprendimų.“
Nida pripažįsta, kad sudėtingiausia vaikams išaiškinti, kodėl jų šeimoje galioja griežtas „ekrano draudimas“ – vaikai tik savaitgaliais gali naudotis kompiuteriu. „Mes net neturime televizoriaus! Yra vienas planšetinis ir vienas paprastas kompiuteris, vaikai neturi mobiliųjų telefonų, – sako Nida. – Raginu juos geriau eiti į parką, nei kiurksoti prie ekranų. Grįžę iš draugų, kuriems viskas leidžiama, maniškiai skundžiasi dėl mūsų taisyklių. Aišku, daug lengviau yra duoti jiems planšetinį kompiuterį, bet man taip elgtis neįdomu. Draugų tėvai žino, kad einant pas mus negalima neštis „elektroninės kontrabandos“. „Mūsų šeimoje netrūksta taisyklių, nes kaip kitaip suvaldysi tris vaikus, – šypsosi Nida. – Norime, kad jie kreiptųsi į mus bet kada, kai turi klausimų ar ieško pagalbos. Jie jaučia su mumis gilų ryšį, mūsų meilę, dalinasi ja vienas su kitu. Pasitikintys savimi, mylimi ir vertinami, vaikai didžiuojasi būdami šeimos dalimi, nes tėvai yra čia ir dabar, o ne sulindę į kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Stengiamės visi kartu vakarieniauti, pasakojame vienas kitam, ką veikėme per dieną. Mums svarbios šeimos tradicijos, turime savo įpročių, pavyzdžiui, kartą per savaitę susiglaudę ant sofos pažiūrime filmą.“
Iš draugų esu girdėjusi, kaip neįprastai Walshai-Januškiai yra paskirstę vaikams kambarius. „Visi trys net ketverius metus miegojo viename kambaryje, turėjo atskirą žaidimų kambarį. Dabar vyresnėlis turi savo kambarį, o Julius miega viename su Simona. Kol kas jiems smagu kartu, bet gal viskas netrukus ir vėl pasikeis“, – sako Nida.
Abi šypsomės – susitvarkyti su vaikų charakteriu yra nelengva užduotis tėvams. Nida juokiasi, kad vyras, turintis konsultacinę įmonę, padedančią kompanijų vadovams atskleisti savo charakterio puses, namuose sprendžia panašias užduotis. „Yra keturi antropologiniai principai, kuriais vadovavosi kiekviena gentis bet kokioje kada nors egzistavusioje visuomenėje: atsakomybė, sąžiningumas, atlaidumas ir užuojauta, – pasakoja Nida. – Ir mes šeimoje bandome jų laikytis. Tikiu, kad iš vaikų, kurie jaučiasi mylimi, saugūs, pasitikintys savimi ir moka užjausti kitą, išaugs pasaulio piliečiai, kad į savo šeimas ar į bet kokią pasirinktą veiklą jie atsineš tai, ką gavo geriausia.“
Pašnekovė akimirksniu nutyla ir ilgesingai pažvelgia pro langą. Tylą nutraukia skambutis į duris. Nidos jau laukia kitas susitikimas. Atsisveikiname. Palieku jaukų kabinetą su lietuviškos kultūros ženklais ir neriu į triukšmingo, saulėto ir visiems atviro miesto glėbį.
Nuotrauka – Dovilės Babravičiūtės
