Niekada gyvenime neturėjau jokios operacijos, išskyrus tai, kad kelis kartus teko rauti sveikus dantis (dėl kabių).
Priklausau tai šlykščiai rūšiai pacientų, kurių turbūt taip nekenčia gydytojai. Virpanti nuo kiekvieno prisilietimo, prisiskaičiusi internete informacijos ir visada aršiai tikinti tuo, kas gali būti blogiausia. Kandžioju odontologams rankas, kartą, kai man bandė be narkozės atlikti skrandžio tyrimą (tą bjaurų – su žarna), netyčia koja nuspyriau seselę ir penkis kartus savo rankomis (!) išsitraukiau tą žarną. Verkiu nuo kiekvieno adatos dūrio ir vėliau gerą pusvalandį vaidinu kankinę bei auką. Baisus reikalas. Jeigu esate gydytoja(-s), iš anksto nuoširdžiai jūsų atsiprašau ir visa širdimi jums linkiu niekada manęs savo kabinete nesulaukti. Sau linkiu to paties.
Tai štai, šis baisus reikalas, ši šlykščios pacientų rūšies atstovė prieš penkis mėnesius dėl menko sutrikimo nuėjo pas ginekologą. Gydytoja, kadangi jau užsukau, pasiūlė pasidaryti ir onkocitologinį tyrimą. Tyrimą padarėme.
Po kelių dienų paskambinusi sužinoti rezultatų, išgirdau tai, ką girdi filmų veikėjai, kai jiems reikia ką nors gyvenime pakeisti. Gydytoja rimtu balsu man sako: „A, Tiškevič čia. Na, jūs tik nepanikuokit.“ (Kai taip pasako, aišku, supanikuoju dar labiau, nei man būtų to nesakę, imu baimingai šnopuoti, o gal net ir sulaikau kvapą.) „Yra pakitimų čia... Reiktų atlikti tyrimą po kelių mėnesių. Pažiūrėsime, kas ten darosi, ar progresuoja, ar ne. Viskas bus gerai, tik nepanikuokit.“ Padedu ragelį.
Turiu tikslų, bet nebespaudžiu nei gyvenimo, nei savęs: „Daugiau, daugiau, daugiau!“
Ir štai ta nepakartojama akimirka, su kuria taip nemėgstame savo gyvenime susidurti, bet gana dažnai susiduriame, tas jausmas, kad mirtis arti. Ji ką tik pamojo man per langą ir tarė: „Ei, aš čia. O ką, galvojai, kad tu nemirtinga?“ Aišku, kad aš taip galvojau.
Nežinau, kodėl, bet visada atrodo, kad serga kiti, miršta kiti, o aš gyvenu sau ir būnu sveika. Ir ramu man! Bet ne... šitie dalykai nieko neapeina.
Vėliau buvo didelio nerimo kupinas laikotarpis. Labiausiai kentėjo, aišku, mano vyras. Klausdavau: „O ką darysi, kai manęs nebus?“ Jis stebėjo mano krūpčiojančius pečius kokias dvi savaites iš eilės. Kurį laiką visai nieko nenorėjau daryti, nes buvo apėmusi neviltis ir mintis: „O kam čia ką nors daryti, jeigu vis tiek mirsiu?“ Tai ir sustojau, bet mintys virė.
Ėmiau pykti ant aplinkinių. Man atrodė, kad jie nesupranta, kas yra gyvenimas. Vis galvojau, kaip jie visi sugeba šitaip gyventi – pamiršę, kad mirs? Jaudinasi dėl savo mašinų, dėl kelnių, kurias kažkas aplaistė sultimis, verkia dėl papildomų kilogramų, sudužusio telefono ar dar dėl kokios nesąmonės. O mane čia ištikusios DIDELĖS PROBLEMOS! Aš gi mirsiu. Ir tikriausiai greičiau nei jie.
Vėliau supratau, kad negerai yra šitaip jaudintis. Reikia kažkaip nurimti. Ir pradėjau nuo smulkių dalykų. Iš mažyčių detalių susikūriau savo laimę iš naujo. Pabandžiau prisiminti, kas anksčiau man keldavo džiaugsmą. Juostinis fotoaparatas, dulkantis spintoje. Išsitraukiau jį. Su pirmąja išryškinta juostele po truputį grįžo džiugesys. Versdavau save bendrauti su žmonėmis, tiesiog varydavau save iš namų, kad susitikčiau su kuo nors. Pirmus kartus sėdėjau, klausiau, pamažu pradėjau bendrauti ir vis garsiau juoktis. Susirašiau minimalius tikslus: „Išmokti kepti kopūstų pyragą. Numegzti vyrui šaliką. Atrasti patinkantį sportą.“ Jokios įtampos ar didelių rezultatų siekimo kaip anksčiau. Numečiau šalin visada taip mėgtą produktyvumą, nors jis buvo tapęs panašus į prievartą ir žiaurų savęs spaudimą. Ir taip plaukiau – nudžiugdama ir nustebdama dėl kiekvienos smulkmenos.
Dar gulėdavau ir mintimis gydydavausi. Įsivaizduodavau, kad manyje yra kažkas negera ir kad aš tą negera norėčiau išlydėti lauk iš savo kūno.
Neseniai nuėjau pakartotinių tyrimų. Kaip tik prieš gimtadienį. Galvojau, kad ir kokie rezultatai bus, jie bus labai simboliški. Man pasisekė. Gydytoja tarė: „Tai kad nieko čia nėra, viskas dingo.“
Aišku, aš apsidžiaugiau, bet ėmiau galvoti apie tas ir tuos, kuriems po šių kelių mėnesių tarta: „Progresavo.“ Kuriuos po šių mėnesių siuntė į onkologinį, guldė į ligoninę, darė operaciją. Ir dabar galvoju apie tas ir tuos, kurie šiuo metu gal šį žurnalą skaito ligoninėje. Siunčiu jums savo meilę ir šilumą.
Vėžys mūsų visuomenėje vis dar yra gėdinga liga. Pamenu, kaip viena mano dėstytoja pakomentavo Jurgos Ivanauskaitės ligą. Ji pasakė: „Tai pradėjo važinėti į Tibetą ir susirgo. Taip būna, kai gyvenime pasuki ne ta kryptimi.“ Vėžys vis dar suvokiamas kaip bausmė.
Per šiuos mėnesius turėjau didelę galimybę įsivaizduoti, kas būtų, jeigu... Nedrįsčiau to sakyti žmonėms, nes tikriausiai sulaukčiau jų gailesčio. Gal kuris nors pasakytų: „Taip jai ir reikia. Prisidirbo.“ Kažkas tikrai rastų priežastį, dėl ko to nusipelniau. Nežinočiau, kaip toliau dirbti ir ar dirbti apskritai. Tikriausiai užsidaryčiau savo kiaute.
Iš tikrųjų tai, kad esame sveiki, kad mums sekasi, kad turime darbą, šeimą, stogą virš galvos, nėra duotybė. Tai veikiau – sėkmė. Sėkmė šiandien mus aplankė, bet rytoj ji gali ir nusisukti. Išmokau jausti dėkingumą. Žmonėms – už kiekvieną darbo pasiūlymą. Savo kūnui, sielai, protui – už tai, kad galiu dirbti. Artimiesiems – už meilę, juk jie neprivalo manęs mylėti. Dienoms – už tai, kad jos mane vis dar aplanko. Turiu tikslų, bet nebespaudžiu nei gyvenimo, nei savęs: „Daugiau, daugiau, daugiau!“ Ir taip yra labai labai daug.
Neseniai trečią kartą buvau kraujo donore, buvo nemaloniausias kartas iš visų. Tas adatos dūris – iš pradžių į pirštą, vėliau į veną, tada adatos ištraukimas, paskui kelias dienas dar jaučiausi silpna, bet suprantu, kad tai yra mano prievolė. Tai yra mažiausia, ką galiu padaryti iš dėkingumo, kad esu sveika. Yra žmonių, kurie kasdien turi patirti šias procedūras. Kodėl? Juk ne todėl, kad to nusipelnė. Tiesiog šiandien –jie. Rytoj – mes.
