* Operos solistas Liudas Mikalauskas: „Birželio 13 dieną minėsime septynerius metus, kai su Sigita esame kartu. Atvykęs studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Vokalo katedrą, dainavau chore „Gintaras“. Tuo metu buvau vienas. Galvoje sukosi: „Taip trūksta kokio nors žmogaus šalimais!“ Pažįstami pasakė, kad kiekvieną birželį su choru „Gintaras“ važiuoja į Pervalką, pakvietė prisijungti. Pamaniau, kad neturiu laiko, bet atsiverčiau vieną žurnalą ir perskaičiau: „Penktadienis – gera diena pasimatymams.“ Na, galvoju, rūgštele, važiuoju aš į Pervalką, nueisiu prie marių, tikrai sutiksiu kokią žavią merginą ir pakviesiu ją į pasimatymą. Taigi nupėdinau prie marių, matau – eina simpatiška mergina. Išėjo taip, kad vienas choristas, jis – dabartinis mano uošvis, atsivežė savo dukrą Sigitą. Ir mudu su labai gražiai susibendravome.
Nuvažiavome prie jūros, pašokome lietui lyjant... Grįžome, aš jai prasitariau: „Žinai, šiandien, pagal horoskopą, man labai gera diena pasimatymams.“ Ji klausia: „O koks tavo Zodiako ženklas? – „Svarstyklės.“ – „Mano irgi Svarstyklės.“ Lygiai po metų gražios draugystės vėl nuvykome į Pervalką. Tą pačią dieną, toje pačioje vietoje, kur susipažinome, aš smilga pervėriau žiedelį. Taip mes ir susižadėjome. Sigita iškart sutiko tapti mano žmona. Nuoširdžiai pasikalbėjome. Draugaudami vienas kitą atradome, įsimylėjome, supratome, kad reikia tuoktis. Abu esame religingi, nesantuokinis gyvenimas abiem širdyse mynė nuospaudas. Meilė ir tikėjimas skatino būti kartu.
Man labai juokinga buvo pas tėvelius važiuoti prašyti dukros rankos, nes aš seniai juos pažinojau, vadinau vardais. Nupirkau butelį vyno, saldainių ir patraukiau atlikti pareigos. Įteikiau lauktuves ir pasakiau: „Bandome dabar bendrauti jau kitu lygmeniu.“ Pasijutau kaip tradicinis personažas, kai atvykdavo tėvus pažįstantis jaunikis, o vargšė mergaitė puldavo į ašaras. Žinoma, jokios prievartos ir ašarų nebuvo, bet panašumų į Žemaitės aprašytas piršlybas buvo galima aptikti.
Žiemą ieškojome bažnyčios susituokti. Važiavome į Paberžę (Kėdainių rajonas), pas Tėvą Stanislovą, įklimpome sniege. Kai bažnyčią pagaliau pasiekėme, radome šunį šeriančią šeimininkę. Ji mus gražiai priėmė, lašinių papjaustė, arbatos užplikė.
Tą pačią dieną, toje pačioje vietoje, kur mudu susipažinome, aš smilga pervėriau žiedelį. Taip mes ir susižadėjome.L. Mikalauskas
Santuoka buvo palaiminta Paberžės bažnyčioje. Dainavo choras „Gintaras“. Kiekvienais metais sausio pradžioje Šeimos dienos proga Šiaulių arenoje vyksta visuotinės santuokos įžadų atnaujinimo iškilmės, jas veda vyskupas Eugenijus Bartulis. Jose dalyvaudavome ir mes, tik dabar mūsų išvykas kontroliuoja mažoji Gintarytė.“
* Kulinarinių knygų autorė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson: „Su Tomu susipažinome balandžiui baigiantis, o rugsėjo pradžioje jis man labai romantiškai pasipiršo. Tada aš gyvenau Vilniuje, jis – Londone, buvome susitikę vos keturis kartus. Išsiruošėme į kelionę – į Zambiją, į jo draugo vestuves. Gyvenome gražiame viešbutyje savanos viduryje. Po draugo vestuvių, sekmadienio vakare, ėjome pamaitinti viešbučio augintinių ir globotinių liūtų. Įkopėme į nedidelį kalnelį, jo viršūnėje buvo pavėsinė. Jutau, kad Tomas jaudinasi. Afrikos vidurys, nuostabus saulėlydis, vietiniai gyvūnai šiugžda, nepaprasta vakaro atmosfera... Staiga Tomas išsitraukė laišką. Atsiklaupė ant vieno kelio ir pradėjo skaityti. Tą keturių puslapių meilės laišką buvo parašęs Londone. Klausydama nepaprastai jautraus teksto apie tai, kaip mane myli ir kaip mato savo gyvenimą su manimi, verkiau. Baigęs skaityti, jis užmovė man savo prosenelės sužadėtuvių žiedą – šeimos reliktą – su rubinais ir deimantais. Ir aš, aišku, pasakiau: „Taip.“ Tai buvo labai gražu, lyg iš kokio filmo ar meilės romano!
Tomas tam kruopščiai ruošėsi iš anksto, savo pasipiršimą pradėjo planuoti praėjus vos mėnesiui nuo mūsų pažinties. Pasisakė mamai, mama davė jam žiedą, jis parašė man laišką. Mums, moterims, labai svarbu, kaip mylimasis pasiperša, nes tai rodo, kokia brangi jam esi. Vyrams tai kainuoja daug įtampos, jie labai jaudinasi, bet privalo padaryti savo išskirtinį šou – pasipiršti. O paskui moteris daug šou gyvenime turi atlikti – pagimdyti vaikus, sušildyti namus...
Šią liepą sukanka dvylika metų, kai mudu esame susituokę. Auginame du vaikučius – Isabelę ir Jurgį.“
Afrikos vidurys, saulėlydis, vietiniai gyvūnai šiugžda... Klausydama Tomo parašyto keturių puslapių meilės laiško man verkiau.Beata Nicholson
* Dainų autorius ir atlikėjas, prodiuseris Virgis Stakėnas: „Ramutei pasipiršau nelabai romantiškai. Ant kelių nekritau ir žiedo nemoviau. Esu atstovas tos kartos, kuri didele romantika nepasižymėjo.
Keista, bet mudu susipažinome diskotekoje. Ten paprastai eidavau kaip muzikantas, o tą vienintelį kartą patraukiau pašokti ir pamačiau gražią mergaitę. Ji buvo pirmo kurso dailės studentė, atvažiavusi iš Klaipėdos į Šiaulius. Gyvenimo nemačiusi, o aš jai gyvenimą pagadinau. Šiemet bus 35-eri metai, kai gyvename kartu. Apie tai esu parašęs dainą „Pelenų spalvos akių moteris“. Viena dama klausydama jos koncerte verkė. Kai man koks nors žmogus paskambina po vidurnakčio ir paprašo padainuoti šios dainos posmelį, suprantu, kad jam bloga. Jaučiuosi lyg psichologas ar kunigas. Keliuosi, pasiimu gitarą ir dainuoju į telefoną.
O tą pavasarį prieš 35-erius metus buvo taip. Mano būsimoji žmona ruošėsi egzaminų sesijai. Aš buvau subrendęs vyras, jau metęs medicinos studijas, baigęs pedagogikos mokslus, dirbau pagalbinėje mokykloje. Nežinau, kas man buvo užėję, – į darbą vaikščiojau pasirišęs kaklaraištį! Taigi sugundžiau pirmakursę atitrūkti nuo studijų, ir mudu pabėgome į kaimą. Kažkas mane už liežuvio patraukė, ir aš jai pasakiau: „Žinok, mes ne šiaip susitikinėjame.“ Žiūri į mane didelėmis akimis, nesupranta, kodėl taip pasakiau. Ir pats nežinau, kodėl. Ar norėjau pareikšti, kad ženijamės, ar ketinau apsidrausti, – žodžiai išsprūdo spontaniškai. Pagaliau Ramutė paklausė: „Ar tai tu čia man peršiesi?“ Man tik liko patvirtinti. Proziškas, bet originalus pasipiršimo būdas.
Po šio žingsnio gyvenimas pasikeitė. Iki tol jaučiausi laisvas: sutinki merginą, susitikinėji, išsiskiri. Jau buvau kai ko pasiekęs scenoje, vėtytas ir mėtytas, ne kartą patyręs merginų atsisakymą tęsti draugystę. Na, nesutinka – tai nesutinka. O Ramutė, graži, aukšta, liauna kaip nendrelė, išbuvo su manimi – storu, jau senu, akiniuotu – ilgiau nei kitos...
Dabar aš štai šneku, o Ramutė išvažiavusi į turgų, turbūt perka agurkus. Vyriausioji anūkėlė Izabelė iš Amerikos per Atlantą atskrenda, po kelių valandų lėktuvas nusileis Vilniaus oro uoste. Birželio 15 dieną švęsime mergaitės devynerių metų gimtadienį. Turime ir penkerių metų anūkus dvynukus – Sofiją ir Čarlį.“
O kai jau pirštis reikėjo, Lina manęs paklausė: „Tai tu mane vesi ar ne?“Rimas Šapauskas
* Laidų ir renginių vedėjas Rimas Šapauskas: „Kokį mėnesį stebėjau Liną Bernardinų bažnyčioje per mišias. O tada sumaniau pagauti ją už rankos ir pasipiršti. Penktą valandą vakare, žmonėms einant iš bažnyčios, tykojau Linos prie durų ketindamas sugriebti už rankos, bet tuo metu man už rankos čiupo pusseserė: „Labas, kaip gyveni?“ Pykau ant jos, kad viską sugadino. Tą reikalą teko atidėti dar dviem savaitėms, nes vieną savaitę nebuvo mano objekto mišiose, o kitą objektas atsirado. Aš vėl priėjau prie durų jos patykoti. Vos Lina priartėjo, čiupau už rankos. Ji pasakė: „Laba diena.“ Atsakiau: „Laba diena. Ar galiu jus pakvieti arbatos?“ – „Taip, be abejo, be abejo.“ Lina buvo peršalusi, pasiūliau jai suvalgyti aštrios itališkos picos... Nuo to mūsų susipažinimo praėjo dveji metai. O kai jau pirštis reikėjo, Lina manęs paklausė: „Tai tu mane vesi ar ne?“ Atsimenu, būtent tą dieną mirė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Į Katedrą, kur velionis buvo pašarvotas, mudu nunešėme gėlių. Ir tada aš stipriai griebiau Liną už rankos. Ji nustebo: „O ko tu čia dabar mane...“ – „Ko, ko, einam pas kunigą į vestuvių kursus užsirašyti.“ Taip jai ir pasipiršau.
Noriu tuos santuokos kursus rekomenduoti visiems. Jie labai teisingai sumanyti – kad žmonės „ant karštųjų“ nesituoktų, o po kurio laiko neužsimanytų skirtis. Tai labai geros šeiminio gyvenimo pamokos.
Trylika metų, kai mudu sukūrę šeimą. Susilaukėme dukrytės Elžbietos, dabar jai – ketveri. Per vienas santuokos metines nuėjome į Bernardinų bažnyčią. Brolis Algis Malakauskas, dabartinis klebonas, laimino, laimino, laimino ir prilaimino – po metų, 2013-aisiais, ir Juozapo susilaukėme...“
* Plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ direktorė Vita Vitkutė-Degutienė: „Kaip Gedutis man pasipiršo? Atvirai? Padarėme nėštumo testą, pamatėme du brūkšniukus, ir viskas aišku pasidarė. Atidundėjo visa uošvija su Gedučiu, pyragais, šakočiais, ir ėmėme visi aptarinėti vestuvių datą. Močiutė pasakė: „Greitai vedamės, kol pilvo nesimato, kitaip bus negraži nuotaka.“ Ar išsigandome, kad laukiamės? Ką sau galvojate, – juk pirmo kurso studentai, tik įstoję studijuoti medicinos! Viskas taip netikėta! Labai jauni buvome – aštuoniolikos metų. Su Gediminu mokėmės toje pačioje grupėje, pradėjome draugauti nuo pirmų mokslo metų dienų, o pavasarį, gegužę, susituokėme.
Tik dabar, kai augini savo vaikus, supranti, ką tuo metu išgyveno mūsų tėvai, bet žinią jie priėmė gražiai. Na, o mes… Jaunam jūra iki kelių, mums viskas atrodė įmanoma.
Dešimties santuokos metų sukakties proga dailininkas ir juvelyras Arūnas Žilys mums padarė vienetinius vestuvinius žiedus. Nuėjome jų pašventinti į bažnyčią ir sužinojome, kad negalima šiaip sau paprastai atlikti šio ritualo. Turime atnaujinti santuokos įžadus. Tada mus antrą kartą, kaip ir pirmą, sutuokė kunigas Gediminas Petronis. Santuokos įžadus esame atnaujinę tris kartus. Mūsų santuoką sutvirtino ir palaimino kunigas Ričardas Doveika.
Nesigailiu, kad tokia jauna sukūriau šeimą. Liaudies patarlė sako: „Nesigailėsi anksti kėlęs, jaunas vedęs.“ Taip ir yra. Neseniai romantiškai atšventėme dvidešimties metų santuokos sukaktį. Dviese buvome išskridę į Prancūziją, apvažiavome Provanso vynuogynus, kaimus. Gražiausi gyvenimo metai. Dabar anūkų lauksime. Mūsų vyriausioji dukra Austėja Elžbieta – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė, o mažajai Saulei Marijai bus penkeri.“
Kaip piršosi kitos garsenybės, skaitykite ČIA.
