Jo vardas atpažįstamas turbūt visame pasaulyje. Minioms gerbėjų jis reiškia iki išprotėjimo artimas dainas, marioms kitų – politinį ir socialinį aktyvumą, žmoną Yoko Ono ir kovą už taiką pasaulyje. Dar kitiems Džono Lenono vardas visų pirma primena kvaišalus, audringą ir toli gražu ne šventą gyvenimą – neatsiejamus roko žvaigždės „atributus“. Tiesų gali būti daug ir jos visos gali susilieti į vieną – nepakartojamą ir nepamirštamą, kasdien linksniuojamą, dievinamą ir neapkenčiamą vardą. Pažvelkime į kelis šios daugiaspalvės asmenybės, žuvusios nuo šizofrenija sirgusio žmogaus kulkų, atspalvius.
Jaunystė
Džonas Vinstonas Lenonas (John Winston Lennon) gimė 1940-ųjų spalio devintąją Liverpulyje. Jo tėvai, Julija ir Fredas, išsiskyrė kai sūnui nebuvo nė dvejų. Berniukas tėvų sprendimu užaugo su savo teta Mimi ir dėde Džordžu (George); su tėvu Lenonas nebendravo išvis – per pirmuosius dvidešimt metų po tėvų skyrybų matėsi su juo dusyk – tačiau su mama ryšius palaikydavo, nors ir negyveno po vienu stogu. Superžvaigždės motina, Julija Lenon (Julia Lennon), išmokė sūnų groti bandža, instrumentu, kažkuo labai primenančiu mandoliną. Ir išugdė meilę Elvio Preslio muzikai. Kai Džonui buvo septyniolika, motina nupirko jam pirmąją gitarą... tačiau neleido sūnui pamiršti, kad „muzika – dalykas geras, bet iš jos duonos nevalgysi.“ Dar po metų būsimojo scenos karaliaus motiną mirtinai partrenkė autobusas. O jis nusprendė sau ir pasauliui įrodyti, kad ji labai klydo.
Bet grįžkime žingsnelį atgal. Kelią išsilavinimo link (kuris, pasakojama, buvo ganėtinai vingiuotas) Lenonas pradėjo Davdeilio pradinėje mokykloje (Dovedale Primary School), vėliau mokėsi Kvari Banko vidurinėje mokykloje (Quarry Bank High School), pagal kurią ir gimė pirmosios Lenono suburtos grupės pavadinimas Kvarimen („Quarrymen“). Grupė su Lenonu priešakyje pradėjo veiklą 1955-aisiais, tačiau ilgai gyvuoti jai buvo nelemta – prabėgus metams nuo Kvarimen susiburimo, 1956-ųjų vasarą, Džonas sutiko Polą Makartnį (Paul McCartney), ir pradėjo kurti muziką kartu su juo – pasakojama, kad sutikęs Polą Lenonas atsisakė toliau tęsti bet kokią kitą muzikinę veiklą, jį pakerėjęs ne tik Makartnio talentas, bet ir brandus požiūris į kūrybą, gebėjimas susikaupti ir atsiduoti darbui. Būtent ši lemtinga pažintis ir davė pradžią didiesiems Bitlams (The Beatles).
Muzika Džonui buvo viskas. Mokykloje svečias jis buvo retas, pažymiai buvo prastoki. Padedant mokyklos direktoriui, įžvelgusiam nepareigingame moksleivyje talentą ir potencialą, Lenonas įstojo į menų koledžą Londone. Čia jis susipažino su pirmąja savo žmona – Sintija Pauel (Cynthia Powell) – tiek iš koledžo naudos ir tebuvo. Būsimoji legenda koledžo nebaigė – neišlaikęs egzaminų buvo pašalintas, entuziastingai pritariant dėstytojams, kurių paskaitų Lenonas „nelankė, o jei užklysdavo, su piktumu trukdydavo.“
„Bitlų“ veikla, ankstyvoji Lenono kūryba
Polas Makartnis išmokė Lenoną groti gitara. Naujieji draugai kartu rašė dainas ir – akivaizdu – jos būdavo puikios, tad apie 1960-uosius metus jiedu įkūrė grupę. Ir pavadino ją „The Beatles“. 1960-aisiais dar nežinomi vaikinai grojo klube „Jacaranda“. Ten juos pastebėjo Alanas Viljamsas (Allan Williams), vėliau tapęs Bitlų vadybininku.
1963-aisiais grupė išleido pirmąjį albumą „Please Please Me“. Jam susilaukus neįtikėtinos sėkmės ir tapus tikra sensacija Didžiojoje Britanijoje, „Bitlai“ nusprendė veržtis JAV rinkon. 1964-aisiais JAV pasirodė singlas „I Want to Hold Your Hand“, „okupavęs“ topų viršūnes ir iki šiol esantis „Billboard“ geriausių visų laikų dainų sąrašo 44 vietoje.
Išaušo „Bitlų“ šlovės valanda. Koncertiniai turai, marios gerbėjų, alpstančių merginų laiškai ir dovanos... Sapną primenantis laikotarpis truko iki 1966-ųjų, kuomet Lenonas, duodamas interviu laikraščiui „London Evening Standard“, išreiškė skeptišką požiūrį į krikščionių religiją. „Krikščionybė išeis. Tai išnyks ir pasitrauks. Aš nežinau tai, kas pirmiau išnyks rokenrolas ar krikščionybė. Mes esame populiaresni negu Jėzus. Jėzus buvo geras, bet jo sekėjai buvo stori ir prasti,“ – po šių Džono Lenono žodžių visame „Bitlus“ dievinusiame pasaulyje kilo milžiniška pasipiktinimo banga. Prasidėjo „Bitlų“ plokštelių deginimai, boikotai. Radijo stotys nustojo groti „Bitlų“ dainas. Prabėgus suirutės vasarai – skandalas kilo balandį, pradėjo rimti rugpjūtį – Džonas Lenonas suvokė turįs atsiprašyti. Skandalą sukėlęs atlikėjas pripažino klydęs, patikino persistengęs, Vatikanas atsiprašymą priėmė, pasipiktinimas atslūgo.
Buvusią šlovę ir reputaciją atkurti sunku – žavingos vaikinų akys ir romantiškos dainos daugumai gerbėjų vis dėlto rūpėjo nei krikščioniškos vertybės, ir vienas viešas atsiprašymas faktiškai suveikė kaip mostelėjimas burtų lazdele.
Legendinei grupei Lenonas parašė tokias beprotiško populiarumo susilaukusias dainas, kaip „A Hard Day's Night“, „Help!“, „Nowhere Man“, „Norwegian Wood (This Bird Has Flown)“, „Ticket To Ride“, „All You Need Is Love“, „Lucy in the Sky with Diamonds“, „Strawberry Fields Forever“, „Across the Universe“, „Revolution“ ir „Come Together“.
Joko keičia viską
Pirmajai Lenono santuokai, prasidėjusiai 1962-aisiais, nebuvo lemta tęstis amžinai. 1966-ųjų lapkritį atlikėjas, tuo metu jau turėjęs trejų metų sūnų Džiuljaną (Julian), susipažino su Joko Ono (Yoko Ono), iš turtingos japonų šeimos kilusia dailininke avangardiste. Sintija Lenon skyrybų prašymą padavė prabėgus lygiai dviems metam po Džono ir Joko pažinties. Pagrindine skyrybų priežastimi buvo įvardytas vyro svetimoteriavimas. Praėjus pusmečiui po skyrybų, Džonas Lenonas Gibraltare vedė Joko Ono. Medaus mėnesį jiedu išnaudojo demonstracijai už taiką – Amsterdamo „Hilton“ viešbutyje savaitę praleido gulėdami lovoje, apdėtoje gėlėmis, ir po dvylika valandų kasdien įsileisdami žurnalistus į savo kambarį diskusijoms apie pasaulio negeroves. Savo meilę bei prieraišumą naujajai žmonai garsusis atlikėjas išreiškė pasikeisdamas savo antrąjį vardą „Vinstonas“ į „Ono“ ir tapo Džonu Ono Lenonu (John Ono Lennon).
Joko pasakojo Džonui apie neteisybę pasaulyje. Žadino jo sąmoningumą ir priešiškumą karui, žudymui, žmogaus teisių nepaisymui. Jiedu įsitraukė į veiklą, nukreiptą prieš Vietnamo karą.
Naujoji žmona įtraukė Džoną į akcijas nukreiptas prieš karą Vietname. Protestuodamas prieš karą dainininkas net atsisakė karalienės jam paskirto apdovanojimo už muzikinę veiklą.
1969-ųjų rugsėjį Lenonas, tuomet laikytas „Bitlų“ lyderiu, paliko grupę. Prabėgus kiek daugiau nei pusmečiui, Polas Makartnis viešai paskelbė apie grupės iširimą. Buvę legendinės grupės nariai pradėjo solines karjeras. Lenonas įrašė vienuolika studijinių albumų, 1971-aisiais su singlu „Imagine“ šovė į Jungtinių Valstijų, Japonijos, Australijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos Nyderlandų, Norvegijos topų viršūnes.
1970 m. sausio 5 d. Džonas Lenonas viešai pranešė, kad visas iš parduotų įrašų gautas pajamas skirs kovai už taiką planetoje.
Amerikoje gyvenę Džonas ir Joko buvo nepalankiai vertinami valdžios. Didžiules protesto akcijas, paramos vargstantiems ir karo nuskriaustiems koncertus rengę, išsišokantys menininkai buvo sekami FTB agentų – jų pokalbių klausytasi, atliktos kelios kratos... Buvo siekiama, kad muzikantas su žmona paliktų šalį. 1972-aisiais nutarta menininkus deportuoti. 1976-aisiais, po ilgo bylinėjimosi, Džono Lenono deportacijos byla baigėsi dainininko naudai, jis gavo žalią kortą, leidusią nuolat gyventi JAV.
Galbūt laimėta byla nebuvo didžiausia Lenono sėkmė – 1980-ųjų pabaigos Niu Jorke nuaidėjo šuviai – Markas Deividas Čepmenas (Mark David Chapman), šizofrenija sirgęs Lenono gerbėjas, pykęs, kad „Lenonas tapo kitoks“ nužudė žvaigždę. Dar tą patį vakarą Čepmenas buvo gavęs Lenono autografą.
Taip žuvo vienas iš keturių grupės „The Beatles“ narių, gitaristas, dainų kūrėjas, poetas, vokalistas, humoristas, kovotojas už taiką ir lygybę, tėvas, sūnus (iš pirmos santuokos Lenonas turėjo jau minėtą sūnų Džuljaną, iš santuokos su Joko – sūnų Šoną (Sean Taro Ono Lennon). Džonas Lenonas laikomas vienu įtakingiausių XX amžiaus muzikantų.
Džonas Lenonas yra ištaręs tokius žodžius -„Visi myli tave, kai esi šešios pėdos po žeme“. Tačiau tai netiesa – Džoną Lenoną mylėjo milijonai žmonių, jis buvo garbinamas, dievinamas, aukštinamas.
Skandalingos Lenono gyvenimo nuotrupos
2008-aisiais žinomas Liverpulio ketvertuko biografas Filipas Normanas (Philip Norman) išleido kontraversiškai vertinamą knygą, neva atskleidžiančią tamsiausias Lenono gyvenimo puses, „John Lennon: The Life“. Biografinėje knygoje neigiamas muzikos genijaus talentas, atskleidžiama „didžiulė aistra“ narkotikams, piešiami įvairūs iškrypimus primenantys seksualiniai potraukiai – teigiama, kad Lenonas jautė lytinę trauką savo motinai, kad namuose keldavo Sodoma Gomora galimus vadinti vakarėlius, kad regėdavo iškrypėliškas vizijas, kurias palaikydavo ir net skatindavo draugas Polas Makartnis.
Knygoje pasakojama, kad Lenonas taip pat geidaudavo lytinių santykių su Makartniu – tai neva patvirtina ir Lenono sūnus Šonas, ir pati Joko Ono. Tik šios fantazijos, deja, neišsipildė – Makartnis buvo „nepajudinamas heteroseksualas“.
Knygoje, tapusioje bestseleriu, Lenonas pateikiamas ne kaip masių dievaitis bei gabus kūrėjas, o kaip nepataisomas girtuoklis, narkomanas, prastas tėvas ir ištvirkautojas. „Besilinksmindamas Džonas tapdavo bebaimiu kamikadze,“ – rašoma knygoje, „O kad apgirstų, jam užtekdavo nedaug.“
Lenono palaidumas biografijoje aiškinamas kaip sudėtingo gyvenimo pasekmė – vaikystėje ir jaunystėje atlikėjas buvo patyręs ne vieną artimo žmogaus mirtį, be to, teigiama, kad nuolat juto savo ankstyvos mirties nuojautą, tad... galbūt norėjo išspausti iš gyvenimo kuo daugiau, galbūt troško užsimiršti...
Knygoje pateikiami faktai intriguojantys, tačiau kiek jie teisingi ir pagrįsti – didžiulis klausimas. Skaitytojai linkę stoti į dvi priešiškas stovyklas – tuos, kurie mano, kad knygoje rašoma absoliuti tiesa, ir tuos, kurie teigia, jog viskas joje iš piršto laužta. Tam tikrų detalių galbūt sužinoti nelemta niekam – bet to, kad Džonas buvo geras žmogus, paneigti neįmanoma. Užtenka įsijungti „Imagine“ ir vieną sykį iš širdies pasiklausyti.
