Margaritos Serych nuotykio Balyje pradžia – dviejų po Aziją keliavusių jos bičiulių tinklaraštyje aprašyti patirti įspūdžiai. Prisiekusi keliautoja tada buvo motinystės atostogose, turėjo daug laisvo laiko, tad draugų įrašus su egzotiškomis nuotraukomis kasdien skaitė kaip rytinį laikraštį. Tai ir užkrėtė ją mintimi žiemą su tuomet pusantrų metų sūneliu praleisti kur nors šiltai. Margarita prisimena, kad meilę Baliui pajuto dar skaitydama draugų impresijas, o važiuodama į viešbutį suprato esanti namie. Nors tąkart Balyje rengėsi praleisti du mėnesius, pasiliko trims. Nuvažiavusi kitą žiemą, ten gyveno jau penkis.
Apie visus pagalvota
„Gerai prisimenu pirmą jausmą, kaip viskas – spalvos, garsai, aromatai... – toje saloje man pasirodė artima. Nuostabūs paplūdimiai, ryžių laukai... Važiuodamas motoroleriu per kaimelius jauti tvyrantį smilkalų kvapą. Baliečių namuose kas rytą atnašaujama dievams, tad smilkomi smilkalai. Man labai gražu stebėti, kaip moteris jį uždega, užsimerkia ir ranka pamoja dūmą... Tenykščiai vaikai kupini džiaugsmo, tave išvydę šypsosi ir šaukia: „Hello!“ Apskritai Balyje žmonės daug šypsosi. O kokie garsai!.. Jūros, vėjo, gamelano (tradicinis Indonezijos ansamblis – aut. past.) muzikos. Kur pažvelgsi, visur – žalia, įvairiaspalvių žiedų netrūksta visus metus. Žiūri į jūrą ir galvoji, kad niekur kitur nėra žydresnės spalvos. Į akis iš karto krenta ir nepriekaištingas Balio salos gyventojų grožio pajautimas. Viešbučiai, vilos ir net mažiausi restoranėliai yra išpuoselėti, apgalvota kiekviena detalė. Tai kuria tobulą visumą“, – pasakoja Margarita.
Saloje nėra vaikų namų, mažyliai, likę be tėvų, auga šeimose.
Pirmąsyk ji apsigyveno viešbutyje ant jūros kranto, atokiau nuo turistų pamėgtų vietų. Netrukus pradėjo keliauti po salą – aplankė žvejų kaimelį Amedą, vėliau nuvyko į Balio kultūros sostine vadinamą Ubudą. Kaimeliai ir miesteliai čia maži, išskyrus nebent sostinę Denpasarą. Pasak Margaritos, nuostabiausia saloje yra tai, kad kiekvienas joje ras, ko ieško. Jei reikia ramybės, yra ramių kampelių, jei nori vakarėlių, – su kaupu ir šių. Skaniai pavalgysi ir už vieną kitą dolerį, ir už šimtus. Gali apsistoti ir labai brangiai, ir labai pigiai. Štai Margarita vilą nuomojasi už maždaug penkis šimtus dolerių per mėnesį. Kuo ilgiau pasilieki, tuo kaina mažesnė.
Balyje sausrų sezoną keičia liūtys. Stipriausios – sausio ir vasario mėnesiais. Jos, pasak Margaritos, gyventi netrukdo, nes nebūna taip, kad pila be perstojo. Dažniausiai lyja naktį, dieną tropinę liūtį greit pakeičia giedra. Moteris neprisimena, kad Balyje būtų nors kartą apmaudavusi dėl prasto oro. Net jei šilta liūtis užsitęsia, labai gera pabūti namie ir pamedituoti. Maloniausias metas Margaritai – pavasaris, kai papučia švelnus brizas ir pražysta salos augmenija. Vasarą lietus apskritai pamirštamas, į salą jis grįžta kartu su lapkričiu.
Blogį išvaro tyla
Labiausiai Margarita žavisi Balio žmonėmis, nes jie yra geranoriški, draugiški, mėgsta bendrauti – ir ne todėl, kad turi tikslą iš užsieniečio ką nors išpešti, kaip dažnai būna trečiojo pasaulio šalyje. Baliečiai nuoširdžiai domisi tavimi. Užmegzti naują pažintį čia labai lengva. Vietos gyventojai pripratę, kad saloje gyvena daugybė svetimšalių, tad yra tolerantiški įvairioms kultūroms, religijoms, bet kartu ir labai jautriai reaguoja į jiems parodytą nepagarbą. Daugybės vietinių žmonių niekaip nenupirksi. Jei įžeisi ar pamėginsi užglaistyti situaciją pinigais, jie tiesiog nusisuks ir jokios pagalbos nebesulauksi. Kad taip neatsitiktų, vietinius tiesiog dera laikyti lygius sau. „Čia galioja dėsnis: kaip tu su kitais, taip ir kiti su tavimi“, – sako Margarita.
Tradicijos saloje yra šventas dalykas. Per tam tikras šventes ir apeigas baliečio neįkalbėsi dirbti už jokius pinigus.
Balio gyventojai savo vertybes, tradicijas, apeigas budriai saugo iki šiol. Pašnekovė teigia jau perpratusi, kad tradicijos saloje – šventas dalykas, kad per tam tikras šventes ir apeigas baliečių dirbti neįkalbėsi už jokius pinigus. Pati įdomiausia šventė jai atrodo Nyepi – Naujieji metai: „Išvakarėse vyksta Ogho Ogho paradas, jame dalyvaujantys žmonės neša piktąsias dvasias simbolizuojančias įvairaus dydžio statulas. Šios vidurnaktį sudeginamos – mat tikima, kad taip blogio jėgos apleidžia salą. O tada – parą trunkanti visiška tyla. Net šviesos negalima įžiebti, kad tos dvasios atgal negrįžtų. Vietiniai tą dieną kojos iš namų nekelia, laiką leidžia su savo mintimis, medituodami, nevalgydami. Uždaromas net oro uostas“, – pasakoja Margarita.
Baliečiai viešniai iš Lietuvos atrodo laimingi, viskuo patenkinti. Dažna šeima didelių turtų neturi, bet ir elgetaujančių, badaujančių žmonių nepamatysi. Nuošalių kaimelių gyventojai pasidaliję darbais: vieni yra atsakingi už ryžių auginimą, kiti – už gyvulius ar maisto gaminimą. Saloje nėra vaikų namų, mažyliai, likę be tėvų, auga šeimose. Skyrybos vis dar retas reiškinys, nors globalaus pasaulio mada jau juntama ir Balio saloje. Materialinis gerbūvis nesureikšminamas, svarbiausia yra būti su šeima, turėti ką pavalgyti ir laikytis tradicijų.
Pirmojo sūnaus dalia
Kiekviena šeima būtinai trokšta susilaukti vyriškos lyties palikuonio. Pirmojo sūnaus pareiga – rūpintis tėvais, juos palaidoti. Tai ne visada paprasta, mat Balyje kremavimas yra labai brangi paslauga. Margarita pasakoja, kad universitetinį išsilavinimą turintis vienas jos balietis draugas neteko įdomaus darbo oro uoste būtent dėl dešimties dienų skirtumu mirusių tėvų laidotuvių. Negavęs atostogų savo, kaip pirmojo sūnaus, pareigai atlikti, jis persikėlė į Ubudą ir ėmė dirbti paprastu taksi vairuotoju. Kadangi yra išsilavinęs, puikiai kalba angliškai, netrukus tapo graibstomas turistų, pats ėmė organizuoti keliones po salą ir pasijuto labai patenkintas savo naująja karjera. O tėvus kremavo tik po metų, kai sukaupė tam reikiamą sumą.
Balio moterys yra tikros bitutės – jos ir dirba, ir namus prižiūri, ir vaikus augina. Indonezijoje visi vyrai svajoja apie antrąją pusę iš šios salos, mat laiko balietes geriausiomis žmonomis. O štai Balio vyrai tikrai nėra dailiosios lyties svajonė, mat garsėja tingumu ir yra įpratę, kad visus darbus nudirba moterys. Šiaip ar taip, dėl religinių skirtumų (Balis yra vienintelė Indonezijos sala, kur vyrauja hindu tikėjimas) balietės dažniausiai teka už vietos vyrų. Daugelis salos moterų neturi pakankamai pajamų madingai rengtis, todėl kasdien dėvi džinsus ir marškinėlius, o per šventes puošiasi tradiciniais salos drabužiais iš gausiai nėriniuotų audinių.
Šioje mokykloje, be tradicinių disciplinų, mokoma pasigaminti šokolado, auginti ekologišką maistą, prižiūrėti gyvulius, pūsti stiklą...
Balio virtuvė, Margaritos pastebėjimu, nepasižymi didele įvairove. Joje naudojama daug ryžių. Vienas pagrindinių patiekalų (Nasi goreng) – ryžiai su daržovėmis ar vištiena. Komponentai kartu pakepinami, ant viršaus uždedama kiaušinienės ir patiekiama. Kitas patiekalas (Mie goreng) labai panašus, tik vietoje ryžių dedama makaronų. Baliečiai savo patiekalams gaminti (pavyzdžiui, salotoms Gado gado) naudoja nemažai tofu. Vietos virtuvė garsėja ir jūrų gėrybėmis, šios dažniausiai kepamos kepsninėje. Iš desertų bene populiariausias yra ryžių pudingas ir tešloje keptas bananas (Pisang goreng). Beje, Margarita prisipažįsta retokai valganti tradicinį Balio maistą, mat saloje yra milžiniškas įvairių pasaulio virtuvių pasirinkimas. „Trūksta nebent lietuviškos, – juokiasi verslininkė. – Saloje gausu vietų, kur gali pavalgyti ir labai kokybiško, termiškai neapdoroto veganiško maisto. Iš daugybės šviežutėlių vaisių, daržovių, žalumynų baliečiai išgauna puikaus skonio valgių. Aš pusryčiams paprastai renkuosi tik vaisius, stengiuosi kasdien išgerti kokoso pieno ar šviežių sulčių. Pietums užtenka salotų, nes per karščius valgyti nesinori. O štai vakare jau galima neskubant mėgautis maistu. Baliečiai turi labai gražią tradiciją saulei leidžiantis rinktis prie jūros, o paskui ilgai vakarieniauti.“
Be daugiskaitos, laikų ir vardų
Margarita pasakoja, kad, nors gyvenimo sankloda, kultūriniai skirtumai tarp Balio ir Lietuvos yra milžiniški, nesusipratimų ar nemalonumų dėl to patirti jai neteko. „Balyje labai stipri minčių galia, sinchroniškumas ir greitis, – teigia moteris. – Iš pradžių negalėjau atsistebėti, kaip kas nors įvyksta, vos apie tai pagalvoji. Gauni viską vos panorėjusi. Ir tai nutinka kone kasdien! Šį reiškinį vadinu Balio magija. Kartą persikėliau iš Ubudo gyventi prie jūros. Ubude buvau prisipirkusi audinių ir pradėjusi siuvimo verslą, tačiau naujoje vietoje neturėjau nei siuvėjos, nei auklės vaikui prižiūrėti. Kelias dienas niekaip negalėjau susitvarkyti reikalų, net kojos iš namų nekėliau, nes nebuvo kam palikti sūnelio. Lietuvoje jau būčiau ėmusi nerimauti, bet Balyje tikrai geriau palikti situaciją savieigai. Vieną iš tų sunkių rytų pagalvojau: „Dabar tai jau skambinsiu draugei, kad ateitų pažiūrėti vaiko, o aš tuo metu pulsiu siuvėjos ieškoti. Dar ir masažas būtų neblogai... “
Po pusvalandžio sulaukiu draugės skambučio. Ji praneša radusi labai gerą masažuotoją ir kad ta tuoj pas mane užsuks. Tikrai ateina ir iš karto puola prie sūnaus. Vietiniai labai myli vaikus, iš karto randa su jais bendrą kalbą. Masažuodama moteris klausinėja, kiek laiko esu saloje, kuo užsiimu. Nusiskundžiau, kad neturiu siuvėjos, o ji ir sako: „Mano sesuo yra siuvėja.“ Štai jau ir turiu vieną reikalingą žmogų. Baigusi masažuoti viešnia neskuba išeiti – toliau žaidžia su sūneliu. Nedrąsiai paklausiu, ar ji šiandien neužsiėmusi, ar galėtų pabūti su vaiku ilgėliau. Atsako, kad galėtų. Taip ir auklė atsirado.“
Margarita teigia, kad Balio saloje dingsta laiko suvokimas. Viskas žaibiškai kinta, nėra prasmės kurti planų, nes ir jie pasisuka visiškai kitaip, nei tikėjaisi: „Ne kartą įsitikinau, kad Balyje nereikia nieko skubinti, geriausia yra palaukti, kol įvyks tai, kas turi įvykti. Beje, su norais ir mintimis čia taip pat geriau elgtis atsargiai. Tik tyliai pagalvok, kad nenori su kokiu nors žmogumi susitikti, ir jam kas nors gali nutikti, tarkim, eismo įvykis. Arba jis tiesiog neateis.“
Balyje kalbama dviem kalbomis – baliečių ir valstybine indoneziečių. Pastarosios mokytis pradėjusi Margarita džiaugiasi, kad tai tikrai nėra sudėtinga. Pavyzdžiui, šioje kalboje nėra daugiskaitos, užtenka pakartoti tą patį žodį. Nėra nei būtojo, nei būsimojo laiko, tik – esamasis. Baliečiai neapsisunkina ir rinkdami vaikams vardus. Gimusi pirmoji atžala pavadinama Pirmu, antroji – Antru ir taip toliau. „Kartais, kai pašauki pamatytą pažįstamą žmogų vardu, atsisuka pusė gatvės“, – juokiasi Margarita.
Kūryba kaip gyvenimo būdas
Pirmaisiais metais žiemodama Balyje, Margarita ne tik mėgavosi salos grožiu, klimatu, bet ir svarstė, kokios veiklos imtis, kad sujungtų Balį su Lietuva. Iš pradžių veikli moteris – diplomuota tarptautinio verslo ir teisės specialistė – kūrė ir iš vietinių audinių siuvo drabužius, pardavinėjo juos Lietuvos dizainerių butikuose. Paskui akys nukrypo į išskirtinius salos pastatų interjerus, išradingą dizainą. „Jeigu matuotume, kiek grožio telpa viename kvadratiniame metre, Balis pasaulyje tikrai būtų nepralenkiamas. Kuo daugiau dairausi į tenykščius baldus, apšvietimą, įvairias interjero smulkmenas, tuo labiau man knieti atvežti į Lietuvą viską, ką matau. Kai šiuo požiūriu pradedu lyginti mūsų šalį su Baliu, atrodo, kad mes neturime nieko“, – sako pašnekovė.
Draugai Margaritą nuo tokios idėjos atkalbinėjo – sakė, kad Lietuvos klimatas salos gaminiams netinkamas, kad jie tiesiog subyrės ir panašiai. Apsispręsti padėjo pažintis su olandų pora, kuri daugybę metų sėkmingai užsiima analogišku verslu savo šalyje. Tiesa, Margarita pripažįsta, kad pradžia, atidarius Vilniuje Balio baldų ir interjero reikmenų parduotuvę, buvo sunki, o ir dabar nelengva. Lietuvos pirkėjai yra konservatyvūs, sunkiai priima naujoves, kitoniškumą. Na, bet jai dirbti dėl to esą tik įdomiau. Šios parduotuvės klientai pirmiausia yra keliaujantys žmonės, kurių negąsdina grubus medis, azijietiški motyvai. Beveik visi iš Balio salos stvežti baldai pagaminti iš tikmedžio – prabangios medžiagos, tačiau už vidutinę kainą.
„Man atrodo, kad Balyje gyvena labai daug sąmoningų ir kūrybingų žmonių, todėl čia toks stiprus ekologinis judėjimas, tiek daug sveiko maisto užeigų, jogos, meditacijos užsiėmimų. Pasaulyje juk netrūksta egzotiškų, patogių ir saugių gyventi vietų, kur geras klimatas, tačiau naujoviški ekologijos, meno projektai atsiranda būtent Balyje, nes čia yra didelė tokių dalykų paklausa“, – svarsto verslininkė. Pasiteiravus, ar neketina persikelti į pamiltąjį Balį visiems laikams, Margarita atsako, kad visaip gali nutikti. Apsispręsti reikės, kai sūnui teks eiti į mokyklą. Moteris neatmeta galimybės pasirinkti pirmąją pasaulyje Žaliąją mokyklą, įsikūrusią prie Ubudo. Tai – dar viena Balio įžymybė.
Čia toks stiprus ekologinis judėjimas, tiek daug sveiko maisto užeigų, jogos, meditacijos užsiėmimų.
Kanadietis juvelyras Johnas Hardy, lankydamasis Balio saloje, kaip ir Margarita, susižavėjo šia vieta, ypač – juvelyrikos tradicijomis, tad persikėlė čia gyventi ir įkūrė savo vardo kompaniją. Tai – viena pirmųjų šios srities įmonių, kuriai globalinis planetos atšilimas rūpi bene labiau nei pelnas. Jh. Hardy inicijavo bambukų sodinimo programą, – šie augalai sparčiai auga ir deguonies gamina daugiau nei bet kuris medis, o tankios jų šaknys saugo dirvožemį nuo erozijos. Bambukai atgaivino tropikų peizažą po to, kai ten buvo negailestingai iškirsti miškai. Net savo juvelyrikos kompaniją Jh. Hardy įkurdino iš bambukų pastatytame pastate. Jokios medienos, juk medžiui išauginti reikia daugybės metų. Pardavęs kompaniją, Johnas kartu su žmona Cynthia visiškai atsidavė aplinkosaugos iniciatyvoms. Jiedu ir įkūrė Žaliąją mokyklą, pagrįstą ypatinga mokymo sistema, – čia akcentuojamas atsakingas buvimas šioje žemėje. Šioje mokykloje, be tradicinių disciplinų, mokoma pasigaminti šokolado, auginti ekologišką maistą, prižiūrėti gyvulius, pūsti stiklą, taip pat batikos meno, holistinių gydymo principų ir kt.
Margarita sako šioje mokykloje buvusi jau dukart. Jai patiko atviros bambukinės klasės, medžiuose sukalti namukai, pamokos gamtoje: „Galbūt mokymo lygis ten, pagal tradicinį supratimą, nėra labai aukštas, tačiau vaikai ugdomi per gamtos pažinimo, meninių inspiracijų, tolerancijos skirtingoms kultūroms, platesnio pasaulio suvokimo prizmę. Asmenybei tai svarbu, o reikalingų žinių vaikai sukaups tada, kai jau suvoks, ką norėtų gyvenime veikti. Man tokia pedagogika tinka ir patinka.“
