Ant ribos
Į floristiką Antanas Mažonas pasuko prieš 7-erius metus, kaip pats sako, laimingo atsitiktinumo dėka. Baigęs teisę, pagal specialybę dirbo 6-erius metus. Iš pradžių – Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau – Klaipėdos jūrų muziejuje. „Patiko ir studijuoti, ir dirbti, bet ilgainiui pradėjau jausti nuobodulį. Teta pasiūlė padirbėti jai priklausančiame gėlių salone. Pabandžiau, susižavėjau ir apsisprendžiau nerti į nežinomybę“, – sako vyras.
Galima vadinti tai atsitiktinumu, bet galima kalbėti ir apie tradicijų tąsą. Gėlės Antaną lydi nuo pat vaikystės. Jo močiutė buvo garsi Klaipėdos gėlininkė, teta šiame mieste turi gėlių saloną, tėvai irgi augino tulpes, o chrizantemas veždavo net į Azerbaidžaną. Šiuo metu A. Mažonas kartu su partneriais vadovauja įmonei „Floristai ant ribos“, turi studiją Kaune, bet jo ir kolegų veikla neapsiriboja nei šiuo miestu, nei Lietuva. Štai neseniai grįžo iš Italijos – puošė Tore Alfinos (Torre Alfina) pilį lietuvių vestuvių proga. Dekorui panaudojo per 16 tūkstančių gėlių (60 rūšių), dirbo šešiese 40 valandų be miego.
„Man yra tekę ir 60 valandų išdirbti numigus vos 1,5 valandos“, – sako floristas ir priduria tuo nė kiek nesididžiuojantis. Tiesiog tokia darbo specifika. Kad gėlės atrodytų gaivios ir šviežios, turi net pačius didžiausius darbus spėti atlikti per dvi paras. „Mes galim!“ – tai frazė, kurią floristų komanda sako išgirdusi net ir beprotiškiausius pageidavimus. Kalbame ne tik apie darbo apimtis. Būtent jie audė gyvų gėlių gobeleną Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymui. „Audėme, o ne smaigstėme žiedus į floristinę kempinę“, – pabrėžia Antanas. Praėjusį pavasarį komanda sukūrė didžiulę fotosesiją vestuvinių aksesuarų tema. „Vienos nuotakos visą kaklą ir dekoltė išpuošėme gyvais orchidėjų žiedais, kitos nugarą nubarstėme hiacintais ir Tailando orchidėjomis.
Nesu batsiuvys be batų. Gėlių namuose turiu tikrai daug.
Gėlės buvo taip gražiai susodintos tiulyje, kad nuotaka jų nė nejuto. Ir laikė šis aksesuaras 3 ar 4 dienas“, – patogumo ir grožio derme džiaugiasi A. Mažonas. Šiuo metu „Floristai ant ribos“šaldo gėles lede, iš jo konstruos didžiulius žydinčius ledinius stulpus. Komandos, kurią sudaro vos 4 žmonės, rekordas – 9 renginiai per vieną savaitgalį! Dabar aišku, kodėl jie yra „ant ribos“... Juokdamasis Antanas patikslina, kad įmonės pavadinimas reiškia ne visai tai. „Tobulėdami stengiamės peržengti ribas, nors iš tikrųjų jas tik pastumiame. Įveikus vienus išbandymus, atsiranda naujų, – sako jis. – Nuolat balansuoji ant ribos – tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo, mados tendencijų ir individualumo, klientų norų ir savo estetikos supratimo.“
Pamokos ir prietarai
Kad taptų profesionaliu šios srities dizaineriu, A. Mažonas nemažai mokėsi. Baigė kolegiją Kaune, vėliau studijavo – pagal Šveicarijos floristų asociacijos patvirtintą programą – pas garsų šios srities specialistą Peterį Hessą. Po 4-erius metus trukusių studijų A. Mažonas galėjo džiaugtis ne tik tarptautiniu floristo dizainerio diplomu, bet ir solidžiu žinių bagažu. Tokio pas mus, pasak pašnekovo, nė iš tolo neįgysi. „Floristo profesija Lietuvoje vis dar yra prieblandos zonoje. Visi įsivaizduoja, kad tai tėra gėlyčių dėliojimas į puokštes ir mokytis čia nėra ko, – sako A. Mažonas. – Mes mokėmės labai daug ko: dailės istorijos, architektūros, dizaino, botanikos, braižybos, ekonomikos. Turi išmanyti ne tik svarbiausius estetikos dėsnius, bet ir švenčių simboliką, protokolo reikalavimus, pagrindinius interjero kūrimo principus, žmonių psichologiją.“
Pašnekovas sutinka, kad gražią puokštę galima nusipirkti ir turguje, juk grožis – labai subjektyvus dalykas. Vis dėlto, kaip egzistuoja kriterijai, padedantys atskirti dizainerio kurtą suknelę nuo pasiūtos fabrike, taip galima atskirti ir profesionalaus stilisto kurtą puokštę nuo paskubomis kieno nors surištos. Kalbame ne tik apie estetikos dėsnių išmanymą, bet ir apie atlikimo techniką. „Jei matyti pamerktos puokštės sutvirtinimas – visokios plastikinės juostelės, vielos, jei gėlių kotai nelygūs, nenuvalyti, tai tas pat, kas gurmaniškai patiekti iškeptą vištą su keliomis styrančiomis plunksnomis, – palygina floristas ir pasiūlo puikų testą, padedantį atskirti profesionalų darbą nuo mėgėjiško. – Gerai sukurta puokštė turi stovėti ant žemės be jokių vazų. Joje, savaime suprantama, taip pat negali svirti į vieną ar kitą pusę.“ A. Mažonas įsitikinęs, kad išmanyti gėlių dovanojimo etiketą taip pat svarbu, kaip ir – aprangos kodą. Deja, net prašmatniausiuose vakarėliuose jam dažnai tenka matyti išsičiustijusių, bet visiškai netvarkingas puokštes nešančių žmonių. „Skirti dėmesio puokštei nėra joks snobizmas. Taip tiesiog parodoma pagarba šventės šeimininkams. Liūdna žiūrėti, kai rožes priėmusios ponios laiko jas už galvų, nes bijo įsidurti. Joks profesionalus floristas nepaliks gėlių su spygliais, – paaiškina A. Mažonas. – Puokštė turi netepti, nekliūti už drabužių, būti patogi laikyti. Paimti nuotakai dovanojamas ir jomis pasirūpinti – palydos darbas. Jaunoji turi būti karalienė, o ne stovėti apkrauta glėbiais gėlių ir drebėti, kad nesusiteptų suknelė.“
Atsižvelgti reikėtų ne tik į progą, bet ir į to, kuriam teiksime gėles, amžių, lytį, pažiūras. „Jaunesniems žmonėms dovanočiau įdomesnes puokštes iš lengvesnių gėlių – eustomų, tulpių, kardelių, pentinių. Vyresniems labiau tiks klasikikinės – raudonos ar oranžinės rožės, gerberos, – sako floristas. – Netiesa, kad vyrams netinka dovanoti gėlių. Tinka, tik jos turi būti tvirtesnio charakterio: tarkim, amariliai, eremūrai, banksijos, protėjos, gvazdikai. Svarbu išmanyti ir kiekvienos šalies tradicijas. Vienur tos pačios gėlės gali reikšti gedulą, kitur – meilę. Apmaudu, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, kalijos, chrizantemos, lelijos vis dar laikomos laidotuvių atributika. Deja, jei nešate puokštę tradicinių pažiūrų žmogui, teks į tai atsižvelgti.“ Turim prietarų ir dėl spalvų simbolikos. Vis dar yra žmonių, kurie geltoną spalvą sieja su išsiskyrimu ar neapykanta. „O juk geltona – tokia graži, ryški, karališka spalva. Tai saulė, šviesa, šiluma, – sako A. Mažonas. – Laimei, griežtos nuostatos nyksta. Simbolika buvo svarbesnė viduramžiais, kai puokštėmis įsimylėjėliai koduodavo vienas kitam žinutes. Dabar svarbiau individualumas ir estetika.“
Šiemet vestuvėse madinga marsalos spalva, vainikėliai plaukuose.
Vestuvių mada
A. Mažonas neslepia, kad lietuviškų švenčių prioritetai yra šiek tiek nutolę nuo pasaulinių standartų. „Gal čia sovietinis palikimas, bet reikia pripažinti, kad mes esame kaip kokie šuniukai – amžinai neprivalgę, – juokauja jis. – Lietuviui svarbiausia, kad per šventes nepritrūktų maisto ir gėrimų. O štai gėlėms galima ir pataupyti. Tai klaidinga nuostata. Po daugybės metų vargu ar prisiminsite, ką valgėte ir gėrėte, todėl daugiau dėmesio skirkite tam, kas šventę daro švente, tai yra aplinkai, muzikai, fotografui, scenarijui.“ Pašnekovas sutinka, kad gėlės nėra labai pigus dalykas. „Brangu ne todėl, kad floristai yra plėšikai ir važinėja su maseračiais arba naudoja vien prabangias egzotiškas gėles. Tiesiog šių reikia daug. Net jei vienas žiedas kainuoja vos pusę euro, kai darai stalui dekoruoti skirtą puokštę iš 200 žiedų, susidaro nemaža suma, – sako dizaineris. – Aišku, ir nedidelės, kuklios vestuvės gali būti labai stilingos. Jei norisi jaukios, šeimyniškos šventės, galima gražiai viską padaryti ir už 200 eurų, bet jei nori padaryti įspūdį, keli pokylį dvare, samdai karietas ir užsisakinėji suknelę pas Juozą Statkevičių, tai ir gėlėms negali taupyti. Smilgomis ir lauko gėlėmis galima papuošti kaimo sodybą, bet ne dvarą.“ Floristas turėjo užsakymų, kurių vertė buvo keliasdešimt tūkstančių eurų. Gražiai papuošti vidutinio dydžio vestuves, pasak jo, atsieina nuo tūkstančio eurų.
Mados vėjai neaplenkia ne tik vestuvinių suknelių, bet ir aplinkos dekoravimo. „Šiuo požiūriu mūsų skonis niekuo nesiskiria nuo daugumos europiečių. Informacinės technologijos leidžia susipažinti su pačiomis naujausiomis tendencijomis. Jos nuolat kinta. Vienu metu buvo labai madingos gerberos, vėliau visi pamišo dėl vazoninių falenopsių. Pernai madinga buvo koralų spalva, šiemet – marsalos (raudona su rudu atspalviu). Įvairiai interpretuojamos ir puokštės. Vienu metu kone visos pamergės vietoj puokščių norėjo apyrankių iš gėlių, dabar labai madingi vainikėliai plaukuose. Džiaugiuosi šita nauja tendencija, nes vainikėliai – ir gražu, ir patogu, o štai gėlių apyrankes reikia labai saugoti. Kam reikalinga tokia pamergė, kuriai labiau rūpi išsaugoti savo apyrankę, o ne pagelbėti nuotakai? Patogumas – itin svarbus kriterijus. Tarkim, Amerikoje labai populiarios didelės nuotakų puokštės. Aš manau, kad neprofesionalu kurti tokią, kurios jaunoji negalėtų apimti viena ranka“, – pasakoja floristas. Pasak jo, žinoti tendencijas reikia, bet tikrai nebūtina jomis sekti. „Vestuvių puošybos ašis visada yra nuotaka – jos suknelė, šukuosena, įvaizdis. Prie to derinama ne tik puokštė, bet ir visa kita – pradedant bažnyčios, baigiant mašinų puošyba, – sako pašnekovas. – Yra buvę atvejų, kai, nuotakai persigalvojus ir pasirinkus kitą suknelę, teko keisti visą vestuvių dekoravimo koncepciją, romantinį vintažinį stilių –moderniu, architektūrišku.“
Kuriant švenčių dekorą, A. Mažonui labiausiai patinka dirbti su gvazdikais. „Stengiamės išguiti stereotipą, kad raudoni gvazdikai yra sovietų valdžios simbolis. Kalbant apie floristiką, ypač vestuvių, tai – viena geriausių gėlių, – sako specialistas. – Ji labai universali, puošni, lengvai priderinama, turi purų žiedą. Be to, yra įvairių spalvų – sendintos rožinės, kremo, karamelės, alyvų, netgi neoninių. Nėra tik mėlynos.“ Pasirinkimą lemia ir sezonas. Nors, pasak Antano, šiais laikais visų gėlių galima gauti bet kuriuo metu, vis dėlto keistokai atrodytų tulpės rudenį ar jurginai pavasarį. Vasarą vestuvėse populiariausi bijūnai. Žiemą dažniau daromos puokštės su medvilne, pilkais akcentais, kuriamos pusnys, jos puošiamos raudonomis uogomis.
Jaunesniems žmonėms tinka dovanoti puokštes iš lengvesnių gėlių – eustomų, tulpių, kardelių, pentinių, vyresniems – iš raudonų ar oranžinių rožių, gerberų.
„Labai kuklią nuotakos puokštę galima padaryti už 20 eurų, brangiausia kainavo 400 eurų. Tokią dariau Italijoje iš Madagaskaro jazminų ir pakalnučių. Nuotaka norėjo ko nors išskirtinio, – prisimena floristas. – Užtrukau ne vieną valandą, kol ant vielučių sutupdžiau 150 žiedų, bet abu buvome patenkinti.“ A. Mažonas tvirtina, kad kiekvieną puokštę kuria labai kruopščiai ir su didele meile. Ar visada įtinka? Sako, kad susidurti su nuotakomis monstrėmis tenka labai retai. „Sunkiausia atspėti, ko nori jaunoji, kai iš didelio rašto išeina iš krašto. Tarkim, nori, kad būtų ir Provansas, ir lauko gėlės, ir etnografiniai motyvai, o įspūdis toks, kad ėjau per pievą, ranka brūkštelėjau, ir puokštė pati į ją nutūpė. Bandėme tai padaryti, deja, įtikti nepavyko“, – vieną tokį atvejį prisimena floristas.
Netobulas tobulumas
Matydami gražiai vilnijančią gėlių jūrą, sunkiai įsivaizduojame, kiek juodo darbo į tai įdedama. „Turi ne tik sukomponuoti puokštes, bet ir pašalinti gėlių apatinius lapus, nuvalyti kotus, jas išmirkyti, pakonservuoti. Taip, gėles šviežias ilgai išsaugoti be jokių papildomų priemonių – neįmanoma misija. Visi tie konservantai yra nealergizuojantys, nekenkiantys sveikatai, bet jei kas nors trokšta visiško natūralumo, turi pasiruošti staigmenoms. Gali nutikti taip, kad neparuoštos gėlės nuleis galvas dar nesulaukusios ceremonijos pradžios“, – perspėja A. Mažonas.
Netikėtumams turėtų pasirengti ir etnografinio stiliaus mėgėjai, ketinantys šventėje išsiversti vien su Lietuvos laukų ir darželių augmenija. „Pasikliauti lietuviškomis gėlėmis visada šiek tiek rizikinga – nežinai, ar iki šventės jos spės pražysti, o gal jau bus peržydėjusios, ar jų bus tiek, kiek reikia, – iliuzijas dėl rūtų darželių prasklaido floristas. – Be to, Lietuvoje nėra gėlių pramonės, jų auginama po nedaug, dėl to ir savikaina didesnė. Mažeikiuose auginamos geros rožės, bet dauguma jų išvežamos į Latviją, nes latviai už kokybę pasirengę mokėti daugiau.“ Pašnekovas neslepia, kad olandiškos gėlės neretai būna pakeliavusios ir ilgiau. Dalis jų į Olandiją patenka iš Ekvadoro, Kolumbijos. „Mes nemažai gėlių užsisakome tiesiai iš pasirinktų tiekėjų, mėgstame savo klientus nustebinti naujovėmis. Būna, egzotiškesnių augalų iš salono neišperka. Vis dėlto žmonės žino, kad pas mus visada galima rasti retesnių gėlių, – savo verslo paslaptimis dalijasi A. Mažonas. – Ką darome su vystančiomis? Žinau, kad turgaus prekeiviai žaidžia visaip – skabo žiedlapius, vynioja žiedus į visokius lizdus, plaušus, tvirtina vielomis. Mes klientų neapgaudinėjame. Dalį gėlių džioviname, parafinuojame, vėliau iš jų klijuojame paveikslus, darome įvairias žiemines kompozicijas. Būna, ir namo tenka neštis. Nesu batsiuvys be batų. Gėlių namuose turiu tikrai daug. Apie dešimtadalį nori nenori tenka išmesti.“
Vienos nuotakos visą kaklą ir dekoltė išpuošėme gyvais orchidėjų žiedais, kitos nugarą nubarstėme hiacintais ir Tailando orchidėjomis.
Ar yra gėlių, kurios visiškai nedera tarpusavyje? „Derinti galima viską. Ir raugintą agurką gali valgyti su uogiene, jei jau taip nori, – palygina A. Mažonas. – Vis dėlto, jei kuriame dekorą, norime išsaugoti dermę su aplinka. Gėlės turi savo sociologiją. Kaip prie vieno stalo nesėda rūmų damos ir tarnaitės, taip ir prabangių gėlių nereikėtų dėti į vieną puokštę su pigiomis. Turbūt retam šautų į galvą derinti orchidėjas su ramunėmis ar javais arba rožes su smilgomis. Pernelyg stiprios gėlės tarpusavyje konkuruoja, tarkim, sunku įsivaizduoti vienoje puokštėje amarilį ir orchidėją.“ A. Mažonas nelinkęs klijuoti etikečių „skoninga“, „neskoninga“, „menas“, „kičas“. Pasak jo, vertinimai priklauso ne tik nuo kiekvieno individualaus skonio, bet ir nuo kultūrinės aplinkos. Tarkim, vilniečiams patinka drąsa ir gausa, klaipėdiečiai labiau vertina originalius, tegul ir minimalistinius, dizaino sprendimus, kauniečiai – klasiką.
Pokalbiui artėjant į pabaigą, neiškenčiu nepasmalsavusi, ką simbolizuoja įspūdingos tatuiruotės ant pašnekovo dilbių. „Šitie japoniški hieroglifai skaitomi „vabi sabi“, – noriai paaiškina dizaineris. – Jie nusako svarbiausią japonų estetikos principą, kad tikrai gražūs dalykai yra netobuli. Man artima ši filosofija. Mėgstu laiko palytėtus, šiek tiek aptrupėjusius, apsamanojusius, įskilusius daiktus, akmenis, sendintą stiklą, parūdijusį metalą ar pan. Būtent netobulumas ir suteikia gamtos kūriniams unikalumo, savitumo. Nuobodžiai tobulos yra plastikinės fabrikinės štampuotės. Mano namuose pilna baldų ir aksesuarų, parsineštų, galima sakyti, iš šiukšlyno – iš netoliese esančių griuvėsių.“
Laiko tema neišvengiama ir kalbant apie gėles. Ar neskauda širdies, kai ilgas valandas su didele meile kurtas grožis po savaitės ar dviejų numiršta ir iškeliauja į sąvartyną? „Ne, – po trumpos pauzės atsako A. Mažonas. – Akimirkos grožis yra ne mažiau vertingas nei ilgalaikis. Tiesą sakant, kartais būtent laikinumas jam tą vertę ir suteikia. Galime nuskristi tūkstančius kilometrų, kad pamatytume vieną saulėlydį, nors jis trunka kur kas trumpiau nei šventė. Tokios akimirkos ne tik užfiksuojamos nuotraukose, bet ir ilgam išlieka mūsų atmintyje.“
Portreto štrichai
Šeiminė padėtis. Išsiskyręs, turi du vaikus. Sūnui Arminui Pijui – 6-eri metai, dukrai Austėjai Godai – 4-eri.
Pasiekimai. 2010 metų nacionalinio floristų konkurso didžiojo prizo laimėtojas.
Credo. „Dar niekada nebuvo taip, kad kaip nors nebūtų.“
Astrologija. „Nelabai domiuosi Zodiako ženklais. Man labiau tinka mano toteminio gyvūno vilko savybės. Jam itin svarbi laisvė, jis nėra lengvai prijaukinamas, geba apginti savo erdvę ir kartu išlikti gaujos dalimi.“
Mėgstamiausios gėlės. „Man labiausiai patinka kvepiančios. Mėgstu gloriozas, 'Ziva' rūšies smulkiažiedžius, labai stipraus kvapo narcizus, tuberozas.“
Labiausiai nepatinka. „Verkšlenantys žmonės. Savo darbe laikomės principo – iš kolegų gali tikėtis visko: pagalbos, paramos, patarimo, bet ne užuojautos.“
Knyga. „Labai mėgstu skaityti, pusryčius be knygos vertinu kaip nesusipratimą. Mano gyvenimo knyga – Patricko Süskindo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Skaitau ją kasmet, daugelį vietų moku atmintinai.“
Filmas. „Režisieriaus Luca Guadagnino „Aš esu meilė“ (angl. „I Am Love“), kuriame vaidina mano mėgstamiausia aktorė Tilda Swinton. Žaviuosi jo estetika, artima ir tema – į visišką nežinomybę nerti nebijančio žmogaus istorija.“
Kaip ilgiau išlaikyti gėles šviežias
Pataria floristas dizaineris Antanas Mažonas
1. Pagrindinė taisyklė – švarus vanduo ir naujas pjūvis. Bent kas antrą dieną pakeiskite vandenį ir patrumpinkite kotus.
2. Nekirpkite kotų žirklėmis, nes jos uždaro poras. Baisu matyti šiuo įrankiu besidarbuojantį floristą. Tai barbariška. Žirklėmis tinka nebent lapelius nukirpti.
3. Pašalinkite apatinius lapus, vandenyje jų neturi būti. Sumažinkite ir viršutinių lapų skaičių – tada ilgiau išliks žiedai.
4. Gėlėms labiausiai kenkia vandenyje besidauginančios bakterijos, todėl visiška kvailystė pilti cukrų. Šiuo atveju jos tik dar aktyviau pradeda daugintis. Geriau iš floristų įsigyti specialių antibakterinių miltelių.
5. Prieš merkiant gėles reikėtų nuimti ne tik celofaną, bet ir dekoratyvinį popierių. Šio, tiesą sakant, apskritai nereikėtų naudoti puokščių fonui kurti. Dekoratyvinis popierius skirtas pakuoti, o ne dekoruoti.
6. Į vandenį merkiama puokštė iki tos vietos, kur yra surišta, ne aukščiau. Ilgiau išsilaikys, jei ją išrišite. Nereikia bijoti, kad kompozicija sugrius, – teisingai padarytos puokštės formą turi išlaikyti ir išrištos.
7. Skinti lauko ar darželio gėles geriausiai iš vakaro arba anksti ryte, jokiu būdu ne per pietus. Primirkytų gėlių puokštė laikysis ilgiau nei surišta iš ką tik nuskintų gėlių.
