Atėjusi į susitikimo su Desmondu Richardsonu vietą – M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatrą (čia D. Richardsonas rengė meistriškumo pamoką jauniems ir jau patyrusiems šokėjams), matau išsunktus, nes užsiėmimas vyko 2 valandas, bet laimingus pamokos dalyvius. Pats įspūdingo atletiško sudėjimo „tamsta mokytojas“ – šviežutėlis, tarsi būtų ne šokęs, o drugelius pievoje vaikęsis. Jis nesupranta, kodėl pasiūlau, prieš pradedant pokalbį, bent penkiolika minučių pailsėti...
Kada į Jūsų gyvenimą atėjo šokis?
Ko gero, kai, būdamas vienuolikos metų, per televiziją pamačiau dokumentinį filmą apie baleto legendas – rusą Rudolfą Nurijevą ir britę Margot Fonteyn. Filme buvo pasakojama apie jų kūrybinio kelio pradžią, rodomos spektaklių ištraukos. Mano pasaulis pasikeitė per vieną akimirką. Baleto neišmaniau, mane labiau domino gatvės šokiai, gimnastika. Šiaip buvau judrus vaikas, mano šaknys – Pietų Karolinoje ir Karibuose, mes visi – trys broliai ir sesuo – labai ekspresyvūs, gyvename šokio ritmu. O čia staiga – tarsi kita visata... Daviau sau žodį pasiekti tiek pat ir būti toks pat kaip Rudolfas Nurijevas. Beje, gerokai vėliau turėjau garbės su juo susipažinti! Tai įvyko Paryžiuje beveik prieš pat Nurijevo mirtį (genialusis baleto šokėjas mirė 1993-iaisiais Prancūzijoje – aut. past.). Susitikome Paryžiaus operos teatre, tada aš šokau Alvino Ailey'io vadovaujamame Amerikos šokio teatre, o šis gastroliavo Prancūzijos sostinėje.
Kai po spektaklio jo asistentas pakvietė mane į užkulisius, negalėjau patikėti, kad pats Meistras nori su manimi pasikalbėti. Net nežinojau, kad žiūrėjo spektaklį. Mūsų trupės vadovas A. Ailey buvo geras R. Nurijevo draugas, kvietė jį į pasirodymus, bet nebuvo tikras, ar baleto žvaigždė atvyks – tuo metu jau sunkiai sirgo ir buvo silpnas. Tą vakarą šokau jau trečią spektaklį, kraujavo pėdos. Nurijevas pasakė, kad scenoje buvau „encroyable, formidable“ (pranc.; „nuostabus, nepakartojamas“). Nemoku nupasakoti savo jausmų – juk komplimentus man sakė žmogus, kurį dievinau, kuris buvo mano įkvėpimo šaltinis! Išdrįsau jam papasakoti apie matytą dokumentinį filmą ir kaip tai paveikė mano gyvenimą.
Grįžkime prie vienuolikmečio bernioko. Ar nebuvo vėloka pradėti mokytis klasikinio baleto? Juk mamos į baleto sales atveda paprastai visiškus pyplius...
Na, taip, buvau jau „senukas“. Iš tikrųjų pradėjau mokytis dar vėliau – trylikos (juokiasi)! Be abejo, labai pasisekė, kad esu gamtos apdovanotas lankstumu ir raumenimis. Mano pirmoji mokytoja Stephanie Zimmerman abejojo, ar visa ši raumenų masė yra tinkama šokti baletą. Ji pabrėžė, kad jei noriu mokytis toliau, privalau viską daryti geriau už kitus. Sakė: „Tikiu tavimi, tu gali!“ Ir ėmėsi manęs labai rimtai. Dirbome pagal geriausias (ir negailestingiausias) rusų baleto mokyklos tradicijas kasdien ir labai sunkiai. Būdamas septyniolikos metų, tapau A. Ailey'io trupės antrosios sudėties nariu, o po metų – jau ir pirmosios. Mano mokytoja atliko neįtikėtiną darbą – per tokį trumpą laiką įdiegė paaugliui klasikinio baleto tradicijos pagrindus.
Karjerą pradėjau būdamas trylikos, dabar esu 46-erių, vis dar šoku, ir tai, tikiuosi, – ne pabaiga.
Ar būna, kad visas šokio smagumas dingsta ir lieka tik skausmas, kraujas, ašaros? Ką tada darote, kaip prisikeliate, kaip randate jėgų šokti toliau?
Kai pradėjau mokytis baleto, atlikdamas sudėtingą pratimą, susilaužiau koją. Maniau, – viskas, svajonės žlunga, su baletu baigta, nesu tam tinkamas. Visą savaitę liūdėjau ir graužiausi. Įsikišo mama. „Žinai ką, brangusis, tu esu talentingas! Negali visko mesti! Kai išsigydysi koją, darbą turi tęsti. Susitelk tik į teigiamus dalykus, ir įvyks tai, ko nori.“ Ir kibau į darbą dar intensyviau: liejau prakaitą salėje, žiūrėjau daugybę vaizdo įrašų – tiek klasikinio, tiek modernaus šokio, tiek tango. Ieškojau, kas bendra tarp skirtingų stilių, kas vienija šiuos žmones. Supratau, kad tai – aistra, kad svarbiausia yra jos neprarasti.
Esu sutikęs daugybę nepaprastai talentingų šokėjų. Maniau, kad jie tikrai pasirodys didžiausiose pasaulio scenose, bet ne vienas jų prarado aistrą šokti, palūžo... Ne vienas – ir dėl negatyviai nusiteikusių pedagogų, vertintojų, nuolat kalančių apie netaisyklingą šuolį, blogą nugaros ar rankų laikyseną... Tiems žmonėms sakiau, kad privalo galvoti, kodėl pradėjo šokti. Galbūt ne vien todėl, kad liepė tėvai?
O jei penkiametį ar šešiametį į baletą atitempė mama?
Šokėjai privalo atrasti motyvaciją, išsiugdyti aistrą šokiui, antraip palūš. Tai nuolat kartoju ir savo mokiniams. Nieko nebus, jei labai labai stipriai netrokši tobulėti, nebūsi reiklus sau... Mes nesėdime prie kompiuterių, mūsų darbas yra ir fiziškai, ir emociškai alinantis, jį lydi skausmas, nuovargis. O scenoje privalai sukurti stebuklą, nes to laukia žiūrovai. Man tai ir yra šokis. Tuo, ką išmokai, savo judesiu turi įkvėpti salėje sėdinčius žmones, atiduoti jiems viską, ką sukaupei. Ir dar mums, šokėjams, yra labai svarbu neprarasti ieškoti įkvėpimo šaltinių. Reikia gilintis, ieškoti informacijos, domėtis šokio praeitimi, skaityti, žiūrėti įrašus. Žmogus, kuris scenoje tik atlieka kieno nors kito sugalvotus judesius, yra tuščias.
Man atrodo, kad šokėjui sudėtingiausia ir netgi tragiškiausia yra išgyventi pernelyg ankstyvą karjeros pabaigą. Klasikinio baleto artistai, būdami vos trisdešimt kelerių, – jau „pensininkai“. Kaip manote, ar taip turi būti? O gal netinkama yra šokėjo karjeros pradžia, pernelyg žalojantis trenažas?
Iš dalies, manau, esate teisi. Jei pradėjai penkerių, artėjant trisdešimtmečiui, gali būti visiškai išsekęs fiziškai. Aš pradėjau ne penkerių, dabar esu 46-erių, vis dar šoku, ir tai, tikiuosi, – ne pabaiga. Vis dėlto nemanau, kad man pavyksta tik dėl to, kad karjerą pradėjau vėliau nei kiti. Svarbiausia yra dirbti, kurti sąmoningai, protingai, neužvaikyti savęs. Jei nesiseka, reikia pasistengti atrasti kitų užsiėmimų, nepulti į depresiją... Tikiu: jei įsiklausai į kūną atidžiau, jis ilgiau išlieka pajėgus šokti. Galbūt nebegalėsi atlikti vienų ar kitų baleto elementų, bet kūnas, jei nesiliausi ieškojęs, padės atrasti kitų išraiškos priemonių. Svarbu nesustoti vien todėl, kad sulaukei „lemtingo“ gimtadienio. Įdomus dalykas: esu šokęs daugybėje trupių, daręs daugybę dalykų, bet būtent dabar sulaukiu kur kas įdomesnių pasiūlymų, pavyzdžiui, kurti solo spektaklį... Jaučiuosi subrendęs kaip menininkas, žinau, ką noriu perduoti žiūrovams, ir tai susiję ne vien su fiziškai tobulu atlikimu. Žinoma, esu dar padorios formos (juokiasi), viską galiu atlikti, bet ar vis dar to noriu? Man neberūpi efektas, paviršutiniškas įspūdis, labiau traukia dramatiškas turinys. Manau, kad dar labai daug ką galiu padaryti, tad šoksiu iki 50-ies! Ar net 60-ies (juokiasi)!
Šokėjai privalo atrasti motyvaciją, išsiugdyti aistrą šokiui, antraip palūš.
Tik nesustokite! O štai kas dar įdomu: per savo karjerą šokote garsiausiose klasikinio baleto trupėse JAV ir Europoje, Metropoliteno operos (Niujorkas), „La Scala“ (Milanas), Paryžiaus operos, Maskvos Didžiojo teatro scenose, taip pat – Brodvėjuje, paties legendinio šio teatro šokėjo ir choreografo Bobo Fosse's miuzikluose. Pastaruosiuose dar ir dainavote. Ir apdovanojimą „Tony“ esate gavęs! Tarsi būtų maža, šokote su Michaelu Jacksonu, Prince‘u, Madonna, filmavotės filme „Čikaga“ ir kituose. Kodėl tiek visko? Ir ar įmanoma, perėjus iš baleto scenos į pramogų pasaulį, grįžti atgal?
Aš norėjau ir šokti, ir dainuoti – viską daryti! Klasikinis menas, šiuolaikinis ir gatvės šokiai, baletas, miuziklas, spektaklis, reklama, televizija – viso to niekada neskirsčiau į aukštesnius ar žemesnius, vertingus ar beverčius dalykus. Esu labai dėkingas savo mokytojams – kad patarė nieko nepamiršti. Jei mokaisi baleto, kūnas ir protas teneištrina hiphopo. Šokis yra vienis, privalai sugebėti pakeisti kepurę, jei prireiks. Esi Brodvėjuje – viską atlik taip, kaip reikalauja miuziklo stilius, bet nepamiršk kasdienio klasikinio šokio trenažo! Jei nori laisvai migruoti iš vienos šokio srities į kitą, profesinė drausmė yra be galo svarbi. Net tada, kai šokau su Jacksonu ar Madonna (buvo labai smagus laikas), nepraleidau nė dienos be rytinės baleto pamokos. Visada žinojau, kad pramogų sritis yra laikinas dalykas. Užtat dabar kuriu ir šoku trupėje „Complexions Dance Company“, kitose klasikinio, neoklasikinio, šiuolaikinio baleto trupėse. Sutinku jaunų šokėjų, pradėjusių nuo klasikos, patekusių pas, tarkime, Lady Gagą, ir metusių baleto trenažus. Norisi jiems pasakyti, kad sustotų, nes kelio atgal nebus! Kita vertus, universalių, pagrindų nepamirštančių, lanksčių ir sąmoningų šokėjų yra daugiau.
Jau dvidešimt metų vadovaujate po visą pasaulį gastroliuojančiai trupei „Complexions“.Kaip atsirenkate šokėjus?
Nuolatinę trupę sudaro apie 14 žmonių, šokėjų atrankas rengiame maždaug kartą per metus. Šiemet mus palikti žada du nariai. Ieškosime naujų. Norinčiųjų prisijungti prie mūsų atvyksta iš viso pasaulio, į atranką paprastai susirenka daugiau kaip 300 moterų šokėjų ir maždaug 150 vyrų. Tikrai turime iš ko rinktis.
Kaip pamatote, kuris atrankos dalyvis Jums tinka?
Aš ir kitas teatro meno vadovas choreografas Dwightas Rhodenas „saviškius“ pamatome iškart. Galbūt net jau tada, kai jie įeina į salę. Tiesą sakant, technika yra viso labo būtina savybė, šios neturėdamas į atrankas, tikiuosi, neatvyksta nė vienas šokėjas. Kur kas svarbiau yra asmenybė, kaip žmogui pavyks rasti bendrą kalbą su kitais trupės nariais, įsilieti į atmosferą. Mums pavyksta kurti tik tada, kai pavyksta suburti šokėjų, kuriuos vienija bendras tobulybės troškimas, kombinaciją.
Ar Jums svarbūs publikos poreikiai?
Hmmm, taip. Taip, mūsų trupei tai svarbu. Tikrai kuriame savo žiūrovams, patys – aš ir Dwightas – stengiamės susitapatinti su publika. Įsivaizduojame, kad kviečiame žmones į kelionę, norime, kad ji būtų smagi, įdomi, provokuojanti. Blogiausia būtų, jei publika po spektaklio atsainiai pasakytų „buvo gražu“, nueitų gerti vyno ir pamirštų tai, ką matė scenoje. Beje, kodėl mes štai jau antrą kartą grįžtame šokti į Lietuvą? Jaučiame, kad publika mus supranta! Vilniuje stebėjau žiūrovus ir džiaugiausi. Jaučiau ryšį, kad jiems patinka. Tada pavyksta padaryti tai, kas visų svarbiausia: pasakyti savo menu tai, ką nori. Kartais mūsų žinutės būna romantiškos, kartais – socialinės ar politinės, bet visada – apie žmones.
O ko scenoje Jūs – kaip šokėjas, kūrėjas, žiūrovas – nemėgstate?
Man nepatinka, kai šokėjai yra techniškai nepasirengę, netikslūs, nekreipia dėmesio į detales. Esu perfekcionistas – mane nervina net nešvari, dulkėta scenos erdvė. Viskas aplink turi būti tobula, ir privalai reikalauti tobulybės. To mokiausi iš savo herojų – R. Nurijevo, Maurice‘o Bejart‘o, kitų. Suvokiu, kad ne visi gali tokie būti, bet mane traukia žmonės, kuriems rūpi viskas, kurie siekia tobulybės.
