Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet iššvaistoma apie 1,3 milijardų tonų maisto (750 milijardų JAV dolerių vertės), Europos Sąjungoje – per 100 milijonų tonų. Tokio elgesio priežastys įvairios, vis dėlto išsivysčiusiose šalyse žmonės maisto produktus dažniausiai išmeta pasibaigus jų tinkamumo vartoti laikui. Jei dizainerės Solveigos Pakštaitės išrasta ekologiška etiketė „Bump Mark“, kuri tampa grublėta pasibaigus produkto vartojimo laikui, bus įdiegta į gamybą Jungtinėje Karalystėje ir net visame pasaulyje, išmetamo maisto kiekis gali gerokai sumažėti. Be to, šis išradimas gali išjudinti visos maisto produktų pakavimo pramonės pamatus.
Išradimo įvertinimas
Ar žinojote, kad yra įregistruotas net tualetinio popieriaus ritinėlio patentas? Taip, ir net gana seniai – 1891-aisiais. Kartu smulkmeniškai išdėstytos taisyklės, kaip tą ritinėlį pakabinti ir plėšti, yra nuotraukų. Patentų tema dabar labai aktuali ir pramoninio dizaino bei technologijų bakalauro studijų absolventei Solveigai Pakštaitei. Ji pati man tai ir papasakojo.
Savo išradimą etiketę „Bump Mark“ mergina kol kas yra įregistravusi tik Jungtinėje Karalystėje, o ateityje ketina teikti prašymą visame pasaulyje galiojančiam patentui gauti. „Pasaulinis patentas kainuoja didžiulius pinigus. Vienas mano bičiulis vien prašymui parašyti, kad patentas būtų įregistruotas Jungtinėje Karalystėje, išleido 10 tūkst. svarų sterlingų. Turėjo samdyti teisininkus, kad jie labai tiksliai parašytų apie tam tikrą išradimą, o viena valanda teisininkų darbo kainuoja nuo 375 svarų, dar – pridėtinės vertės mokestis“, – sako pašnekovė, kai susitinkame Londono imperijos koledže (London Imperial College). Ši mokslo įstaiga yra viena Europos Sąjungos programos „Climate KIC Accelerator“ – į jos pirmąjį etapą ir pateko lietuvė dizainerė – rėmėjų. Beje, tai ne vienintelis S. Pakštaitės pripažinimas.
Po pokalbių su aklaisiais man kilo klausimas, kaip jie supranta, ar maisto produktų tinkamumo vartoti laikas yra pasibaigęs?
Šį pavasarį ji užėmė pirmąją vietą Londono mero organizuojamuose geriausio verslininko rinkimuose „2015 Low Carbon Entrepreneurs“, pernai pateko į tūkstančio įtakingiausių londoniečių sąrašą, yra apdovanota prestižiniu išradėjo Jameso Dysono prizu. Pastaruoju metu S. Pakštaitė pretenduoja ir vieną po kitos gauna įvairias stipendijas, ekologinių ir dizaino fondų dotacijas savo pačios kompanijos „Design by Sol“ veiklai plėtoti. Įmonės biudžetą papildė ir nemenka suma, gauta patekus į pirmąjį programos „Climate KIC Accelerator“ etapą.
„Ši programa yra skirta padėti startuoliams (start up), kurių veikla susijusi su ekologija ir klimato kaita – kad naujos kompanijos kuo greičiau taptų pelningos. Aš užpildžiau paraišką. Jei idėja patinka, esi pakviečiamas į interviu, – pasakoja dizainerė. – Aš jau tą pačią dieną sužinojau, kad patekau į pirmąjį etapą ir gavau 20 tūkstančių eurų savo kompanijos veiklai plėtoti. Gavau ne tik pinigų, bet ir mokytoją, galimybę dalyvauti verslo, rinkodaros kursuose. Aš esu dizainerė, o ne verslininkė, tad man viskas įdomu. Jei pateksiu į antrąjį programos „Climate KIC Accelerator“ etapą, gausiu dar 25 tūkstančius eurų.“
Genialus sprendimas
„Bump Mark“ yra S. Pakštaitės baigiamasis Brunelio universiteto Industrinio dizaino ir technologijų bakalauro darbas. Etiketė unikali tuo, kad į aplinką reaguoja taip pat, kaip ir maistas: jei produktas sugenda, tampa grublėta. „Idėja sukurti tokią etiketę man kilo kompanijoje CCD, kur atlikau praktiką, – pasakoja dizainerė. – Ši įgyvendina projektus, padedančius užkirsti kelią žmogaus daromoms klaidoms. Bendradarbiavome su labdaros organizacija, kurios specialistai treniruoja neregių šunis. Šešis mėnesius beveik kasdien ir aš kalbėjausi su aklaisiais, tada ėmiau svarstyti, kaip jie sugeba atlikti paprasčiausius dalykus. Tarkime, kaip sužino, ar maisto produktų tinkamumo vartoti laikas yra pasibaigęs.“ Anglijoje dauguma neregių Brailio rašto nesimoko, mokyklose įdiegtos elektroninės skaitymo technologijos – tekstas įgarsinamas naudojant telefonų mobiliąsias programėles. Deja, šios technologijos negalima pritaikyti datoms, informacijai ant etikečių perskaityti. Taigi Solveigai ir kilo idėja šią problemą išspręsti.
„Nusprendžiau, kad mano baigiamojo darbo tema, kai grįšiu po praktikos, bus susijusi su šia problema, – tvirtina pašnekovė. – Svarsčiau, kaip galėčiau tai įgyvendinti, kokia tekstūra galėtų atspindėti produkto tinkamumo vartoti laiką. Vaikščiojau po visą universitetą ir mokslininkų klausinėjau, kaip būtų galima tai padaryti. Vieni patarė pasirinkti kitą temą, nes įgyvendinti to esą neįmanoma, o chemikai pasiūlė išbandyti želatiną. Ši medžiaga yra kintamos formos, gali būti ir skysta, ir tiršta, be to, yra gendantis maisto produktas – kaip mėsa, pienas. Taigi želatinos konsistencija kinta pagal laikymo sąlygas.“ Jei parduotuvėje nusipirktą supakuotą vištą, pažymėtą tokia etikete, saulėtą dieną pamiršite automobilyje ant sėdynės, kitą dieną etiketė veikiausiai bus grublėta. Jei vištą laikysite šaldytuve, nesikeis ir želatinos konsistencija. Dėl to pati Solveiga etiketę vadina bioreaktyvia.
Kurdama šią naujovę, mergina iš pradžių galvojo tik apie neregius. Vėliau suvokė, kad tai padėtų ir kitiems vartotojams suprasti, kad galbūt dar nereikia šluoti iš šaldytuvo tų produktų, kurių etiketėje nurodytas tinkamumo vartoti laikas pasibaigęs. Tai padėtų sumažinti išmetamo maisto kiekį ir nešvaistyti pinigų. O prekybos centrams toks ženklinimas suteiktų galimybę įrodyti, kad produktai tikrai yra švieži. Todėl Solveiga pradėjo siūlyti savo išradimą ir prekybos centrams. O ar neįmanomi sukčiavimo atvejai, juk etiketę galima perklijuoti? Jaunoji išradėja tvirtina, kad apgauti būtų neįmanoma, jei etiketė prie pakuotės būtų prilydoma dar gamykloje.
„Kalbėjausi su beveik visų Anglijos maisto prekybos centrų atstovais, dariau bandymus, rodžiau savo išradimą. Atsiliepimai buvo geri. Daugiausia dėmesio sulaukiau laimėjusi nacionalinį išradėjo Jameso Dysono prizą. Tada apie „Bump Mark“ rašė BBC, dienraščiai „The Guardian“, „Daily Mail“ ir kiti“, – sako S. Pakštaitė. Dabar ji derasi su vienu prekybos centru ir kalba apie poreikį apskaičiuoti etiketės kainą. Gamybos sąnaudos neturėtų būti labai didelės, nes etiketė – iš pigių produktų: želatinos ir plastmasės.
Užsispyrėlės sėkmė
Dizainerė pripažįsta, kad jei nebūtų buvusi griežta ir užsispyrusi, etiketės „Bump Mark“ niekas, matyt, ir nebūtų siejęs su jos pavarde. Kai S. Pakštaitė savo išradimą pradėjo siūlyti prekybos centrams, vieno atstovai panoro ją tik įdarbinti, o papildomų pinigų už patį išradimą nesiūlė. Mergina pasakė „ne“. Tada nusprendė pati įsteigti įmonę. Kol kas išradimas neatnešė jokio pelno, nes visi gaunami pinigai skiriami įmonės veiklai plėtoti, patentams įsigyti ir bandymams maisto laboratorijose daryti. „Ateityje pelno reikia tikėtis, tačiau man pinigai nėra svarbūs, – tvirtina pašnekovė. – Daug svarbiau yra tai, kad šis sumanymas būtų įgyvendintas ir pritaikytas praktiškai. Jaunai dizainerei tai – tikrai ypatingas pasiekimas. Tokios sėkmės aš nesitikėjau.“
Solveiga tikina kartais pati nesuprantanti, kaip viskas įvyko. Ji dėkinga keliems savo mokytojams už pasiūlytą pagalbą, ypač kuriant verslo strategiją, mat pati ekonominio išsilavinimo neturi. „Esu atsitiktinė verslininkė“, – pripažįsta pašnekovė. Kiekvieną dieną lietuvė mokosi vis naujų dalykų.
S. Pakštaitės gyvenime buvo ir daugiau neplanuotų sėkmingų posūkių. Pavyzdžiui, ji visada norėjo būti psichologe, bet paskutinę minutę nutarė studijuoti dizainą.
„Baigdama vidurinę mokyklą supratau, kad psichologija domina ne todėl, kad noriu ramiai sėdėti ir klausyti žmonių problemų, bet todėl, kad siekiu suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Kadangi mokiausi dailės, suvokiau, kad dizainas apima ir psichologiją, ir praktinius dalykus. Pavyzdžiui, seniems žmonėms sunku užsimauti kojines. Dizaineris galėtų suprojektuoti ir sukurti ką nors, kad jiems būtų lengviau tai padaryti“, – aiškina pašnekovė. Kadangi savo sprendimą mergina pakeitė paskutinę minutę, ji galėjo stoti tik į vieną mokslo įstaigą. Pareiškimą padavė į geriausią dizaino programą siūlantį Brunelio universitetą, šis yra Jungtinėje Karalystėje. Priėmė. „Visi man siūlė rinktis prastesnę programą, kad turėčiau daugiau galimybių įstoti, bet aš norėjau ten, kur geriausias paruošimas, – pasakoja dizainerė. – Buvau apsisprendusi: jei nepateksiu, bandysiu kitais metais. Maniau, kad antraip tik švaistysiu laiką. Esu užsispyrusi, todėl ir patekau.“ Jau pačią pirmą mokslo dieną sėdėdama auditorijoje realiai suvokė, kad tai – ne psichologijos, o dizaino studijos, ir pravirko iš laimės. „Ir dabar kartais pagalvoju, kaip būtų baisu, jei būčiau pasirinkusi ne tą profesiją“, – pripažįsta S. Pakštaitė.
Ateityje – tik kurti
Solveiga yra gimusi Norvegijoje, į Didžiąją Britaniją šeima persikėlė, kai dukrai buvo penkeri metai. Merginos tėvas gimęs Lietuvoje, bet jo šeima buvo ištremta į Sibirą, tad užaugo, mokslus baigė ten. „Tėtis Irkutsko universitete studijavo radiofiziką ir elektroniką, Maskvoje apsigynė disertaciją, į Lietuvą grįžo tik 1987-aisiais, – pasakoja pašnekovė. – Jis dirbo Vilniuje, Matematikos ir informatikos institute, dėstė Vilniaus universitete. Mano mama Sonata kilusi iš Alytaus, Kauno politechnikos institute yra įgijusi taikomosios matematikos specialybę. Tėtis buvo mamos diplominio darbo vadovas.“
Su Norvegija savo gyvenimą pora susiejo 1991-aisiais. Viskas prasidėjo nuo vyro mokslinės stažuotės Trondheimo universitete. Pora metams buvo grįžusi į Lietuvą – jau su dukra, bet po metų išvažiavo.
Vilniuje Solveiga gyveno tik vienus metus, buvo labai maža, tad nieko neprisimena. Mergina turi Lietuvos pilietybę, yra lankiusi sekmadieninę lietuvių mokyklą, gerai kalba lietuviškai ir kalbos kiekvieną savaitgalį, jei gali, moko savo vaikiną 23-ejų metų anglą Jamie. „Jamie lietuvių kalbos mokosi penkis mėnesius. Kalba jau neblogai, per Kalėdas net su mano seneliais sugebėjo susišnekėti. Tikrai labai stengiasi, gana gerai taria žodžius. Jei tik galime, kiekvieną savaitgalį einame pavedžioti jo šuns, tada ir mokau jį lietuvių kalbos.“
Reikia dirbti tai, kas tau patinka, – tada būsi laimingas ir daug pasieksi.
Pakštai jau 14 metų gyvena Hardfordšyre esančiame Stiveneidže (Stevenage), pusvalandis kelio traukiniu nuo Londono. Lietuvoje likusius senelius Solveiga su šeima – tėvais ir 20 metų broliu Mindaugu (jis Kento universitete studijuoja buhalteriją ir finansus) – aplanko kasmet.
„Į Lietuvą važiuodavome automobiliu vis kitu maršrutu. Taip pamačiau beveik visas Europos šalis. Kartą į Vilnių traukėme net per Graikiją. Keliaudavome apie dvi savaites, o Lietuvoje atostogaudavome mėnesį.“ Taip mergina, matyt, pasigavo kelionių virusą. Vos atsiranda nors šiek tiek laisvų pinigų, iškart stengiasi išmauti iš Anglijos. „Man labai įdomu naujos kultūros, stengiuosi suprasti kitų žmonių gyvenimą, kas jiems yra svarbu... Manau, ir dizainu žaviuosi dėl to, kad susiduriu su daugybe naujų dalykų“, – sako Solveiga.
Jei su etikete „Bump Mark“ susijęs verslas įsisuks, dizainerė svajoja nusipirkti namą Rytų Londone, netoli Old gatvės, mat čia gyvenimas intensyvus, veikia daug galerijų, gyvena daug kūrybingų žmonių. Planuoja pasamdyti direktorių, įsteigti pardavimo skyrių ir kurti toliau.
„Nenoriu būti tik etiketės kompanijos kūrėja, – teigia Solveiga. – Turiu daugiau idėjų, trokštu kuo greičiau grįžti prie kūrybos, taip jausiuosi realizuojanti save.“
Kaip paklausiu, ką patartų jauniems verslininkams ir svajotojams, dizainerė neužsikirsdama išpyškina: „Svarbiausia nebūti pesimistu. Reikia tikėti savo jėgomis. Visada atsiras žmonių, kurie padės ir pamokys. Jei tik yra galimybė, bėkite paskui savo svajonę. Manau, kad reikia dirbti tai, kas tau patinka, – tada būsi laimingas ir daug pasieksi. Uždirbsi, jei mėgsi tai, ką darai. Vis dėlto būti patenkintam darbu yra daug svarbiau, nei turėti daug pinigų. Dizainas – mano meilė, tad net verslą kurti man nėra sunku. Kai nori ką nors pasiekti, pamiršti visus sunkumus.“
