Sunku tuo patikėti žvelgiant į šią plačiai besišypsančią ir nesustabdomai čiauškančią šviesiaplaukę mergaičiukę makiažo nepalytėtu veidu.
Papasakok, kaip patekai į modelių pasaulį?
Modeliu būti nesvajojau. Su tėvais, dviem broliais ir seserimi gyvenome prie Kėdainių, Vilainių kaime. Kai žmonės teiraujasi, iš kur esu kilusi, sakau: „Užteks žinoti, kad – iš miško.“ Mano tėtis, vienas brolis ir sesuo – inžinieriai, mama – ekonomistė. Ir aš ketinau tapti inžiniere, tad daugiausia dėmesio skyriau tiksliesiems mokslams. Buvau 14-os metų, kai sesė nuvedė į modelių agentūrą „Image Group“. Meda Jonaitytė pasiūlė ateiti, kai šiek tiek paaugsiu. Tiesą sakant, ir dabar sulaukiu priekaištų, kad atrodau pernelyg vaikiškai. O ir ūgio trūksta. Esu mažiausia šeimoje – vos 174 cm. Mane atvedusios sesers ūgis – 184 cm. Sesuo nenurimo – kai man sukako 18-a, nieko nesakiusi nusiuntė į tą pačią agentūrą mano nuotraukas. Sulaukiau kvietimo pasikalbėti. Tą pavasarį susitikau su modelių agentūros atstovu iš Italijos, vasarą praleidau Italijoje, rudenį dalyvavau Milano madų savaitėje, o paskui atsidūriau Niujorke. Pastaruosius penkerius metus ten ir praleidžiu daugiausiai laiko. Esu labai geras vaikas – kasmet po 4 ar 5 kartus grįžtu į Lietuvą.
Vaikystėje, kaip ir dauguma modelių, turbūt turėjai nemažai kompleksų?
Visada buvau labai uždara, nelinkusi bendrauti, mokytojos vaikas. Sulaukdavau pašaipų ir dėl liesumo, ir dėl to, kad esu iš daugiavaikės šeimos. Negana to, ilgą laiką buvau vienintelė klasėje nešiojanti akinius – didelius, storais stiklais. Tokia moksliukė tylenė su kasytėmis ir prasėdėjau visą laiką pirmame suole. Dabar mokyklos draugai, kai susitinkame, negali atsistebėti, kiek daug šneku. Sakau: „Juk turiu atsikalbėti 18 metų pratylėjusi!“ Angliškai beveik nekalbėjau. Niujorke pirmą pusmetį mane visi vadino „Okay“ – mat taip atsakydavau kone į visus klausimus. Dabar italai tai prisiminę juokauja: „Anksčiau vargome bandydami iš tavęs išpešti bent žodį, dabar negalime nutildyti.“ Modelio darbas tikrai pralaužė bendravimo kompleksus.
Mokykla, studijos... Visa tai turbūt atidėjai ateičiai?
Paskutiniai metai mokykloje sutapo su modelio darbo pradžia. Skrisdama tempdavausi kartu visus vadovėlius. Bendrakeleivių prašydavau, kad padėtų knygas įsinešti į lėktuvą, nes dėl jų mano bagažas viršydavo leistiną svorį. Deja, laiko pasimokyti vis pritrūkdavo. Užtat su kokiu džiaugsmu eidavau į mokyklą grįžusi į Lietuvą!.. Nors praleidau daug pamokų, egzaminus išlaikiau neblogai, tarkim, lietuvių kalbos egzamino surinkau daugiau nei 90 proc. Mano problema ta, kad man viskas pernelyg gerai sekasi, dėl to per daug blaškausi. Šiuo metu studijuoju VDU marketingo vadybą. Kai turėsiu daugiau laiko, nersiu į menų studijas. Mane labai traukia fotografija, dizainas, tapyba, bet jiems reikia atsiduoti visiškai.
Koks komplimentas Tau yra pats maloniausias?
Man patinka girdėti, kad esu keista. Nenorėčiau būti tiesiog graži, noriu būti įdomi, unikali. Gražių merginų modelių pasaulyje labai daug, konkuruoti grožiu – beviltiškas reikalas. Turi kuo nors nustebinti. Ir, žinoma, atitikti tą tipažą, kurio reikia konkrečiai situacijai. Vieningo standarto dabar nėra. Komerciniai modeliai labiau atitinka klasikinio grožio kanonus, dažniau fotografuojasi ir filmuojasi reklamos tikslu. Jie uždirba daugiausia. Aš nepriklausau prie jų. Gal kas nors pasikeis po kelerių metų, kai jau nebeatrodysiu tokia vaikiška? Vis dėlto džiaugiuosi, kad pavyko tapti prekių ženklo „Prada“ reklaminės kampanijos veidu. Ir tuo, kad net mažas ūgis nesutrukdė sėkmingai sudalyvauti madų savaitėse. Koją kišdavo ne tik ūgis, bet ir mažos pėdos. Daugumos modeliams skirtų batų dydžiai prasideda nuo 39, o mano – 37. Kai eilėje stovi 500 panelių, paprasčiau iš jų pasirinkti kitą modelį, nei ieškoti kitų batų. Eidavau su 2 ar 3 dydžiais per dideliais, tekdavo kišti ir nosinaičių, ir klijuoti batus prie pėdos blakstienų klijais. Vienintelė „Prada“ visada turėdavo man tinkamo dydžio batų.
Kuo labiausiai erzina modelio darbas?
Neorganizuotumas, nepunktualumas. Visada buvau tiksli ir konkreti, o Japonijoje šios savybės dar labiau išryškėjo. Ten agento skambučio ir klausimo: „Kur tu esi?“ sulaukdavau dar 15 minučių iki darbo pradžios. Niujorke žmonės irgi nemėgsta švaistyti laiko. O štai Italijoje visi vėluoja valandą, tada rūko, geria kavą. Kai išgirstu svarstant: „Na, tai kaip čia mes fotografuosim?“, suprantu, kad diena bus ilga. Aš labiau vertinu japonų darboholizmą, mėgstu dirbti daug ir greitai.
Kokioje šalyje jautiesi geriausiai?
Mėgstu keliauti, visose šalyse matau daug žavių dalykų. Lietuva – tai namai. Italijoje žavi gamta, maistas, Niujorke – bendravimas. Man, uždarai lietuvei, iš pradžių buvo tikras šokas nuo to jų laisvumo. Bet koks praeivis gali tau šūktelėti: „Gražūs batai! Kur pirkai?“ Vos trumpam sustoju panaršyti telefone, jau, žiūrėk, kas nors prieina pasikalbėti. Japonai žavi drovumu, kuklumu. Net padarę menkiausią klaidą, ilgai atsiprašinėja, jaučiasi kalti. Juokinga jų asistavimo maniera. Jei vaikinui patinki, jis tylėdamas seka iš paskos. Paskui prieina ir taip pat tylėdamas pabaksnoja pirštu į petį. Iš pradžių reaguodavau lietuviškai: „Ką čia dabar darai?!“ Paskui pagailo, – išgirdę pakeltą balsą, jie išsigąsta, atšoka ir pabėga. Kaip vaikai. Patinka jų humoras – toks naivus, neįžeidus. Šioje šalyje jaučiuosi saugiausiai, nors daug kas ir stebina. Japonai labai daug dirba ir labai staiga atsipalaiduoja. Jų organizmas sunkiai pakelia alkoholį, tad Tokijuje tenka matyti daug kostiumuotų vyrukų, prigulusių „pailsėti“ ant pievutės, parkuose, tarp gėlių klombų.
Didžiausias iššūkis darbe ir gyvenime?
Išmokti jodinėti. Mano senelis buvo kalvis, labai mylėjo arklius. Jo broliai išjodinėdavo žirgus dvarininkams. Mano santykis su arkliais – kiek komplikuotas. Visada jų šiek tiek bijojau. Teko patirti ne itin malonių akimirkų ir per fotosesijas. Prisimenu, Anglijoje kūrėme mados sesiją su lenktyniniais žirgais. Jie labai gražūs, gracingi, bet neįpratę prie žmonių, kandžiojasi, stojasi piestu. Fotografai, deja, ne itin gerai išmano gyvūnų psichologiją. Nori, kad arklį paglostytum, pabučiuotum, prisiglaustum, o šie juk nemėgsta svetimų. Tąsyk paprašė paimti už pavadžio. Žirgui tai nepatiko, jis stipriai stumtelėjo mane, ir aš nusiritau nuo kalno su visa pūsta aukštosios mados suknele, aukštakulniais ir prašmatnia šukuosena. Norėčiau įveikti šią baimę ir išmokti jodinėti dėl savo senelio.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Visada domėjausi fotografija, man įdomu būti ir vienoje, ir kitoje objektyvo pusėje. Kartais agentūros paprašo pafotografuoti. Tik turiu vieną problemą – nemoku dirbti kompiuterinėmis nuotraukų redagavimo programomis. Norėčiau to išmokti.
Labai patinka interjero dekoravimas, švenčių puošyba. Šiemet negrįžau namo Kalėdoms, tai mama paskui sakė: „Tavęs nėra – ir švenčių nėra.“ Mėgstu restauruoti senus baldus. Vis parsinešu ko nors iš savo senelių namų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Pastaruosius du mėnesius darbavausi prie vienos senos ąžuolinės kėdės. Savo namų kol kas neturiu, bet tėvų namas labai didelis ir erdvus. Ten vietos man ir mano daiktams yra daugiau, nei reikia. Mėgstu gaminti. Visa mūsų šeima skaniai gamina. Mėgstamiausias patiekalas – juoda duona su sviestu. Gaila, kad tokios skanios yra tik Lietuvoje. Patinka būti gamtoje. Augau name prie upės, įpratau pabusti nuo paukščių čiulbėjimo. Nenorėčiau gyventi miesto centre. Prisimenu tą nesibaigiantį mašinų ūžimą, gaisrinių kauksmą, kai gyvenau Brodvėjuje, Niujorke... Siaubas. Grįžti po aktyvios darbo dienos mieste į ramius namus gamtoje labai svarbu, kad išlaikytum pusiausvyrą.
Ar turi vaikiną?
Mano darbo pobūdis neleidžia skirti santykiams tiek laiko, kiek reikėtų. Turėjau vaikiną niujorkietį, bet dažnos kelionės mus išskyrė. Esu labai prisirišanti. Niujorke kitoks požiūris į santykius: jei atsiranda problemų, vadinasi, nesame skirti vienas kitam, skiriamės. Niujorkiečiams sakau: „Nejuokinkit su tais savo holivudiniais hepiendais. Jūs visiškai nemokate puoselėti santykių, susidūrę su pirma kliūtimi, skubate juos nutraukti.“ Tarsi partneris būtų daiktas, kurį, jei neįtinka, galima grąžinti į parduotuvę.
Jei tuoktumeisi rytoj, kokios būtų Tavo vestuvės?
Mano vestuvės būtų iš dviejų dalių. Viena – giminėms, kita – draugams. Norėčiau tuoktis ant jūros kranto arba gamtoje, kur daug žalumos, gėlių, dekoracijų. Dievinu gėles, mano tėtis kažkada augino rožes. Vestuvinių suknelių esu išsimatavusi labai daug, tad tikrai žinau, kad nenorėčiau „torto“. Labiau – lengvos, besiplaikstančios. Suknelės tortai mėgstamos ne tik Lietuvoje. Mažytės japonės su tokiomis atrodo ypač juokingai – tarsi pyragaičiai.
Ar daug dėmesio skiri savo išvaizdai?
Lietuvoje ir užsienyje rengiuosi skirtingai. Niujorke dažnai vilkiu sukneles, ieškau įdomesnių derinių. Lietuvoje stengiuosi neišsiskirti, bet ir tai ne visada būnu suprasta. Neseniai mūvėdama plėšytus džinsus nuvažiavau pas močiutę. Atsisveikindama ji įbruko pinigų: „Imk, vaikeli, kelnes nusipirk!...“ Makiažui dėmesio neskiriu visiškai, tik užsiriečiu blakstienas ir susišukuoju antakius. Prieš dvejus metus pirmą kartą nusipirkau blakstienų tušą. Panaudoju jį ne dažniau kaip kartą per porą mėnesių. Užtat iškart matyti, kai esu pasidažiusi. Dažnai valau odą. Tai kartais darau net ir keturis kartus per dieną. Didmiesčiuose oras toks užterštas... Kempinėlė kaskart būna juoda. Odai prižiūrėti naudoju tik organinę kosmetiką su natūraliais aliejais. Tokią gamina mano draugė, kartais įsigyju Japonijoje. Saulės šiek tiek saugausi, bet ne per daug, todėl po vasaros visada atsiranda strazdanėlių.
Pasakyk kokį nors juokelį iš modelių gyvenimo.
Neseniai mano kolegė ant kaklo išsitatuiravo drabužių pakabą – juk mes tik drabužių pakabos, ar ne?
