Trumpa dosjė
„Gimiau Stokholmo archipelage – Vaksholme, šiaurinėje Baltijos jūros salyno dalyje. Kada? Negalima klausti moters amžiaus. Esu suaugusi.“
Mokslai. „Baigusi mokyklą išvykau į Ameriką, po pusantrų metų grįžau, mokiausi Stokholmo siuvimo mokykloje, tada išvykau į Daniją, mokiausi Kopenhagoje esančioje Sukirpimo ir dizaino akademijoje, tada grįžau į Švediją, pirmą kartą ištekėjau, mokiausi Tekstilės dizaino institute, vėliau baigiau Medicinos mokyklą.“
Svarbiausi verslo žingsniai. J. Almstrom 30 metų gyveno Danijoje, ten 1991 m. įkūrė kompaniją „Lana Care“; 2003 m. savo verslą perkėlė į Lietuvą ir dvylika metų valdė jį nuotoliniu būdu, 2012 m. persikėlė gyventi į Vilnių; 2007 m. įkūrė naujovišką kompaniją „Ceiba“.
Šeima. J. Almstrom yra išsituokusi, turi tris suaugusius vaikus: Suzaną, Lizą ir Rasmusą.
Credo. „Reikia branginti gyvenimą, gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų viena paskutinių.“
Savybės, kuriomis didžiuojasi. „Esu užsispyrusi. Drąsi. Nieko nebijau.“
Charakterio minusai. „Kartasi būnu labai nekantri, kartais – gana tiesmuka. Vertėja Sigita mane neretai perspėja, kad švelniau pasakyčiau vieną ar kitą dalyką.“
Nemėgsta. „Nesu pedantė, bet labai nemėgstu netvarkos, apsileidusių žmonių. Nekenčiu, kai man meluoja. Tai pajutusi iškart nusigręžiu ir nueinu. Sakau: „Visi klystame, galime padaryti klaidų, bet niekada nereikia meluoti.“
Vertybė. „Didžiausias mano turtas – mano vaikai. Verslas yra dar vienas mano vaikas.“
Sunkiausia. „Lietuvoje sunkiausia man yra kalba.“
Sėkmės receptas. „Verslo sėkmė – ilgalaikės perspektyvos rezultatas. Reikia žinoti, ko sieki. Pinigai neturi būti vienintelis tikslas, jie negarantuoja sėkmės. Pinigai yra darbo įrankis, tarpinė priemonė ilgalaikei perspektyvai pasiekti.“
Ponia Jeannette, koks yra Jūsų kelias į Lietuvą?
Viskas prasidėjo nuo vilnonių kelnaičių-sauskelnių, kurias, gimus antram mano vaikui, numezgė ir padovanojo kaimynė. Prieš 20 metų džiaugėmės idėja – panaudoti ir išmesti. Vienkartiniai indai, vienkartinės sauskelnės... Kaimynė pasakė, kad vilnoje yra lanolino, kad ji sugeria drėgmę, skleidžia šilumą ir sulaiko šlapimo kvapą, tad kelnaitės nedirgins odos, vaikas negulės šlapias ir nešals. Anksčiau, iki buvo išrastas plastikas, tokias kelnaites mūvėjo visi mažyliai. Taigi panorau rengti juos geriausiais drabužiais. Pati turiu tris vaikus, tekstilės dizainerės išsilavinimą. Pamaniau, tegul mano kolegės siuva sukneles, o aš darysiu ką nors naudinga ir gera. Taigi dar įgijau medicinos seselės išsilavinimą ir visa sujungiau į viena – mama, dizainerė, sesutė. Įmonę pavadinau „Lana Care“. Kai nusprendžiau kurti savo verslą, visi manė, kad Jeannette išsikraustė iš proto. Prieš dvidešimt metų ekologijos idėja buvo suprantama nedaugeliui. Įrodinėjau, kad tai yra teisingas kelias, kad tai geriausia, ką kada nors dariau. Tikslas – aprengti mūsų mažylius ir maitinančias mamas natūralios, ekologiškos, nepaprastai švelnios, malonios merinosų vilnos gaminiais. Man svarbu, kad tie drabužėliai yra pralaidūs orui, lengvi, nesukelia alergijos, dizainas kuriamas atsižvelgiant į kūdikio judesius ir pojūčius, visos siūlės išorinės, kad nespaustų.
Kai nusprendžiau kurti savo verslą, visi manė, kad išsikrausčiau iš proto. Ekologijos idėja tada buvo suprantama nedaugeliui.
Sukūriau ir patentavau maitinančioms mamoms skirtus minkštučius daugkartinius vilnonius liemenėlių įdėklus. Tokie iki šiol yra vieninteliai pasaulyje. Jie sėkmingai naudojami ir po operacijų, nes skatina gyti, saugo nuo šalčio. Iš pradžių gaminau nedaug, bet pamažu žmonės ėmė domėtis tuo, ką darau, ir gamybos procesas įsibėgėjo. Tik Danijoje išlaikyti verslą yra labai brangu. Mezgimo kompaniją turėję mano draugai patarė perkelti jį į Lietuvą, nes čia kur kas mažesni gamybos kaštai. Paskambinau į Lietuvoje reziduojančią Danijos ambasadą ir paklausiau, kaip galėčiau tai padaryti. Taigi prieš penkiolika metų atvažiavau į jūsų šalį priimti pasiūlymų, man čia labai patiko.
Dvylika metų gyvenau tarp Danijos ir Lietuvos – skraidžiau pirmyn ir atgal. Prieš trejus metus pagalvojau: vaikai užaugo, tapo savarankiški, tvarkyti įmonės gamybos reikalus per atstumą sudėtinga, tad atėjo laikas į Vilnių persikelti ir pačiai. Ir vėl tai buvo geriausias sprendimas.
Kaip gimė ekologijos idėja?
Studijuodama mediciną, praktiką atlikau įvairiuose ligoninės skyriuose. Ten mačiau daug neigiamų sintetikos padarinių. Pavyzdžiui, mažylių odai. Ji ypač dirgli, nuo sintetikos rausta, šunta, ją beria. Dirbdama medicinos sesele Onkologijos centre, chirurgijos skyriuje, pastebėjau, kad žaizdos geriau gyja tada, kai naudojamos natūralios tvarstymo priemonės, kad praguloms susidaryti įtakos turi ir patalynė. Žmonės nežinojo, kad sintetika yra kūno priešas. Mamos apvilkdavo savo mažylius parduotuvėje nupirktu minkštu gražiu drabužėliu nė nenutuokdamos, kad tai – tikrų tikriausias plastikinis maišelis.
Mano tėvai taip pat manė, kad nutariau užsiimti juokingais dalykais. Tada žmonės tikėjo, kad plastikas, sintetika yra geriausias išradimas. Apie ekologiškus produktus ir sveikatą niekas dar nemąstė. Mano pažiūros – kosmopolitinės. Privalai galvoti apie vientisą pasaulį. Dirbdama ligoninėje matydavau plaučių, bronchų ir odos ligų kamuojamus vaikus. Egzema, dermatitas, alergija labai susiję su tuo, ką vaikas dėvi. Drabužis veikia odą, ši sugeria, rezorbuoja chemikalus, naudotus audinio gamybos procese. Sintetika kūdikių odai visai netinkama. O štai ekologiški gaminiai leidžia odai kvėpuoti. Dabar žmonės ėmė mąstyti apie tai, ką valgo ir ką dėvi. Sujudo rinktis natūralius produktus. Savo produkciją eksportuojame į 28 pasaulio valstybes, tarp jų – į JAV, Japoniją, Skandinavijos šalis. Ketiname pradėti prekiauti ir Kinijoje. Mūsų produktai yra brangūs, bet iš labai kokybiškų medžiagų. Turime visus tarptautiniu mastu pripažintus ekosertifikatus, griežtai laikomės kokybės reikalavimų. Per 20 metų nesame gavę jokių skundų dėl mūsų gaminių kokybės.
Iš kur atsivežate merinosų vilnos?
Iš Patagonijos (Pietų Amerika). Perku iš vienos šią švelnią ir gražią vilną importuojančios Vokietijos kompanijos. Vokiečiai ypač griežtai prižiūri sertifikavimo ir ekologijos procesus. Jie stebi vietą, kur auginamos avys. Ten negalima naudoti trąšų, pesticidų, jokios chemijos kerpant ir apdorojant, plaunant vilną. Gavus vilnos siuntas, atliekami laboratoriniai tyrimai.
Prieš 20 metų žmonės tikėjo, kad plastikas, sintetika yra geriausias išradimas.
O kaip atradote kapoką?
Viskas prasidėjo nuo mano idėjos – norėjau iš natūralių medžiagų sukurti sintetinių sauskelnių alternatyvą. Sužinojusi apie atogrąžų miškuose augančius kapokmedžius (lot. Ceiba), kurių vaisiuose susidaro į vilną panašus natūralus pluoštas – kapokas, nuvykau į Indoneziją. Pamačiau daugybę natūraliai augančių šimto metrų aukščio medžių trijų metrų skersmens kamienais. Majai šį medį laikė šventu, manė, kad mirusiojo siela turi užlipti į jo viršūnę, jog pasiektų dangų. Šie galiūnai svarino vaisius – atsidarančias dėžutes, kurių sienelės iš vidaus padengtos medvilnės pluoštą primenančiais baltais, blizgiais, švelniais plaukeliais. Sužinojau, kad tie plaukeliai, sudaryti iš celiuliozės ir lignino, vadinami vargšų šilku. Kapoko plėvė yra iš vaško, šis nepraleidžia vabzdžių ir mažų organizmų, todėl medžių nereikia purkšti chemikalais. Dulkių erkutės taip pat nemėgsta kapoko dėl vaško sudėtyje esančios medžiagos, todėl šis pluoštas rekomenduojamas alergiškiems žmonėms. Jis yra 8 kartus lengvesnis už medvilnę (lengviausias gamtoje egzistuojantis natūralus pluoštas, jį sudaro 80 proc. oro, plonas celiuliozės lukštas ir daugybė tuščių ertmių), nesugeria drėgmės. Svarsčiau, kaip panaudoti kapoką vietoj plastiko. Pradėjau dirbti su įvairiais žmonėmis, pagaminome plastikui alternatyvią medžiagą. Įsteigiau įmonę, gavome Danijos valstybės finansavimą, sukūrėme puikias sauskelnes. Jos, žinoma, nepigios. Niekas nesutiko gaminti, – būtume dideli sintetinių sauskelnių gamintojų konkurentai. Pradėjau galvoti, kaip iš kapoko pagaminti patalynės užpildą. Užmezgiau ryšius su Šiaulių audinių gamybos įmone, netrukus pradėjome gaminti unikalius ir vienintelius patalus su ypatingu alergijos nesukeliančiu kapoko užpildu.
Kodėl vietiniai žmonės nesugalvojo panaudoti tokio puikaus pluošto?
Sintetikos pramonė pasistengė, kad visi būtume aprengti pigiais gaminiais, o apie gamtos dovanas pamirštume. Indonezijoje, kur auga kapokmedžiai, žmonės nežino, ką su tuo kapoku daryti. Toje šalyje buvau du kartus. Pirmą kartą važiavau į džiungles, buvau susitikusi su paprastais indoneziečiais, beje, jie labai malonūs, o prieš penkerius metus – su ministrais ir įvairiais vyriausybės atstovais. Mat kapokas yra svarbi medžiaga net ir politiniu aspektu. Derlių paprastai renka moterys, vaisiais vienas medis gali džiuginti 300 metų. Kapoko rinkimas – tai galimybė moterims gauti darbą. Užuot važiavusios į miestus dirbti tarnaitėmis ar prostitutėmis, jos specialiomis lazdomis renka kapokmedžių ankštis. Iš sėklų yra spaudžiamas aliejus, išspaudos tampa gyvulių maistu, o ankštys yra geras kuras. Taigi labai graži istorija.
Ar šie šventi medžiai yra saugomi?
Kapokmedžiai, kaip ir visi atogrąžų miškai, yra naikinami. Jų vietoje sodinamos kokospalmės. Atogrąžų miškai yra pasaulio plaučiai, tačiau kiekvienais metais jų iškertami plotai prilygsta dviem Danijos teritorijoms (maždaug 90 tūkst. kvadratinių kilometrų). Ir atkurti šių miškų neįmanoma.
Taigi sukūrėme ir pagaminome iš kapoko medžiagą, paskui pasiuvome maišelių. Pamaniau, kad tai galėtų būti plastikinių pakaitalas. Jei išplatintume šio maišelio koncepciją, apsaugotume atogrąžų miškus nuo naikinimo.
Grįžkime į pradžią. Kaip Jums sekėsi Lietuvoje prieš penkiolika metų? Tada daug ko stokojome, ar nepabūgote nerašytų laukinių verslo taisyklių?
Lietuva tada dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą. Reikėjo perkelti visą gamybą, tai yra pramoninius įrenginius, mezgimo mašinas, stakles... Man, vienai moteriai, sunku buvo išvežti iš Danijos šį turtą, sutvarkyti muitinės reikalus, dar sunkiau – įvežti visa tai į Lietuvą.
Ar šio verslo ėmėtės viena?
Visai viena. Jau buvau išsituokusi, niekas negalėjo man padėti.
Kodėl apsigyvenote Danijoje? Ar švedams įprasta emigruoti?
Meilė. Įsimylėjau daną – lėktuvų pilotą. Susituokėme, susilaukėme trijų vaikų, bet dabar jis jau yra buvęs mano vyras.
Kokioje šeimoje išauga tokia drąsi, rizikuoti nebijanti moteris?
Esu iš penkių vaikų šeimos. Mes visi labai savarankiški. Tėvas irgi buvo savarankiškas, laisvas, nepriklausomas. Iš šeimos narių aš vienintelė esu verslininkė. Seserys – gydytojos, brolis dirba laivybos įmonėje.
Ką veikia Jūsų vaikai?
Mano vyriausia duktė Suzana yra ištekėjusi, turi šešerių metų sūnų, gyvena Švedijoje, mokosi kriminologijos. Duktė Liza – psichologė, taip pat yra sukūrusi šeimą, gyvena Danijoje, dirba psichiatrijos ligoninėje, labai rimtame – sunkių psichikos ligonių – skyriuje, kur durys užrakintos, langai neatidaromi. Rasmusas yra vedęs britę, dirba su žmonėmis, kuriems sunku adaptuotis visuomenėje. Visai neseniai įsteigėme įmonę Didžiojoje Britanijoje, sūnaus žmona tapo direktore. Tikimės ten plėtoti verslą, tad galbūt ne tik marti, bet ir sūnus prisijungs prie šio verslo.
Ar Vilniuje nesijaučiate vieniša?
Visiems reikia draugų. Lietuvoje mano draugų ratas plečiasi per Danijos prekybos rūmus, Švedijos prekybos rūmus, dalyvauju įvairiuose ambasadų, verslo žmonių ir kultūros renginiuose. Esu aktyvi Skandinavijos bendruomenės Vilniuje narė. Tik, žinot, kai persikeli į kitą valstybę, pirmiausia turi gerai sutarsi su savimi.
Vyras tikriausiai būtų nepritaręs Jūsų sprendimui persikelti į Vilnių. Kadangi tapote laisva, galėjote spręsti savarankiškai.
Jokiems vyrams nepatinka, kai moterys užsiima verslu. Jokie vyrai nemėgsta nepriklausomų moterų. Man patirti suvaržymų neteko. Skandinavai vyrai daug metų gyvena susitaikę su moterų laisve, jie tai priima kaip duotybę. Jei sutuoktinis negali duoti tau pakankamai erdvės, pradedi jaustis lyg uždaryta kalėjime. Turi arba priimti tą kalėjimą, arba išsilaisvinti. Mano skyrybų priežastis visai ne ta. Manau, kad mūsų santuoka gyvavo daug metų todėl, kad jo dažnai nebūdavo namie – skraidė. (Kvatoja.)
Papasakokite, kaip verslas valdomas nuotoliniu būdu?
Valdžiau įmonę iš Danijos, skraidžiau pirmyn ir atgal. Vieną dieną pamačiau situaciją iš arčiau ir supratau, kad reikia keisti valdymo ir darbo struktūrą. Atvažiavusi čia pradėjau dirbti skandinavišku stiliumi, sukūriau kitokią darbo atmosferą. Iki tol kiekvienas darbuotojas atlikdavo savo darbą mechaniškai ir išeidavo namo. Sau pasakiau: „Viskas, to daugiau nebus.“ Pakeičiau veiklos sistemą. Dabar darbuotojai atlieka ne tik savo darbą, jie gali imtis ir kitų pareigų. Kiekvienas tampa multifunkcionalus, geriau supranta, kas vyksta įmonėje. Susėdame, pasikalbame apie gamybos procesus, aš informuoju apie užsakymus, būsimus klientus, apie bendrą įmonės veiklą ir situaciją. Įsivyravo gera atmosfera, darbuotojai jaučiasi vertinami, atsakingi ne tik už savo darbą, bet ir už visą įmonę.
Ar tikrai geras vadovas yra tas, kuris tinkamai paskirsto darbus, o pats gali ir nieko neveikti?
Aš pati dirbu daug. Geras vadovas tas, kuris išmano visus procesus. Aš esu dirbusi visus įmonės darbus. Žinau, kaip turi vykti vienas ar kitas procesas, atrodyti galutinis produktas. Palaikau ryšį su kiekvienu darbuotoju, visi mane pažįsta, gali kreiptis į mane bet kokiu klausimu, ir aš padėsiu reikalus išspręsti.
Verslą kūrėte vien nuojautos vedina? Ar būtinos šiuo atveju vadybos žinios?
Labai gerai žinojau, ko noriu. Žinių gauni su patirtimi. Plėtojant verslą, dažnai tenka rimtai pamąstyti, kaip vieną ar kitą rūpestį išspręsti. Tada turi tapti detektyvu, rasti geriausią žmogų ir geriausią sprendimą.
Kokia vadovė esate – griežta ar atlaidi?
Galiu būti ir tam tikromis aplinkybėmis esu griežta. Kai suteiki darbuotojams daugiau laisvės, atsiranda ir daugiau atsakomybės. Esu atleidusi iš darbo ne vieną žmogų, bet visada duodu antrą šansą. Trys praleistos galimybės pasitaisyti yra pabaiga. Jei tik pamatau, kad žmonės naudojasi mano gerumu ir suteikta laisve, galiu būti labai griežta. Kitaip atlaidumas tampa signalu, kad netinkamas elgesys yra pateisinamas.
Ar moterys tinkamų savybių vadovauti verslui turi daugiau nei vyrai?
Moterys yra labiau kompaktiškos, mažiau apsėstos prabangos aistros, daugiau investuoja į verslą, o vyrai nemažai išleidžia savo brangiems žaislams – automobiliams, jachtoms...
Koks didžiausias Jūsų gyvenimo praradimas, pamoka?
Vienas skaudžiausių gyvenimo momentų man – antros skyrybos. Į tai buvo įtraukti vaikai, teko suabejoti švenčiausiomis vertybėmis. Turėjo praeiti keleri metai, kol aiškiai suvokiau situaciją, kol viskas susigulėjo. Kiekvienas išsiskyrimas sukrečia. Mano tėveliai mirė jau būdami garbaus amžiaus, jų netektis skaudi, bet tada mąsčiau apie natūralią žmogaus gyvenimo šioje žemėje baigtį. Po mano skyrybų vyriausia dukra susirgo anoreksija. Buvo labai sunkus laikas, reikėjo apsiprasti ir susidoroti su užgriuvusiomis problemomis. Tokiu atveju yra tik vienas kelias – žengti kitą žingsnį ir gyventi toliau. Svarbu netapti nelaimingam, piktam, pagiežingam. Kartėlis, neapykanta atima labai daug energijos. Dingsta šypsena, nustoji gyventi. Neverta.
Kuo save apdovanojate už gerą darbą?
Jaučiu malonumą pasiekusi tikslą. Tai ir yra didžiausias apdovanojimas. Kai noriu save palepinti, nueinu į knygyną ir nusiperku penkis kilogramus gerų knygų. Jų man niekada negana, nes labai mėgstu skaityti. Danijoje bėgiodavau. Atvykusi gyventi į Vilnių, kurį laiką vaikščiojau į sporto klubą. Dabar ketinu imtis jogos.
Pastaruosius trejus metus neturėjau normalių ilgų atostogų, bet šiais metais su jaunesniąja dukra Liza važiuosiu į Graikiją. Savo vaikus lankau atskirai, kad su kiekvienu pabūtume akis į akį, pasišnekėtume iš širdies.
