Dukros Lina ir Agnė padovanojo tris anūkus – Rugilę, Saulių ir Augustą. Pamėginkime praskleisti šios gražios šeimos ilgaamžiškumo paslapties šydą.
Kokia yra Jūsų draugystės istorija?
Nijolė: Gimiau Klaipėdoje, tėvai persikėlė į Vilnių, kai buvau ketverių. Apsigyvenome senamiestyje, tad ėmiau lankyti Salomėjos Nėries mokyklą. Kai mokiausi antroje klasėje, į ją atėjo Laimis.
Laimis: Gimiau Panevėžyje. Kai man buvo septyneri, šeima persikėlė į sostinę. Pirmą klasę baigiau 23-iojoje mokykloje. Tėtis mokė muzikos S. Nėries vidurinėje mokykloje, jam buvo patogiau rytą einant į darbą nuvesti ir mane, tad aš, antrokas, atsidūriau salomeikoje. Ten radau besimokančią Nijolę. Ne iš karto susidomėjau gražia mergaite, ji man parūpo po kelerių metų. Būdamas keturiolikos, pakviečiau į filmą – į tada Jaunimo sode (dabar Bernardinų sodas – aut. past.) veikusį „Vasaros“ kino teatrą. Tada ji man jau labai rūpėjo.
Nijolė: Neatsimenu, į kokį filmą pakvietė, bet kvietimą priėmiau noriai. Buvo akivaizdu, kad Laimis gabus muzikai. Ir prašomas, ir neprašomas mielai sėsdavo prie pianino. Tad nenustebome, kad paskatintas mūsų mylimos anglų kalbos mokytojos įkūrė klasės mergaičių vokalinį ansamblį ir pakvietė mane dainuoti.
Laimis: Visais laikais paaugliai labiau vertina fizines savybes, populiarūs stiprūs sportininkai, tie, kurie išdrįsta paprieštarauti suaugusiajam. Dauguma jaunų žmonių nori susitapatinti su tokiais. Tai – natūralus vystymosi reiškinys. Todėl ir aš mokykloje nejutau, kad mergaitės man skiria daugiau dėmesio, nes esu muzikantas, bet nesijaučiau ir pastumdėliu. Menams gabių jaunuolių tikrai niekas neniekino.
Šeimos išsaugojimo klausimus kiekviena pora sprendžia individualiai.
Apskritai buvimas kartu – tai menas derinti skirtingus interesus.Laimis
Nijolė: Tame klasės ansamblyje dainavome nemažai angliškų dainų. Domėjausi ir kita su menais susijusia veikla, lankiau meninę gimnastiką, baletą. Tais laikaisbūreliai buvo populiarūs – juk neturėjome nei kompiuterių, nei tiek televizijos kanalų, radijo programų.
Laimis: Nijolė gerai šoko. Buvome artimesnių klasės draugų būrelis. Labai mėgome vakarėlius po pamokų. Beje, be alkoholio ir tabako. Ne todėl, kad tėvai ir mokytojai draudė, o todėl, kad mums tokių tonizatorių tiesiog nereikėjo. Išsikalbėdavome mokykloje, o šeštadieniais po pamokų rinkdavomės pabūti kurio nors namuose. Reikėdavo tik magnetofono, muzikos įrašų ir žvakių. Abu su Nijole nelabai ir slėpėme nuo bendraklasių savo simpatiją vienas kitam. Juo labiau kad buvome ne vienintelė pora klasėje. Tik niekada nesėdėjome viename suole, mat tais laikais tai buvo neįprasta.
Kada prisipažinote, kad mylite vienas kitą?
Laimis: Jau būdami studentai. Susituokėme baigę trečią kursą, vasarą, liepos mėnesį.
Nijolė: Draugavome visą laiką. Vakarais vaikščiodavome po Vilnių ir šnekėdavomės. Neidavome į kavines – nebuvo madinga, o ir pinigų tam neturėjome.
Laimis: Esame išmaišę visą Vilniaus senamiestį. Būdavo, palydžiu, pro duris išlenda jos mamos kumštis, dukrai sako: „Ką darai? Ko taip ilgai vaikščiojot, juk jam dar pareiti reikės!“ Manimi rūpindavosi. Po pasimatymų tekdavo pėsčiomis pėdinti namo, troleibusai taip vėlai nevažinėdavo.
Apie ką Judu svajodavote? Kaip įsivaizdavote savo ateitį? Ar tėvai neprieštaravo, kad tuokiatės nebaigę studijų?
Laimis: Mes taip ilgai draugavome, kad tėvų nereikėjo specialiai ruošti pranešimui apie lemiamą sprendimą. Jiems tai nebuvo jokia naujiena. Tiesiog abu apsisprendėme ir pasakėme.
Kaip įvyko tas apsisprendimas?
Laimis: Gal man galima prikišti, kad nesu poetiškai romantiškas. Neatsimenu, kad būčiau atėjęs, atsiklaupęs, žiedą užmovęs ir paklausęs: „Ar už manęs tekėsi?“ Mes tiesiog dalykiškai, kaip suaugę žmonės sutarėme, kad norime būti kartu. Daugiau svarstėme, kur ir iš ko gyvensime.
Dabar – gražus mudviejų laikas. Vaikų ir vyresnių anūkų gyvenimą stebime su meile iš tam tikro nuotolio.Nijolė
Ar vykote į povestuvinę kelionę?
Nijolė: Turėjome itin retą tais laikais galimybę nuvažiuoti į Bulgarijos kurortą. Mamytė gavo kelialapį ir padovanojo jį mums vestuvių proga, bet kelionė neįvyko dėl šiais laikais sunkiai įsivaizduojamos priežasties. Anuomet, vykstant į bet kurią užsienio šalį, buvo būtina pristatyti rekomendaciją. Ją studentai privalėjo gauti iš savo aukštosios mokyklos komjaunimo komiteto. Aš gavau, o Laimis tais metais nedalyvavo gegužės pirmosios demonstracijoje, tai ir rekomendacijos negavo. Mamytė kelialapį grąžino.
Jūsų vyras labai daug muzikuodavo. Kaip tada jautėtės?
Nijolė: Pirmoji mūsų dukrytė gimė penkto kurso pradžioje. Akademinių atostogų neėmiau, padėjo mama. Tie metai buvo labai sunkūs. Abiem reikėjo rašyti diplominius darbus, aš dar ir dirbau Chemijos institute. Vaikelį prižiūrėdavome pasikeisdami.
Laimis: Namuose turėjau tikrai geras sąlygas kurti. Šeima man niekada nebuvo stabdys, girnapusė prie kojos. Nijolė nepaprastai padėjo. Galėjau laisvai dirbti, ji nešė didžiausią dalį vaikų auginimo naštos.
Nijolė: Pažinojome vienas kitą nuo vaikystės, nebuvo naujiena, kad Laimis linksta prie muzikos. Žinojau, kad pasirinks muziko ir kūrėjo kelią. Man patiko tai, ką jis kuria. Stabdyti tai, kas yra jo dvasinė esmė, reikštų griauti asmenybę. Matyt, supratau, kad Laimiui ta veikla yra labai svarbi, o aš galiu jam padėti prisiimdama daugiau pareigų šeimoje.
Ar esate dedikavęs savo žmonai kūrinių?
Laimis: Kompozitoriaus kūryba ir jo asmeninis gyvenimas tikrai yra labai susiję, tačiau nebūtinai muzikoje atsispindi jos autoriaus jausmai, išgyvenimai, patirtos emocijos. Tad ir jausmai artimiausiam gyvenimo draugui nebūtinai išreiškiami kūrinių jam dedikavimu. Nijolei turbūt esu sukūręs vienintelę dainą. Per mūsų vestuvių pobūvį užlipau ant pakylos, kur grojo tada mano vadovaujamo ansamblio muzikantai, ir kaip siurprizą kartu su jais atlikau specialiai savo žmonai sukurtą dainą. Jos ir natos seniai kažkur pasimetė, bet tai, manau, nepaskatino Nijolės suabejoti mano jausmais.
Bendras gyvenimas be nuomonių išsiskyrimo ir ginčų yra prėskas, nuobodus.Laimis
Melodiją kuriate ne pagal bet kokias, o pagal išskirtinio grožio eiles. Mėgstate poeziją?
Laimis: Daina todėl ir vadinama daina, kad joje labai svarbus yra muzikos ir teksto lydinys. Didžiąją dalį mano kūrybos sudaro dainos. Tekstams esu itin išrankus. Labai retai ir pats parašau, tačiau taip elgiuosi tik iš bėdos, kai nerandu tinkamo ir kai terminai spaudžia. Muziką kurti daug lengviau, o teksto kūrimas man yra kančia. Stengiuosi to išvengti, todėl archyvuoju dėmesį patraukusius tekstus net tada, kai neturiu konkretaus naujos dainos sumanymo. Žinodama tokį mano metodą, Nijolė irgi pasiūlo atsitiktinai rastų prasmingų eilėraščių.
Nijolė: Mėgstu poeziją, nemažai eilėraščių moku atmintinai. Daug knygų skaitome, turime nuo jaunystės laikų kauptą didelę biblioteką. Jei eilės mane užkabina, atkreipiu Laimio dėmesį: „Žiūrėk, ką radau.“ Pažįstu jį, žinau jo vertinimo kriterijus.
Menininkai neretai yra linkę papiktnaudžiauti savo išskirtine padėtimi. Ar netenka po namus vaikščioti ant pirštų galiukų, kai ponas Laimis kuria?
Nijolė: Laimis niekada nekėlė griežtų reikalavimų. Šeimoje žmonės gerbia vieni kitus, natūraliai supranta, kad nereikia blaškyti dirbančiojo, juo labiau kuriančiojo. Mes su dukromis stengėmės tėveliui netrukdyti.
Laimis: Kūrybos procesas man yra savotiška kančia. Kartais meninio sprendimo tenka ieškoti labai ilgai, kol į galvą ateina tinkamas. Tad ir kankiniesi valandomis, kartais dienomis. Tokiais laikotarpiais nesu labai malonus draugas. Susinervinu paklaustas: „Tai turbūt naują dainą kuri?“ Netrukdykit man! O kai baigiu ir manau, kad jau galiu rodyti kitiems, pirmiausia parodau žmonai. Ne kartą ji yra pasakiusi, kad tekstą reikėtų pakoreguoti, kad jis – nelogiškas. Ne kartą esu jos paklausęs. Ir neapsirikau.
Ar tiesa, kad Jūsų šeima laikėsi labiau ant ponios Nijolės pečių?
Laimis: Nijolei teko laikyti keturis namų kampus, bet toks vaidmuo juk tenka daugeliui moterų. Mūsų šeima – ne išimtis. Nijolė dabar jau yra ir visą mūsų giminę jungianti ašis. Per Kalėdas, Velykas dukrų šeimos tradiciškai suguža pas mus, anūkai ateina sveikinti močiutės, visada dalyvauja mano mama. Nijolei yra svarbu išlaikyti gražiai susuktą šeimos gūžtą.
Nijolė: Mūsų dukros jau didelės (juokiasi). Vyriausiai anūkei Rugilei – devyniolikti, Saulius bus vienuoliktokas, o Augustui bus treji.
Nesijaučiau esanti šešėlyje, nes nesiveržiau būti artiste. Niekada neliūdėjau dėl to, kad nesu viešai matoma.Nijolė
Mano tėvų šeima buvo tvirta, mama buvo jungianti ašis. Laimio tėvelis anksti žuvo, bet mama taip pat tvirtai laikė šeimos ašį. Vėliau atsirado mūsų su Laimiu šeima. Po chemijos studijų 30 metų dirbau Paminklų restauravimo institute, kolektyvas buvo kaip šeima. Dabar dirbu ERGO draudimo kompanijoje, ir čia kolektyvas – kaip šeima. Ir visa Lietuva yra šeima. Ši – žmogaus saugumo pagrindas. Kai jautiesi ramus ir saugus, tai ir gyvenimas atrodo džiugesnis, prasmingesnis.
O kaip klostėsi Jūsų, pone Laimi, darbinė veikla? Parašėte pusantro šimto kūrinių chorui, orkestrams, ansambliams, vaikams, teatrui, radijui, televizijai, kinui. 2010 metais gavote Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos LATGA Aukso žvaigždę, studentai kartu su būriu kitų aukštųjų mokyklų dėstytojų pripažino Jus geriausiu Lietuvos dėstytoju. Taigi ar kūryba Jums buvo gyvenimo prioritetas?
Laimis: Jei pajamos iš kūrybos nebūtų tradiciškai mažos ir nepastovios, dabar jau būčiau linkęs atsisakyti pedagoginės veiklos, tik kurčiau. Atėjo jaunoji specialistų karta, jie tikrai gali mus, veteranus, pakeisti. Mano pasirinktas kūrybos žanras didelių pajamų neatneša. Pati kūryba net kainuoja, technologijas nuolat reikia atnaujinti, juk dabar kuriame prie kompiuterių. Po studijų gavau paskyrimą į radiją. Aštuonerius metus ten dirbau garso režisieriumi, dariau muzikos įrašus. Vėliau teko dirbti Lietuvos menininkų rūmuose, Lietuvos kompozitorių sąjungoje, vadovauti Kultūros ministerijos Menų departamentui, Valstybės tarnautojų tobulinimosi centrui, Vilniaus konservatorijai, Vilniaus kolegijos menų fakultetui. Tai vis labiau administracinis, vadybinis darbas. Todėl tarsi logiška, kad buvau pakviestas dėstyti studentams, kultūros, menų vadybininkams. Šią patirtį jau matuoju bene trimis dešimtmečiais. Taigi muzikai kurti likdavo laisvalaikis. Vis dėlto dabar, kai klausia, kokia mano profesija, pirmiausia sakau, kad esu kompozitorius, muzikos atlikėjas, o tada – pedagogas. Mane vadina kompozitoriumi lyriku. Nelabai norėčiau su tuo sutikti. Niekas nėra girdėjęs visų mano kūrinių, o jų yra visokių. Esu ir Dainų švenčių kompozitorius, mane prašo sukurti prologinius ir finalinius kūrinius, esu roko operos „Eglė“ autorius. Ta muzika yra majestotiška, lyrine jos niekaip nepavadinsi. Kitais metais per Moksleivių dainų šventę bus atliekamos keturios mano dainos. Šiemet rudenį rengiamas mano autorinis koncertas su valstybiniu choru „Vilnius“ ir Valstybiniu simfoniniu orkestru. Skambės ne tik lyrinė mano muzika.
Ponia Nijole, ar kada teko pasijusti savo vyro šešėlyje?
Nijolė: Kai tik būdavo galimybė, būdavome kartu. Aš – žiūrovė salėje, jis – scenoje. Kai nebūdavo galimybės, būdavau namuose su dukromis. Nesijaučiau esanti šešėlyje, nes nesiveržiau būti artiste. Niekada neliūdėjau dėl to, kad nesu viešai matoma. Laimingas tas žmogus, kuris randa savitą saviraiškos būdą. Laimis save realizuoja muzika, o man svarbu yra tvirta šeima, darbinė veikla.
Ar buvote kada susipykę?
Laimis: Nėra tokių šeimų, kad visai nesipyktų.
Kaip spręsdavote ginčus?
Nijolė: Pykčiu juk nieko nelaimėsi. Reikia bendrai ieškoti problemos sprendimo. Buvome ir esame geri draugai, ieškome kompromiso bet kokiu klausimu. Kai darbe iškyla rūpesčių, žinai, kad šeimoje yra į ką atsiremti, su kuo pasitarti.
Laimis: Bendras gyvenimas be nuomonių išsiskyrimo ir ginčų yra prėskas, nuobodus. Juk nepatyręs neigiamų emocijų nesugebėsi pajusti teigiamų teikiamo malonumo. Laimei, patiems dirbtinai ieškoti preteksto susipykti netenka. Jie visai nelauktai ateina patys. Kad ir kas buvo – piktas ginčas ar aštresnis barnis, nė karto gyvenime nesu pagalvojusi: „Gal reikia skirtis?“ Tokios galimybės niekada nesvarsčiau. Skyrybos – pernelyg komplikuotas ir sudėtingas dalykas. Turime vaikų. Suaugusiųjų skyrybos visada lydimos streso, kartais net tragiško, bet jis neprilygsta skausmui, kurį patiria besiskiriančių tėvų atžalos. Kai tai supranti, pradedi jauti atsakomybę už savo vaikus, neskubi įsijausti į mintis apie skyrybas. Vaikų skausmą tėvai jaučia labiau už savo pačių.
Nijolė: Ir man tokia mintis nėra atėjusi. Kai turi vaikų, nebegalvoji tik apie save. Yra daug kitų reikalų. Aišku, reikia taip sutarti, kad ir vienas, ir kitas žmogus šeimoje jaustųsi laimingas.
Laimis: Yra dar viena aplinkybė, kuri mus taip ilgai laiko kartu, – esame neįtikėtinai atviri vienas kitam, iki smulkmenų pasipasakojame, kas vyksta darbe, kas nepasisekė. Kartais gal net pernelyg aistringai išlieji širdį, tačiau pasidaro lengviau. Be to, mokau ne tik studentus, bet ir suaugusiuosius, vedu seminarus visoje Lietuvoje. Jei tik Nijolė gali, važiuoja su manimi. Sėdame į automobilį, abu sau besišnekučiuodami ir nuriedame į kitą miestą. Kol vedu seminarą, ji su kuo nors susitinka, pasivaikšto. Tokios kelionės praskaidrina gyvenimą, juk buvimas vien namuose tampa nuobodžia rutina. Keliaudami daug pamatome, mums tai labai patinka. Nesame užsidarėliai, žmonių nevengiame, bet mums tiesiog patinka būti dviese.
Namuose turėjau tikrai geras sąlygas kurti. Šeima man niekada nebuvo stabdys, girnapusė prie kojos.Laimis
Kaip manote, kodėl dabar lietuvių šeimos tokios trapios?
Nijolė: Jei šeimoje kiekvienas mąstys tik apie save, niekada nesusiderins. Reikia ieškoti kompromisų. Staigūs neapgalvoti sprendimai niekur neveda. Supykau, išsiskyriau... Juk visos poros dėl ko nors susipyksta. Naujas susižavėjimas? Ir tai praeis. Svarbu yra vidinė žmogaus atsakomybė. Atsakomybė už save, savo antrąją pusę, vėliau – itin didelė atsakomybė už vaikus. Reikia sąžiningai pažvelgti pačiam į save, pagalvoti, ar protinga griauti tai, ką kūrei mylėdamas.
Laimis: Manau, yra ir kitų objektyvių šeimų netvarumo priežasčių. Kiek žinau, skyrybų iniciatorės dažniau būna moterys. Seniau, kai jos daugiausia priklausė nuo vyro pajamų ir socialinio statuso, skirtis reikėjo didesnio pasiryžimo. Dabar moterys vadovauja ne tik įmonėms, organizacijoms, bet ir valstybėms. Jos apskritai gali jaustis daug saugesnės, bet tai – tik bendras mūsų šiuolaikinio gyvenimo fonas. Šeimos išsaugojimo klausimus kiekviena pora sprendžia individualiai.
Apskritai buvimas kartu – tai menas derinti skirtingus interesus. Bent jau iki ankstyvos paauglystės berniukai ir mergaitės piktinasi vieni kitų elgesiu ir potraukiais. Berniukams visiškai nesuprantama prasmė prisiraišioti į plaukus kaspinėlių, o mergaitėms kvailokai atrodo noras lakstyti pakrūmėmis įsitvėrus pagalį, vaizduojant, kad šaudai. Laimei, žmonės bręsta, keičiasi jų interesai ir potraukiai, tačiau svarbiausia, kad imame suprasti, jog vieni kitus traukiame ne tuo, kad esame panašūs, o kaip tik tuo, kad skiriamės.
Įsimintinas Jūsų šeimos trio. Norėjote patraukti dukras į profesionalią muzikinę veiklą?
Laimis: Ne, tokio ketinimo niekada neturėjau. Nesergu troškimu vaikus padaryti panašius į save. Dukros turėjo visišką laisvę rinktis pačios. Abi mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje, nes pačios to norėjo. Ten dirbęs vienas mokytojas buvo sukūręs šaunų mergaičių vokalinį džiazo ansamblį, su juo ir mūsų dukros koncertavo, bet paskui dėl kažkokių priežasčių tas ansamblis iširo. Dukros pajuto savotišką tuštumą, tad paprašė sukurti joms kitą ansamblį. Pabandėme trise ir pajutome, kad mūsų balsai neįtikėtinai dera. Taip ir atsirado mūsų šeimos trio. Susidomėjome populiariąja XX a. 4-ojo–6-ojo dešimtmečių Amerikos džiazo muzika, su radijo orkestru parengėme dviejų dalių programą, bet nelabai ta muzika sudominome prodiuserius, klausytojus, tad po truputį užgesome. Agnė susilaukė vaikučio, mes su Lina likome dviese, paskui ir ji ištekėjo, prasidėjo kiti rūpesčiai, taip ir nutrūkome.
Nijolė: Laimis buvo, yra ir visą gyvenimą bus geras tėvelis. Mažytėms dukroms labiau reikėjo mano prieglobsčio. Jaunas tėtis turėjo kūrybinių reikalų. Vėliau mergaitėms jau reikėjo jo paramos, ypač muzikos srityje. Mūsų namuose nuolat skambėjo labai gera muzika. Dukros ją girdėjo, taigi ir muzikinį skonį ugdėsi. O aš padėjau auginti anūkus.
Pačios geriausios mano draugės yra mano dukros. Mūsų šeimos ryšys labai stiprus. Pati esu iš plačios giminės, ilgainiui artimųjų ima mažėti, iškeliauja anapilin, tačiau pradeda didėti tavo šeima. Dabar pati stoviu kaip pagrindinė siena.
Mums jau daug metų, laikas lekia greitai. Kai dukros sukūrė šeimas ir išsikėlė iš mūsų namų, buvo labai sunku apsiprasti, kad nebėra šurmulio. Pagaliau prisitaikai. Abi iš mūsų paveldėjo potraukį dirbti su žmonėmis, juos ugdyti. Vyresnioji Lina dirba anglų kalbos mokytoja, yra atsidavusi savo darbui. Agnė vadovauja Estetinio ugdymo centro komandai.
Ar daug romantikos Jūsų šeimoje?
Nijolė: Romantikos kiekvienu gyvenimo tarpsniu turime susikurti patys.
Kai vaikai buvo maži, negalėjome dviese ištrūkti iš namų. Būdavo, užmigdai dukreles, lauki vyro, jis grįžta, dalinamės dienos įspūdžiais... Tai būdavo savotiška mūsų romantika dviese. Dabar tie prisiminimai labai brangūs.
Laimis – ežerų žmogus, o mane traukia prie jūros. Gal dėl to, kad gimiau Klaipėdoje? Be to, vasaras su tėvais leisdavau prie jūros. Laimio tėvai mėgo atostogauti prie ežero. Vėliau ir mes traukdavome į tas Aukštaitijos vietas, pasistatydavome palapines. Nūnai ten vykstame su anūkais.
Dabar – gražus mudviejų laikas. Vaikų ir vyresnių anūkų gyvenimą stebime su meile iš tam tikro nuotolio. Mūsų pagalbos daugiausia bereikia mažiukui anūkėliui Augustui. O kiek džiaugsmo jis suteikia! Kai tampi seneliu, močiute, į vaikaitį žiūri tarsi į stebuklą. Šie potyriai nepakartojami.
