Kaip dažnai atsiprašai? Ar šis žodis yra neatsiejama tavo gyvenimo ir žodyno dalis? Nuo pat pirmųjų vaikų ištartų žodžių, tėvai, seneliai, dėdės, tetos ir praeiviai moko akimis klapsančius vaikus tarti raiškiai komunikacines dievybes: „ačiū“ ir „atsiprašau“. O iš tiesų – kiek laiko trunka, kol suprantam, jog jų paskirtis galimai kita? Kada žodis tampa kliūtimi? Pavyzdžiui, darbe? Ir ar mums visiems tai būdinga? Ar moterys dažniau yra linkusios atsiprašyti?
Pirmas žodis, kurį turėjau išmokti pradėjusi dirbti didelėje tarptautinėje kompanijoje – „ne“, nes žodį „atsiprašau“, aš mokėjau net per gerai. Tai buvo mano nepasitikėjimo skydas. Net įvykus menkiausiam, nereikšmingam įvykiui, iš lūpų išsprūsdavo „jaustukas“. Manau, sulig mano emocija ir noru neprarasti darbo, neprisidirbti, įrodyti, greitai tapau tiesiog „Linutė“, švelni būtybė. 21 m. vaikas. Šis žodis buvo kova dėl išlikimo. Kol galiausiai mane pasisodino direktorius ir pasakė, kad laikas tapti griežtesne ir nebijoti pasekmių pasakius, vietoj „atsiprašau“ – „ne“. Keisčiausia, kad net ir išmokus pasakyti „ne“, lipant tais kreivais karjeros laiptais, aš visiems ir likau „Linutė“. Nes etiketės nusikratyti yra kur kas sunkiau. Turėjau dvi galimybes – tapti „bitchy“ arba „mandagi“ su priedu „ne“. Dar vis svarstau, jog tai buvo, o gal net ir yra dalis manęs ir kliuvinys. Esu per mandagi. Gal per kukli? Gal reikia tiesiog lipti per galvas?
Tarti „atsiprašau“ – stereotipas ar užkoduota mūsų genuose?
Kaltės pripažinimas ir atsakomybė už tai, manau, šiuo metu yra stereotipizuoti. Tai arba labai vyriška, arba tiesiog moteriškas silpnumas. Žinoma, tai tik mano nuomonė, ir paremta vien asmeniniu patyrimu, tačiau jausmas, kad pasakytas „atsiprašau“ kažkiek sumenkina savivertę, niekur nedingsta. Ar šio žodžio dažnas vartojimas turi kokios nors įtakos mano darbui, karjeros siekimui? O jūsų? Pasak žurnalistės Lindsey Stanberry, ši nežalinga frazė pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. Moterys ne tik atsiprašo per dažnai, bet dažniausiai tai visiškai nesusiję su problema ar situacija, dėl kurios reikėtų tai padaryti.
2010 m. žurnalo „Psychological Science“ atliktas tyrimas rodo, kad moterys dažniau jaučia poreikį apgailestauti dėl neteisingai atliktų veiksmų nei vyrai.
Svarbu yra tai, jog tai ne tik mūsų kultūros „rodiklis“, bet ir nusistovėjęs, per ilgą istorinį laikotarpį susiformavęs stereotipinis atspindys. Robin Lakoff, lingvistikos profesorė Kalifornijos universitete, kuri buvo viena pirmųjų nagrinėjusių „lyties kalbą“, teigia: „Kai vyrai šneka, mes girdime, ką jie sako, jų nuomonę, teksto esmę. Vyksta procesas, kurio visi pageidautume, kai pradedame kalbėti – mus girdi. Tačiau su moterimis yra kitaip. Mes labiau linkę klausyti kaip jos kalba, kokius žodžius naudoja, kaip tai sako, pavyzdžiui, ar su šypsena, kokia intonacija, bet ne teksto esmę“. Tekstas užima antraeilį vaidmenį ir nesąmoningai informacija perfiltruojama per emociją.
Pasidarė ne kiek liūdna, bet neramu. Šiuo metu išgyvenu momentą, kai esu be darbo. Viskas įvyko gana staigiai. Tai reta mano gyvenime, tad kol kas nepanikuoju, o ir darbinė patirtis nemenka, bet labiau slegia jausmas, kad reikia siųsti savo gyvenimo aprašymą ir eiti į pokalbius. Jausti atgailą, kad esu bedarbė, nenumaldomą norą atsiprašyti, kad taip nutiko man. Taip pat perskaityta, mintis, jog tai ką sakau aš, labiau emocija, bet ne esmė, o einant į pokalbius, atvirkščiai nori, kad tave girdėtų, o ne stebėtų tavo emociją – Robin Lakoff pasakymas – kaip geras smūgis į paširdžius. Kiek jūs per diena „atsiprašote“? Ar darbe Jums tai daro įtakos? Ar jūs jaučiate, kad kartais pasakote mintį, bet įvertina ne tai ką pasakėte, bet kaip pasakėte ir tai tampa atsvara? Ar mes visi tiesiog perdėm gerai mokame „komunikacines dievybes“, bet ne jų tikrąją paskirtį ir kiekvieną kartą ištarus „atsiprašau“ ir „ačiū“, išgyvename nesąmoningą „placebo efektą“?
