Filmas „Sangailės vasara“ Lietuvoje startavo rugpjūčio 21 d. Kuo Jums artimas ir galbūt asmeniškai pažįstamas paauglystės rūpesčius išgyvenančios Sangailės mamos vaidmuo?
Aš turėjau paauglę dukrą, pati buvau paauglė. Tiesa, mama mane tokio amžiaus matydavo kartą per metus – per vasaros atostogas, tad rūpesčių nepatyrė. Kai su režisiere Alante susitikome pasikalbėti apie būsimus planus, mano dukra šyptelėjo: „Tau nedaug reikės vaidinti!“ Esu griežtoka mama, perfekcionistė. Vis dėlto Sangailės mama yra gerokai griežtesnė. Ji – tobula: valgo tik ekologišką maistą, praktikuoja jogą, vilki dizainerių drabužius... Visiška precizika visais klausimais, aukščiausi reikalavimai. Tai sustiprina mergaitės menkavertiškumo jausmą, traumuoja besiformuojančią asmenybę.
Kitas aspektas – Sangailės mama dėl dukros metė baleto šokėjos karjerą. Moterį graužia vidinis apmaudas, kad sustojo pusiaukelėje, nors galėjo būti žvaigžde. Užslėpta neapykanta ima stiprėti dukrai bręstant, kai mato ją augančią, gražėjančią, tampančią moterimi. Juk ji pati sensta. Nesitikėjau, kad bus taip sunku kurti savo personažo charakterį. Turiu didelės sceninės patirties, tačiau teatras – kas kita nei kinas.
Ar, būdama paauglė, jautėtės graži?
Oi, ne! Būdama septintokė, išgyvenau bjauriojo ančiuko periodą. Staiga išstypau, buvau aukščiausia klasėje mergaitė. Daug kas išsitrynė, bet atsimenu, kad per pertraukas, kai vaikai dūkdavo, sėdėdavau suole susikūprinusi, kad tik niekas nepamatytų manęs stovinčios. Būdavo labai gėda, jog esu dilba.
Dabar suvokiu, kad dukrai Emilei trūko mano ir vyro palaikymo, bendravimo. Abu buvome baleto šokėjai, ši profesija reikalauja visiško atsidavimo. Dukra matė kitų gražių gerų dalykų, tačiau bendravimo stigo. Dabar galima save kaltinti ir dėl tam tikrų auklėjimo spragų, bet nieko jau nepakeisi. Jei nori savo darbe pasiekti maksimumą, turi daug ką paaukoti.
Ar norėjote, kad duktė eitų Jūsų keliu?
Nenorėjau, nes ji neturi tam gebėjimų, bet teatre augusi mūsų mergaitė kito gyvenimo neįsivaizdavo. Emilei pasakiau tai tiesiai šviesiai, griežtai, nevyniodama į vatą – kad neturėtų iliuzijų. Mačiau jos kūno sandarą, būtų buvę žiauru suteikti vaikui vilčių. Emilei tada buvo aštuoneri. Užsidarė kambaryje ir visą dieną verkė. Manė, kad gali. Sakė: „Netikiu tavimi.“ Nuvedžiau į mokyklą ir paprašiau, kad tai jai pasakytų mokytojai. Geriau išraunam dantį iš karto, ir tiek žinių.
Abiejų baleto šokėjų vaikas neturi duomenų?
Akivaizdu. Genai ateina iš kažin kur. Mano anūkės turi visus duomenis šokti baletą. Vakarė, jai – dvylika metų, kitu keliu nuėjo, o ketverių Saulė puikiai šoka ir vaidina.
Nuo mažens esu įkinkyta kaip arkliukas. Negaliu sustoti – organizmas pripratęs prie didelio krūvio.
Ar pati troškote būti baleto šokėja?
Nežinojau, kad ja būsiu. Per televiziją žiūrėdavau dailųjį čiuožimą. Atsimenu, vokietė Katarina Witt man panėšėjo į fantastinę būtybę, žiūrėdavau į ją išsižiojusi. Jei Kretingoje, kur gyvenau, būtų buvęs ledas, turbūt būčiau čiuožusi. Mano mokytoja minėjo, kad per fizinio lavinimo pamokas, užuot dariusi pratimus, siūlydavausi pašokti. Ir ji leisdavusi. O lankiau muzikos mokyklą, pianino klasę. Kartą iš Vilniaus atvažiavo rinkti gabių vaikų, mokytoja pasiūlė nueiti parodyti, ką moku. Nesupratau, kodėl tikrina kojas, jei turėčiau groti. Mane atrinko, pakvietė į Vilnių. Buvo stojamieji, patekau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, į baleto klasę. Taigi devynerių metų išdundėjau į sostinę, su tėvais liko dvi vyresnės seserys.
Labai sunku vaikui atsiplėšti nuo namų. Pirmus mėnesius vien verkiau. Daugelis neištveria namų ilgesio, grįžta pas tėvus. Aš apsipildavau ašaromis baigiantis atostogoms. Mama sakydavo: „Tai tu gal nebevažiuok.“ – „Ne, man dabar sunku, o kai nuvažiuoju, viskas būna gerai.“ Buvau tvirto, stipraus žemaitiško charakterio. Pakėliau griežtą discipliną, tvarką, žiaurius mokslo, repeticijų krūvius – nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro diena iš dienos. Kai, būdama aštuoniolikos, pradėjau dirbti teatre, pasijutau tarsi kurorte.
Savo pirmą vyrą sutikote mokykloje?
Taip, buvome bendraklasiai. Šokti baleto jis atvažiavo iš Panevėžio sporto mokyklos būdamas dešimties metų. Susidraugavome. Baigėme mokyklą, ir mus abu pakvietė dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tada susituokėme.
Kai santykiai tampa broliški, sunku puoselėti meilės jausmą.
Niekas tavęs taip gerai nesupras, kaip nuo dešimties metų šalia augęs vyras. Mudu buvome partneriai ir scenoje. Kita vertus, artumo gali būti ir per daug.
Dvidešimtmetė ryžotės gimdyti, nors baleto artistės neretai svarsto dilemą: vaikas ar karjera.
Praktika rodo, kad turėti vaikiuką geriausia karjeros pradžioje arba jai baigiantis, bet ne per vidurį. Ne mes su vyru tai nusprendėme – nusprendė vaikas ir Dievas. Buvo netikėta, kūdikio neplanavome. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad dabar turiu tris gražias merginas – dukrą ir dvi anūkes. Teatre sako: „Oi, klonai eina.“ Mano pažįstami iš Afrikos atsiuntė žinutę: „Neįtikėtinas panašumas. Ar prie jūsų merginų gimimo yra prisidėję kokie nors vyrai?“ Emilė – didžiulė dovana. Kai dabar pagalvoju: palikti šešių mėnesių vaiką anytai ir vėl čiuožti į sceną… Po gimdymo praėjus šešiems mėnesiams pradėjau šokti. Jurijus Smoriginas pasakė: „Tu man reikalinga.“ Ir aš atėjau. Važiuodavome su vyru kiekvieną savaitę aplankyti dukters, buvo beprotiškai sunku. Metukų pasiėmėme, Emilė lankė darželį, augo ir teatre.
Jūsų pirmoji santuoka truko septyniolika metų. Kaip tėvų skyrybas išgyveno šešiolikmetė duktė?
Ji matė mūsų problemas. Emilė – protinga mergina, tad viską puikiai suprato. Aišku, skyrybos yra trauma visai šeimai. Juolab kai pora visur kartu nuo vaikystės iki brandos. Perversmas – šokas ne tik šeimai, bet ir aplinkai. Vis dėlto kartais reikia kai ką išoperuoti, kad pasveiktum.
Jūs ėmėtės iniciatyvos skirtis?
Nusprendžiau, kad gyventi taip, kaip gyvename, nebenoriu. Nėra paprasta žengti tokį žingsnį, bet mūsų santykiai jau nebebuvo normalūs. Per didelio artumo perversija. Kurį laiką dar kartu šokome. Nebuvo lengva stovėti toje pačioje salėje ir dirbti. Jis turi kitą šeimą, ją sukūrė netrukus po mūsų skyrybų, šaunų sūnų, savo gyvenimą. Mus sieja tik dukra.
Ar greitai sukūrėte antrą šeimą?
Ne, – nuo skyrybų praėjus septyneriems metams. Įsimylėjau ne staiga. Pirmiausia norėjau padėti geram, jautriam žmogui išsivaduoti iš tam tikrų problemų. Vis dėlto pernelyg jautrūs berniukai, jei vaikystėje, paauglystėje yra patyrę rūpesčių, užsisklendžia, užsideda kaukes. Buvo mūsų gyvenime ir balta, ir juoda, buvo gražių momentų, stiprių dalykų. Komplikuoto charakterio vyrui nėra paprasta padėti. Pragyvenome septynerius metus. Jis žuvo automobilio avarijoje. Apie nelaimę pranešė anyta. Mudu kalbėjome telefonu likus penkiolikai minučių iki žūties. Naujieji Metai, Lietuvos tūkstantmečio minėjimas, ėjau iš prie Katedros vykusio šviesų šou namo. Vyras su draugu važiavo į centrą ir žuvo. Nežinau, ko važiavo. Tikiu likimu, – jis kažkur veda. Vyras visą laiką skubėjo: greitai vaikščiojo, valgė, kalbėjo. Vidinis variklis degė. Sakydavo: „Aš tai vis tiek pirmas, ne savo mirtimi...“ Išsipildė.
Spalvinga šventė ir juoda žinia. Kaip visa tai pakėlėte?
Pirma reakcija – tiesiog netiki. Antra – užmigau: toks šokas buvo. Iš ryto pamaniau, kad prisisapnavo. Vėliau vis suspausdavo tuštuma. Nusiramini, ir vėl sugriebia. Ir pyktis: „Po velnių, ko tu ten važiavai, ko?!“ Ir nieko nepakeisi. Šioje žemėje išeiname gerą mokyklą. Net tada, kai susiduri su kitų žmonių sunkumais, esi tobulinamas kaip asmenybė. Turiu gerą intuiciją. Protas dažnai sako viena, o nuojauta – kita. Klausau jos. Esu išmokusi neabejoti pasirinktu keliu.
Reikėjo išeiti iš teatro, atsivežti dukrą, pakviesti vyrą. Nėriau nežinia kur. Nešė adrenalinas, galimybė daryti karjerą.
Koks vyras dabar Jus sužavėtų?
Nors gerbiu Lietuvos vyrus, pasakysiu, kad – ne lietuvis. Gal esu kito sukirpimo, gal mano, žemaitės, kraujas ir mentalitetas neatitinka bendro lietuviško suvokimo?.. Manau, lietuvis neištvertų su manimi, o aš – su juo. O gal mes, lietuviai, esame per daug panašūs? Tai turėtų būti ne lietuvis, su kuriuo nebijočiau būti visiškai atvira, kuris toleruotų mano ydas. Per gastroles puikiai jaučiausi Lotynų Amerikoje. Man buvo lengva bendrauti su šiltais, atvirais, paprastais, linksmais vietiniais. Jie yra atlaidūs, tai ištirpdo tavyje slypintį ledą, atsiranda harmonija.
Jau šešerius metus esate viena. Kodėl?
Na, toks mano charakteris. Nelengvas. Ir mano darboholizmas yra viena iš priežasčių. Draugų turiu nedaug. Mano didžiausias draugas yra teatras. Laisvas valandas skiriu tik savo vaikams. Mūsų moterynas, bobinčius...
Kalbėjote apie panašumus. Visi sako ir aiškiai matyti, kad esate panaši į aktorę Kate Blanchett. Gal Jūsų kelias dabar suks aktorystės link?
Ši aktorė man labai patinka. Kai dar šokau baletą, kolegės padėjo žurnalą su K. Blanchett nuotrauka. Pamačiau ją, ir man pasidarė negera. Toks panašumas! Didelė garbė būti panašiai į šią talentingą aktorę, nuostabią mamą, moterį, asmenybę. Jos vertybių skalė man yra siekiamybė.
Holivudas galėtų pakviesti Jus vaidinti sesę dvynę.
Oi, tai būtų išbandymas ir didelė garbė. Vaidinti patiko. Sangailės mamos vaidmuo nedidelis, bet man gana sunkus. Tarkim, savo mėgstamai aktorei Nelei Savičenko ilgai nesugebėjau pasakyti: „Matyti, kad tu neturi vaikų.“ Ji vaidino geriausią Sangailės mamos draugę, aš turėjau šią frazę ištarti, kai Nelės herojė papriekaištavo, kad esu per griežta dukrai. Alantė patarė pasakyti: „Matyti, kad tu neturi degtukų.“ Tada prasilaužiau. Esu šokėja, per daug judu, gestikuliuoju. Filmavimo aikštelėje man uždėdavo ant galvos kokį nors sunkų daiktą, kad išmokčiau kalbėti nejudindama galvos.
Didelė dovana išmėginti save kitu amplua. Esu dėkinga Alantei, kad manimi pasitikėjo. Per filmo peržiūrą ekrane sau siaubingai nepatikau. Kolegės ramino, kad visi išgyvena savęs atmetimo reakciją. Režisierė klausė, ar man būtų įdomu toliau filmuotis. Nežinau. Nelygu, su kuo dirbti. Alantės darbo metodai labai gražūs, korektiški.
Aš galiu būti viena. Greičiausiai viena galiu būti labiau negu su kuo nors. Moku įkalti vinį į sieną, darbuotis su atsuktuvu, surinkti baldus.
Kokia dabar esate mama, močiutė?
Močiutė esu geresnė, negu buvau mama. Seneliai tikrai eina iš proto dėl savo anūkų. Vyresnė dabar yra paauglė, stengiuosi bendrauti taip, kad manęs nebijotų, kad galėtų pasakyti tai, ko negalima sakyti mamai. Keista, bet dabar atrodo, kad galėtum būti tokia mama, kokia turi būti. Aš dukrai labai daug padedu. Emilė turi draugą, jie kuria ateitį. Labai tikiuosi, kad pasiseks, kad padėtis taps stabili. Sakiau: „Kol tvirtai nestovėsi ant kojų, ant savo žemės – profesijos, mano gyvenimas nebus ramus.“ Mamos pareiga yra padėti, tai nėra lengva, norėtųsi ir sau laiko, poilsio.
Emilės charakteris minkštesnis, ji moteriškesnė nei aš. Tai gražu, bet norėtųsi, kad būtų stipresnė. Net įtarti negalėjau, kad dukrai sunku būti vienai, vienatvė ją trikdo. Visai neseniai man tai pasakė. Pasirodo, Emilė yra be galo jautri, jai trūksta pasitikėjimo savimi. Aš galiu būti viena. Ir labiau viena nei su kuo nors. Moku įkalti vinį į sieną, darbuotis su atsuktuvu, surinkti baldus.
Kur toliausiai Jus buvo nudanginęs kūrybinis šėlsmas?
Avantiūrizmas yra menininko variklis. Jeigu visąlaik ko nors bijosi, trepsėsi vienoje vietoje. Studentams sakau: „Kiekvienas žmogus rinkdamasis abejoja – daryti ar ne. Svarelių lėkštutę nusveria smalsumas.“ Myliu savo šalį, kolektyvą, mėgstu savo darbą, ilgam išvykti į užsienį nenorėčiau. O dėl trumpų projektų rizikuočiau. Paskutinė mano išvyka praėjusią vasarą į Sankt Peterburgą, Michailovskio operos ir baleto teatrą, pasiteisino. Talentingas šio teatro režisierius Vasilijus Barchatovas Lietuvos operos ir baleto teatre statė P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“. Susipažinome, jis pakvietė mane dirbti režisieriaus asistente, choreografe. Statėme tą patį spektaklį, dirbome pusantro mėnesio. Šaunus kolektyvas, su režisieriumi sutapome, nors buvo ir sunkių momentų... Vis dėlto eilinį kartą pasiilgau namų.
Nutylite, kad trejus metus šokote Krokuvos operos ir operetės teatre.
Baleto šokėjo profesija be galo skausminga, sudėtinga, nedėkinga, bet ir nepaprastai graži.
Kaip ten buvote priimta, ar jautėte konkurenciją?
Avantiūros dvasia mane nuvedė į nežinią. Nieko neplanavau. Nuvažiavau į Varšuvą susitikti su žmonėmis iš Italijos dėl vieno projekto, bet jie neatvyko. Tuo metu mano kolega važiavo į Krokuvą, į peržiūrą, planavo ten dirbti. Pasiūlė vykti kartu pažiūrėti miesto. Po kelių dienų turėjau šokti Vilniuje – baleto spektaklyje. Kad neprarasčiau formos, kasdien turėjau treniruotis. Kolegos lenkai mane pamatė ir pakvietė dirbti jų teatre, žadėjo aukso kalnus. Buvo sunkus išbandymas. Reikėjo išeiti iš mūsų teatro, o jame buvau išdirbusi aštuonis sezonus, atsivežti dukrą, pakviesti vyrą. Nėriau nežinia kur. Nešė adrenalinas, galimybė daryti karjerą. Pirmus tris mėnesius prisimenu kaip košmarą. Gyvenau baleto studijoje it vienuolyno celėje. Mažas kambarėlis, langas su grotomis, lova ir spintelė. Turėjau W. Shakespeare‘o sonetų knygą, skaičiau ją tūkstantį kartų. Be galo ilgėjausi vaiko. Lenkų kalbos nemokėjau. Vakarais jausdavausi labai vieniša. Priešnuodis – darbas be sustojimo po dešimt valandų per parą. Kūriau Karmen vaidmenį pagal G. Bizet ir R. Ščedrino siuitą. Paskui atsivežiau į Krokuvą dukrą. Ji greitai išmoko lenkų kalbą, pirmą klasę baigė būdama pirmūnė. Pastebėjusi, kad lenkiškai kalba geriau nei lietuviškai, pasakiau: „Viskas, laikas namo.“ Mano karjera ten pradėjo kilti, bet aš viską palikau. Parsigrūdau atgal nežinodama, ar būsiu priimta į teatrą. Priėmė. Reikėjo vėl kovoti dėl vietos po saule.
O paskui – atrasti veiklą, kuria galėtumėte užsiimti nulipusi nuo scenos.
Buvau kategoriškai sau pasakiusi: „Sueis dvidešimt metų scenoje, ir ją paliksiu. Turiu galvoti, ką veiksiu toliau.“ Likus penkeriems metams iki karjeros pabaigos, pradėjau studijuoti Tarptautiniam slavų universitetui priklausančiame Ukrainos šokio akademijos Kijevo choreografijos fakultete. Įgijau baletmeisterio repetitoriaus specialybę ir... nulipau nuo scenos.
Baletas turi ir skausmo kainą. Gal sąnarių, raumenų gėlimas, traumos Jus aplenkė?
Oi, ne, traumos manęs neaplenkė! Baleto šokėjo profesija be galo skausminga, sudėtinga, nedėkinga, bet ir nepaprastai graži. Jei nejauti beprotiškos traukos ir fanatizmo, baleto artistu nebūsi. Gerbiu jaunus žmones, kurie beatodairiškai aukojasi.
Padariniai? Matyt, viskas atsilieps. Reikia prisižiūrėti. Sveikatos patikrinimą vadinau „technine apžiūra“. Gydytojai sakydavo: „Ar žinote, kad esate pasmerkta amžinai judėti?“ Nuo mažens esu įkinkyta kaip arkliukas. Negaliu sustoti – organizmas pripratęs prie didelio krūvio. Mėgstu plaukioti, kad dirbtų visas kūnas.
Patologiškai bijau visų E. Valgau ne bet ką. Šiaip esu smagurė, labai mėgstu saldumynus, jų neatsisakau.
Dėstote Vilniaus kolegijoje, esate Jaunimo miuziklo teatro kuratorė. Kaip Jums sekasi šioje srityje?
Jaunimo miuziklo teatras sunkiai skinasi kelią, kaip našlaičiai bandome glaustis prie didžiųjų teatrų. Mūsų jaunimas be galo talentingas, kūrybiškas. Turime tapti matomi, tada galėsime tikėtis finansavimo. Studentai ieško įvairios veiklos, jie negali sėdėti ir laukti, kol teatras pasiūlys jiems etatus, algas. Bandysime kurti projektus, startuoti su užsienio partneriais. Tie, kurie jau turėjo galimybę būti šiame teatre, yra šiek tiek nusivylę. Mes negauname lėšų ir negalime jiems sumokėti. Būtinas įdirbis, visi triūsiame iš altruistinių paskatų, bet nepasiduosime.
Portreto štrichai
Credo: „Kai visai nebeturi jėgų, privalai rasti jų žengti dar vieną žingsnį.“
„Esu... griežta, kartais per daug kategoriška. Šį charakterio bruožą reikėtų pašlifuoti. Mane neretai vadina seržantu. Aš – sąžininga, pripažįstu savo klaidas, mėgstu tiesą. Tikriausiai esu draugiška, nes kai privalau padėti kitiems, tam negailiu nei laiko, nei jėgų. Gal su manimi nėra lengva, bet manimi galima pasitikėti.“
Ydos. „Neišgyvendinu savo bjauraus užsispyrimo, kartais man pritrūksta tolerancijos išklausyti kitą nuomonę. Jei esu įsitikinusi savo teisumu, negaišiu laiko, pasakysiu: „Ne, aš nenoriu klausyti ir tikrai neklausysiu.“ Atsiriboju ir problemą išsprendžiu pati.“
„Labiausiai sau patinku, kai esu pailsėjusi. Tada atrodau šiek tiek padoriau. Nenervina atvaizdas veidrodyje, galiu būti švelnesnė. Sau patinku, kai esu patenkinta savo darbu, nors tai būna labai retai.“
Meilė. „Vienas sunkiausių meilės uždavinių – mokėti atleisti, atsiprašyti, išrauti nuoskaudas. Meilė yra tavo kūrinys. Privalai ją puoselėti kaip augalą. Mažojo Princo ir Rožės istorija... Ištikimybė meilės vertybei.“
„Neištikimybė yra purvas. Gal turi šią klampynę perbristi pats, kad suvoktum, kas tai yra. Paskui niekas nebebūna taip pat, kaip buvo. Gal tai yra laiptelis kažko link?“
Pagalba. „Kas man padeda? Niekas. Nebent Dievas ar angelas sargas. Tikrai jį turiu, tikrai man padeda. Aš meldžiuosi, bendrauju su Kūrėju.“
Draugystė. „Atostogų vykstu į Krokuvą – pas savo kolegą, talentingą baletmeisterį, pedagogą, – 1992 m. kartu važiavome į Krokuvos operos ir operetės teatrą. Jis ten liko, puikiai įsitvirtino. Tai geriausias mano draugas. Kai susitinkame, nakties pokalbiams neužtenka. Sunkaus likimo žmogus. Jo mama mirė jam ant rankų, kai dar buvo moksleivis. Gal dėl to, kad mums teko daug išbandymų – ir kartu, ir atskirai, taip gerai vienas kitą suprantame. Jei staiga reikia pasiguosti, ačiū skaipui. Savo draugu galiu pasitikėti. Šeimos neturi. Juokėmės: „Kas su mumis gali būti? Tik mudu.“
Pomėgiai. „Mėgdavau megzti, bet nebaigtas megztukas su viena rankove taip ir guli nuo 2002-ųjų, kai pradėjau studijuoti. Prieinu ir sakau: „Aš tikrai tave baigsiu“, bet tuoj pat – koks nors projektas, teisinuosi: „Na, palauk trupučiuką.“ Patinka gaminti. Kalėdas, Velykas švenčiame pas mane. Mergaitės trina rankas, visos kartu gaminame, krentame į skonių jūrą.
Nepaprastai mėgstu skaityti ir žiūrėti gerus filmus. Buvo smagu, kai režisierius Eimuntas Nekrošius pasakė: „Ai, ne, telikas yra gerai.“ Net lengviau pasidarė. „Fu, – galvoju, – neplaksiu savęs rykštėmis, kad neišmetu televizoriaus.“
