Natalija Gončarova dvikovoje žuvusio savo vyro gedėjo septynerius metus. Kai Aleksandras Puškinas mirė nuo sužeidimų, jai buvo vos 25-eri, santuokoje su poetu ji gyveno šešerius metus. Daugybė išlikusių portretų ir amžininkų prisiminimai liudija, kad ši moteris buvo reto grožio, išsiskyrė aukštuomenėje ir neišvengiamai traukė vyrų dėmesį.
Savo vyro ji negedėjo amžinai ir sutiko tekėti už generolo leitenanto Piotro Lanskojaus, su kuriuo nugyveno likusį gyvenimą. Pateikiame pasakojimą apie jų pažintį ir meilę.
Gedulo metai
Su pirmuoju vyru Aleksandru Puškinu Natalija Gončarova susipažino būdama 16-os, poetui tuo metu jau buvo 29 metai. A. Puškinas susižavėjo jaunąja gražuole ir iškart panoro ją vesti, bet sužadėtuvės užsitęsė trejus metus. Priežastys buvo banalios: nesutarimai su būsima uošve (nuotakos motinai nepatiko jų amžiaus skirtumas ir bloga A. Puškino reputacija kaip laisvamanio ir lošėjo) ir pinigų stygius. Jų vestuvės įvyko tik 1831 m.
Per šešerius metus sutuoktiniams gimė keturi vaikai. 1837 metais vis dar jauna ir graži Natalija tapo našle. Nepaisant to, kad A. Puškinas žuvo pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, būdamas šlovės viršūnėje, materialinė šeimos padėtis buvo bloga. Poetas spėjo gerokai prasiskolinti ir užstatyti tėvo dvarą. Jo šeimą išgelbėjo Nikolajaus I potvarkis sumokėti velionio skolas, našlei ir dukrai skirti pensiją, sūnus išsiųsti į pažus su stipendija ir valstybės lėšomis išleisti A. Puškino kūrybą našlės ir vaikų naudai.
„Važiuok į kaimą, dvejus metus nešiok gedulą, po to ištekėk, bet tik ne už plevėsos“, – pamokė poetas žmoną prieš mirtį. Šiuos jo pageidavimus Natalija išpildė. Biografų teigimu, našlės gyvenimas jai sunkiai sekėsi – ji visiškai nemokėjo tvarkyti dvaro reikalų, jai reikėjo pagalbos, ji neretai skolindavosi pinigų. Po vyro mirties ją supo apkalbos ir gandai: ji buvo vadinama Žoržo Danteso, su kuriuo A. Puškinas kovėsi dvikovoje, meiluže, imperatoriaus favorite, lengvabūde gražuole. Po dvejų metų grįžusi iš kaimo, Natalija neskubėjo grįžti į visuomenę – rodytis aukštuomenėje pradėjo tik 1843 metais.
13 metų skirtumas
Po metų ji susipažino su generolu majoru Piotru Lanskojumi. Juos supažindino Natalijos brolis, kuris tarnavo kartu su P. Lanskojumi.
Generolui majorui tuo metu buvo jau 45 metai, Natalijai – 32, juos skyrė toks pat amžiaus skirtumas, kaip kažkada su A. Puškinu – 13 metų. P. Lanskojaus gyvenimas buvo skirtas karinei karjerai: pradėjęs nuo tarnybos Kavalerijos pulke, jis likus metams iki pažinties su N. Gončarova pakilo iki generolų majorų ir buvo paskirtas leib-gvardijos Raitelių pulko vadu. Po dešimties metų jis gavo generolo leitenanto laipsnį. Vėliau, 1864 metais P. Lanskojus perėjo į civilinę tarnybą, vadovavo įvairioms komisijoms ir komitetams, 1865 metais ėjo Peterburgo generolo gubernatoriaus pareigas, o 1966 metais buvo paskirtas kavalerijos generolu.
Kitaip nei A. Puškino, jo nesupo gandai ir skandalai, jis buvo žinomas kaip santūrus žmogus ir prisiekęs viengungis. Pažintis su Natalija Gončarova tapo lūžio tašku jo gyvenime – ši moteris privertė jį pakeisti požiūrį į santuoką.
„Alkio ir skurdo sąjunga“
Kuklios jų vestuvės įvyko praėjus metams po pažinties. Sužinojęs apie sužadėtuves, švelnius jausmus A. Puškino šeimai jautęs Nikolajus I pasisiūlė per vestuves būti piršliu, bet Natalija mandagiai atsisakė, nes nenorėjo pritraukti per didelio dėmesio.
Yra žinoma, kad vesdamas N. Gončarovą, P. Lanskojus, kaip savo laiku ir A. Puškinas, nebuvo turtingas, tačiau nepaisant šio fakto, atsirado liežuvautojų, kurie ir toliau skleidė gandus apie santuoką iš išskaičiavimo: esą dėl savo ryšių su imperatoriumi, Natalija padėjo naujajam savo vyrui kilti karjeros laiptais.
„Po septynerių našlavimo metų A. Puškino našlė išteka už generolo P. Lanskojaus. Nei N. Puškina, nei P. Lanskojus nieko neturi, ir aukštuomenė stebisi šia skurdo ir alkio sąjunga. N. Puškina priklauso toms privilegijuotoms moterims, kurias valdovas kartais pamalonina savo vizitu. Prieš kokias šešias savaites jis taip pat lankėsi pas ją, ir po to vizito arba tiesiog taip sutapo, bet P. Lanskojus buvo paskirtas gvardijos Raitelių pulko vadu, ir tai, bent jau laikinai, juos aprūpino“, – 1844 metais rašė Valstybės tarybos narys ir būsimasis Viešosios bibliotekos direktorius Modestas Korfas.
Iš tiesų, svaiginančios aistros šiuose santykiuose niekas nepastebėjo, bet ir apie išskaičiavimą vargu ar derėjo kalbėti. Du suaugę, patyrę žmonės statė savo santykius ne ant paviršutiniškos aistros, bet ant gilaus prisirišimo ir abipusės pagarbos pagrindo.
„Tušti žodžiai negali pakeisti tokios meilės, kaip tavo. Įkvėpusi tau su Dievo pagalba tokį jausmą, aš jį branginu. Jau nebesu tokio amžiaus, kad galvą apsvaigintų pasisekimas. Galima pagalvoti, kad veltui nugyvenau 37 metus. Šis amžius suteikia moteriai gyvenimo patirtį, ir jos žodžiai tampa svarūs. Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė, išskyrus meilę Dievui ir, pridursiu, meilę savo vyrui, kai jis taip myli, kaip mano vyras“, – rašė Natalija Gončarova Piotrui Lanskojui.
Septyni vaikai
P. Lanskojus žmonos vaikus iš pirmosios santuokos su A. Puškinu augino kaip savus. Jiems su Natalija gimė trys bendri vaikai – dukros Aleksandra, Jelizaveta ir Sofija. Visi vaikai įgijo puikų išsilavinimą, berniukai po to padarė puikią karjerą, o mergaitės sėkmingai ištekėjo.
Natalija ir Piotras kartu nugyveno 19 metų. Natalija mirė nuo plaučių uždegimo, sulaukusi 52 metų. Paskutines gyvenimo valandas su ja buvo ištikimas vyras, vaikai ir giminaičiai.
Piotras Lanskojus pergyveno žmoną 14 metų, visą laiką rūpindamasis vaikais. Jis mirė 1877 metais ir buvo palaidotas viename kape su žmona.
„Mano jausmas tau atitinka mūsų amžių: jame yra meilės atspalvio, bet tai nėra aistra, ir būtent todėl šis jausmas tvirtesnis, ir mūsų ryšys nesusilpnės iki mūsų dienų pabaigos“, – viename iš laiškų rašė Natalija vyrui. Taip ir nutiko.
