Netrukus prie jų prisijungė dar trys merginos – Lina Petravičiūtė, Marija Rakickaja ir Gintarė Kašelionytė. Lipti į sceną ir ekspromtu kalbėti apie tai, kas tau aktualu, skaudu ar juokinga, – toks yra šių vadinamųjų stand up vakarų principas. Regis, nieko labai originalaus, bet salės, kuriose vyksta šio penketuko visoje Lietuvoje vedami vakarai, neretai kažkodėl būna sausakimšos. Kas gi šios merginos, priverčiančios žiūroves juoktis iki ašarų?
Kaip esate susijusios su projektu „Moterys kalba“?
Beata: Esu projekto „Moterys kalba“ sumanytoja, atsakinga už jo judėjimą į priekį. Vedu vakarus ir pasakoju savo istorijas.
Gintarė: Man patinka turėti veiklos be žodelio „reikia“. Šiuo atveju galime reikštis be ribų, kitų nustatytos tvarkos ir normų. Didžioji mano pačios misija yra visiškai atsipalaiduoti, tad dažniausiai iš visų išsiskiriu išsiblaškymu, vėlavimu ir tokiu, sakykim, laisvu požiūriu.
Lina: Mėgstu projektus, kurie šiek tiek išstumia iš komforto zonos, – tai padeda tobulėti. Man svarbu savianalizė, nebijoti pasijuokti iš savo gyvenimo, šnekėti apie tai, kas skaudu. Kartais mane piktina ir buitinės smulkmenos, tarkim, vyrų šlapinimasis viešosiose vietose. Savo nuomonę išsakau visada. Kartais – kandžiai, kartais švelniau.
Neringa: Man asmeniškai reikalingas ne vyras ar moteris, o žmogus.
Marija: Kaip ir kitos šio projekto dalyvės, kalbu. Kartais rašau. Nuo jų skiriuosi temų pasirinkimu. Su mano tekstais sunkiau tapatintis. Nemanau, kad moterys privalo kalbėti tik apie tai, kas įdomu vien moterims. Svarbiau, ar tai įdomu tau kaip žmogui, asmenybei. Prieš pirmą pasirodymą bijojau iškristi iš konteksto. Galvojau: „Visos – apie gyvenimą, o aš – apie žirafas. Ką žmonės pasakys?“ Paskui supratau, kad būtent mūsų skirtumai ir yra įdomūs.
Neringa: Vieną vakarą po projekto „Mes. Moterys“ besišnekučiuodamos su Beata supratome, kad norime savo veiklą plėtoti. Matėme, kokia terapija yra (išsi)kalbėti, pradėjome rengti vadinamuosius stand up vakarus. Tai – juokinga, nes nuoširdu. Nesijaučiu išskirtinė šio projekto dalis, gal labiau – jungiamoji. Vis dar ieškau kalbančios savęs. Nuostabi patirtis yra matyti, kaip viena kitos nepažįstančios moterys (kartais ir vyrai) palaiko vieni kitus, dalinasi patirtimi.
Kokios Jums atrodo šiuolaikinės moterys?
Beata: Gyvename laisvoje Lietuvoje. Tai – didelė laimė. Nebėra tų apribojimų, kaip buvo mūsų mamų laikais, grafiko „užaugai – tekėk – gimdyk“. Galime laisviau rinktis ir kurti savo gyvenimo scenarijus. Mums tekęs iššūkis – reikalavimas visada būti tobuloms, viską spėti, puikiai atrodyti. Net su šiukšlių maišais rankose ar kitą dieną po gimdymo. Turime būti stiprios ir protingos, kad atlaikytume spaudimą paklusti šiems standartams.
Gintarė: Šiuolaikinės moterys negyvena su Vincu dėl to, kad neturi su kuo gyventi. Jos yra laisvos, savarankiškos, save mylinčios. Mažiau besiaukojančios dėl kitų (vaikų, vyro). Pačios sau įdomios, bet vis dar turinčios problemų dėl savivertės. Labiau nei vyrai spaudžiamos įpareigojimo patikti, jaučiasi menkavertės būdamos vienos.
Lina: Akcentuoti lytį yra tolygu kurstyti tarpusavio neapykantą.
Lina: Žaviuosi savo mama, nes ji, nepasitikėdama savo jėgomis ir labai bijodama dėl manęs, sugebėjo užauginti mane gana savarankišką ir drąsią. Mūsų mamos, močiutės kovojo už laisvę, o mes ja dabar naudojamės ir galbūt neįvertiname. Galiu bėgti maratoną, dėvėti kelnes, eiti į barą, dirbti. Dar turime problemų – smurtą, abortus, prievartavimą, seksualinį priekabiavimą ir kt., bet apie tai kalbame drąsiau. Svarbu suprasti, kad keičiame kultūrą, sistemą, esame atsakingi už augančias kartas.
Marija: Manau, esminiai norai ir lūkesčiai yra tie patys. Aišku, keičiasi aplinkybės. Jaunesnė karta turi daugiau galimybių, yra laisvesnė. Moterys vėliau teka, turi mažiau buitinių rūpesčių, vaikai anksčiau išeina iš namų, tad jos gali daugiau laiko skirti sau ir savo ambicijoms įgyvendinti.
Neringa: Mes užaugome laisvoje Lietuvoje. Aš daug keliavau, gyvenau Londone, man buvo prieinami įvairios informacijos, patirties klodai. Vyresnės moterys irgi gali keisti savo pažiūras, analizuoti save ir būti šiuolaikiškos. Girdžiu vis daugiau istorijų apie dvasingumo paieškas, ir tai mane labai džiugina. Tikiu, kad Lietuvos visuomenėaugs, bręs ir pagaliau išsigydys nuo vaikų namų, savižudybių, smurto, rūpinsis mūsų planeta, kovos su tarša.
Kam moteris ir vyras vienas kitam reikalingi?
Beata: Žmogus žmogui reikalingas. Yra tokių, kuriems nereikia kitų, jiems ir šunų ar kačių pakanka. Kartais tuos žmones suprantu.
Gintarė: Moteris ir vyras reikalingi vienas kitam, kad praplėstų save. Kad vyktų žaidimas ir chemija. Kad patirtų kitokią nei draugų draugystę.
Lina: Manau, kad jausmas būti reikalingam yra abipusis. Tai nepriklauso nuo lyties ar nuo to, su kurios lyties atstovu nori būti. Esi žmogus.
Marija: Moteris ir vyras vienas kitam reikalingi tiek, kiek žmonės apskritai reikalingi vienas kitam. Kad palaikytų, papildytų, pažaistų kartu.
Neringa: Man asmeniškai reikalingas ne vyras ar moteris, o žmogus. Taip iš pat pradžių pasakė mano mylimas vyras, ir aš jam visiškai pritariu.
Ar galėtumėte vyrus pavadinti silpnąja lytimi?
Beata: Man nepatinka tas baksnojimas pirštais: „Štai jūs – silpnoji lytis, o mes dabar – stiprioji!“ Esu ir silpnosios, ir stipriosios lyties. Kaip ir kiekvienas žmogus. Nemėgstu tik neryžtingumo, bet šis bruožas nuo lyties nepriklauso.
Gintarė: Manau, kad vyrai turi teisę būti tokie, kokie nori, – kad ir su tamprėmis ar rankinėmis. Didelio skirtumo tarp lyčių nebėra. Neįsivaizduoju savęs su vyru, kuris meilę rodytų lupdamas kitus patinus. Fizinė jėga praranda aktualumą. Dabar svarbios kitos savybės: protas, pozityvi energija, rūpestis vienas kitu ir pan.
Gintarė: Manau, kad vyrai turi teisę būti tokie, kokie nori, – kad ir su tamprėmis ar rankinėmis.
Lina: Kiekvienas mūsų turi ir vyriškąją, ir moteriškąją puses. Vaikystėje žaidžiau berniukiškus žaidimus – šaudžiau, rinkau mašinėles. Manau, kad akcentuoti lytį yra tolygu kurstyti tarpusavio neapykantą. Vyrai ir moterys yra panašūs, tik skiriasi jų biologinė sandara.
Marija: Jei turima omenyje tai, kad vyriškumo sąvoka pasikeitė, nesutikčiau. Atsiplėšusi nuo stereotipų moteris dažnai vadinama stipria, tad ir vyras, atsiplėšęs nuo stereotipų, turėtų būti stiprus. Apskritai, manau, kad abi lytys turi savo ypatybių, taip pat ir silpnybių, bet nemanau, kad būtina vieną iš jų įvardinti, kaip silpnąją. Biologinių ir psichologinių skirtumų tarp vyrų ir moterų vis dėlto yra. Tai gražu ir netgi būtina.
Neringa: Vyrai, ypač Vakaruose, dabar tikrai išgyvena perversmo etapą. Skandinavijoje gyvenančios mano draugės pasakojo, kad moterys ir vyrai ten apsikeitė vaidmenimis, dėl to jaučiamas savotiškas sumišimas. Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai, be klijuojamų etikečių – silpnoji ar stiprioji lytis, vyriška ar moteriška, išreikšti sau būdingas būsenas, emocijas ir mintis.
Labiausiai įstrigęs projekto „Moterys kalba“ epizodas?
Beata: Labiausiai įstringa virsmas. Vienąkart buvo tokia moteris – vyresnė, rimta. Jaudinomės, kaip ji reaguos. Vakarui įsibėgėjus, pamačiau, kaip ji, nusiavusi batus, juokiasi pilna burna! Mūsų dalyvė Lina niekaip negalėjo atrasti savo balso, o Kaune prasiveržė taip, kad pagalvojau: „Tai bent drąsa!“
Gintarė: Kartą kalbu scenoje apie pažintį su vienu vaikinu ir matau, kad jis stovi prie baro. Paskui nebematau. Jis sakė, kad nebuvo. Turbūt iki pensijos nesužinosiu – buvo ar ne. O šiaip visada įstringa žmonių reakcija. Ypač kai improvizuoji.
Lina: Labiausiai įsimena daugybė veidų. Moterys sėdi ant grindų, tarp staliukų. Atsipalaidavusios, be batų, juokiasi, šūkčioja... Tai žavi.
Marija: Labai įsiminė pirmas pasirodymas. Prieš man einant į sceną, draugas labai užsinorėjo į tualetą, bet mano piktas ir išsigandęs žvilgsnis jį sustabdė. Pradėjusi kalbėti supratau, kad viskas bus gerai, labai norėjau pasakyti: „Tu eik, eik“, bet jis kentėjo iki galo. Buvo miela, bet jaučiausi truputį tironė.
Neringa: Po šauktinių projekto atvažiavusios į Gargždus sužinojome, kad užsakyta visa salė, laisvų vietų nėra. Buvo labai geras jausmas. Šiltas moterų palaikymas tiesiog liejosi per kraštus.
Beata: Turime būti stiprios ir protingos, kad atlaikytume spaudimą paklusti standartams.
Ką šis projektas Jums davė?
Beata: Man šis projektas davė buvimo savimi ir dalinimosi džiaugsmą. Supratimą, kokios pašėlusios mes, moterys, iš tikrųjų esame. Kartais tuose vakaruose jaučiuosi kaip tie padūkėliai paaugliai, kurie paskambina kaimynams į duris ir juokdamiesi nubėga. Jaučiu, kad ir mūsų pasirodymuose yra kažko tokio – smagumo ir patrakimo. Iš savo patirties, kartais net skaudžios.
Gintarė: Įgijau daugiau drąsos sakyti tai, ką manau. Kartais tenka sulaukti kritikos, patirti daug streso, spaudimo. Gal tai ir padeda tobulėti, bet kartu yra ir sūru. Kai pradedi juoktis, pasidaro lengviau. Manau, išmokau panaudoti tam tikrus savo vidinius resursus. Dėl to esu labai dėkinga kitoms kalbančioms moterims.
Lina: Anksčiau apie tai, ką jaučiu, rašiau, tryniau, plėšiau. O kai pradedi kalbėti garsiai, pamatai, kad viskas nėra taip baisu, o pati esi drąsesnė, nei manei esanti. Man svarbu kalbėti apie tai, apie ką niekas nenori, gėdijasi. Smagu, kad visos drąsėjame.
Marija: Pirmiausia – kitas dalyves. Prieš pasirodymus dažnai atrodydavo, kad neužtruksime, bet dažniausiai užsisėdėdavome. Tikrai esame labai skirtingos, bet visas labai mėgstu.
Neringa: Davė išminties, drąsos, labai daug iššūkių. Tris naujas drauges, dar labiau sutvirtėjo draugystė su Beata.
