„Verslininkę Ingridą Navickaitę (28 m.) draugai vadino kelionių dizainere. Skamba romantiškai, tiesa? Tačiau kai jūs mėgaujatės pelnytu poilsiu, Ingrida atsipalaiduoti negali. „Niekada neišjungiu mobiliojo telefono. Turiu būti pasiekiama visą parą“, – sako jaunoji verslininkė. Jos nuostatos nepajudinamos.
Ingrida niekada nevėluoja. Restorane netoli biuro Odminių gatvėje pasitinka mane rankoje laikydama išmanųjį telefoną. Beveik neabejoju, kad laukdama spėjo sutvarkyti juo keletą reikalų. Nepriekaištingai pasitempusi, su suknele, kvepianti „Frederic Malle“ kvepalais. Kol taisausi, ji spėja perversti dovanų atneštą žurnalą, suskaičiuoti šio lankus, permesti akimis reklamas. Indiškų patiekalų restorane, į kurį pakvietė pasikalbėti ir kartu papietauti, Ingrida jaučiasi kaip savo virtuvėje, apie troškinius su kariu ir panyrą pasakoja taip, tarsi pati būtų gaminusi. „Paragauk šios duonos – ji tobula!“, „Šiuos lęšius reikia virti ant lėtos ugnies trylika valandų.“ Arba draugiškai įspėja: „Žinai, kas čia? Marinuotos citrinos su mangais. Atsargiai – bus aštru!“ Atrodo, kad Ingrida viską kontroliuoja. Jei galėtų, savo keliautojams užsakytų net gerą orą. Viena „problemėlė“ – blogo oro Balyje ar Maldyvuose nebūna. Viskuo kitu ji pasirūpins iki smulkmenų.
Jums 28-eri, o jau esate išskirtinių kelionių agentūros vadovė. Skamba išdidžiai!
Negaliu pakęsti, kai žmonės sako, kad man pasisekė – juk tiek daug keliauju. Jeigu kiekvienas dirbtų tiek kiek aš, pasiektų triskart tiek, o gal ir dar daugiau. Nesu turtingų tėvų dukrelė, kuriai viskas nuperkama ir atnešama ant lėkštutės. Viską turiu užsidirbti pati. Atvykusi studijuoti į Vilnių sukausi kaip išmanydama. Jeigu norėdavau nueiti į geresnį restoraną ar nusipirkti dar vieną suknelę, turėdavau prasimanyti pinigų. Aš nežinau, ką reiškia studentauti, retai su visais linksmindavausi. Kai mano bendramoksliai sėdėdavo klubuose, aš sėdėdavau prie knygų – buvo įdomu mokytis, tobulėti. Studijuodama antrame kurse, pradėjau dirbti ir dar keletą semestrų sugebėjau būti geriausia universiteto studente.
Kiaurai matau žmones, intuityviai jaučiu, ko jiems reikia. Viską tarsi prisišaukiu.
Nesistebiu – juk miegate tik po keturias valandas...
Kartais – ilgiau (juokiasi). Man gaila laiko miegui. Per tą laiką galiu nuveikti daugybę darbų, perskaityti knygą. Jeigu neužmiegu per penkias minutes, imu nervintis. Duodu sau dešimt–penkiolika minučių, ir jei neužmiegu, keliuosi. Tada domiuosi Rytų filosofija, žmogaus disciplina, miego psichologija. Organizmas greit pripranta prie tam tikro režimo – pakanka 21 dienos, kad reguliariai atliekamas veiksmas taptų įpročiu. Išmokau miegoti nedaug, bet kokybiškai. Tereikia valios. Kaip nori – taip ir gyveni.
Ar sąmoningai projektavote savo ateitį, kryptingai siekėte to, kas esate dabar? Visada žinojote, ko norite iš gyvenimo?
Nebuvo taip, kad, baigusi mokyklą, tiksliai žinojau, kad noriu būti gydytoja ar sėsti pilotuoti lėktuvo. Nutariau savo gyvenimą sieti su reklama, rinkodara, viešaisiais ryšiais – man tai buvo įdomu, tačiau išankstinio plano neturėjau. Viskas mano gyvenime ateina tarsi savaime. Keliaudama, būna, užsuku į tą vietą, į kurią reikia, netyčia prie konkrečių durų nukrenta telefonas arba vėjas atverčia reikiamą žurnalo puslapį. Šiek tiek raganiška? Galbūt. Kiaurai matau žmones, intuityviai jaučiu, ko jiems reikia. Viską tarsi prisišaukiu. Panašiai, matyt, nutiko ir su kelionių organizavimo įmone.
Kai ją su draugu steigėte, buvote vos 21-erių. O kokią svajojote sukurti? Ar esate priartėjusi prie savo idealo?
Kelionių organizatorių „Voyage-Voyage“ įsteigė Darius (Darius Tolušis – aut. past.), aš prisijungiau po dviejų ar trijų savaičių. Viską sukūrėme patys – savo rankomis, iš širdies. Žinau, ką biure daro kiekvienas darbuotojas, nes pati tai dariau. Įmonė tokia, kokia yra dabar, – ilgų metų įdirbis. Patys keliavome ir ieškojome įdomių vietų, sukūrėme savo klientų aptarnavimo standartą. Iš pradžių įmonę įsivaizdavome truputį kitokią, tačiau jau po pirmojo maršruto supratome, kokie yra mūsų klientai ir ko jiems reikia. Dauguma – moterys, ir aš, noriu tikėti, intuityviai galiu numanyti, ko jos nori.
Ir ko gi?
Vyrai retai kada pastebi, kokia servetėlė guli ant stalo restorane, o moterys – visada. Joms svarbu komfortas, emocijos, detalės. Aš tai suprantu.
Esate išskirtinių kelionių organizatoriai. O kokios tos išskirtinės kelionės?
Esame pristatomi kaip Azijos kraštų žinovai. Pradėjome organizuoti keliones į Afriką, žvalgomės į Pietų Ameriką, Naująją Zelandiją ir Australiją. Išskirtinė kelionė yra ta, kurioje žmogus atsipalaiduoja ir daug šypsosi. Klientų visada paklausiame, kokios atostogos jiems yra tobulos, ir tokias padedame sukurti. Taigi ne mes tas svajonių atostogas kuriame, o patys žmonės. Mes tik padedame jas įgyvendinti.
O kokios yra Jūsų svajonių atostogos?
Geras žaidimas. Pavyzdžiui, aplink pasaulį per 18 dienų. Kiekvienoje šalyje reikia ką nors nuveikti, įvykdyti kokią nors užduotį.
Ingrida, kur dar nebuvote?
Kosmose! (Juokiasi.) Įsivaizduoji – „Voyage-Voyage“ pirmoji Lietuvoje pasiūlė kelionę į kosmosą...
Nenustebčiau, jei vieną dieną ir pasiūlytumėte.
Jei ko nors labai noriu ar kas nors man įdomu, tai anksčiau ar vėliau pasiekiu, tik į kosmosą aš visai nenoriu. (Netikėtai suskamba mano mobilusis. Atsiprašiusi paskubomis jį nutildau.)
Ar kartais leidžiate sau pasielgti taip pat – išjungti telefoną?
Ne, niekada. Ir darbuotojų to paties prašau. Juk mūsų grupės lankosi šalyse, kur kitas paros laikas, tad turime būti pasirengę bet kada reaguoti į iškilusias problemas ir jas spręsti. Negaliu leisti sau išjungti telefono garso net tada, kai einu miegoti. Beje, tai nereiškia, kad jis skamba nuolat. Taip būna gal kartą per pusę metų. Svarbiausia – tinkamai reaguoti, juk taip kuriamas profesionalumas.
Dėl ko skundžiasi ar dėl ko labiausiai džiaugiasi klientai?
Klientai neskambina man norėdami pasiguosti ne tos spalvos rankšluosčiais viešbutyje (šypsosi). O jeigu iškyla nesklandumų dėl apgyvendinimo vietos, reaguoti būtina. Laimė, tokių atvejų būna labai retai. Kur kas dažniau klientai skambina pasidžiaugti. Kartais verkia iš laimės. Organizuodami keliones galvojame apie viską: pradedant bendravimu, baigiant popieriumi, ant kurio spausdinami dokumentai. Mes net grupes oro uoste išlydime patys – kitų žmonių nesamdome.
Toks darbo stilius daug pasako ir apie Jus pačią.
Esu estetė, man labai svarbu detalės. Pastebiu ir įvertinu net pačias menkiausias: kokios užuolaidos kabo, kokia garso aparatūra, kur išdėstytos vaizdo stebėjimo kameros, pakilnoju indus, pažiūriu, kas juos gamino. Kai kuriuos žmones tai galbūt trikdo, tačiau jei tokia nebūčiau, nebūčiau sukūrusi tokių kelionių maršrutų. (Akimirką tyli, tarsi svarsto, ar verta tai pasakoti.) Pavyzdžiui, aš nemėgstu obuolių, netgi esu jiems alergiška, bet jų mano namuose visada yra. Kaip manote, kodėl?
Juos mėgsta į svečius užsukantys draugai?
Nes jie gražiai atrodo vazoje (šypsosi). Ši smulkmena apie mane labai daug pasako.
Dievas yra detalės.
Pamačiusi besileidžiantį ar kylantį lėktuvą ir pažvelgusi į laikrodį galiu pasakyti, kokios oro bendrovės tas lėktuvas ir dar skrydžio numerį (juokiasi). Taip, esu keista, bet jei man kas nors įdomu, gilinuosi iš širdies.
Režisuojate ne tik keliones, bet ir savo pačios gyvenimą?
Aš kuriu istorijas. Man reikia dramos – judesio, veiksmo. Jeigu nieko nevyksta, visi taškai ant „i“ sudėti, niekas nenori su manimi susitikti, atrodo, kad kažką svarbaus pražiūrėjau. Viskas vyksta ne pagal planą.
Išmokau miegoti nedaug, bet kokybiškai. Tereikia valios. Kaip nori – taip ir gyveni.
Jums turbūt nelengva įtikti?
Mėgstu stengtis dėl kitų. Galiu nupirkti puokštę gėlių ir nuvažiuoti 200 km jų įteikti, kad žmogų pradžiuginčiau. Patinka, kai ir man rodo dėmesį. Iš kito lūpų išgirstas „vau“ man vertingesnis už brangų daiktą. Vertinu kitų žmonių pastangas. O jei kalbėtume apie keliones, tai mane nustebinti beprotiškai sunku.
Gal tai ir yra Jūsų profesinės sėkmės paslaptis?
Ar būtų labai banalu, jei pasakyčiau, kad ta paslaptis – tai beprotiška meilė darbui? Nuoširdžiai sakau: aš myliu kiekvieną darbuotoją kaip savo artimą. Dėl jų galiu padaryti labai daug. Be komandos nieko nebūtų.
Matyt, kolegos tai jaučia. Girdėjau, kolektyvas Jus ant rankų nešioja, labai myli...
Tikiuosi (šypsosi). Pas mus atėjusį naują žmogų pasveikiname taip: „Sveikas atvykęs į mūsų šeimą.“ O kolegos yra padarę man ne vieną staigmeną. Kartą po gimtadienio grįžusi iš kelionės sulaukiau kolegės prašymo susitikti su ja mieste. Nusiteikiau rimtam pokalbiui, lyg tyčia ėmė lyti, skėčio neturėjau... Einant pro Šv. Jonų bažnyčią iš varpinės man ėmė moti ir šaukti kolegos. Supratau, kad patekau į spąstus. Teko avint aukštakulniais lipti į bokšto viršų (juokiasi). Taip originaliai jie pasveikino mane gimtadienio proga.
Pusę metų nebūnate namie, o jei ir būnate, nenustygstate vietoje. Ne bet koks vyras tai atlaikytų...
Mano gyvenime yra žmonių, kurie įkvepia, ko nors išmoko, skatina keistis ir tobulėti. Tie žmonės – nebūtinai vyrai. O apie asmeninį gyvenimą kalbėti nenoriu. Svarbu tai, ką nuveikiau, kuo galiu įkvėpti kitus.
Be kelionių, rengiate ir vestuvių žurnalą-albumą „Tekėk už manęs“. Kaip kilo ši mintis?
Tai spontaniškas projektas. Jį rengti paskatino tuo metu įvairiose pasaulio šalyse sutikti įdomūs žmonės. Prie šio leidinio dirba didelė komanda – gal apie dvidešimt žmonių. Dabar „Tekėk už manęs“ yra didžiausias Europoje vestuvių mados žurnalas. Teko girdėti, kad būsimos nuotakos jį vadina vestuvių biblija (šypsosi).
Žiūrėkite, dar imsite organizuoti išskirtines vestuves…
Galiu patikinti – vestuvių planuotoja nebūsiu. Šis darbas labai sunkus. Surengti išskirtines atostogas – tai viena, o suorganizuoti svarbiausią žmonių gyvenime dieną... Nė neįsivaizduoju. Esu maksimalistė, tad greit išeičiau iš proto (juokiasi). Veiklos man ir taip netrūksta: kartais recenzuoju knygas (daugiausia Azijos tematika), vertinu studentų bakalauro darbus, padedu jauniems besikuriantiems restoranams sudaryti valgiaraštį. Esu pakviesta dalyvauti tarptautiniame mentorystės projekte.
Laiškų feisbuke turbūt irgi neatsiginate?
Taip, nepažįstami žmonės teiraujasi įvairių dalykų. Neseniai viena vestuves planuojanti mergina iš Indijos parsivežė šilko vestuvinei suknelei siūti, tad norėjo sužinoti, ar gero nusipirko (šypsosi). Apie indišką šilką išmanau, tačiau man buvo staigmena, kad žmonės mane kartais susieja su tokiais dalykais.
Negaliu leisti sau išjungti telefono garso net tada, kai einu miegoti.
Ar dar lieka laiko sau?
Grožiui skiriu labai mažai laiko. Kartais pasiskundžiu, kokia nemoteriška esu. Nemėgstu dažytis – neįdomu. Išvaizda man svarbu, estetinis vaizdas – irgi, tačiau pasikliauju profesionalų nuomone. O priemonių man nuperka draugė, kuri dirba grožio srityje. Tiesiog pasakau jai, ko reikia. Beje, lūpas pasidažyti moku (juokiasi). Jei, gavusi laisvą dieną, vaikščiočiau į kirpyklas ir manikiūro salonus, turbūt iš nuobodulio numirčiau.
Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
Mano diena prasideda šeštą ryto, o baigiasi apie antrą nakties. Atsikeliu, pasitikrinu paštą, papusryčiauju, jei būnu išvykusi, susitinku su viešbučių, o šių per dieną apžiūriu šešis ar septynis, vadovais. Visi jie nori kartu išgerti kavos ar papietauti. Į savo viešbutį grįžtu apie devintą. Tada sėdu prie laiškų ir krentu ilsėtis. Manai, man dar rūpi palmės ir žydras vanduo? (Juokiasi.) Ir taip, tarkime, dešimt dienų. Žinoma, visada galima įdėti nuotraukų į feisbuką ir sudaryti įspūdį, kad nieko neveiki – tik atostogauji. Mano darbas man teikia beribį malonumą! Jei būtų kitaip, kitaip ir gyvenčiau. Stengčiausi ką nors pakeisti. Kas žino, galbūt tie pokyčiai jau ne už kalnų? (Šypsosi.)“
Portreto štrichai
Gimė ir augo Panevėžyje.
Studijavo Vilniaus kolegijoje reklamos vadybą, Vilniaus universitete – verslo administravimą ir valdymą.
Vadovauja 20 žmonių kolektyvui.
Ženklai. „Tikiu ženklais, moku juos interpretuoti. Gebu susieti įvykius, daug analizuoju. Mėgstu eksperimentuoti su savimi.“
„Bijau aukščio. Tiesa, lėktuvais skraidau drąsiai.“
Dievina arbatą. Turi sukaupusi visą kolekciją – iš viso pasaulio. Šią nuolat papildo.
„Atidžiai renkuosi maistą. Daugiau nei dešimt metų esu vegetarė. Azijiečių virtuvė man yra kažkas tokio! O štai lietuviški patiekalai – ne man, retkarčiais paragauju nebent bulvių košės. Dievinu ir gerą italų virtuvę.“
Disciplina. „Esu gana disciplinuota, mėgstu tikslumą. Kartais mano dienotvarkė būna suplanuota trijų minučių tikslumu. Galiu paskirti susitikti keturiolika minučių po dvyliktos arba pranešti, kad vėluosiu nuo septynių iki devynių minučių.“
Lagaminą susikrauna žaibiškai. „Likus porai valandų iki skrydžio, kalbėdama telefonu, dar galiu spėti išsilyginti porą suknelių.“
Renka įvairių šalių interjero dizaino ir su vestuvėmis susijusius žurnalus.
„Mada domiuosi, bet vaikščioti po parduotuves man yra kančia. Vilą iš šimto galiu išsirinkti lengvai, bet išsirinkti batus man – iššūkis. Apsiperku oro uostuose arba skrendu į Londoną ar Barseloną.“
Aptarnavimo etalonas. „Mados pasaulio sostinė, mano nuomone, yra Honkongas. Ten gali vaikščioti į parduotuves vien dėl aptarnavimo. Tenykščiai pardavėjai – puikus pavyzdys, kaip reikia elgtis su klientais.“
