... Žiūrėdama į veidrodį ir lygindama save su perkarusiais modeliais, turėčiau matyti tik atsikišusį pilvą, storus sėdmenis, putlius skruostus ir raukšles. Sau aš – laimingas viduriukas. Reguliariai sportuoju, taisyklingai maitinuosi, esu rami ir laiminga. Turiu artimųjų, su kuriais gerai jaučiuosi. Mane myli, ir pati myliu.“

Taip atvirai ir be kompleksų save pristato žinoma lietuvių dizainerė, šeštus metus sėkmingai gyvuojančio prekių ženklo „Julia Janus“ įkūrėja J. Janulaitytė. Reikėjo laiko, pakeliauti ir padirbti svetur, kad išgrynintų, kas jai gyvenime svarbiausia, kad išdrįstų būti savimi ir kurti panašioms į save. Iki šiol klausimas apie meilę sau Julijai yra sunkiausias. „Manau, galėčiau save labiau mylėti – nesinuodyti, neprievartauti daryti to, ko nenoriu, išmokti pasakyti tvirtą „ne“, – prisipažįsta pašnekovė. – Žaviuosi moterimis, kurios viską spėja. Kartais maga prie jų prieiti ir paklausti, kaip yra iš tikrųjų, bet ir taip žinau atsakymą.“

Pasikalbėti prisėdame mieloje jaukioje kavinukėje sostinės širdyje, Stiklių gatvėje, visai šalia prekių ženklo „Julia Janus“ gyvenimo būdo parduotuvės (angl. concept store). Nors prieš susitikimą dizainerė sprendė su darbu susijusias problemas, nematyti jokio susierzinimo, nepasitenkinimo, nuovargio. „Man atrodo, kad svarbiausia yra atsakyti sau į klausimą: „Ar esi laiminga?“. Aš esu labai laiminga, ir tai yra svarbiausia“, – apie esminius dalykus kalba J. Janulaitytė.

Aš esu labai laiminga, ir tai yra svarbiausia.

Julija, laikote save standartine ar nestandartine kūrėja?

O kas yra standartinis kūrėjas? Taip, aš atmetu oficialiąją madą. Galbūt šiuo aspektu ir esu nestandartinė. Iš esmės nė vieno kūrėjo negalima pavadinti standartiniu. Jeigu žmogus turi kūrybinių užmojų, jis jau yra nestandartinė asmenybė. Visuomenė dalijasi į tuos, kurie mąsto savo galva ir atsirenka, kas yra tiesa, o kas – tik komercinis brukalas, ir į tuos, kurie savo galva nemąsto, nes nenori, – jiems patogiau plaukti pasroviui, leistis veikiamiems ir laužomiems standartų. Tai – pasaulėžiūros dalykas.

Pakalbėkime apie mados pasaulyje vyraujančius stereotipus.

Grožio standartai susiformuoja ne per vienus, dvejus ir ne per penkerius metus. Dabartiniam moters grožio etalonui (labai liekna, sausa ir jauna) yra ne daugiau kaip penkiasdešimt metų, ir jis tapo toks įkyrus, kad pagaliau turi kažkas atsitikti – kokia nors revoliucija (šypteli)... 25-erių sulaukusių moterų, ypač šiauriečių (į abi Baltijos jūros puses), kūnas keičiasi, – tai užprogramuota genetiškai. Jei ji sveika, mėgaujasi gyvenimu, valgo savęs per daug nevaržydama, tai netrunka pasimatyti. Atsiranda takoskyra tarp to, kas pateikiama kaip grožio etalonas (aš tai vadinu oficialiąja mada), ir to, kaip iš tikrųjų gyvena dauguma dailiosios lyties atstovių. Oficialioji mada ne tik formuoja požiūrį, kad moteris turi būti liekna, jauna, bet ir kuria viso labo trijų dydžių drabužius – į kuriuos telpa tik „standartinė“ moteris. O vyresnėms normalaus sudėjimo dailiosios lyties atstovėms siūlomi apdarai yra tiesiog siaubingi! Brandžios moters etalonas – sudžiūvusi, tarsi įstrigusi paauglės kūne. Kitas kraštutinumas – nesveikai stora dėl sutrikusios hormonų pusiausvyros. Taigi natūraliai kyla paprasti klausimai; „O ką vilkėti normalioms moterims?“, „Kur dingo tas laimingas viduriukas ir dar mažiausiai šešių dydžių drabužiai?“

Ar radote atsakymą?

Kad turiu kurti normalioms moterims, suvokiau pati susidūrusi su šia problema. Dėviu šešiolikto dydžio – pagal britus – drabužius, tad nė vieno minėto kraštutinumo neatitinku. Tai paskatino pradėti kurti drabužius tam auksiniam laimingam viduriukui. Normaliai gyvenanti, sportuojanti moteris netelpa į oficialiosios mados siūlomą dydžių skalę. Taigi nusprendžiau pati ją praplėsti.

Kodėl oficialiosios mados atstovams turėtų būti naudinga tiek investuoti į drabužius, kuriuos gali dėvėti tik nedidelė vartotojų dalis, juk dauguma moterų vis dėlto atitinka tą laimingą viduriuką?

O kaipgi visos riebalų nusiurbimo, skrandžio mažinimo operacijos, liekninamieji papildai, dietos? Juk tai – visa pramonė! Toks grožio verslas – sukurti svajonę, kad jos siektum.

Ar sutiktumėte, kad požiūris į pernelyg lieso kūno kultą pamažu keičiasi? Prieš trejus metus 20 žurnalo „Vogue“ redaktorių pasirašė manifestą, kuriuo draudžiama į fotosesijas kviesti jaunesnes negu 16-os metų, mitybos sutrikimų turinčias ir pernelyg liesas manekenes... Kitose šalyse (pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje) modelius siekiama apsaugoti nerašytu etikos kodeksu.

Prancūzijoje irgi jau priimtas įstatymas, kuriuo draudžiama samdyti pernelyg liesas merginas. Jos nėra nenormalios (kalbu ne apie tas, kurios iš tikrųjų turi mitybos sutrikimų, serga anoreksija ar bulimija). Normalu, kad, kai esi penkiolikos, tavo kūnas ištįsta, nespėja apaugti riebalų sluoksniu, todėl ir esi liekna. Vis dėlto tokių, kurios dėvi 10 (UK), arba 38 (EU), dydžio drabužius, prekių ženklo „Julia Janus“ kolekcijoms demonstruoti nerandame ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Švedijos, Danijos, Suomijos, Estijos, Latvijos modelių agentūrose! Yra tik tokių, kurios gali demonstruoti 6–8 (UK), arba 34–36 (EU), dydžio drabužius. Ką tai rodo?

Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau publikacijų apie kitokį kūną, estetiką. Jos galėtų padėti standartiškai madą suvokiantiems žmonėms ir į save pažvelgti kitaip, pasirinkti kitokią estetinės kalbos manierą. Mes visi esame to paties medžio lapai, ir kiekvienas – savaip kreivas (šypteli).

Kūrėjas klientą ir šis kūrėją renkasi pagal savo estetikos suvokimą, gyvensenos ypatumus, stilių. Kokios yra Jūsų klientės?

Sveikos (juokiasi). Tai moterys, kurios gyvena pilnavertį gyvenimą ir yra laimingos.

Kaip apibūdintumėte savo kuriamų drabužių stilių, estetiką?

Neieškau kompleksų ir nebandau jų retušuoti. Mano tikslas nėra kurti tendencijų atspindžius. Laikausi pozicijos kurti moteriai, nepasiduodančiai masinei tėkmei, besivadovaujančiai holistiniu požiūriu į gyvenimą. Prekių ženklą „Julia Janus“ įkūriau norėdama perteikti savo gyvenimo būdo ir stiliaus supratimą bei padėti tokioms kaip aš – netelpančioms į masiškai formuojamo gražaus kūno suvokimo rėmus. Norėjau, kad panašiai mąstančios moterys išsilaisvintų, nesivaržytų, jaustųsi gražios, elegantiškos, dinamiškos. Mano kuriama mada nėra vienpusė, ji tinka įvairių figūros tipų moterims. Drabužis pirmiausia turi būti elegantiškas, bet tikrai – ne masinis. Mane varo iš proto, kad dauguma stilistų vis dar renkasi standartinius daiktus, atitinkančius tendencijas ir masinį kanoną. Juk pasaulyje tiek mados rūšių, stilių! Kodėl turime spraustis į rėmus?

Ir Kanuose avėti tik aukštakulnius batelius!

Apie neoficialų draudimą Kanų kino festivalyje avėti plokščiapadžius batelius parašiau asmeninėje feisbuko paskyroje. Negalėjau tylėti, nes tai XXI amžiuje – pats tikriausias rasizmas! Kas galėjo sugalvoti tokią nesąmonę? Tarp komentarų buvo vieno vyriškio pyptelėjimas: „O jeigu jums reikėtų su peteliškėmis vaikščioti?“ Įdomu, ar taip kalbantys vyrai bent kartą bandė pastovėti su aukštakulniais? Kaip galima lyginti tokius dalykus? O gal ponai norėtų pasimatuoti liemenėlę ar korsetą? (Juokiasi.)

Nejaugi vyrai kūrėjai tikrai taip nekenčia moterų? Pakanka prisiminti Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą, kuriame manekenės, avėjusios Manolo Blahniko kurtas basutes, tiesiog klupinėjo...

Taip, Manolo Blahnikas ir Christianas Louboutinas, man regis, yra patys tikriausi moterų priešai (juokiasi).

Susidaro įspūdis, kad Jūsų kuriami drabužiai nežaloja nei kūno, nei dvasios.

Pagal holistinį požiūrį, mes esame visuma. Jeigu skauda kojas, nes avi netinkamą avalynę, problemą spręsti reikia nuo... galvos. Kurių galų tokius batus pasirinkai? Taip, man svarbu, kad mano apavas nelaužytų kojų (juokiasi). Kūnas – vienintelis, jo nepasiskolinsi, todėl siekiu kurti tokius drabužius, kurie ne trukdytų, o padėtų jaustis elegantiškai, transformuotis, būtų lengvai pritaikomi. Apdaras – ne spinta ir ne futliaras, o antra oda, todėl jį taip ir reikia jausti. Tas pats yra su aukštakulniais. Sutinku, pasistiebusi moteris atrodo labiau pasitempusi, elegantiškesnė. Kaip tik kuriu du tokių batelių modelius. Jų pavyzdžius netrukus turėčiau gauti. Vis dėlto pirmiausia tais savo kūriniais apsiausiu pati (juokiasi).

Kuo dar Jus erzina šiuolaikinė mada?

Apie aukštakulnius jau kalbėjome. O jeigu rimtai, mada manęs neerzina (šypsosi). Mane apskritai mažai kas erzina. Savo darbais norėjau suteikti galimybę kitokiems žmonėms jaustis pilnaverčiams. Tokių, kurie turi nedidelį antsvorį, yra daug, tačiau svarbu ne tai. Mane slegia baisi tų žmonių apranga! Tai rodo, kad jie savimi nesirūpina, jiems nesvarbu, kaip atrodo ir kokią žinutę apie save siunčia pasauliui. O juk galėtų atrodyti labai labai gražiai. Riebaliukai neužgožia asmenybės, tačiau prastas požiūris į save, frustracija gali padaryti nepataisomos žalos. Tikra tiesa, kad mus sutinka pagal išvaizdą, drabužį.

Ukrainoje leidžiamame žurnale „Vogue“ rašinys apie Jus pavadintas „Aprengti ir pavalgydinti“. Labai taikliai apibūdinta Jūsų kuriamos mados estetika – juk ši tikrai susijusi su maisto kultūra. Nemažai užuominų į maistą yra prekių ženklo „Julia Janus“ gyvenimo būdo parduotuvėse. Nebijote pasakyti, kad... valgote?!

Mėgstu valgyti – gerą, įdomų, skanų, įvairų maistą. Domiuosi gaminimo paslaptimis, dievinu kulinarinius žaidimus, jaukias vakarienes, gražius indus, žvakių šviesą, žmonių šypsenas ir prasmingus pokalbius. Vertinu kiekvienos dienos teikiamą džiaugsmą ir suvokiu savo laikinumą šiame nuostabiame pasaulyje.

Oficialioji mada ne tik formuoja požiūrį, kad moteris turi būti liekna, jauna, bet ir kuria viso labo trijų dydžių drabužius.

Yra dvi priežastys, kodėl į savo drabužių parduotuves įsileidau maistą. Valgymo kultūra prasideda nuo stalo. Jis yra vienas svarbiausių mūsų parduotuvių akcentų, ant jo išdėliotos namų linijos prekės. Papuošalai tuose induose – lyg maistas. Drabužiai – tarsi žmonės, susibūrę aplink stalą. Kodėl būtent prie stalo? Esame šiauriečiai, bent du trečdalius laiko per metus praleidžiame viduje, ne lauke. O namų širdis yra virtuvė, joje dažniausiai prasideda ir baigiasi pokalbiai, keičiamasi žmogiškosiomis vertybėmis, būtimi.

Leidžiame sezonines knygas, jos taip pat atspindi mados ir maisto sąveiką, Šiaurės šalių virtuvės kultūrą. Bendradarbiaujame su garsiais Baltijos virtuvės šefais – siunčiame mūsų drabužių nuotraukas ir prašome sukurti vizualiai į juos panašių patiekalų iš sezoninių produktų. Kartais maistas švelniai įsilieja ir į drabužius. (Prisimenu salone matytą suknelę su šparagais.)

Šių metų pavasario ir vasaros kolekciją pavadinote „Alchemija virtuvėje“. Ko galime tikėtis iš 2015–2016 metų rudens ir žiemos kolekcijos?

Rugpjūčio mėnesį pristatėme džinsų liniją, sukurtą bendradarbiaujant su latvių dizainere Agnese Narnicka ir prekių ženklu „One Wolf“. Nuo šio rudens mūsų kūriniais galės rengtis ir vyrai. Labai tuo džiaugiuosi. Vyriški drabužiai bus stilingi, gal net įžūloki, daugiausia jų – laisvalaikio stiliaus, sukurti pagarbiai žvelgiant į brandaus amžiaus stipriosios lyties atstovų figūrą. Man labai smalsu, kokia bus reakcija, šio įvykio labai laukiu (šypsosi).

Rudens ir žiemos kolekcijos „Atspindžiai“ („Reflections“) leitmotyvas – objektas ir jo atspindys: tai, kas yra realu, ir kas – iliuzija. Idėjos simbolis – į rombą susiliejantys du trikampiai. Šie pažyra šukėmis, aplikacijomis, sudužusio stiklo nuotraukų atspaudais.

Kaip apibūdintumėte savo pačios stilių? Kokių drabužių yra Jūsų spintoje?

Vilkiu dažniausiai savo pačios kurtus. Iš kiekvienos kolekcijos išsirenku kuo daugiau man (pa)tinkančių – stengiuosi įsijausti į prekių ženklo „Julia Janus“ kūrybos perteikėjos vaidmenį. Kartu patikrinu, ar drabužis patogus, gražus, pritaikomas. Kito dizainerio kūrinys, kad jį pirkčiau, turi mane nepaprastai sužavėti, būti toks „neaiškus“ ir įdomus, kad neturėčiau kito pasirinkimo – tik įsigyti ir dėvėti, kol įminsiu jo paslaptį (šypsosi). Tokių kol kas turiu tik vieną. Tai – labai progresyvių kinų menininkų kūrinys. Panašiai ir su restoranais: jeigu einu į tą patį antrą kartą, vadinasi, jame yra patiekalų, kurių negaliu atkartoti ir paruošti pati.

Teigiate, kad moterį labiausiai puošia nesuvaidinta meilė gyvenimui. Ar įmanoma išmokti juo mėgautis?

To nereikia mokytis. Užtenka gerai pasiknisti savyje ir atrasti, kas svarbiausia. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai labai stengiesi ką nors padaryti, tačiau nepavyksta. Arba kai vaidini tik susikurtą vaidmenį, bet tai nėra tavo tikrasis „aš“. Nelengva išsiaiškinti, kas tau svarbiausia, reikia savęs labai klausyti. Man taip pat ne visada būna malonūs susitikimai su savimi, tačiau galiausiai visi ateisim ten, kur reikia. Kaip tai suprasti? Reikia dirbti su savimi (šypsosi). (autorė – Žaneta Pau)