„Man visos piktžolės reikalingos. Gaila rauti – juk geras augalas. Ir užkariauja mano žolynėlį laukinės žolės…“ Tuo, kas keroja tarp daržovių ar žaliuoja pievose, Ieva gardina kepsnius, pyragus, duoną, blynus, sviestą, pačios pagamintą sūrį. Kulinarinių gudrybių moko visus norinčius.
Buvusiai miestietei nesinori bėgti nuo XXI amžiaus ir technologijų, bet nesinori ir visko be atodairos įsileisti į namus. Todėl ji užsimojo įrodyti, kad galime gyventi paprasčiau ir daug ką pasigaminti patys patirdami iš to malonumą. Tai buvo viena paskatų, išginusių jauną šeimą iš Vilniaus į Neries regioninį parką. Įsikūrė vienkiemyje Neries ir Dūkštos santakoje, įstabaus grožio slėnyje greta Karmazinų piliakalnio. O, priartėjus prie gamtos, įprastam darbui nebeliko nei noro, nei galimybių, tad ėmė artinti gamtą prie kitų žmonių. Dabar moko juos gaminti iš laukinių augalų ir žvejoti, plukdo upe. Nedidelį verslą taip ir pavadino – „Slėnyje“.
Ieva pasitinka kieme. Iškart prisistato ilgaplaukis rainis, vienas iš trijų čia gyvenančių katinų, perbraukia uodega per koją ir elegantiškai nužingsniuoja savais keliais. Čia dar gyvena du šunys, yra šernų, stirnų ir kitos smulkmės, šmirinėjančios pažeme ir besimalančios padangėje. Tolėliau pluša – meistrauja iš lentų – keli vyrai. Name – ne tas vaizdas, kokio tikėtumeisi iš žmonių, pasirinkusių gyventi gamtoje. Kampe – nešiojamasis kompiuteris, su kambariu sujungtoje virtuvėje – šaldytuvas. Pora turi skalbyklę, indaplovę, antrame aukšte įrengtas tualetas su vonia. Tik šildosi Ievos tėčio sumūryta krosnimi. „Nesu radikalė. Žmonės būna nusiteikę griežtai, sako: „Išvažiuosiu į kaimą ir nieko neturėsiu“, o pagyvena kelerius metus be patogumų ir nelabai mielas tas kaimas pasirodo. Mes prie to nepratę. Geriau turėti šaldytuvą, kriauklę ir ramiai gyventi, nei kankintis grynai iš principo.“
Ieva jau antrus metus organizuoja laukinių augalų patiekalų degustacijas ir teminius pietus.
O štai vaikus auginti kaime yra patogiau. Į lauką specialiai ruoštis nereikia, – mažieji razbainykai (taip juos vadina mama) Vincas ir Jurgis pabunda ir – pro duris. Be to, nereikia rūpintis, kad nepakliūtų po mašinos ratais. Tiesa, yra kitokių kliūčių, „padedančių“ nugriūti, bet gamtoje mažiau virusų, ji ne taip užteršta. Ievai anksčiau būdavo nesmagu po savaitgalio grįžti į smėlio dėžes, nes iš jų, prieš leidžiant vaiką, reikia išrinkti nuorūkas. Slėnyje švariau, nebaugu, jei mažieji kokį daiktą nuo žemės pakels.
Sūnui darželyje nepatiko
Save ir vyrą Mindaugą pašnekovė vadina pabėgėliais iš miesto. Ieva – trečios kartos vilnietė. Vaikystę praleido ir mokyklą baigė sostinės senamiestyje. Nors augo „ant asfalto“, savaitgalius leisdavo gamtoje – sodyboje, kur dabar su šeima įsikūrusi, ar gimtajame tėčio kaime Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke, o kartais susikraudavo palapines ir traukdavo prie kokios upės.
Ieva, kaip ir jos sutuoktinis, – diplomuota istorikė. Kelerius metus bandė įstoti į doktorantūrą, bet nepavyko. Dabar dėl to džiaugiasi. Vyras doktorantūrą baigė, tačiau pomėgis įveikė mokslininką – aistringas žvejys su bičiuliu ėmė rengti žvejybines išvykas į Grenlandiją, Norvegiją, Rusijos šiaurę. Susilaukusi pirmagimio, Ieva turėjo darbą, kurį galėjo derinti su motinyste, tačiau, pasitaikius progai įsikurti kaime, pora susikrovė daiktus ir spruko iš miesto.
Ieva net kremus, tepalus nuo sąnarių skausmo, egzemos ir panašių bėdų pakeitė tepalu iš kiaulių taukų.
Tą sodybą dar 2000 metais iš operos solisto Virgilijaus Noreikos įsigijo tėvai. Pagyvenę kiek ilgiau nei pusmetį suprato – nelengva, todėl grįžo į miestą, o sodyba atgydavo tik per išeigines. Ją prižiūrėję žmonės paseno, tad reikėjo arba ieškoti pamainos, arba kraustytis kažkam iš saviškių. Priimti iššūkį ryžosi Ievos šeima, nors dabar spėja, kad pasąmonėje visada kirbėjo mintis mūrus iškeisti į gamtą. Persikėlė 2008-aisiais, kai Vincukui tebuvo dveji, berniukas pokyčius priėmė labai entuziastingai. Kartu su kitokiu gyvenimu likimas padovanojo ir antrą sūnų – lygiai po 9 mėnesių pasaulį išvydo Jurgis.
Ką reiškia buvusiems miestiečiams, kad ir gamtos mylėtojams, gyventi su dviem mažyliais vienkiemyje, kur nei parduotuvių, nei kaimynų, o žiemą net greitoji sunkiai privažiuotų? Arti panašaus amžiaus vaikų nėra, todėl sūnūs laiką leidžia dviese. Vyresnysis jau baigė antrą klasę. Mažajam nuobodu būti namie, kol brolis mokosi, todėl tėvai jį, priešingai nei brolį, išleido į darželį. Po poros mėnesių nustojo eksperimentuoti, nes berniukui su bendraamžiais nuobodu, pietų miego nesinori, vaikų žaidimai nevilioja, nes jų nemoka. Jurgio žaislai – pjūklai, kirviai, meškerės ir panašūs įrankiai.
Užtat Vinco mokslais mama patenkinta. Sūnus lanko Kernavės pradinę mokyklą, vėliau pereis į Musninkų gimnaziją. Į mokyklą berniukas vyksta geltonuoju autobusiuku, tik iki jo rytais reikia pavažiuoti kelis kilometrus, nes vairuotojas nespėja užsukti į visas sodybas. Popiet parkeliauja tiesiai į aikštelę prie piliakalnio ir parbėga namo. „Patogiau nei mieste – nereikia galvos sukti, kaip pereiti per judrią gatvę. Vinco mokytoja fantastiška: šokti moko, kultūra ir etnokultūra domisi, visur dalyvauja ir pradinukus su savimi pasiima. Mokyklėlėje – vos septyni vaikai, bet panašaus amžiaus, todėl visiems smagu. Atėjus iš laukų, augant be jokio muštro, ne taip paprasta prisitaikyti. Pirmais metais buvo sunku, antroje klasėje – jau lengviau. Mūsų vaikai – itin bendraujantys, žmonių nebijo, visada lenda pasišnekėti, bet į kolektyvą įsilieti sunku.“
Gamtos ritmu
Gyvenimas slėnyje kitoks nei mieste. Tenka ne šiaip namą apkuopti (Ieva juokdamasi prisipažino, kad tam laiko vis trūksta, – sutvarko vieną aukštą ir, žiūrėk, reikia griebtis kitų darbų) ar gėlyną po langais išravėti, bet ir pasirūpinti visa sodyba. Vis daugiau dalykų pašnekovė, save vadinanti azartiška nepirkėja, pasigamina. Kadangi parduotuvės už kampo nėra, išsikepa ir bandelių, ir duonos. Smagiau pačiai suktis virtuvėje, o ne maitinti šeimą pirktiniu maistu.
Malonumą ruošti pajuto būtent slėnyje. Anksčiau tai buvo kasdienis darbas, mat augo su dviem broliais, o dabar turi pamaitinti ne tik du sūnus, bet ir vyrą bei kartu apsigyvenusį tėtį, krosnių mūrininką. Kartais viskas įgrysta, ir jauna moteris nusprendžia nebegaminti, bet apsisuka ir užsigalvoja: „O, gal pyragą iškepti?!“ Ant prieš pokalbį papjaustytos naminės duonos Ieva pasiūlė užsidėti pačios pagaminto jogurtinio sūrio (jo rutuliukai mirko aliejuje su prieskoniais, – kuo prasčiau už fetą?), užplikė žolelių arbatos. Šeimos poreikiai minimalūs – daržovių užsiaugina, patiekalus gardina lauke nuskintomis žolėmis. Nusiperka tik kavos, cukraus, druskos, aliejaus (dažniausiai pilstomo), šokolado, šunų ir kačių maisto, tualetinio popieriaus, šampūno. Skalbimo miltelius baigia išstumti ūkiškas muilas, bet vanduo slėnyje toks, kad kartais tenka įsigyti „bjaurių valymo priemonių“. Ieva net kremus, tepalus nuo sąnarių skausmo, egzemos ir panašių bėdų pakeitė tepalu iš kiaulių taukų.
„Kaime deriniesi prie gamtos. Mes – vyturiai. Galiu atsikelti penktą, o guluosi pusę devynių. Lapkritį, gruodžio pradžioje vaikai pakirsta ketvirtą ar penktą, ir nors tu ką… Į galvą šovė paaiškinimas – baigiasi buvimo lauke sezonas, berniukai parsikrausto namo ir neturi, kur išlieti energijos.
Iš laukų atėjusiam, be jokio muštro auginamam sūnui prisitaikyti mokykloje nėra taip paprasta.
Daugeliu požiūriu prisitaikai prie gamtos. Vasarą dienas leidi lauke, žiemą – namie. Viskas vyksta pagal senovinį ritmą ir papročius. Net mityba pasikeitė. Po kelerių metų kaime pastebėjau keistą dalyką. Vasarą visi ima rašyti apie salotas, o man norisi mėsos, sotaus, šilto maisto. Rudenį kalba apie troškinius, o mano galvoje – salotos. Vienoje etnografinėje knygoje perskaičiau, kad valstiečiai lašinius kaupia darbymečiui, o didieji pasninkai prasideda šaltuoju metu, kai žmogus sėdi ir daug energijos neeikvoja.“
Nors iki Vilniaus – bemaž valanda kelio automobiliu, ryšiai su draugais nenutrūko, tik dabar geriausia vieta susitikti – ne mieste, o slėnyje, jei tik nebūna klientų. Ir artimieji lanko. Bute svečių sulaukdavo mažiau. Patys į miestą traukia retai. „Tai yra darbas. Kai jam susikaupiame, pusės reikalų vis tiek neatliekame, tad skubame atgal. Mieste gyvena vyro tėvai, mano mama, – aplankyti reikia, tačiau gilyn iš kraštuko stengiamės nelįsti. Būna, kad savaitėmis iš sodybos neišsikrapštau.
Gyvenimas mieste iš atstumo atrodo kitoks. Prieš kelerius metus, prieš Kalėdas, buvau pakliuvusi į šurmulį. Tragedija. Visi lakstė kaip paklaikę, apsikrovę maišais, pirko krūvas dovanų, – gavusieji tas dovanas perdovanoja, o daugelis apskritai atsiduria šiukšlyne. Apėmė gėda. Kai gyveni tarp to, nepastebi. Reikia atsitraukti, kad pamatytum skubėjimo beprasmybę. Mieste greitai pavargstu nuo žmonių. Gyvendamas ten susikuri barjerą, asmeninę erdvę ir ją saugai, o aš to nebeturiu, reaguoju į kiekvieną praeinantį žmogų. Vaikai dėl visa pikta su kiekvienu pasisveikina.“
Žvejo šeima valgo silkes
Kelerius metus Ievos gyvenimas tebuvo vaikai, daržai ir virtuvė. Razbainykams ūgtelėjus, atsirado laiko sau ir mintims, ko dar griebtis. Pagalvojus apie darbą, iš kurio grįši tik vakare, imdavo šiurpas. Netrukus suprato: iki šiol rūpi tik vaikai, daržai ir virtuvė, o važiuoti iš slėnio niekur nesinori. Tiesa, Mindaugas pirmą pusmetį dar dirbo mieste, bet nusprendė, kad gyvenant atokiau dirbti galima tik namie. Dar anksčiau sodyboje pradėtas statyti viešbutukas. Sutuoktiniai rengėsi jį pabaigti, bet užgriuvo krizė, ir statybos sustojo iki pat šių metų. Tai buvo proga imtis tos pačios veiklos, tik pradėti nuo kito galo – edukacinių programų. Per jas žmonės susipažįsta su valgomais laukiniais augalais ir mokosi gaminti iš jų patiekalus.
Taip atsirado slenyje.lt – savitas pažintinis projektas. Jo sumanytojai stengiasi nepaversti kaimo etnografine ar turistams skirta sodyba, kur atvyksti, pažiūri, paragauji ir išvyksti. Ievai norisi, kad svečiai slėnyje pamatytų ne kruopščiai nupjautą veją, o tikrą daržą, gal ir paravėtų, patvoriuose prisirinktų valgomų piktžolių ir vaistinių žolynų, patys užminkytų duoną, o vaikai galėtų pasivolioti pievoje, pasitaškyti balose. „Nori valgyt – eik ganytis!“ Ieva kviečia sužinoti, ko galima pasigaminti iš daržovių ir tarp jų augančių piktžolių, kaip auginti, rinkti, rauginti, džiovinti, virti, kepti, troškinti, konservuoti... Lietuvą apėmus kulinarijos bumui, ji siūlo į maistą pažvelgti kitaip. Jau antrus metus Ieva organizuoja laukinių augalų patiekalų degustacijas ir teminius pietus (dilgėlių, pienių ir pan.). Istorikei rūpi atgaivinti senuosius maisto gaminimo būdus ir juos pritaikyti šiuolaikinei virtuvei. Žmonės gali išsinuomoti lysvę ir patys užsiauginti daržovių, vaikams parodyti, kad morkos ar pomidorai auga ne parduotuvėje. Deja, šis siūlymas didelio susidomėjimo nesulaukė.
Mindaugas nemetė pomėgio žvejoti (visi įsitikinę, kad šeima valgo daug žuvų, bet ant stalo, šypteli Ieva, dažniau atsiduria pirktinės silkės) – jis yra muselinės žvejybos gidas ir sertifikuotas instruktorius, moko mėtyti muselinį valą, riša ir pardavinėja museles (dirbtinius masalus), kviečia paplaukioti Nerimi. Dauguma jo klientų – iš Italijos, Šveicarijos, Bahreino. Užsieniečių susidomėjimas Lietuva didėja. „Turime daug nepaliestos gamtos. 50-mečiai šveicarai pamatę varlytę džiaugėsi kaip trimečiai!“ Ieva į pievą ir daržą traukia daugiausia su lietuviais, nors sulaukia ir, pavyzdžiui, italų, maltiečių grupių.
Prieš žaliuosius kokteilius
Iš kur žinios, kurios gamtos dovanos valgomos, o kurios – pavojingos? „Va kiek knygų, – mosteli. – Visa lentyna apie augalus, gamtą. Apie maistą – antai kita lentyna.“ Ieva visada buvo gamtos vaikas. Tėčio tėvai botanikai pažindino su aplinka. Senelis užsiimdavo apželdinimu, močiutė buvo mokslininkė, vežiodavosi anūkę į pievas, parkus ir sodus. Mergaitė nebijojo ravėti daržų, priešingai, eidavo į juos savo noru. Su tėvais grybaudavo, uogaudavo, rinkdavo čiobrelius. Prieš gerą dešimtmetį Ieva susidomėjo prieskoniniais, o vėliau – ir valgomais laukiniais augalais, ėmė kurti ir gaminti patiekalus su jais.
Vasarą dienas leidi lauke, žiemą – namie. Viskas vyksta pagal senovinį ritmą ir papročius. Net mityba pasikeitė.
Pašnekovė tikina nebijojusi, kad iškeps pyragą su kokiom žolėm iš pievos vidurio, o paaiškės, kad jos pavojingos, tačiau suprasti, kurį augalą galima dėti į burną, nelengva – viename žinyne rašoma, kad valgomas, kitame – priešingai. Svarbiausia žinoti tikrai nuodingus augalus, o kitus galima išbandyti patiems – pakramtyti lapelį ir pažiūrėti, kaip reaguoja organizmas. Kita vertus, net ir valgomi augalai gali pakenkti. Štai dilgėlės tirština kraują, o kiaulpienės skystina, todėl šiuos augalus patartina valgyti kartu. Yra tokių, kuriuos galima vartoti tik nedideliais kiekiais, termiškai apdorotus, jaunus ar sudžiovintus.
Dėl šios painiavos Ievai nepatinka žalieji kokteiliai. „Sudeda, ką išrovė, sumala ir nieko nejaučia. Valgydamas atskirai pajusi žolių skonį ir kvapą, suprasi, kas patinka, o kas netinka“, – sako pašnekovė. Ekologiška mityba, žaliavalgystė jai atrodo mados reikalas. Ieva prisipažįsta, kad šiaip žolių valgyti nemėgsta, – jomis tik paįvairina kasdienį valgiaraštį, o gamina tokį maistą, kad ir vyrams tiktų. „Žaliavalgystę pripažinčiau, jei žmogus daržovių užsiaugintų pats, bet tada nepakaktų jėgų. Kaime reikia valgyti sočiai, kad galėtum dirbti, judėti. Vegetarizmas ir žaliavalgystė – miesto žmonėms. Ten sunkiai nedirbi, nebent pabėgioji porą valandų per savaitę. Tik nereikia valgyti pesticidų pilnų daržovių iš parduotuvių. Deja, mada plinta globaliai, neatsižvelgiame į gamtos sąlygas, o mūsų klimato sąlygomis žaliavalgystė neįmanoma. Aš esu senovinės – ikibulvinės – lietuvių virtuvės propaguotoja. Daug esame praradę, bet vis tiek nenorime ja domėtis“, – mintimis dalijasi Ieva.
Per pievą – lyg per stalą
Ieva tvirtina, kad maždaug 90 proc. aplink augančių augalų yra valgomi, todėl, vasarą braidydami po pievą, tarytum vaikštome stalu. Raudoni ir balti dobiliukai, juozažolės, levandos, šalavijai… Į virtuvę ji tempia net piktžoles iš daržo. „Žmonės dilgėles naikina, o jas valgyti reikia,“ – sako Ieva. Vandenį nuo nuplikytų dilgėlių galima išgerti kaip arbatą arba galima išskalauti juo plaukus. Valgomų augalų reikėtų pradėti dairytis vos nutirpus sniegui ar net žiemą, per atodrėkį. Darže būna likusių žliūgių, vos pašvietus saulei ima lįsti kiaulpienės, garšvos, notrės ir dilgėlės, pievose sudygsta laukiniai česnakai. Jei turite lopinėlį žemės, Ieva siūlo rudenį jo neravėti ir neperkasti – vėliau rasite žalių garstyčių, petražolių, morkų lapelių, medetkų daigų. Lapelius galima sutrinti su kietuoju sūriu, saulėgrąžomis, česnakais ir prieskoniais – turėsite puikaus padažo. O vasarą žalumynų – devynios galybės. Jais Ieva gardina daugelį patiekalų: kiaušinienę, košę, duoną, kepsnius, pyragėlius, blynus, pyragus, užtepėles. Tinklalapyje išradingoji darbštuolė dalinasi savo egzotiškais receptais: sviesto su kiaulpienių žiedais, dilgėlių vyniotinio, dilgėlių ir kiaulpienių pesto, gėlių ir vynuogių lapų bei gysločių torto, morkų uogienės...
