Viena, kiekvieną akimirką desperatiškai ieškanti meilės, nes nepakankamai mylėta mamos ar nepastebėta tėčio, ir dabar dar, nors jau ir pastebima, šlovinama didžiulių masių, ilgisi viso labo šilto galvos paglostymo. Kita, užaugusi apsupta meilės, rūpesčio, šilumos, to niekaip neranda aplink save, – visi nepakankamai myli, nepakankamai nuostabūs, nepakankamai tokie, kokie buvo tėvai. Trečia vis dar bijo vaikystės baubų, nepastebėdama, kad jau yra kelis kartus už juos didesnė.
Taigi, mielosios mergaitės, mūsų gyvenimas toks įdomus ir kartais toks… nelengvas. Tik kažkodėl galvojame, kad taip yra dėl mūsų kaltės. Aš užaugau su dviem labai ryškiais jausmais – kalte ir gėda, bet tik neseniai sugebėjau juos identifikuoti.
Kai bręstame, mus moko gėdytis savo kūno, slėpti jį su visomis tomis krūtimis ir apvalumais, nes tai – vulgarus dalykas. Vėliau moko slėpti „trūkumus“ – didesnės apimties, nei priimta grožio industrijoje, kūno dalis, spuogus, paraudimus, celiulitą, gyvaplaukius ir viską, į ką bedant pirštu negailestingai sakoma: „Defektas.“
Vėliau jie (grožio industrija, žiniasklaida, kartais – tetos ir dėdės, retkarčiais – mamos, dažnai – mokytojos ir t. t.) vis bandys įtikinti, kad jums ko nors reikia. Grožio priemonių, vėliau – grožio procedūrų, dar vėliau, sako, prireikia ir operacijų. Taip pat labai reikia sporto ir kruopščiai sekti savo mitybą. Dar labiau jums reikia vyro, nes be jo praktiškai esate nulis. Tiksliai nežinau, kodėl vyro taip stipriai reikia, nes jų daugiau yra netinkamų nei tinkamų, o netinkami tik gyvenimą ėda, bet jie sako, kad vyro labai reikia. Dar vaikų jums labai reikia. Po vaikų labai reikia atsikratyti papildomų kilogramų. O ko reikia po to, nežinau, nes man dar nesakė. Na, po to turbūt reikia slėpti visą savo „senatvę“, kuri prasideda jau artėjant prie trisdešimties.
Aš užaugau su dviem labai ryškiais jausmais – kalte ir gėda, bet tik neseniai sugebėjau juos identifikuoti.
Aišku, viso šito galbūt ir reikia. Viskas gerai, jei jums reikia, bet aš, mielosios mergaitės, noriu pabrėžti, kad turite teisę rinktis – reikia to ar ne. Nes dauguma šnekų apie tai eteryje yra viso labo kvailų žmonių paistalai arba tiesiog produktų, paslaugų reklamos. Tai tikrai nėra laimingo ir ramaus gyvenimo receptai.
Kai augau, apie nesėkmes girdėjau kaip apie išimtis. „Miglė pastojo nuo vaikino, ir šis, tai sužinojęs, ją paliko?“ O tai reiškia: „Pati dūra, pati dėl to kalta.“ Maniau, jei nebūsiu dūra, tai man jokių tokių skaudžių situacijų ir nenutiks, bet... nutiko. Kokius penkiasdešimt tūkstančių kartų. Skirtingo skaudumo. Žinot, kodėl? Nes taip nutinka. Visoms. Tik scenarijai skirtingi.
Mes tiek esame verkusios kartu su moterimis, nes vieną paliko, kai buvo nėščia, kita pastojo ir persileido, trečia niekaip negali įveikti jau seniai ją kamuojančio valgymo sutrikimo, ketvirta – pastoti, nors trokšta to labiau už viską, dar kitą išprievartavo paauglystėje, ir nuo tada ji labai bijo prisileisti bet kokį vyrą, kažkuri, turėdama puikų išorinį gyvenimą ir daktaro laipsnį, kovoja su stipriais panikos ir manijos priepuoliais, kitai dar nėra trisdešimt, o jau du kartus yra išsiskyrusi, augina tris vaikus ir neturi jokio darbo... Istorijų begalė. Kiekviena turi kokią nors istoriją. Galbūt čia yra ir jūsų istorija. Taip atsitinka. Vien dėl to, kad mums apie tai nepasakoja, vien dėl to, kad mums teigia, jog tik nevykėles ir dūras išduoda, palieka, apgauna, išspiria, negerbia jų... Tai tikrai nėra tiesa.
Gyvenimas yra įmanomas net ir po šių patirčių. Ir žinot, koks gyvenimas? Kupinas dar didesnės meilės, pasitikėjimo žmonėmis, dar atviresne širdimi, dar plačiau atmerktomis akimis. Juk vienas ar kitas baisus dalykas yra nutikęs kiekvienai stipriai asmenybei. Be tokių įvykių žmogus niekada netaps asmenybe, autoritetu, įkvėpėju.
Nuostabu, jei tikite žmonėmis, mylite, atvirai priimate juos. Tai – jų bėda, jei nederamai su jumis pasielgė, jų kaltė ir jų gėda. Tikrai ne jūsų. O jūsų ašaros jus prikels, sustiprins ir įves į kitą, dar geresnį gyvenimo lygmenį. Jų blogi poelgiai juos kartais irgi užaugina. Jei ne, tegul garma jie velniop.
